Ji džiaugiasi sėkmingu verslu, tačiau nepamiršta dar vaikystėje iš mamos gautų pamokų.
„Tikėk ir kasdien padaryk po gerą darbą“, – vis pakartoja mamos žodžius. Todėl taip tvirtai ir žengia per gyvenimą, kurio kelias nebuvo grįstas vien spindinčiais deimantais.
Rytą Dana pradeda bėgiodama bundančiame sostinės Senamiestyje, išgeria mėgstamų sulčių, o kai jaučiasi pasiruošusi, įžengia į pačios įkurtus deimantų namus „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ Stiklių gatvėje.
Čia skamba rami muzika, kvepia kava, pasisveikinti užeina jaunėlis sūnus Patrikas (25 m.), o iš po stiklinių vitrinų akį traukia įvairiabriauniai deimantai.
D.Ribas gyvena laisvai, bet už šį jausmą reikėjo pakovoti.
„Aš anksčiau negyvenau, mano gyvenimas prabėgo lyg žvilgtelėjus į paveikslą. Atrodo, štai, čia mano gyvenimas, bet... aš nesu jame.
Visą laiką lėkiau ir lėkiau, kai kiti puikiai leido laiką, bet... viskas į gera“, – šypteli moteris, kuriai rutina išties nebūdinga. Juk daug įdomiau gyvenimas „su kalniukais“.
– Negaliu nepaklausti apie mūsų visų gyvenimo ritmą pakoregavusią koronaviruso pandemiją. Vieni verslai nutraukė veiklą, kiti rado būdų prisitaikyti prie neišvengiamų pokyčių. O jūs?
– Prieš pandemiją skraidydavau į Izraelį kas dvi savaites ar dažniau, dabar šis etapas sustojęs. Mano namai niekur nedingo – jie ir čia, Lietuvoje, ir Izraelyje.
– 1992-aisiais ištekėjote už Lietuvos žydo, persikėlėte į Izraelį, įgijote šios šalies pilietybę. Tuomet sugrįžote į gimtinę, bet po sesers mirties nusprendėte gyvenimą ir vėl kurti Izraelyje. Kokią Lietuvą palikote, kai likimas pavertė jus emigrante?
– Lietuva man atrodė kaip šalis, kuri nesirūpina savo piliečiais, nes ji dar tik pati kūrėsi. Dabar, kai sugrįžau, kai dėl pandemijos neturėjau galimybės išskristi, iš naujo pamilau savo šalį!
Supratau, kokia esu laiminga, kad gimiau Lietuvoje, kad esu šios šalies dalis. Kaip Lietuva sugebėjo susitvarkyti, kaip žmonės susivienijo, kaip valstybė rūpinosi žmonėmis – čia kaip rojaus kampelis.
Gal lietuviai to neįvertino, bet galbūt jie tiesiog neturi su kuo palyginti? Emigravę tautiečiai turėtų sugrįžti ir bučiuoti šią žemę. Čia tiek galimybių, darbo – jeigu tik galėčiau save padalinti į kelias dalis...
– Čia, jūsų salone, akį traukia ne vienas tviskantis deimantas, bet kiekvienas šis spindintis akmenukas turi ir ne vieną briauną. Jūsų gyvenimas – kaip šie jus supantys brangakmeniai, su visomis aštriomis briaunomis?
– Mano gyvenimas tikrai toks – su visomis briaunomis. Labai gaila, kad emigrantai negrįžta į Lietuvą, šaliai tai būtų didžiulis turtas. Kai Izraelis suteikė galimybę sugrąžinti žydus iš Sovietų Sąjungos šalių, ekonomika šovė į viršų. Anksčiau to nesupratau – sesuo mirė, viskas, atrodė, buvo juodos spalvos.
Izraelyje mano sūnūs su manimi kalbėjo hebrajiškai, jie gyvenimą kūrė ten, nors skrisdami į Lietuvą jau lėktuve pradėdavo kalbėti lietuviškai. Manau, kad grįžau per vėlai, – būčiau sukūrusi daugiau verslų, juk čia tiek galimybių.
