Maksimas jau grįžo į Vilnių, tačiau Minsko įvykiai neužmirštami, iki šiol jam stovi prieš akis.
Minskas – kur jau Minskas, visa Baltarusija – priešinasi diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos norui ir toliau valdyti šalį.
Dėl to kiekvieną sekmadienį Baltarusijos sostinėje vyksta taikūs protestai. Šeštadieniais į gatves išeina moterys, prieš kurias saugumiečiai ir omonininkai taip pat naudoja žiaurų smurtą.
– Maksimai, pastaruosius du mėnesius įpratome jus matyti TV ekrane, internete kiekvieną dieną pasakojantį apie protestus Minske. Kas jūs – Baltarusijoje gyvenantis lietuvis ar baltarusis, puikiai kalbantis lietuviškai?
– Pirmiausia save apibūdinčiau taip, kaip tai padarytų mano giminės ir seneliai, – esu vilnietis. Vaikystėje apie 15 metų gyvenau Minske.
Ten baigęs gimnaziją grįžau į Vilnių – miestą, kuriame gimiau, kur gyvena mano giminės, mano tėvas, močiutė.
Žmonės nebūtinai gimsta, gyvena ir miršta tame pačiame mieste. Mano situacija būtent tokia: gimiau Vilniuje, vaikystę praleidau Minske, per visas atostogas, taip pat ir savaitgaliais, atvažiuodavome į Lietuvą, o paskui grįžau čia gyventi.
– Kodėl tuo neramiu metu atsidūrėte Minske?
– Aš dirbu Europos humanitariniame universitete. Tai baltarusių universitetas tremtyje, Vilniuje, kuris buvo priverstas nutraukti savo veiklą tėvynėje dėl politinės priespaudos. Daugelis to universiteto studentų – baltarusiai.
Prezidento rinkimai Baltarusijoje – toks laikotarpis, kai masiškai suimami ir areštuojami žmonės. Todėl nuspėdamas, kad situacija gali pasikeisti – nors, aišku, niekas nenumatė tokio didelio protestų masto – būtent šiais sumetimais nuvykau į Minską, kad būčiau arčiau įvykių ir reikalui esant mūsų studentams ar absolventams galėčiau suteikti vienokią ar kitokią pagalbą.
– Ar Minske jautėtės saugus? Kaip ten gyvenote tuos beveik du mėnesius, ar stipriai reikėjo saugotis, kad omonininkai nesupakuotų?
– BBC korespondentai taip pat manęs klausė, ar jaučiuosi saugus viešindamas per BBC tai, ką matau Minske, ir pateikdamas Baltarusijos padėties vertinimą.
Niekas negali jaustis saugus Baltarusijoje dėl to, kad jėgos struktūroms suteikta visiška laisvė – jos gali daryti ką tiktai nori: suimti žmones be jokios priežasties, juos mušti, tempti moteris į mašinas.
Tačiau tas neužtikrintumas dėl saugumo jau neatbaido žmonių nuo protestų, nes baimė yra nugalėta.
Aktyvesni žmonės Baltarusijoje imasi tam tikrų prevencinių priemonių.
Pirmiausia jie stengiasi nekalbėti telefonu jautriomis temomis, neužsibūti tose pačiose vietose. Bet ir tai negali užtikrinti visapusiško žmogaus saugumo, nes saugumiečių aparatas milžiniškas, nuo jų pabėgti neįmanoma.
Bet kiek nors apsunkinti jiems darbą prevencinėmis priemonėmis galima. Viena jų – keisti nakvynės vietas.
Tačiau neprotinga eiti į viešbučius, nes jie iš karto teikia informaciją šalies valdžiai, kai juose apsistoja užsieniečiai.
Aš turiu daug draugų tarp mūsų universiteto absolventų, kurie gyvena Minske, tad apsistodavau pas juos.
