Vos ėmėsi vadovauti didelei tarptautinei nekilnojamojo turto bendrovei, pradėjo lauktis. Kai dukra ūgtelėjo, atšoko dideles trankias vestuves – tokias, kokios, atrodė, būna tik filmuose.
O dabar Lina Maskoliūnė (43 m.) stačia galva neria į dar vieną gyvenimo nuotykį – namų jaukumą bandys susikurti Barselonoje.
Jau sėdėdama lėktuve ji sužinojo, kad išsiilgtam vyrui patvirtintas koronavirusas. Tačiau net į šią žinią moteris sureagavo be išskirtinių emocijų, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Namai ten, kur širdis. Ten, kur jaukiai plepa šešiametė duktė Marija, priverčianti ir tėtį – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerį Darių Maskoliūną (49 m.) – persikūnyti į jos žaidimų herojų. Ten, kur ilgus rudens vakarus apkarpo nuoširdūs pokalbiai. Ten, kur net trinantis tarp keturių sienų, kai už jų savo čiuptuvais grasina koronaviruso pandemija, kiekviena diena tampa ne iššūkiu, o dar viena galimybe ką nors drauge nuveikti.
„Turėjau į Barseloną skristi dabar. Grėsė pusę metų nematyti vyro ir tėvo, o šeima man visada bus svarbiausia“, – tvirtino Suomijos nekilnojamojo turto ir investicijų valdymo bendrovės „Technopolis“ vadovė Lietuvoje L.Maskoliūnė.
Ji planavo į Barseloną keltis po Naujųjų metų. Tuomet, kai baigs jau pradėtą projektą. Tačiau nenuspėjamas ir kol kas nekontroliuojamas virusas planus privertė keisti.
Jos vyras – „Barcelona“ vyrų krepšinio komandos trenerio Šarūno Jasikevičiaus bendražygis dar nuo krepšininko karjeros laikų – į Ispaniją išvyko jau rugpjūčio pradžioje.
D.Maskoliūnui prieš tai, žinoma, reikėjo įvertinti gero draugo Š.Jasikevičiaus kvietimą talkinti jam ir Katalonijos klubo trenerių štabe, tačiau svarstyklės aiškiai svėrė teigiamo atsakymo link.
Galimybė pateisinti pasitikėjimą ir toliau dirbti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneriu buvo svarbesnė už ambicijas pačiam vėl grįžti prie klubinės komandos vairo.
Jau sėdėdama lėktuve Vilnius–Barselona L.Maskoliūnė sulaukė vyro skambučio ir žinios, kad jam nustatytas koronavirusas. Liauna, bet tvirto charakterio moteris naujieną priėmė sau įprastai stojiškai: geriau dabar nei anksčiau.
Tekėdama už Dariaus Lina aiškiai suprato, kad vyro karjeros srovės gali nunešti toli nuo namų. Dar iki santuokos su treneriu ji paragavo svetimtautės duonos, kai 2015-aisiais Lenkijoje ankštame bute viena vakarodavo su kūdikiu ant rankų, kol Darius kepdavo krepšinio krosnyje.
Jau tada ji pamatė, kad trenerio karjeroje nėra nieko pastovesnio už laikinumą, mat D.Maskoliūnas ir Sopoto „Trefl“ komanda išsiskyrė įpusėjus sezonui.
Iki santuokos su Dariumi Lina pati vadovavo savo gyvenimui. Ji nekūrė penkmečio planų ir neturėjo aiškių taisyklių, tačiau versle nardė lyg banginis.
Nuo pat tada, kai beveik prieš du dešimtmečius pradėjo vadovauti nedidelei telekomunikacijų bendrovei. Pastaruosius 17 metų ji dirba nekilnojamojo turto įmonėse.
Nors pati pasiekė profesinių aukštumų, Lina niekada neabejojo: kad ir kur nublokštų vyro karjera, šeima privalo būti drauge.