Čia nuostabi šalis, jai neprilygsta nei Šveicarija, nei Norvegija. Turime savo kalbą, papročius, manau, kad tikrą laimę galima jausti sau artimoje aplinkoje. Šią laimę jaučiu kasdien jau ketverius metus.
– Nors dabar švytite ir mėgaujatės gyvenimu, žinote, ką reiškia ir gyvenimo siųsti išbandymai. Po skyrybų su pirmuoju vyru likote su dviem sūnumis, teko daug dirbti, kad galėtumėte išlaikyti ir save, ir atžalas. Ir tada atėjo jis – žmogus, pakeitęs jūsų gyvenimą. Tikite atsitiktinumais, aukštesne jėga?
– Žinote, viskas, apie ką pagalvoju, išsipildo, svarbu tik tą norą pajusti, pažinti. Savo gyvenimą mačiau aukštesniame lygyje – tuo metu dirbau kosmetikos parduotuvėje, mano tikslas buvo pragyventi, aš turėjau dirbti.
Bet mačiau, kad mano gyvenimas turi būti kitur.
– Kaip jautėtės patekusi į verslą, kuriame sukasi vyrai?
– Vyrai ir šeimos! Izraelio deimantų biržoje jaučiausi per maža, nuolat klausiau savęs, kas aš tokia, – juk esu iš Skuodo, paprastos šeimos. O ten – tik šeimos, jie tiek pasiekę.
Biuro virtuvėje, kur visi pietaudavo, jaučiausi nedrąsi, nors buvau vieno įtakingiausių Deimantų biržos narių gyvenimo draugė.
– Šis statusas jūsų netenkino?
– Man gyvenime svarbu jausti laisvę, kad nuo nieko nepriklausyčiau. Nueitas ilgas kelias – galiausiai, kai įregistravau savo įmonę, įkūriau biurą, pas mane įsidarbinti atėjo ne vienas profesionalas, kuris karjeros pradžioje, kai žengiau pirmuosius žingsnius Deimantų biržoje, atrodė kaip siekiamybė.
Tie visi žmonės buvo vietiniai, galėjo pasiekti daugiau negu aš, juk man viskas buvo nauja – kalba, mentalitetas. Reikėjo dešimties metų, kad jausčiausi ten gerai.
Dirbau intensyviai, diena iš dienos. Užsidirbau vardą, buvau geriausia Deimantų biržos gemologė. Pas mane mokytis ateidavo žmonės, kurie su deimantais dirbo po 20 metų.
– Durys į Izraelio deimantų biržą atsivėrė, bet įsibėgėti nebuvo lengva?
– Reikėjo atlikti poligrafo tyrimą, dalyvauti tardymuose, darytis narkotikų testus. Tave tikrina daugybė žmonių, reikia gauti rekomendacijas. Kelias patekti į Deimantų biržos katilą išties sunkus.
– Su tuomečiu gyvenimo partneriu išsiskyrėte...
– Buvau jauna, man buvo svarbu ištekėti. Jis vis delsė, o aš svarsčiau – ką, aš laikina? Dabar, kai susitinkame, pajuokaujame, jis vis manęs klausia: kodėl tu viską sugadinai, iki šiol sėkmingai gyventume.
– Bet likote su leidimu, atvėrusiu galimybes likti Deimantų biržoje?
– Izraelio deimantų birža – lyg uždaras pasaulis, keturi pastatai, sujungti vidiniais perėjimais. Įsivaizduokite: biuras įkurtas per visą aukštą, kalnai deimantų – žaliavą reikia atrinkti, surūšiuoti prieš šlifavimą.
Turėjau galimybę mokytis iš geriausio gemologo Deimantų biržoje. Tokios galimybės niekas neturėjo ir neturės. 14 metų prasėdėjau prie mikroskopo – pro mano akis deimanto žaliava keliaudavo į šlifavimą. Vienas akmuo į meistro rankas taip sugrįžti gali apie 8–10 kartų.
Neužtenka tik pakelti deimanto ir nurodyti jo skaidrumo – tokių pagrindų galiu išmokyti kiekvieną savo klientą per 10 minučių. Paversti deimantą aukščiausios kokybės brangakmeniu – tai jau iššūkis.