– Jūs ir fotografavote, ir filmavote, ir tiesiogiai transliavote protestuotojų eitynes, paskui kažkam perduodavote žinias. Juk kai gatvėse vyko neramumai, buvote įvykių epicentre. Kaip vyko jūsų darbas iš karštųjų taškų?
– Mano pagrindinis darbas – darbas universitete. Jis nėra tiesiogiai susietas su protestais.
O žinias pasitelkus šiuolaikines technologijas galima skleisti labai paprastai. Bet tu neini per protestus pačioje kolonos pradžioje ar pabaigoje, nes yra didžiausia rizika, kad tave suims. Eini per vidurį. Tai tas principas, kuriuo ir bandžiau vadovautis visas tas 52 dienas.
Jeigu nori įsijungti į tiesioginį eterį, visada reikia turėti omenyje ir interneto ryšio sutrikimus, kurie Minske labai dažni ir tai daroma sąmoningai.
Arba apskritai internetas išjungiamas visoje šalyje. Kiekvieną sekmadienį, kai Minske vyksta didžiulės protestuotojų eitynės, internetas taip pat išjungiamas. Tada bandai taikytis prie to, kaip įsijungsi į eterį, komentuosi įvykius.
Bet čia nėra kokio nors didvyriškumo. Mano požiūriu, tie pranešimai – savaime suprantamas įsipareigojimas.
Lietuvos žmonės negali turėti savų profesionalių žurnalistų, kurie teiktų informaciją iš Baltarusijos, nes užsienio žiniasklaidai akreditacijos nesuteikiamos.
Todėl suprantama, kad jeigu aš atsidūriau Minske, vadinasi, galiu prisidėti prie įvykių viešinimo, teikti informaciją tiesiai iš jų epicentro.
– Ar sugebėdavote laiku pasprukti nuo saugumiečių ir omonininkų?
– Buvo dvi situacijos, kai per plauką galėjau būti suimtas: viena rugpjūčio pabaigoje, kita – rugsėjo 6-ąją, per sekmadienio eitynes.
Jei 10 sekundžių būčiau pavėlavęs pasprukti, omonininkai mane būtų suėmę. Tai būtų įvykę ne dėl to, kad filmavau įvykius. Suimami buvo visi, kurie buvo būtent toje eitynių vietoje, jeigu nespėjo pabėgti.
– Gal išsiugdyti greitą reakciją padėjo fizinis pasirengimas?
– Galbūt. Nuolat dirbant tokiomis sąlygomis reikia ne tik greitos reakcijos, bet ir ištvermės. Nuo 1999 m. praktikuoju karatė. Gal tą greitą reakciją ir išugdė karatė? O ištvermei padeda bėgimas. Penkis kartus bėgau visą maratono distanciją – 42,195 km – Vilniuje, Varšuvoje, Rygoje.
– Ar jums skambindavo užsienio šalių žurnalistai ir klausdavo, kokios dabar Minske naujienos, ar jūs pats perduodavote tas naujienas?
– Situacija Minske dinamiškai keitėsi, žurnalistai man skambino.
Be Lietuvos žurnalistų, kreipėsi ir žurnalistai iš nacionalinio Švedijos dienraščio „Svenska Dagbladet“, Norvegijos dienraščio „Dagbladet“. Viena Italijos televizija ėmė interviu, netgi žurnalistas iš Japonijos kalbino.
Iš didžiausių pasaulyje žiniasklaidos priemonių, su kuriomis teko bendrauti, – nacionalinis britų transliuotojas BBC. Du kartus teko eteryje gyvai kalbėtis su BBC korespondentais per rytines jų žinias.
Bendravimas su žurnalistais vyko nuotoliniu būdu per įvairias programėles. Bet aš to savo darbo nenoriu pervertinti. Jeigu baltarusiai nedemonstruotų ryžto, neturėtume apie ką kalbėti.
– Laisvai bendraujate su pasauliu. Kokias kalbas mokate?
– Moku šešias kalbas. Su jumis kalbame lietuviškai, taip pat laisvai kalbu angliškai, rusiškai ir baltarusiškai. Gerai kalbu lenkiškai, tik dėl rašybos kiek sunkiau.