Į Barseloną Maskoliūnai išvyko trejiems metams – toks komandos trenerių sutarties terminas.
„Bet puikiai suprantame, kad gali būti visaip“, – ateities neprojektuoja L.Maskoliūnė.
– Prasideda naujas gyvenimo etapas – nauja šalis, svetima kalba. Tai kelia jaudulį ar nerimą? – paklausiau L.Maskoliūnės.
– Tokie dalykai man niekada nekelia streso – tik labai geras emocijas. Aš dažnai varijuoju savo gyvenimu, todėl negaliu sakyti, kad šiuo atveju jį iš esmės keičiu. Kai Darius dirbo Lenkijoje, važiavau pas jį gyventi, bet po trijų mėnesių turėjome grįžti.
Treneriams taip nutinka. Atrodo, yra sutartis, bet staiga jos nebėra. Dabar irgi vykstame trejiems metams, bet yra įvairių istorijų, tad gerokai per anksti apie tai kalbėti.
Išvažiuoti pagyventi kitur buvo mano svajonė ir šį kartą nenoriu jos paleisti. Beveik prieš 20 metų jau turėjau sutartį Šveicarijoje ir ketinau ten kraustytis, bet manęs paprašė likti, tad taip ir neišvykau. Tačiau noras kuriam laikui išvykti glūdėjo giliai pasąmonėje.
Kartais pasvarstau, kad gal dėl to ir savo verslo nesukūriau, nes norėjau turėti laisvę.
Dirbdama visada ieškojau žmogaus, kuris galėtų mane pakeisti. Ankstesnėje įmonėje užsiauginau įpėdinį, šioje irgi auginu. Vadovo kėdė įmonėje karščiausia. Tai lengviausiai atleidžiamas darbuotojas. Bet apie pamainą mąstau dar ir dėl to, kad turėčiau laisvę rinktis, jei staiga pasitaikytų galimybė.
Dabar ta laisvė turi ir kitą reikšmę. Su Dariumi ne kartą kalbėjomės apie tai, kaip būtų, jei jam tektų išvykti. Sakiau, kad tikrai važiuosiu su juo.
Viena vertus, man jau nereikia niekam nieko įrodinėti ir teisintis, kodėl kurį laiką galbūt nenoriu dirbti, kodėl noriu ieškoti kitokios veiklos, nors ir esu labai pastovi, nes dirbau ir dirbu įmonėse, kur man labai įdomu.
Kita vertus, noriu būti šalia vyro. Šeima man yra svarbiausia, o visa kita turi lipdytis aplink ją.
– Žinia, kad jūsų vyrui, pas kurį su dukra kraustotės, nustatytas koronavirusas turėjo būti lyg perkūnas iš giedro dangaus.
– Gal ir sunku tuo patikėti, bet aš šypsojausi, nes iki tol, kol įlipome į lėktuvą, ramybės vis nedavė mintys: nejaugi tai iš tiesų vyksta? Negi mes tikrai išsikraustome?
Džiaugiuosi, kad šią žinią išgirdau lėktuve, nes jei būčiau išgirdusi anksčiau, būtų apnikusios abejonės, skristi ar ne. O šįsyk pagalvojau, kad, šiaip ar taip, skrendame, kad Marijai reikia eiti į naują mokyklą, ir net padėkojau likimui, kad viską taip sudėliojo, nes sėdėti ant lagaminų namuose Vilniuje ir laukti, kol viskas baigsis, irgi nebūtų itin malonu.
Kol skridome, Darius mums užsakė viešbutį, o pats izoliuojasi namuose Barselonoje. Dėkui Dievui, kad jaučiasi neblogai.
Žinoma, visi kiek susijautrinome, kad negalėsime iškart pasimatyti, bet šiuo atveju gyventi drauge – irgi ne išeitis. Su Marija turėtume izoliuotis, o jai reikia eiti į mokyklą.
