Labiausiai Jurga mėgsta ankstyvą rytą žvelgti pro didžiulius erdvaus lofto langus, už kurių atsiveria bundančio miesto panorama. Ji ilgai gurkšnoja kavą ramybės uostu tapusiuose naujuose namuose ir laukia nubundant 12-mečio sūnaus Ado, kaip pati sako, geriausio draugo ir įdomiausio gyvenimo projekto.
„Šiuos metus skiriu jausmams“, – su šypsena tarė Jurga, po savaitės minėsianti 41-ąjį gimtadienį.
Už lango siaučiant pūgai, žemei pasiklojus puraus sniego paklodę su ja pradėjome jaukiai šnekučiuotis apie naują jos gyvenimo etapą, užpildžiusį kasdienybę naujomis kūrybos ir veiklos spalvomis.
– Karantinas pakeitė visų gyvenimą. Net ir tiems atlikėjams, kurie rinko sausakimšas arenas, teko susimąstyti, iš ko gyventi. Kokį būdą išlaikyti save ir sūnų radote jūs?
– Tas būdas mane pačią gana nustebino. Pasirodo, buvau išlaidi. O per karantiną išmokau taupyti. Pradėjau pirkti tik tuos dalykus, kurių man iš tiesų reikia, o tai, kas nebūtina, palikau ateičiai.
Tiesiog pasinaudojau situacija, kuri privertė pakeisti įpročius. Anksčiau mėgau pirkti drabužius, kai užklupdavo liūdesys, – tai jau buvo tapę įpročiu, kuris vis tiek norimos laimės neatnešdavo.
Dabar supratau, kad tokiu momentu reikia dirbti su savo vidine būsena ir tik tada įsigytas drabužis įtvirtins pasikeltą nuotaiką.
Nustojau svajoti apie kokias nors labai tolimas keliones, nes man pradėjo patikti tai, ką aš turiu dabar, – tiek savo kambaryje, tiek savo kieme.
Atradau savo bėgiojimo trasą ir džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai įsispiriu į savo mėgstamus sportinius batus.
Pajutau, kad man nebėra blogų orų bėgioti, – nei šaltis, nei sniegas man nebėra riba. Bėgdama stebiu gamtos vaizdus, stebiu žmones ir stirnas, kurias sutinku pakeliui.
Įpratau prie karantino ir pastebėjau, kad visi tarsi ėmėme gyventi bendru tikslu. Kartais mane užplūsta nerimas, nors žinau, kad ką tik viskas buvo gerai. Toks jausmas, kad gal kaimynas ėmė nerimauti ir visa tai persidavė man.
Per karantiną, rodos, atsirado kažkoks bendrumo pojūtis – lyg ir visi drauge nerimaujame, norime, kad būtų kuo mažiau susirgimų, kad greičiau viskas atsidarytų ir baigtųsi.
Žinau, kad ne vieną žmogų šis periodas paveikė neigiamai – kankina nerimas ar nemiga. Palaikau bandymus tas problemas spręsti.
Teko pastebėti, kad socialiniuose tinkluose kuriasi grupės, kuriose žmonės kalbasi apie tai, pati esu keliose jų. Juk karantinas tapo ne tik emocine, bet ir finansine duobe, tačiau niekas nepaaiškino ir organizuotai nepatarė, kaip mums iš jų abiejų išlipti.
Aš pati rašau įrašus socialiniuose tinkluose, ieškau pozityvo, bendrauju su artimiausiais žmonėmis, koncentruojuosi į sportinę veiklą, discipliną. Tikiu, kad nieko nėra šiaip sau ir kad šioje situacijoje yra ne tik minusų, bet ir pliusų.
– Daugelis dainininkų per karantiną nėrė į naujas veiklas, kad užsidirbtų. Ar jūs bandėte ko nors imtis?
– Mano gyvenime niekas nepasikeitė. Visuomet buvau iš tų žmonių, kurie kenčia, kai tempiami į viešumą kažkur bendrauti, būti, o jiems patinka geriau savo urvelyje kurti, generuoti idėjas.
Man žmonių reikia tada, kai turiu kuo pasidalinti. Tada, kai viskas užsidarė, man užsidarė tik koncertinė veikla. Tačiau tai nepanaikino mano rašymo, kuris buvo jau gerokai pajudėjęs su viena ir su antra knyga.
Dabar dirbu prie animacinio filmo „Mora, Mora“, kuris netrukus išvys dienos šviesą. Jį kuriame kartu su puikia animatorių komanda jau porą metų.