Vokiškai kalbu kiek silpniau nei lenkiškai, bet esant reikalui galėčiau greitai susigaudyti. Universitete mokiausi septintos kalbos – švedų.
– Apskritai kokia buvo jūsų misija Minske? Pranešti apie įvykius, atstovauti kuriai nors pusei, kam nors padėti?
– Kaip minėjau, buvo nujaučiama, kad bus sulaikomi žmonės. O mūsų universiteto studentai ir absolventai yra pilietiškai aktyvūs ir dėl to kyla didelė rizika, kad jie gali būti suimti.
Todėl viena pagrindinių priežasčių vykti į Minską buvo tiesiog būti įvykių centre, kad būtų galima kuo greičiau reaguoti į riziką, su kuria susiduria mūsų studentai ar absolventai.
Ir tai pasiteisino. Nuo rugpjūčio 9 d. buvo suimti 22 mūsų absolventai ir šeši studentai. Dar du mūsų studentai yra įkalinti.
Tarptautinės bendruomenės jie pripažinti politiniais kaliniais. Baltarusijoje šiuo metu yra 68 politiniai kaliniai.
Dėl to būti Minske buvo verta visomis prasmėmis. Galėjau teikti informaciją tiesiogiai tiek universiteto bendruomenei, tiek universiteto rėmėjams ir partneriams, nes jie taip pat aktyviai stebi, kaip universiteto bendruomenė pasirodo tuose įvykiuose.
Universiteto partneriai – tai jo rėmėjai: Europos Sąjunga, Švedijos ir Lietuvos vyriausybės bei tarptautinės žmogaus teisių organizacijos, kurių specializacija – akademinių bendruomenių narių persekiojimas.
Kai kuriems iš mūsų bendruomenės, ir ne tik jiems, reikėjo skubiai bėgti iš Baltarusijos. Ir jie antruosius namus surado Vilniuje.
– Kaip į jūsų buvimą karštuosiuose Minsko taškuose reagavo artimieji?
– Šeimos nesu sukūręs, brolių ir seserų neturiu. Natūralu, kad mano artimiesiems rūpėjo, kaip aš ten, Minske, laikausi. Kadangi protestų dienomis išjungdavo internetą, ryšys buvo kiek apsunkintas. Bet visada galima susiskambinti, parašyti SMS žinutę. Tai nėra Šaltojo karo laikai, kai negali susisiekti su kita puse.
Jie aktyviai stebėjo, kas vyksta, ką aš rašau. Jeigu ką nors viešindavau, skelbdavau savo feisbuko paskyroje. Tai patogiausias būdas pamatyti: jeigu esu „online“, vadinasi, man viskas gerai.
– Po kiek metų atvykote į Minską? Ar miestas pasikeitė nuo tų laikų, kai jame gyvenote vaikystėje?
– Iki tų įvykių pastarąjį kartą Minske buvau vasarį. Paskui dėl COVID-19 pandemijos negalėjau ten nuvykti. Minske dėl savo darbo būnu dažnai – kokius šešis kartus per metus.
Atvažiuoju maždaug savaitei, o šį kartą – beveik dviem mėnesiams. Visai kita realybė, kurios metu viešėjau Minske. Emociškai visai kitokie išgyvenimai, su kuriais susidūriau.
Lietuvoje apie Minską gajus stereotipas, kad tai labai atsilikęs miestas. Dabar Minskas visai ne toks, kokiame aš gyvenau būdamas vaikas. Tada mieste nebuvo pramogų.
Penkeri metai, kai Minskas stipriai pasikeitęs. Tai pasakytina ne tik apie naujus būstus, kurie ten statomi, bet ir apie gyvenimo sąlygas, kurios sparčiai gerėja. Tai vyksta dėl informacinių technologijų (IT) sektoriaus klestėjimo šalyje. Dabar tas sektorius kaip tik susiduria su režimo grėsmėmis ir priespauda.
