Spalio 29-ąją, Santaros klinikose Laima pagimdė dukrelę. Vos gimusi mažylė svėrė 2950 gramų ir buvo 52 cm ūgio.
Laiminga moteris „Stiliui“ pasakojo, kad laukdamasi nieko kito aplinkui net negirdėjo, tik mergaičių vardus. Ji matė ir pastebėjo visas mamas, važinėjančias su vežimėliais.
Atkreipdavo dėmesį į šeimas, ypač į tas, kurios su mergaitėmis.
Vardą savo mažylei pora buvo nutarusi duoti tik tuomet, kai ją išvys. Abu tėvai dukrai norėjo lengvo tarti ir lietuviškai, ir angliškai varianto.
„Juk šiais laikais nežinai, kur atsidursi gyvenime. Daromės kosmopolitiški, tikrai ir apie tai pagalvojome. Yra gražių archajiškų lietuviškų vardų ir tikrai iš jų išsirinksime. Lietuviškas, bet naujoviškai gražiai skambantis – tokios buvo mūsų mintys“, – kalbėjo L.Tamulytė-Stončė.
Dukrą juodu pavadino Emilija. Vardas Emilija kilęs iš garsios senovės romėnų pavardės Aemilius, greičiausiai kilusios iš lotynų kalbos žodžio „aemulus“, reiškiančio „šalininkas, sekėjas, neatsiliekantis, besivaržantis“.
Vos pagimdžiusi Laima pasidžiaugė, kad ir ji, ir mažylė jaučiasi puikiai, o su vyru vis dar negali patikėti, kad tapo tėvais.
„Dieve, daugiau nei šis stebuklas, kurį mums dovanojai, tavęs prašyti aš jau nebegaliu“, – džiaugėsi laiminga mama.
Moteris kone visą nėštumą žinojo: viską ji nori daryti pati – ir gimdyti natūraliai, ir maitinti kūdikį.
„Maitinti, pasirodo, negali tik keli procentai moterų – labai tikiuosi ir stengsiuosi, kad nebūčiau tie keli procentai. Neturiu baimių dėl krūtų – jos tam ir skirtos, galiu visiškai jas sugadinti, man nesvarbu. O paskui gal atsiras dar vienas nuomonės formuotojų konkursas, kuriame laimėsiu jų sutvarkymą! (Juokiasi.) Man juokinga ir keista, kai moterys dėl krūtinės formos nemaitina vaikų. Juk tai sveika, naudinga, intymu ir reikalinga. Juk čia gamta“, – svarstė renginių vedėja.
Gimdymas, pasak L.Tamulytės-Stončės – neįtikėtina patirtis. Nuo, atrodytų, nepakeliamo skausmo iki visiškos palaimos išgirdus pirmąjį kūdikio verksmą ir tam mažam stebuklui prigludus ant krūtinės.
„Skausmas, atrodo, pradingsta akimirksniu, o neapsakomas instinktas saugoti, globoti ir mylėti tiesiog plūste užpūsta galvą ir širdį.
Verkėme abu su vyru iš begalinės laimės pamatę tą mažytę būtybę, kuri pilve atrodė kaip nesuvokiama dovana. Ją pamatę supratome, kad nieko gražesnio pasaulyje nesame matę.
Kiekvienas atodūsis, kiekvienas mažas krustelėjimas – ir jauti, kaip nevalingai naktį prasimerkia tavo akys. Negaliu patikėti, kad laukia dar tiek daug pirmų kartų!
Dabar man atrodo, kad supratau, ką reiškia mylėti besąlygiškai“, – praėjus vos parai po dukrelės gimimo emocijomis ir nauja patirtimi dalijosi renginių vedėja.