Dabar, galima sakyti, viskas susiklostė nelauktai sėkmingai. Dar prieš atvykstant planavau daug dėmesio skirti Marijai, tad dabar visą laiką su ja leidžiame dviese.
Žinote, kaip būna, kai persikraustai? Pirmosiomis savaitėmis tik išpakuoji dėžes ir lagaminus. O mums su dukra kol kas nereikia tuo rūpintis, tad visas mano dėmesys ir laikas – tik jai. Nunešame tėčiui maisto, pamojuojame iš tolo ir laukiame, kol galėsime jį apkabinti.
– Esate didelės nekilnojamojo turto įmonės vadovė Lietuvoje. Ar sekdama paskui vyrą turėsite atsisakyti savo karjeros?
– Pandemija šiuo atveju man buvo naudinga. Metų pradžioje nebūčiau įsivaizdavusi, kad tokia galimybė apskritai yra, o dabar nuotolinis darbas atrodo savaime suprantamas. Pabandysiu, o paskui bus matyti, kaip dėl tokių pokyčių jaučiasi komanda, mano vadovai Suomijoje ir aš pati. Galų gale bus matyti ir rezultatai.
Įprastomis sąlygomis galėčiau nuolat skraidyti į Vilnių, bet dabar nėra įprastų sąlygų, tad nežinau, kaip bus. Baigiame statyti dar vieną pastatą ir reikia baigti šį projektą, tad kartais, žinoma, turėsiu atvykti į Lietuvą.
– Prižiūrėti statybų?
– Per dvejus metus statybose buvau vos porą kartų. Tai – ne mano darbas. Mano darbas – palaikyti ryšį su žmonėmis. Turiu puikią komandą ir neabejoju, kad viskas bus gerai.
Per karantiną pastebėjau, kad atsirado daugiau laiko bendrauti su kolektyvu, mat atkrinta nereikalingi susitikimai, pasitarimai, o darbuotojai priima daugiau savarankiškų sprendimų. Dauguma klientų stengiasi bendrauti internetu, o ne gyvai, tad ir tai susiklostė savaime.
Tokioje situacijoje nepasinaudoti galimybe išvykti būtų kvaila. Planavau pas Darių kraustytis vėliau, bet aplankiau jį Barselonoje, pasvarsčiau ir supratau, kad turiu keliauti dabar, kitaip galime ir pusmetį nepasimatyti.
Juolab kad dėl pandemijos pusmetį praleidome užsidarę namuose ir dar kartą įsitikinome, kaip gerai jaučiamės vienas kito draugijoje, kaip vienas kitą palaikome ir kaip mums svarbu būti drauge.
Iki tol gyvenome tarp Vilniaus ir Kauno – turėjome namus abiejuose miestuose. Darius dirbo „Žalgiryje“, su komanda ir Lietuvos rinktine daug keliavo, aš turiu savo darbą, tad dažnai tekdavo išsiskirti. Ir staiga mes užsidarėme namuose, kai apie kokią nors kelionę net pagalvoti negalėjai.
Tas laikotarpis mums buvo nuostabus – šeimoje mums labai gerai. Be to, Marija Ispanijoje pradėjo eiti į pirmą klasę, tad tai irgi paskatino persvarstyti sprendimus ir išvykti anksčiau, nes norisi, kad jai būtų lengviau pritapti.
Kartais reikia tiesiog išdrįsti pagalvoti, kad gali būti kitaip.
– Visada sprendimus priimate taip greitai ir drąsiai?
– Kažkur perskaičiau mintį ir pagalvojau, kad tai – apie mane. Esu labai netolerantiška kančiai. Jei matau, kad man kas nors netinka arba jaučiuosi nelaiminga, ieškau, kas mane verčia taip jaustis, ir bandau pašalinti priežastis arba pakeisti požiūrį. Nemėgstu ilgai kankintis, nors ir esu valinga, kai turiu motyvaciją.