Animacinis filmas pagrįstas mano sapnais ir pasakoja apie vidinio vaiko – mergaitės Moros kelionę per iššūkių ir atradimų pilną vidinį pasaulį. Kelionės pabaigoje ji prisijaukina savo baimę ir atgaivina pasaulį iš savaip perkurto muzikos instrumento sklindančia muzika.
– Ar pakako metų susidėlioti mintis, kad rastumėte visus atsakymus, kas gi nutiko dešimtmetį kurtiems ir puoselėtiems jūsų santykiams su buvusiu sutuoktiniu ir sūnaus Ado tėvu Vidu Bareikiu?
– Visi praėję metai buvo skirti tam, kad suprasčiau, ką dariau ne taip, kur buvau iniciatorė to, kas nesuveikė. Tai buvo mano didžiausias atradimas.
Jeigu žmonės išgyvena tokias pat santykių krizes, aš jiems linkiu išlaukti ir pereiti į tą būseną, kai ne kitame žmoguje mes matome savo problemų priežastį, bet įžvelgiame problemas ir savyje.
Santykių krizę gali sukelti nuo vaikystės neatsakyti klausimai, įpročiai, kurie yra labiau ko nors tikėjimasis iš kito žmogaus, o ne paties pastangos.
Kai atsiduri toje būsenoje ir pastebi, kad, pavyzdžiui, ką nors darai dėl to, jog bijai būti paliktas ar įžeistas, tarsi prabundi, pasidaro aiškiau, o ilgainiui, stebint ir analizuojant savo reakcijas ir jausmus, – kur kas įdomiau gyventi ir paprasčiau mylėti šalia esantį žmogų.
Juk visi esame unikalūs, augę skirtingomis sąlygomis ir, jei sugebame būti drauge – man tai yra mistika. Tad praėję metai ir baigėsi tuo, kad pradėjau suprasti, kodėl nesuveikė mano santykių modelis, kuo pati prie to prisidėjau.
Tad santykių analizę ir palikau praėjusiuose metuose. Šie metai skirti jausti ir mėgautis gyvenimu.
– Esate prisipažinusi, kad pagalbos ranką sunkiu momentu jums ištiesė psichologai. Ar pamenate tą dieną, kai pravėrėte jų kabineto duris?
– Tai padaryti paprasčiau, nei daugeliui atrodo. Juk žmogus šiaip sau ten neina. Jis turi turėti supratimą, kad turi bėdą, kurią norėtų išspręsti.
Mano pirmasis susidūrimas su psichologija, psichoterapija buvo tada, kai mano organizmas ėmė siųsti signalus. Pradėjau sirgti nežinomomis ligomis, o nuėjus pas gydytojus niekas niekur nieko nerado.
Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo pirmasis nervinio išsekimo ženklas. Kai esi tokios būsenos, iš savęs reikalauji per daug, bandai atitikti visus tau nepriimtinus standartus, sieki būti tobulesnis už patį tobulumą, o galų gale organizmas to neatlaiko ir ima siųsti signalus.
Tai parodo ir tai, jog savęs nepažįsti, nekontroliuoji ir nesupranti, kas tau darosi.
Man pirmosios psichologo sesijos padėjo kai ką išspręsti, tačiau labiausiai dėkinga esu psichologui Gintarui Šmatavičiui. Kognityvinė terapija man buvo priimtiniausia metodika.
Tai buvo paprastesnis priėjimas prie manęs nei psichoanalizėje, kai turėdavau šnekėti, o manęs tik klausydavosi.
Man svarbus buvo kontaktas su specialistu, supratimas, kas ir kodėl vyksta viduje, ir tą supratimą lydintis veiksmas.
– Ką jums davė vizitai pas psichologus?
– Tai man davė supratimą apie bėdas, kurias turiu. Suvokiau, kad net amžius nėra svarbiausias kriterijus kalbant apie savęs pažinimą.
Vaikystėje visko išsireikalaudavome, o paauglystėje svarbiausias dalykas buvo prisitaikyti prie bendruomenės ir tapti jos dalimi, pelnyti pagarbą.
Bet kai išeiname į suaugusiųjų pasaulį, reikėtų prie viso to, ko išmokome, pridėti ir savęs pažinimą.
Augau keturių vaikų šeimoje, tėtis iškeliavo, kai buvau labai maža, tad turėjau savo istoriją, kurioje buvo tuščių vietų, kurias reikėjo užpildyti. Kartais patirtimi to užpildyti negalima, tačiau galima tai padaryti žiniomis.
Terapija yra pokalbis su neutraliu žmogumi, kuriam daug lengviau papasakoti tai, ko niekam, atrodo, negalėtum pasakyti.
Visą interviu skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