Net 20 metų laukimo ir tikėjimo. Laima atvira – juodu su vyru, šiais metais atšventę molines vestuves, jau buvo palaidoję visas mintis ir svajones, kad kada nors jų namuose krykštaus vaikelis. Pavargę nuo nuolatinių artimųjų ir net vos pažįstamų žmonių klausimų juodu išgyveno daugybę jausmų – buvo ir nusivylimas, ir vėl viltis, galiausiai net pyktis ir susierzinimas. Ilgainiui pora nutarė, kad puikiai gyvena dviese, pradėjo daug keliauti ir atsargiai jaukintis gyvenimą tik sau.
– Ir štai žinia, kad laukiatės.
– Yra toks filmas „Ko laukti, kada laukies“. Tai mūsų gyvenimas dabar tartum filmas „Ko laukti, kai laukiesi, kai jau nebelaukei“.
Viskas lyg ir pažįstama – seserys laukėsi, mažąsias teko kartu prižiūrėti. Ir abi mano dukterėčios neseniai pasigimdė mažylius. Aš buvau likusi viena, kuri nepatyrė motinystės džiaugsmo. Nemoku apsakyti jausmo – į mano gyvenimą atėjo pilnatvė.
– Vaikelio laukėte, tikėjote ir tikėjotės 20 metų. Per tiek laiko, tikiu, perėjote daugybę santykių etapų. Bet net ir nesėkmingiausiais momentais, sunkiausiomis akimirkomis su vyru nenustojote palaikyti vienas kito, kartu ir su meile išgyvenote visas nesėkmes.
– Kad negalime susilaukti vaikelio, mums nebuvo didelė naujiena ar baisus netikėtumas. Kad turiu policistinį kiaušidžių sindromą, sužinojau labai anksti. Visada kalbėjau savo antrajai pusei, jog gali taip nutikti, kad mes neturėsime vaikučio.
Nesivertėme per galvą, visas mano vidus prieštaravo dirbtiniam apvaisinimui. Labai bijojau nusivilti dar labiau, nei jau nuvilianti yra visa mūsų situacija.
Kita vertus, įsisuki į darbus, gyveni gyvenimą ir dažniausiai atrodo, kad viskas taip ir turi būti. Mintys, tos liūdnesnės, ateina ir praeina.
O tu vis tiek gyveni toliau. Labiausiai tas tuštumo jausmas aplankydavo tada, kai vaikų susilaukdavo draugai. Bet paskui pamatai, kad ir vieni neturi, ir kiti, ir kompanija atsiranda tokių neturinčių – tų, kurie nešneka apie drabužėlius, žaisliukus ar kiek ko vaikutis suvalgė ar kokia spalva pakakojo. (Juokiasi.)
– Panašu, kad šios temos dabar bus aktualios ir jums – teks atsiprašyti tų, kurių kasdienybės rūpesčiai ir džiaugsmai jums dar visai neseniai buvo neaktualūs ir gal net erzinantys ar juokingi.
– Tiktai taip! Man toks juokas, kiek daug pasakytų frazių turiu atsiimti! Ne kartą esu leptelėjusi apie besilaukiančias moteris – štai ta gaublį prarijo, o ana virusą pasigavo. O dar visai neseniai pati einu, pukšiu, o jau koks tas mano pilvas gražus! Kaip smagu, kaip norisi jį glostyti... Kaip tu jo neglostysi, jei viduje spurda tavo laimė. Be galo laukėme, kada pasirodys, laukėme pamatyti tas kojytes, rankytes ir akytes, taip norėjosi paliesti. Viskas ateina savo laiku.
– Ir jūsų laimė atėjo pačiu laiku?
– Nieko nebūna ne laiku. Man nuostabu, kaip tas režisierius, kuris sėdi ten, viršuje, sugeba viską sudėlioti į lentynėles taip tobulai. Mano laukimosi istorija labiau komiška nei romantiška. Manęs vis klausė – kaip jums pavyko tiek laiko nuslėpti, kad laukiatės?
Aš neslėpiau, nuo manęs nuslėpė labiau! Labai vėlai sužinojau, kad laukiuosi! Neįtikėtina, bet kartu ir lengvai paaiškinama: esu turėjusi pilvo išvaržos operaciją. Maniau, kad dirbdama dar kartą pasitempiau pilvą ir kad man vėl išvarža.