Sprendimus priimu greitai, už juos prisiimu atsakomybę ir niekada nesigręžioju atgal. Kartais sprendimas gal ir nebūna geriausias, bet konkrečiu momentu tai atrodė geriausia išeitis. Nors, žinoma, pasitaiko situacijų, kai reikia palaukti, tad sprendimą atidedu.
– Rengdama įpėdinį į savo pareigas nesibaiminate, kad pati galite be jų likti?
– Jei kas nors nori užimti mano vietą, aš tik džiaugiuosi. Tai – lyg mano pareigų įvertinimas. Kita vertus, jei kas nors mane nurungs, vadinasi, jis tiesiog to vertas. Tai reikštų, kad arba aš užmigau ir netobulėju, arba kitas buvo vertesnis. Nelaikau įsikibusi savo kėdės.
Apskritai žmogaus pareigos man svarbios tik tada, kai reikia dėl ko nors pasiskųsti. (Juokiasi.)
Bet šiaip man nedaro įspūdžio viena ar kita pozicija. Laimėjimai – taip. Aš vertinu profesionalus ne dėl pareigų, bet dėl gebėjimų ir patirties. Juk visi puikiai žinome, kaip gaunamos vienos ar kitos pareigos.
– Per lovą. Visi tai žino!
– Ypač – moterys, kurios dirba vyrų versle. (Juokiasi.)
– Bet pripažinkite, jog ir jums tenka daugiau įrodinėti vien dėl to, kad vadovaujate įmonei, kurios veiklos sritis stereotipiškai laikoma vyriška.
– Taip. Bet galiu pateikti ir kitokį pavyzdį. Kai dalyvavau atrankoje į dabartines pareigas, vėliau sužinojau, kad iš septynių kandidatų buvau vienintelė moteris.
Atrankoje dalyvavau nieko nesitikėdama ir, tiesą sakant, man ši atranka nelabai rūpėjo, nes ir taip turėjau gerą darbą. Konkurse dalyvavau tik dėl to, kad kažkas įkalbėjo pabandyti.
Kai viduje jautiesi laisvai, laisvai ir elgiesi. Atvirai sakiau, kad to nemoku, tą moku, tai – mano stiprioji pusė, čia galiu išgyventi, o čia išgyventi negalėčiau. Darbo pokalbis buvo natūralus ir nesuvaidintas.
Tarkime, suomių įmonėje dirbantis amerikietis manęs klausia: „Jums 36 metai. Kokie jūsų gyvenimo prioritetai?“ Jis negali paklausti tiesiai, ar planuoju turėti vaikų, bet juk aš puikiai suprantu klausimą!
Atsakiau, kad neturiu nei vyro, nei vaikų. Ar tikiuosi, kad turėsiu? Žinoma! Ar tai mano artimiausias tikslas? Ne! Tačiau negaliu pažadėti, jog neturėsiu vaikų, nes kiekvienas darbdavys turi turėti galvoje, kad moteris bet kada gali išeiti motinystės atostogų.
Pati vadovauju 19 žmonių kolektyvui, iš jų tik 2 – vyrai. O moterys viena po kitos eina motinystės atostogų.
Iki tol nuolat galvodavau, kad negaliu keisti darbo, nes apgausiu darbdavį – juk bet kada galiu pastoti. O tąsyk maniau, kad esu saugi, nes buvau išsiskyrusi. Santykiai su Dariumi buvo dar labai švieži, tad nepuoselėjau jokių lūkesčių. Bet po pusmečio naujiesiems darbdaviams turėjau pranešti: „O! Laukiuosi.“
– Kaip darbdaviai reagavo?
– Iš pradžių atsargiai bandė klausti: „O čia bus vienas ar planuoji daugiau vaikų?“ Sakiau, kad niekada nesvajojau apie didelę šeimą, bet esu girdėjusi, jog po gimdymo moterims smegenys apsiverčia. Kai pagimdysiu, tada ir žinosiu, ar čia bus tik vienas, ar norėsiu keturių iš eilės. (Juokiasi.)