– O tokių iššūkių – ne vienas...
– Dariau ir klaidų, bet turėjau galimybę klysti – įsivaizduokite, kiek tokios klaidos kainuoja.
Penkerius metus dirbau biure, vėliau mokydavau laisvai samdomus gemologus – pas mane siųsdavo žmones iš deimantų apdirbimo fabrikų, kad išmoktų aukštesnio deimantų apdirbimo lygio. Mokėjau sukoncentruoti visas žinias lyg knygą į vieną lapą.
– Sakoma, kad deimantai – geriausi moterų draugai. Deimantų, akivaizdu, jūsų gyvenime netrūksta. O draugų?
– Esu atvira, bendrauju, bet negalėčiau pasakyti, kad turiu daug draugų. Mano darbuotojai man kaip šeima. Man svarbu maloni aplinka – ir namuose su šeima, ir darbe.
Su sūnumi Patriku kas rytą geriame kavą, aptariame dienos planus. Man tai labai svarbu. Žmonėmis, kurie yra aplink mane, man atrodo, turiu rūpintis. Niekam nesu to pasakojusi, bet sausį pradėjau rūpintis mergaite iš Indijos.
– Kaip manote, iš kur tas noras?
– Palyginau ją su savimi – maža mergaite iš Skuodo. Norėjau tą mergaitę ištraukti iš jos aplinkos, iš lūšnyno. Indijoje buvau su žmonėmis iš deimantų pasaulio – sakiau jiems, kad noriu prisiimti visą atsakomybę už visą gyvenimą.
– Nebuvo bandančių jus atkalbėti?
– Visi sujudo. Mergaitei pasisekė, bet pasisekė ir man. Jos motina pradėjo tvarkyti žmogaus iš deimantų pasaulio namus. Įsivaizduokite, kokia aplinka, – ji augina tris vaikus, gauna 100 JAV dolerių per mėnesį, vyras miręs. Galima pagalvoti, kad aš prietaringa, nors pati taip nemanau.
Tik įdomus sutapimas – išvykdama iš savo šeimos gavau medalį su alyvmedžiu ir šeimos narių vardų pirmosiomis raidėmis. Tarp visų – ir raidė S. Klausiu – iš kur tai? Važiavau pas tą mergaitę dvi valandas, bet aiškiai žinojau – tos mergaitės vardas bus iš S raidės. Kai ji man pasakė vardą, apsiverkiau.
– Kokį vaizdą pamatėte nuvykusi į mergaitės namus?
– Ėjome per lūšnynus, kopėčiomis lipome į aštuonių kvadratinių metrų namelį – mano vonios kambarys didesnis. Pamačiau mergaitę: plaukai reti – akivaizdu, kad trūksta vitaminų.
Kai nužvelgiau tą aplinką, pasakiau, kad jai parūpintų viską. Ji yra mano globotinė šimtu procentų, nors gyvena ir gyvens ten. Jeigu ištraukčiau ją iš tos aplinkos, jai tai būtų didžiausia trauma.
– O ji žinojo, kad jūs atvyksite, kokiu tikslu atvažiuojate?
– Prašiau, kad nesakytų. Gyvenime kliaunuosi širdimi. Turiu pajusti – o kas, jei atvykus pasirodys kitaip? Žinoma, vėliau jai paaiškino. Išvykusi paprašiau skirti gydymą, draudimą visai šeimai – jie nieko neturėjo.
Prekybos centre pirkau viską, mergaitiškų dalykėlių – rinkau lyg sau, svarsčiau, ko aš, vaikas, būčiau norėjusi.
– Grįžote į Lietuvą, o tuomet dėl koronaviruso pandemijos buvo uždarytos sienas.
– Taip, darkart važiuoti turėjau kovo mėnesį, bet planus teko atidėti. Noriu padovanoti kompiuterį, kad galėtume bendrauti. Mergaitė šiek tiek moka anglų kalbą, tad pasamdžiau korepetitorių, kad ji tobulintų žinias. Nusiunčiau pinigų – tai toks geras jausmas.