Jutau keistą bumbuliuką po bamba ir gydytojo klausiau, ar tik nebus taip, kad man vėl reikės chirurgo pagalbos. Ėjau ieškoti ligos, o suradau laimę. Nieko nejutau, neturėjau jokių fizinių sunkumų.
Vasaros pabaigoje, po „X faktoriaus“ atrankų, pradėjau jaustis prastai, man juodavo akyse, buvo silpna. Tiesiog fiziškai neturėjau jėgų niekam. Tada išsigandau ir nuėjau pasidaryti kraujo tyrimo. Taip, žmonės sako, kad viskas ateina savo laiku. Galbūt būtent dabar, kai visas pasaulis sustojo ir žmonės nebeturi kuo džiaugtis, daugiau piktų ir susierzinusių... O man viskas taip gerai, pagaliau! Viešpatie, kiek pasaulyje dalykų, dėl kurių verta džiaugtis, kaip labai nereikia išgyventi dėl nesėkmių! Tik reikia, pasirodo, kitomis akimis ir atvira širdimi žiūrėti.
– Prisiminkite tą akimirką, kai gydytojas pasakė, kad jūsų liga, kurios ieškojote, – nauja gyvybė, auganti jumyse.
– Nežinojau, ar man juoktis, ar verkti. Nesuvokiau, kas man darosi. Prašiau pakartoti. Gydytoja, kuri tyrė mane echoskopu, pasakė: „Jūs turite svečių.“
Išsigandau, tai man nuskambėjo kaip vėžys. Viešpatie, ką aš praleidau, kokių tyrimų nepasidariau, kad man jau šitaip. „Kadangi nesu specialistė, negaliu pasakyti, kiek jums laiko“, – dar pasakė ji. Ir tik tada, kai ji žiūrėdama į mano paklaikusias akis patikslino – „Jūs laukiatės“, suvokiau, ką ji turi mintyje. Dieve, man rankos drebėti pradėjo, visas kūnas nutirpo...
Kai gydytoja išgirdo, kad tai pirmas mūsų vaikelis, kad tiek laiko negalėjome pastoti... Ji tikrai nustebo, kad nieko nejaučiau, kad neturėjau net tokių spėlionių – juk man nebe 18 metų, juolab nėštumas – pirmas.
– Turbūt naujieną iškart pranešėte vyrui. Kaip šią žinią priėmė Gediminas?
– Jis laukė manęs automobilyje lauke. Paprašiau, kad išliptų. Bandau jam tiesti tą echoskopo nuotrauką, jis išsigandęs šaukia: „Kas yra?!“ – „Mergaitė jau gerokai paaugusi. Sakė, kad bus dukra“, – teištariau. Viskas. Ašarų kalnai. Verkėme tada abu. Buvo labai sunku suvokti, kas įvyko.
– Nelabai ir turėjote laiko pasimėgauti tiek lauktu nėštumu. Atrodo, norėtųsi išgyventi kiekvieną dieną, stebėti, kaip auga pilvelis, o iki jūsų mažylės gimimo buvo likę vos keli mėnesiai.
– Keistas jausmas. Vis juokiuosi, kad situacija maždaug tokia: Dievulis viską slėpė, o tuomet lyg į paštomatą įdėjo siuntą. Kai atėjo laikas, pasakė ir PIN kodą.
Visada įsivaizdavau, kad jei kada nors būsiu nėščia, jausiu ir išgyvensiu tai kiekvieną dieną, mėgausiuosi ir lauksiu. Tik bijojau, kad nebūčiau ta popa, kuri vidury nakties nori ledų ar raugintų agurkų. O štai sužinau, kad liko vos keli mėnesiai.