Bet žinią apie motinystę darbdaviai priėmė puikiai. Suomiai šiuo klausimu yra nuostabūs. Personalo vadovė mane protino: „Tu jiems tik nieko nežadėk. Nesakyk, kada grįši. Kaip išeis, taip.“
Mūsų įmonė tada dar tik bandė įsitvirtinti Lietuvoje, tad turėjau itin daug darbo. Baigiau mėnuo iki gimdymo ir grįžau, kai Marijai buvo 11 mėnesių. Tie metai be darbo buvo labai smagūs, auginti dukterį buvo lengva.
Su kūdikiais visko būna, bet supratau, kad turiu daugiau kantrybės, nei maniau. Marija – turbūt vienintelis žmogus, galintis taip tikrinti mano kantrybę.
Esu itin emocinga. Biure visi žino, kad galiu ir nusikeikti, ir kvatoti, ir paverkti, kai norisi. Su savimi daug dirbu, tad viskas, ką turiu dabar, – ilgo darbo su savimi rezultatas. Bet tapusi mama turėjau mokytis iš naujo. Kūdikiui juk nepasakysi, kad patylėk arba parodyk, ką skauda.
– Esate teigusi, kad auginti vaikus, ypač ne savoje aplinkoje, tikrai nėra paprasta. Dabar jaučiatės tam pasirengusi?
– Baimių nėra, tik rūpesčiai. Mano tikslas – kad Marija jaustųsi saugiai, nes kai vaikas jaučiasi saugus, jis randa savo kelią ir būdų prisitaikyti. Lietuvoje buvome susikūrę patogų gyvenimą, tad tokį pat bandysiu susikurti ir Barselonoje.
Tikrai žinau, kad daugiau laiko leisiu su dukterimi, drauge daug vaikščiosime, nes mokykla – 15 minučių kelio nuo mūsų namų.
Ar galėčiau visiškai nedirbti ir gyventi tik iš vyro pinigų? Kadangi visi mūsų šeimos pinigai yra pas mane, man nereikia prašyti vyro. Kai Dariui reikia, jis manęs paprašo. (Juokiasi.)
Dariui atrodo, kad pinigai pas mane bus saugesni. Tai bendri mūsų pinigai, ir aš jo neklausiu, ar man pirkti dar vienus batus, paltą, ar ką nors namams. Pasitikime vienas kito racionalumu.
Nuoširdžiai manau, kad negalėčiau būti be veiklos. Bet mano veiklos tikslas nėra uždirbti pinigų. Pinigai – tik atpildas už mėgstamą darbą.
Turiu aibę minčių, ką veikčiau, jei turėčiau laiko. Pastaruosius septynerius metus dirbau itin daug, kartais net dienos šviesos nematydama, tad nieko prieš pailsėti. Bet ar noriu pailsėti dabar? Nežinau. Šiandien aš jau nekuriu scenarijų, kas bus, jeigu bus. Kai bus, tada spręsiu.
Dabar žinau tik tiek, kad gyvensiu Barselonoje su šeima ir toliau dirbsiu. Barselona – mano mėgstamas miestas, tad noriu pasinaudoti galimybe jį dar geriau pažinti.
– Pirmą kartą per visus metus per karantiną su šeima leidote itin daug laiko. Ką veikėte? Gal iš naujo pažinote savo vyrą? Radote naujų pomėgių?
– Su Dariumi tiesiog labai gerai jaučiamės vienas kito draugijoje ir per karantiną dar kartą tuo įsitikinome. Kaip pusė pasaulio, žinoma, apsitvarkėme namuose. Nes kai nuolat lakstai, nematai ir to, ir ano, ir trečio, ir ketvirto.
– Moka vyras vinį įkalti?
– Žinoma. Namuose jis labai rūpestingas. Nėra taip, kad čia tavo, o čia – jau mano. Bet garažas – jo erdvė. Ir jis labai tvarkingas.
