Nors Vaidos karjera jau ne vienus metus sukasi įvairiose Rytų šalyse, išskirtinę vietą jos širdyje užėmė Dubajus, bet ji tikrai nesijaučia nutolusi nuo Lietuvos.
Dar studijuodama Kanadoje moteris susirado lietuvišką bažnyčią, tautiečių bendruomenę, kai jos gyvenimo kelias pasuko į Airiją – joje aptiko lietuvišką teatrą, o įsikūrusi Jungtiniuose Arabų Emyratuose įsiliejo į lietuvių verslo asociaciją, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
– Kodėl tapote emigrante?
– Dar studijų metais pagal mainų programą išvykau į Daniją. Tai buvo mano pirmasis bandymas paragauti gyvenimo užsienyje. O Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijusi statybų inžinerijos bakalauro laipsnį studijų tęsti išvykau į Kanadą.
Buvo justi didelis ne tik kultūrinis, bet ir akademinis skirtumas tarp Šiaurės Amerikos ir Lietuvos – reikėjo stipriai dirbti, kad prisitaikyčiau prie naujos aplinkos, suvokčiau vietos kultūrą ir perprasčiau išties kitokią studijų sistemą.
Vėliau iš Kanados persikėliau į Airiją, ten įgijau ir verslo administravimo magistro laipsnį.
– O kaip atsidūrėte Dubajuje – didžiausiame Jungtinių Arabų Emyratų mieste su trimis milijonais gyventojų? Ko gero, ne veltui šis miestas vadinamas ne tik rekordų, bet ir didžiulių kontrastų miestu?
– Tai didelių galimybių kraštas. Baigdamas studijas mano pažįstamas jau darbavosi Abu Dabyje, tad ir aš pradėjau ieškoti ten darbo. Tiesa, atvykėliams, neturintiems patirties Viduriniuose Rytuose, įsidarbinti ten tikrai sudėtinga.
Beveik pusę metų skraidžiau pirmyn ir atgal, kol galiausiai nusišypsojo sėkmė ir susiradau darbą. Ir ne bet kur, o Dubajaus oro uoste.
– Kultūrų, darbo etikos skirtumai, galiausiai tai, kad esate moteris, kuri sukasi... statybų aikštelėje. Tikriausiai pradžia nebuvo lengva?
– Įvairūs skirtumai buvo labai akivaizdūs. Pavyzdžiui, kai tik pradėjau dirbti su Dubajaus oro uosto projektu, ten tebuvo statybvietė, kurioje zujo apie 12 tūkstančių darbininkų. Projektas, tiesa, jau buvo įsibėgėjęs, statybų pradžioje darbininkų buvo gal net 20 tūkstančių.
Vos tik įžengusi į oro uosto erdvę kaipmat pajutau, kaip šimtai akių susmigo į mane, moterį. Nors kompanijoje buvo ir daugiau moterų, jos tvarkė dokumentus ir faktiškai niekada neišeidavo iš biuro. O aš buvau žmogus, kuris koordinavo veiklą statybų aikštelėje.
Net kylant liftu, kuriame telpa 20–30 žmonių, darbininkai apstodavo mane ratu laikydamiesi pusės metro atstumo.
Moters ten negalima paliesti. Statybininkų žmonos likusios už tūkstančių kilometrų, jie dirba metų metus nematydami savo šeimos, bet tai daroma dėl moters gerovės.
Aš dirbau Katare, Kazachstane, Omane – būti moterimi statybų versle tiek Vakaruose, tiek Viduriniuose Rytuose vis dar neįprasta. Ir nežinau, ar tai greitai pasikeis.
– O kodėl apskritai nusprendėte rinktis statybų inžineriją – tokią gana vyrišką profesiją?
– Šeimoje esu vienturtė. Tad, pavyzdžiui, ruošiantis namų remontui man buvo įdomu, kaip viskas vyksta, kokios medžiagos naudojamos, koks bus galutinis rezultatas. Nors rinkdamasi studijas svarsčiau ir apie žurnalistiką.
Pradedant studijuoti statybų inžineriją grupėje mes buvome tik penkios merginos.
– Šiandien jūsų darbų sąrašas – įspūdingas. Po Dubajaus oro uosto jame atsirado ir prabangūs viešbučiai, ir brangios vilos. Apie kokius iššūkius dar svajojate?
– Vienas naujausių mano įgyvendintų objektų – „Royal Atlantis“ viešbučio statybos. Su šiuo projektu dirbau daug metų, bet man teko išvykti iš šalies prieš pat jį užbaigiant. Įdėjau tikrai daug energijos, nervų, prakaito ir širdies. Su komanda įrengėme įspūdingą interjerą. Tikiuosi, kad tautiečiai, kurie lankysis Dubajaus Palmių salose ar konkrečiai šiame viešbutyje, žinos, jog lietuvė prisidėjo prie šių vietų įrengimo.
– Kokios jūsų asmeninės savybės padėjo siekiant karjeros?
– Užsispyrimas, kantrumas, tolerancija – to gyvenime reikia visur. Dar pridėčiau ir sveiką protą.
– O su kokiais ribojimais Jungtiniuose Arabų Emyratuose susidūrėte dėl to, kad esate moteris?