Pasitelkus IT Minske atsirado aukštos klasės restoranų, kavinių, prekybos centrų, SPA, golfo laukų, teniso aikštynų. Bet šitame pasikeitusiame mieste nebuvo erdvės pilietinėms ir politinėms teisėms.
– Gimėte Vilniuje, Minske praleidote 15 savo gyvenimo metų. Kaip likimas jus ten nubloškė?
– Mano tėvai, kai buvau mažas, buvo išsikraustę gyventi į Minską. Bet atstumas tarp Vilniaus ir Minsko mažesnis negu tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Todėl jei ne kiekvieną savaitgalį, tai per visas mokyklines atostogas, šventes, gimtadienius visada būdavome Vilniuje.
Visas savo vasaras praleidau arba Balsiuose, mūsų sode, arba Nidoje, kur važiuodavome atostogauti su tėvais ir jausdavausi kaip namie. Gal jau 11-os metų savarankiškai važiuodavau į Vilnių, dažniausiai traukiniu.
– Minske baigęs gimnaziją grįžote gyventi į Vilnių. Ar reikėjo adaptuotis Lietuvoje?
– Ten baigiau architektūros ir menų gimnaziją. Paskutinėse klasėse jau aiškiai buvau apsisprendęs grįžti į Vilnių. Neturėjau didelio noro tęsti studijų Baltarusijoje. Kai grįžau į Vilnių, iš pradžių gyvenau pas močiutę. Ji mane labai šiltai priėmė, tai buvo nuostabus laikas, kai tau nereikia niekuo rūpintis, kai viskas – nuo maisto iki baltinių – paruošta laiku.
Kalbant apie adaptaciją Vilniuje, sunkiausia buvo dėl mano lietuvių kalbos rašybos įgūdžių. Kaip žinoma, Baltarusijoje mokyklose mokoma rusų ir baltarusių kalbomis. Nebuvau turėjęs nė vienos lietuvių kalbos pamokos – tuo metu Minske nebuvo lituanistinės mokyklos. Todėl į lietuvių kalbos mokslus reikėjo įdėti daug pastangų.
– Pasirinkote darbo su Baltarusija kryptį. Kodėl, gyvendamas laisvoje Lietuvoje, nesidairėte darbo Vakaruose?
– Aš pasirinkau darbą universitete, kurį baigiau. Europos humanitariniame universitete baigiau kultūros paveldo bakalauro studijas. Magistro – Rytų Europos ir Rusijos studijas – baigiau jau Vilniaus universitete, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
EHU mane pakvietė prisijungti prie komandos, ir aš priėmiau šį kvietimą. Man atrodo, jis prasmingas dėl universiteto misijos.
– Deja, Lietuvoje apie šį universitetą beveik nieko nežinome. Kokios yra jo funkcijos, kas jame dėstoma?
– EHU turi savo specifiką ir savo misiją. Šis universitetas įkurtas Minske 1992 m. ir veikė kaip vienintelis privatus universitetas Baltarusijoje. Dėl politinės priespaudos ir asmeninio A.Lukašenkos sprendimo 2004 m. universitetas buvo uždarytas.
Jo uždarymas sulaukė didžiulio tarptautinio dėmesio ir pasipiktinimo, nes, kol veikė Minske, jis buvo pripažintas vienu geriausių Baltarusijos universitetų. Jo specializacija – humanitariniai ir socialiniai mokslai bei menai, labai daug dėmesio skiriama kalboms.
– Kuo A.Lukašenkai neįtiko universiteto veikla Baltarusijoje, kad jį uždarė, ir universitetas, kaip vaizdžiai sakote, įsikūrė tremtyje – Vilniuje? Bet universitetas turi turėti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos licenciją dirbti, veikti.