Aš esu kaupikė, o jis nori viską išvalyti, tad mokausi iš jo neapsikrauti daiktais. Apsikrauti nemėgstu, bet apsikraunu ir tada išmetu, atiduodu. Paskui vėl apsikraunu. O Darius iš viso nemėgsta kaupti. Tad namų valymas ir tvarkymas per karantiną buvo pagrindinė mūsų veikla.
Be to, natūraliai turėjome daugiau laiko pasikalbėti, pabūti drauge. Vyras suprato, kad aš ne tik einu į darbą, bet ir dirbu, nes ryte įeidavau į darbo kambarį, vakare išeidavau. Tad Dariui daugiausia teko rūpintis Marija – darželiai nedirbo, o mūsų auklė jau tokio amžiaus, kad nerizikavome jos kviestis.
Per karantiną supratome, kad mokame dalytis atsakomybe ir vienas kitą pridengti.
– Gal, turėdamas laiko, vyras jus stebino kulinariniais šedevrais?
– Oi, ne! Jis – ne kulinaras. Nors sako, kad yra labai neišrankus maistui, iš tiesų net labai išrankus. Darius – estetas. Jam maistas turi būti skanus ir gražiai patiektas, bet pats jis mažai gamina. Nebent sutepa rytinį sumuštinį. Tad daugiausia gaminu aš. Be to, turime nuostabų skaniai gaminantį kaimyną.
O Darius labai gerai pjausto. Kaimynas juokiasi, kad mano vyras – geriausias pasaulyje pjaustytojas. Viską supjausto labai plonai. Net kubeliai būna vienodos formos.
– Koronavirusas niekur nesitraukia, todėl vis garsiau kalbama, kad šalys vėl gali užsidaryti. Nesibaiminate, kad Ispanijoje, užuot džiaugusis Antonio Gaudi Barselona, turėsite vėl leisti dienas tarp keturių sienų?
– Nesu iš jautriųjų. Manau, kad Lietuvoje dabar atėjo slogos ir kosulio sezonas, tad žmonės daugiau testuojasi ir savaime nustatoma daugiau atvejų. To ir reikėjo tikėtis.
Man geriau būti karantine Ispanijoje su šeima, nei būti karantine Lietuvoje, bet atskirai.
Kiek stebiu situaciją, koronavirusas, kaip ir dauguma virusų, mutavo, įgijo lengvesnę formą, tad klausimas, kuo jis skiriasi nuo gripo? Nes nuo gripo irgi miršta nemažai žmonių.
Reikia paisyti taisyklių ir valdžios sprendimų, saugotis, saugoti ir gerbti kitus, nes žmonės turi įvairių baimių. Neverčiu eiti darbuotojų į darbą, jei jie bijo, nes yra kitokių galimybių dirbti. O mes bandysime taikytis prie tokios situacijos, kokia ji bus.
– Kaip į permainas reaguoja jųdviejų su Dariumi vienturtė Marija?
–Lietuvoje ji lankė priešmokyklinę grupę, o Barselonoje pateko į pirmą klasę tarptautinėje britų sistemos mokykloje.
Tiesą sakant, Marija dar per maža suprasti, kas čia vyksta. Ji labai norėjo pas tėtį, kurio nematė du mėnesius ir pasiilgo. Prieš pusantrų metų buvome drauge Barselonoje, tad Marija prisimena Ispaniją, net turi ten draugę – mano draugė ispanė augina panašaus amžiaus mergaitę.
Marija nėra iš tų labai drąsių vaikų, kurie užsimerkia ir neria. Ji jautri, jai reikia priprasti prie naujos aplinkos. Bet kai pripranta, kai žino taisykles, jaučiasi drąsiai. Duktė – taisyklių žmogus ir, jei kas nors jas pažeidžia, Marija pasako.