– Išskirčiau kelis. Aukso luitais tikrai niekas nesimėto, tad pirmasis iššūkis – biudžetas. Kitas ne mažiau svarbus – tai laikas. Darbui atlikti skiriama drastiškai mažai laiko, o kur dar kultūriniai skirtumai. Buvimas moterimi – vienas jų.
– Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje susituokėte su mylimuoju iš Belgijos 40-mečiu Kevinu Wippermannu. Kuo jis ištirpdė jūsų širdį?
– Jis stiprus, suprantantis mane ir mano poreikius. Kevinas dirba informacinių technologijų srityje, tad skirtingas mūsų darbo pobūdis ir patirtys. Jam, dirbančiam banke Niujorke, ir man, atėjusiai iš statybų Viduriniuose Rytuose, prireikė daug pastangų, kad taptume nedaloma visuma.
Mūsų gyvenime netrūksta didelių kontrastų, bet jie tik praturtina mudu. Kasdien pasidalijame savo patirtimi, jaučiame toleranciją vienas kito darbo etikai. Manau, būtent tie ryškūs kontrastai mums ir padeda surasti bendrą kalbą.
– Posakis „neįdomu tai, kas lengva“, panašu, jums labai tinka.
– Tiksli įžvalga. Turbūt nuo vaikystės tai jaučiu. Užaugau Vydmantų kaime Kretingos rajone, mokiausi mažoje, bet mieloje mokykloje.
Tapau pirmąja moksleivių prezidente, be to, reikėdavo trimis autobusais trenktis iki menų mokyklos Klaipėdoje ar beveik penkias valandas važiuoti mokytis į Jaunojo architekto mokyklą Vilniuje.
Mano tėtis vienu metu vakarais net išjungdavo elektrą namie, kad nustočiau mokytis ir eičiau miegoti.
– Šiandien dirbate Omane. Kaip atrodo jūsų gyvenimas ten?
– Pradėjau nuo projektų koordinavimo, perėjau į jų valdymą, o šiuo metu vadovauju departamentui, atsakingam už visus mūsų gamyklos projektus. Tai yra su mediena susiję dirbiniai, skirti penkių žvaigždučių viešbučiams, viloms, rūmams, operos teatrams, mečetėms ir oro uostams.
Dirbu 2300 kvadratinių metrų gamykloje, kuri yra pati didžiausia Omane ir viena didžiausių Viduriniuose Rytuose. Mūsų kompanija didelė, joje dirba apie penkis tūkstančius žmonių, o atstovybės įsikūrusios dešimtyje pasaulio šalių.
Kaip atrodo mano darbas? Jame dažnai tenka kovoti su nerealiomis dizaino idėjomis, kurios neatitinka techninių reikalavimų ar šalies saugumo reglamentų. Tad dažnai viskas primena karo lauką.
Vyrams jame kiek lengviau, bet moteris turi būti morališkai stipri, apsišarvavusi racionalumu, kantrybe, nerodanti emocijų.
– Ar į Lietuvą dažnai sugrįžtate?
– Ne taip dažnai, kaip norėčiau. Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su tėveliais. Šį kartą viešnagė buvo trumpa, nes su Kevinu sugrįžome tik įteisinti santuokos – jau norėjome sukurti oficialią šeimą.
Lietuvoje augau netoli jūros, tad savo erdve iki šiol laikau pajūrį.
Jei man reikia minutės ar pusvalandžio susikaupti, atsipalaiduoti ar pasidžiaugti, tai yra vieta, kur, nepaisant lietaus, vėjo, sniego ar audros, tikrai atrasiu save.
Juk dar vaikystėje iki jūros mindavau dviračiu ar važiuodavau riedučiais – tik ten pabūdavau su savo mintimis.
– Nors sukatės labai vyriškoje veikloje, rašote tinklaraštį apie moterų išlaisvėjimą, finansinę nepriklausomybę. Jums pačiai tai svarbios temos?
– Manau, kad tai svarbu ir aktualu kiekvienai moteriai. Tačiau mums kartais reikia paskatinimo iš šalies, kad labiau pasitikėtume savimi. Rašau straipsnius apie moterų finansinę nepriklausomybę, pasyvias pajamas, investicijas į akcijas ir nekilnojamąjį turtą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, moters darbo ypatumus Viduriniuose Rytuose.
Nors dauguma tekstų anglų kalba, ateityje tikiuosi daugiau rašyti ir lietuviškai.
Suprantu, jog ne visoms moterims šis kelias tinkamas, bet norėčiau, kad kuo daugiau jų žinotų, jog dėl pinigų nereikia būti šalia vyro ar prašyti tėvų pagalbos. Kitų moterų palaikymas išties svarbus.
– Ar pati turėjote tokį pavyzdį šalia?
– Neturėjau. Galbūt, jeigu toks žmogus būtų buvęs, jau būčiau daugiau pasiekusi, pamačiusi ir išmokusi. Manau, kad svarbu vidinis noras.
Tikiu, kad jei stengiesi, darai iš širdies, rezultatas džiugins.
Nebūtina pasiekti aukštumų, kad suprastum, jog gyvenime svarbi kiekviena išmokta pamoka, įgyta patirtis. Tai veda tobulėjimo link.