– Davėte ne žuvį, o meškerę?
– Jos mama nemoka tvarkytis su pinigais, gal išdalintų aplinkiniams. Noriu išleisti globotinę į mokslus, žiūrėsime, ko ji norės. Gal į deimantų pasaulį? Prašau! Gal norės dirbti gydytoja ir gelbėti gyvybes? Prašau!
Kai paūgės, norėčiau parodyti jai pasaulį. Stengsiuosi daryti viską, kad tarp jos šeimos narių nebūtų atskirties.
– Jūsų dabartinis vyras, buvęs karo lakūnas Benjaminas Kiryati, kartą jau buvo vedęs. Po skyrybų jis sakė daugiau niekada nevesiantis, bet susipažinęs su jumis greitai pakeitė nuomonę.
– Benjaminas tikrino mane – kas aš esu, kokia mano praeitis. Jeigu būčiau kitokia, jis nebūtų su manimi. Susituokėme po metų.
Tikiu, jog vyras, kuris yra tikras dėl savo apsisprendimo, iš karto žino, kad štai priešais – jo moteris. Jam nereikia pagyventi kartu, tikrinti, kaip seksis buityje. Viską galima išgyventi.
Mano vyras labai protingas, jo brolis – mokslininkas, visa šeima tokia. Jo šaknys – iš Zarasų, Benjaminas net fiziškai primena lietuvį. Kai čia, aplink deimantų namus, kalbame hebrajiškai, pro šalį einantys žydai vis paklausia, ar mano vyras lietuvis? Mūsų vertybės ir patirtis panašios. Laikausi pozicijos, kad negalima apgaudinėti, meluoti.
Aš esu laisvas žmogus – nemeluoju, negana to, melagis juk turi turėti gerą atmintį. Mes su vyru daug dirbame ir daug siekiame – daug bendro mus sieja. Antroji santuoka – lyg sulipdyta, kiekvienas atsineša savo patirtį.
– Kaip jūsų vyrą priėmė sūnūs?
– Alonas ir Patrikas Benjaminą vadina ir laiko tėvu. Su biologiniu tėvu sūnūs nebendrauja. Jie užaugo kitoje šalyje, skiriasi ir mentalitetas – nebėra jokio ryšio. Tėvo dienos proga sveikina Benjaminą. Dievinu šį žmogų, jis toks protingas – it Spartakas iš filmo.
– Jo gyvenime tikrai yra filmą primenančių epizodų.
– Izraelyje jis dukart apdovanotas prezidento už gerus darbus. Karo metu Benjaminas atliko daugiausia skrydžių į Siriją, tris su puse mėnesio išbuvo nelaisvėje.
Grįžo sudaužytas, svėrė 35 kilogramus. Kartu skridęs lakūnas žuvo, o jis išsigelbėjo. Abu daug iškentėme, dabar – šviesus, gražus mūsų laikas.
– Kur gražus gyvenimas, ten ir pavydas?
– Stengiuosi nesudaryti progų pavydui kilti. Su visais bendrauju atvirai, nuoširdžiai – juk čia, salone, apsilanko įvairių žmonių. Būna ir iš mažesnių miestelių, iš provincijos atvažiuoja, prisipažįsta, kad vizitas čia – lyg svajonė, skaitė apie mane žurnaluose. Pabendraujame, išgeriame kavos, moterys prašo patarimų.
Esu paprasta, bendrauju ir rengiuosi kukliai, myliu žmones, gyvūnus ir gamtą. Turime penkis šunis – kalytė atsivedė keturis šuniukus, juos visus pasilikome. Neatidavėme, nepardavėme – apie tai net kalbos nėra, sūnus paėmė du ir aš du.
– Kokioje aplinkoje augote?
– Gyvenau ir augau kaime, paprastoje, bet labai geroje šeimoje, kuri sunkiai dirbo. Buvome daugiavaikė, tikinčiųjų šeima – tais laikais tai buvo nepriimtina. Nebuvau nei pionierė, nei spaliukė, nei komjaunuolė – man buvo keista būti vienai, kai visų draugių švarkų atlapuose buvo įsegta po ženkliuką. Kiekvieną dieną turėjau padaryti po gerą darbą – tai išliko iki šių dienų.