Pagal amžių Ispanijoje Marija galėtų eiti į antrą klasę, bet suprantu, kad jai reikia laiko apsiprasti, todėl nenoriu spausti. Juolab kad ji tik pradeda skaityti.
Lietuvoje duktė ėjo į dvikalbį darželį ir priešmokyklinę grupę, tad kalba angliškai. Puikiai kalba rusiškai, nes auklės prašėme kalbėtis šia kalba, tad išmoko. Tikiuosi, kad mokykloje Barselonoje atsiras vienas kitas rusakalbis, su kuriais Marija galės susikalbėti.
Gal dėl to, kad daug kalbėjomės, gal dėl to, kad nuskridusi galėjau visą dėmesį skirti dukteriai, Marija be baimės nuėjo į naująją mokyklą Barselonoje. Vos grįžusi pareiškė, kad jai ten labai patinka. Neslėpė, kad dar daug ko nesupranta ir negali susikalbėti, bet drąsiai pareiškė, kad ateityje išmoks ispaniškai, nes per vieną dieną to padaryti neįmanoma. Duktė galės būti mūsų vertėja. (Juokiasi.)
Aš irgi pradėjau mokytis ispanų kalbos – seniai svajojau išmokti. Anksčiau porą metų mokiausi prancūzų, porą metų vokiečių, bet kai nėra kur kalbos vartoti, ji po truputį užsimiršta. Tad neradau motyvacijos, kodėl turėčiau tai daryti. O dabar turiu labai didelę motyvaciją išmokti ispaniškai.
– Jūsų šeimoje daug taisyklių?
– Net nežinau, kodėl mūsų dukra tokia taisyklių sergėtoja. Bet ji labai gerai jas sergi kitiems. Pati kartais taisykles laužo.
Su Dariumi nesame tokie doroviški sergėtojai. Yra tvarkos, miego, valgymo, saldumynų vartojimo taisyklių, bet ateina vasara ir supranti, kad atostogos tam ir yra, kad ne tik pats pasilepintum, bet ir vaiką palepintum. Turime susitarimų dėl buities, bet ir nuo aplinkybių priklauso, ar pavyks jų laikytis.
Nesu itin griežta mama. Žinoma, vaikas turi žinoti ribas. Bet lygiai taip pat esu už kūrybiškumą, tad leidžiu dukteriai pasireikšti, suversti kambarį. Nors, žinoma, paskui pati turi jį ir sutvarkyti.
– O tėvą dukra, žinoma, minko kaip plastiliną?
– Mūsų šeimoje gal kiek kitaip nei daugumoje šeimų. Sau sakau, kad neturiu fantazijos, bet, tiesą sakant, neturiu kantrybės žaisti tuos žaidimus, kur reikia vaidinti kalbančias lėles. Tad Marija į šiuos žaidimus dažniausiai įtraukia tėtį, o Darius mielai su ja žaidžia. Aš labiau mėgstu žaidimus su aiškiomis taisyklėmis. Tokius kaip „Alias“ ar „Uno“.
Darius apskritai labai myli vaikus. Vaikai jam – svarbiausi. Per savo profesiją jis negalėjo daug laiko skirti vyresniesiems vaikams (D.Maskoliūnas iš pirmos santuokos turi 23 metų Gustą ir 19 metų Emą. – Aut.), tad dabar bando atsigriebti su Marija. Dėl vaikų jis nukeliaus net į pasaulio kraštą. Aš jiems pavyzdžiu tokio gero tėčio!
Visi vaikai tarpusavyje puikiai sutaria. Marija svaigsta dėl sesės ir brolio, nors tarp jų – nemenkas amžiaus skirtumas. Marijai buvo gal trys mėnesiai, kai pirmą kartą pamatė Emą. Tarp jų iškart užsimezgė neįtikėtinas ryšys. Šiaip dukra neprisileisdavo svetimų žmonių, bet į sesę žiūrėjo išplėtusi akis ir šypsojosi.
Visas interviu ir fotosesija – naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