– 2004 m. rugsėjį viename interviu A.Lukašenka pasakė, kad uždaryti EHU buvo jo asmeninis sprendimas. Todėl, kad universitetas ruošia elitą, kuris ketino atvesti Baltarusiją į Vakarus. Baltarusijai to nereikia, jis pats pasirūpinsiąs savo elitu.
Kai universitetas buvo uždarytas, Lietuvos Vyriausybė jam pateikė kvietimą atkurti savo veiklą Vilniuje. Šis kvietimas buvo priimtas, ir nuo 2005 m. EHU veikia Lietuvoje. Todėl iš teisinės pusės EHU yra vienas privačių Lietuvos universitetų. Bet iš faktinės pusės EHU – Baltarusijos universitetas tremtyje.
Turime Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos licenciją dirbti. Mums keliami tokie pat reikalavimai kaip ir kitiems Lietuvos universitetams. Todėl ir absolventams įteikiame tokius pat diplomus kaip ir kiti universitetai.
Nuo 2018 m. remiant Lietuvai universitetas įsikūrė Vilniaus senamiestyje, buvusiame XVIII a. pabaigos augustinų vienuolyne.
Universiteto veikla būtų neįmanoma be tarptautinės paramos. Lietuva ne tiktai ta šalis, kuri mus pakvietė įsikurti Vilniuje, bet ir kuri nuosekliai mus remia, suteikdama ir patalpas. Be to, didžiausi mūsų rėmėjai yra Europos Sąjunga ir Švedijos vyriausybė. Mes esame remiami ne Baltarusijos oligarchų, o tarptautinės bendruomenės.
– Ar EHU studijuoja tiktai Baltarusijos jaunimas?
– Šiuo metu universitete mokosi apie 630 studentų, 95 proc. jų – iš Baltarusijos. Yra studentų ir iš Ukrainos, ir iš Rusijos. Jie studijuoja tarptautinę teisę, Europos paveldą, dizainą, filosofiją, medijas ir komunikaciją. EHU yra bakalauro, magistro, daktaro studijų pakopos.
EHU – mažas universitetas, vienas jo išskirtinių bruožų yra tas, kad žinome kiekvieno studento vardą. Mes vienas į kitą kreipiamės vardais. Tokia nuoširdi atmosfera universitete – privalumas. Pas mus nėra jokių apribojimų pagal žmonių pilietybę ar tautybę. Studijos pradedamos rusų ir baltarusių kalbomis, baigiamos anglų kalba. Apie 70 proc. mūsų dėstytojų – baltarusiai.
– Kur pasuka diplomą gavę absolventai – grįžta į Baltarusiją ar traukia ieškoti darbo į Vakarus?
– Apie 62 proc. absolventų grįžta į Baltarusiją iš karto, vos tik gavę diplomus.
– Koks yra jūsų darbas Europos humanitariniame universitete? Gal ir dėstote?
– Kaip dėstytojas universitete dirbu tik ketvirtį etato, ir tai yra labiau kaip hobis, o ne darbas. Su studentais nagrinėjame XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Vakarų Europos literatūrą.
Studijuojame Hermanno Hesse, Albert’o Camus, Franzo Kafkos, kitų autorių veikalus. Į tuos autorius bandome žvelgti plačiau – ne vien kaip į literatūros talentus, bet kaip į reiškinius intelektinėje Europos tradicijoje. Dėstau anglų kalba.
Pagrindinis mano darbas – administracinis, vadovauju universiteto Komunikacijos ir plėtros skyriui. Darbo sritis labai plati: nuo vidaus ir išorės komunikacijos iki darbo su universiteto rėmėjais, tarptautinės sklaidos apie jį, apie studentų mainus ir bendradarbiavimo su kitais universitetais galimybes. Mano skyrius dirba ir su rinkodara, rūpinasi absolventų reikalais.
– Ar siejate savo ateitį su Minsku, jei į valdžią ateitų demokratiškas prezidentas?
– Ne. Mano namai yra Vilnius. Mano namai yra Lietuva. Pirmiausia save sieju su Lietuva ir Vilniumi.