Dar rugsėjo pabaigoje stovėjau ir šokau ant scenos apsivilkusi laisvą suknelę su nėriniais, ir niekas nė neįtarė, kad tie nėriniai slepia tai, apie ką noriu rėkti iš laimės visam pasauliui. Vienos draugės mama sakė, kad tik man taip gali atsitikti, – juk esu vaikščiojantis anekdotas. Po karantino turėjome daug darbų, atsigavęs renginių sezonas po pavasario suvaržymų buvo labai intensyvus. Teko ir aparatūrą patampyti, ir pavargti, ir naktimis važinėti, ir paromis dirbti. Rudenį dar susivežėme malkas, o savo tvenkinio pakrantę ravėjau iš valties, persisvėrusi per laivo kraštą...
Šiandien šiurpas eina, ką aš dariau jau būdama nėščia! Kita vertus, gal ir gerai, kad nežinojau. Tas laikas nebuvo lengvas šeimoje, turėjome ir išgyvenimų, ir netekčių... Dabar Dievas sudėliojo taip, kad viską išgyvenome, o aš, matyt, surinkau tiek karmos taškų, kad gavau tokią dovaną – dukterį. Imk ir tu pasidžiauk. Su vyru skaičiavome, kada pradėjome tą naują gyvybę. Buvome kaip tik grįžę iš Izraelio. Iš visų šventųjų vietų... Apvažiavę esame pusę Europos bažnyčių, visur degėme žvakutes ir visur prašėme to vienintelio dalyko. Pagaliau mus išgirdo!
Dabar jau nežinau, ar įmanoma nebetikėti stebuklais, šventų vietų energija. Viskas sutampa. Aš tik Gedui pasakiau: po to, kas mums išsipildė, daugiau nebeturiu teisės Dievulio prašyti ko nors daugiau.
– Yra nemažai istorijų, kai žmonės laukdami vaikelio po daugybės metų jau nuleidžia rankas, susitaiko, nurimsta, kartais net įsivaikina, ir tada ateina jų vaikelis. Nelaukiant. Jūsų irgi tokia pati.
– Taip, jei kokioje nors TV laidoje pasipasakodavau apie mūsų svajonę susilaukti vaikelio, gaudavau krūvą laiškų, žinučių su tokiomis istorijomis. Moterys skambindavo, pasakodavo savo patirtis, duodavo įvairiausių patarimų.
Esu ir ant kibiro su gydančiomis ir gimdą atpalaiduojančiomis žolelėmis sėdėjusi, ieškojome akmenų, kur minimi apsireiškimai, ir ten sėdėjau, visų religijų šventiesiems esame meldęsi, iš kelionių veždavomės šventųjų paveikslų, juos nešiojomės piniginėse.
Dieve, kiek daug sutikome žmonių, kurie linkėjo, palaikė, siuntė gerą energiją į kosmosą dėl mūsų... Ir dabar ta gera energija susikaupė, ir sprogo, tikiu. Su Gediminu juokėmės, kad auksinės frazės ne iš piršto laužtos. Čia tas pat kaip su svorio metimu – tiesiog mažiau valgyk ir daugiau sportuok. Kaip ir „bus laikas, bus ir vaikas“. Reikia išlaukti.
Gaila, kad ne visi sulaukia net su gydymais, dirbtiniais apvaisinimais. Mane labiausiai skaudina istorijos apie pamestus, paliktus vaikus.
Vis galvodavau, kad aš taip noriu, o man neduoda. O tie, kuriems nereikia, kurie juos išmeta, sulaukia. Man tai taip baisu, nieko nėra klaikiau. Niekaip neįsivaizduoju tokios moters...
– Ar šiandien pagaliau jūsų širdyse gyvena ramybė, pilnatvė? O gal stresas ir rūpestis?
– Kai sužinojau, kad laukiuosi... Tokia rami nesu buvusi gyvenime. Nemoku apsakyti to jausmo. Kai išgirsdavau, kad kas nors iš draugių laukiasi, vyrui sakydavau, kad turiu tuščio kibiro sindromą.