Reikia padaryti gerą darbą, pasimelsti ir eiti miegoti. Ir mano mama tokia buvo – mokė užsidirbti, iki dabar ji tokia. Niekada nesiskundžia, neseniai telefonu kalbėjau su ja, o ji sako: toks geras gyvenimas, negaliu atsidžiaugti!
– Taip auklėjote ir savo vaikus?
– Izraelis man suteikė laisvę, ją perdaviau ir savo sūnums. Kai vaikas laisvas, jis atsiveria, tampa atsakingas už save. Jeigu vaikas iš tėvų girdės tik liepiamąja nuosaka skambančius draudimus – neimk, nedaryk, nekalbėk – nieko gero nelauk.
Lietuvoje man tai labai užkliūna – vaikas traumuojamas, tėvai tokiu būdu žlugdo gabių atžalų potencialą. Lietuviai labai protingi, o jeigu dar leistų vaikams būti savimi, negąsdintų.
Žydai giria savo vaikus – koks tu gražus, koks tu protingas. Jeigu iškilo konfliktinė situacija, gal tai tiesiog pavydas?
Situacija paverčiama pamoka, vaikas jaučiasi įkvėptas. Mano sūnūs užaugo sudėtingoje aplinkoje, tai lyg dar viena specialybė, kurią jie įgijo nemokamai, – išgyvenimas.
– O verslo patarimų davėte?
– Sūnums sakiau: jeigu norite eiti į verslą, žaiskite šį žaidimą patys, aš nesikišu. Turite savo pinigų, tvarkykitės, darykite, ką norite, – ne mano reikalas. Patrikas ir Alonas yra labai gabūs! Alonas (30 m.) vadovauja savo parduotuvių tinklui Izraelyje.
Patrikas, kol buvo Lietuvoje, spėjo nusigauti iki Kanados, gavo leidimą gyventi dvejus metus, man atrodė, kad tai neįmanoma.
Atidarė biurą, pradėjo dirbti – mūsų jėga yra tai, kad užsiimame gamyba, be savo verslų, Patrikas yra atsakingas už visą gamybą.
Jis nėra tas, kurį galiu kontroliuoti, – mes galime pasitarti, pasikalbėti, bet jis moka atsirinkti.
Jo aplinkoje – daug vyresni žmonės, net keista. Aš iš jo kartais pasimokau, tikrai! Jis moka vadovauti, jo įmonėje 26 darbuotojai, o jis toks jaunas! Visus išlaiko, nė vieno neatleido per koronaviruso pandemiją.
– Dana, užauginote du sūnus, o apie anūkus jau pagalvojate?
– Alonas turi sužadėtinę lietuvę Kristiną, kuri gyvena ir dirba Londone, eina aukštas pareigas „Goldman Sachs“ kompanijoje. Planavo tuoktis šiais metais, bet planus pakoregavo karantinas. Anūkų laukiu, bet turbūt niekada nebūsiu standartinė močiutė.
– Plaukų stilistas, tikėtina, pastebės įmantresnį praeivio kirpimą ar plaukus, kuriems reikia profesionalo prisilietimo. Jūs – gemologė, savo srities profesionalė. Pastebite, kuo puošiasi jūsų klientai, svečiai, atkreipiate į tai dėmesį?
– Iš karto tai pastebiu. Moterims, kurios pas mus dažnai užsuka, galime sukurti įvaizdį, juk papuošalai yra neatsiejama mūsų apdaro detalė.
Turiu vieną patarimą – jeigu nenorite išlaidauti, bet turėti tai, kas tarnaus jums visą gyvenimą, rinkitės komplektą – auskarus, pakabutį ir žiedelį.
Kaina – pagal kiekvieno galimybes, nuo kelių šimtų iki keliasdešimties tūkstančių eurų. Lietuvoje galima pastebėti daug madingai apsirengusių moterų, kurios vilki skoningai, bet puošiasi bižuterija. Žinoma, galima suderinti, bet tai – daiktai be vertės. Geriau investuoti į deimantus.