Kaimas, vienkiemis, o pačiame kiemo viduryje voliojasi tuščias kibiras. Ir skamba. Man tas skambesys eina iki pačių smegenų gelmių.
Taip ir jaučiausi, taip skambėjo skausmas viduje. Visą laiką supratau, kad turėčiau džiaugtis už kitus. Ir norėjau džiaugtis, bet man sunkiai pavykdavo. Jaučiausi tuščia. O dabar...
Pirma mintis – visiška pilnatvė, dabar jau galiu ir numirti. Toks nepaaiškinamas jausmas – viską turiu gyvenime kaip moteris. Ta stebuklinga motinystės patirtis. Tai ne kryželiu išsiuvinėta, ne iš molio nudrėbta. Mes žmogų sukūrėme. Iš manęs gimė dar vienas žmogus... Sunku suvokti.
Pasidariau ypač jautri, negaliu žiūrėti jokių jautrių filmų. Įsijungiau dokumentiką „Babies“ (liet. „Kūdikiai“) – pažiūrėjau lygiai tris minutes, o verkiau turbūt kaip niekada gyvenime. Ašaros liejosi upeliais. Ateina vaikas, toks mažas ir gležnas, o jis gali išgydyti ar sugriauti pasaulį. Kokia milžiniška jis jėga – griaunanti arba kurianti. Yra tiek gerų, tiek piktų žmonių. Niekada negali žinoti, kas užaugs iš to, kas gimė iš meilės.
Noriu tikėti, kad dukrelę sugebėsime užauginti taip, kad tas žmogus tikrai pasauliui padarys ką nors gero. Ir taps, žinoma, mūsų pasauliu.
– Visai neseniai, spalio 13-ąją, jums suėjo 41 metai. Dabar labai daug kalbama apie vėlyvąją motinystę. Kaip jai ruošėtės?
– Oi, kokią gavau gimtadienio dovaną... Kai suėjo 40-imt, išvažiavau į kitą pasaulio kraštą, gulėjome Karibų jūros pakrantėje. Nenorėčiau keistis vietomis su ta jaunesne Laima. Man gera būti 41-erių su tuo, ką dabar turiu. Daug geriau, nei gulėti tuose Karibuose.
Vėlyva motinystė? Viskas, manau, priklauso nuo žmogaus. Savo darbe negaliu sau leisti būti apkerpėjusi, turiu eiti kartu su laiku, kad būčiau įdomi ir kitiems, ir pati sau.
Man atrodo, kad mes abu su vyru esame jaunatviški, klausomės įvairiausių stilių šiuolaikinės muzikos, nesvetimos mums technologijų naujienos, nesėdime vietoje.
Tikrai esame labiau prie jaunimo nei prie tų sėdinčių su arbatėlėmis ir besimėgaujančių ilgais „prasmingais“ pokalbiais. Mums nuolat reikia judesio, veiksmo, norime viską pamatyti, stebėti.
Laisvą dieną visada stengiamės praleisti turiningai, dažnai keliaujame, trokštame naujų žinių, potyrių ir platesnio pasaulio. Savame kieme dar spėsime pasėdėti.
Pavasarį, per karantiną, savo jėgomis susiremontavome namus, susitvarkiau vis atidėliotas sutvarkyti spintas, galų gale prisiruošėme sutvarkyti ir namo išorę. Neapsakomas džiaugsmas buvo, kai išasfaltavo mūsų kaimo keliuką, – dabar galėsime ramiai ir su vežimėliu važiuoti.
Dabar ir vėl karantinas, darbai visai sustojo, o aš galėjau ramiai sulaukti, pasigimdyti ir auginti – viskas kaip mums užsakyta. Ar jau įrengėme kambarį vaikeliui? Atskiras kambarys mūsų namuose visada nevalingai buvo vadinamas vaikų kambariu.
Tačiau dabar lovelę pastatėme savo miegamajame – juk vaikutis turi būti šalia. Vietos užtenka, bus patogu.
