Sustingęs gyvenimas Džordanai Butkutei nepagailėjo atradimų

Dainininkė Džordana Butkutė (52 m.) nebijo garsiai prisipažinti, kad karantinas jai išėjo į naudą. Moteris atrado laiko miegui, serialams, pasivaikščiojimams lauke be baimės peršalti. Dienoje atsirado valandų, kurias gali skirti namams, romantiškam laikui su sutuoktiniu, o vakarus – senam pomėgiui – mezgimui.

Džordana Butkutė.<br>Fotografė: Rasa Jarmalienė; Stilistė: Ernesta Jorudė; Vizažistė: Monika Rentelė; Rūbai: INŽI mados namai; Rent butique Aksesuarai: Borisetti; R&amp;G outlet.
Džordana Butkutė.<br>Fotografė: Rasa Jarmalienė; Stilistė: Ernesta Jorudė; Vizažistė: Monika Rentelė; Rūbai: INŽI mados namai; Rent butique Aksesuarai: Borisetti; R&amp;G outlet.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Džordana Butkutė.<br> V.Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

Mar 2, 2021, 7:27 PM, atnaujinta Mar 3, 2021, 10:56 AM

Dabar scenos primadonos dienos atrodo kaip daugumos mūsų – jos bėga tarp keturių sienų, o kartais išmainomos į kelias valandas gamtoje. Tačiau dainininkė dėl to nekeikia karantino, o pasaulį sukausčiusioje situacijoje ieško teigiamų patirčių, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

Jų atranda kad ir tokiuose paprastuose dalykuose kaip seni, pamėgti komedijų serialai „Draugai“, „Vilas ir Greisė“ ar „Trečias luitas už Saulės“. Kaip sako Džordana, svarbu tik viena – kad juos būtų įgarsinęs jos mėgstamiausias balsas – aktorius Džiugas Siaurusaitis.

Kol į muzikos pasaulį įsisukęs štilis, ji leidžia sau ilgiau pamiegoti ir pasivaikščioti neskaičiuojant laiko. Tvarkosi naujus namus, o ypač mėgsta viską iš vienos vietos į kitą perdėlioti erdvioje drabužinėje.

Gamtos apsuptyje Kaune stovintis Džordanos ir jos vyro prodiuserio Elegijaus Strasevičiaus (52 m.) namas didelis, tad veiklos tvarkant jį netrūksta.

Kartais patiria ir smagių netikėtumų – aptinka naujų drabužių dar su etiketėmis ar stiliaus priedų.

„Žiūri ir galvoji – na, ir kam viso to reikėjo, juk vis vien jau metus namuose sėdžiu...Tiesa, išpuola televiziniai filmavimai, interviu. Vasarą buvo šiek tiek koncertų.

Išleidau albumą „Labirintas“, su profesionalia kino komanda jį įamžinome filmu. – su šypsena prisiminė Dž.Butkutė. – Šias emocijas norisi išsaugoti kuo ilgiau, nes nežinai, kada vėl su grupe galėsi groti.“

– Kokios naujos veiklos per karantiną ėmėtės, o gal seniems pomėgiams radote laiko?

– Vienu metu labai daug skaičiau. O per karantiną, atvirkščiai, – kažkas atsitiko, visai negalėjau skaityti. Tik dabar pasiėmiau knygą ir prisiverčiau ją atsiversti, nors dar pavasarį, skrisdama koncertuoti į Vokietiją, ją buvau įsidėjusi į rankinę.

Kartais tvinkteli kūrybinis impulsas: rašau dainas, žuveles užmetinėju – dainų rėmus susidėlioju. Ar į telefoną įdainuoju, ar prie klepo pasėdžiu. Kartais ką nors sau pamodeliuoju.

– Prisiminėte ir seną savo aistrą – mezgimą.

– Nesu iš tų, kurios tik mikrofoną rankose gali laikyti – virbalus irgi galiu! Bėda tik ta, kad vos nusimezgu kokį nors daiktą, jis man kaipmat nusibosta.

Elegijus taip pat į tai įtrauktas – paprašytas ne kartą yra nupirkęs gražių siūlų. Už tą gerą širdį ir vyrą apmezgu. Jis turi mano rankų darbo, ryškiais raštais puoštą megztinį su vidinėje pusėje įsiūtu kailiu. Matau, kaip jį mėgsta, – visada apsivelka, jei vėsesnę dieną einame pasivaikščioti.

Kitiems žmonėms negalėčiau megzti dėl to, kad visi mano darbai yra kreizi. Jau procese sugalvoju, kad mezginio nugara ar rankovės bus platesnės. Darau taip, kaip noriu, leidžiu sau eksperimentuoti.

Apie pardavimus negali būti net kalbos, nors mano mezginiai geresni nei parduotuvėje – neretai prekės iš jos būna tinkamos naudoti tik iki pirmojo skalbimo. Kita vertus, megztinį pirkti man būtų nuodėmė, bet jei pamatau gražų, vis tiek nusiperku.

– Kada pradėjote megzti?

– Mano mamytė mezgė. Ji mane pamokė, kaip užmesti akis. Mokykloje mane vadino močiute, nes mezgiau nuo septintos klasės.

Vėliau visą „Nerijos“ ansamblį apmezgiau. Muzikantų žmonos pirkdavo siūlus ir perduodavo man. Jie pakoncertavę baliavodavo, o aš megzdavau. Ką gi ten dar tuose gastrolių viešbučiuose veikti.

Vienu metu mėgau specializuotus žurnalus, bet dažnai užtenka nuotraukoje pamatyti modelį ir kaipmat perpranti, kaip norimą drabužį nusimegzti. Prieš savo vestuves važiavau suknelės pas dizainerę Ramunę Piekautaitę. Jos kūryba man nepaprastai patinka, nes Ramunės modeliai, kaip ir ji pati, labai moteriški, bet kartu turi tokio gero pasiutimo.

O aš iš tų, kurioms rūbas gali būti pats gražiausias, bet jei jis be kišenių – nepirksiu! Na, o tuomet, važiuodama pas Ramunę, vilkėjau savo darbo megztinį. Ji mano mezginį labai išgyrė. Net negalėjo patikėti, kad pati nusimezgiau.

Tik kurgi tuos savo susikurtus rūbus dabar demonstruosi? Nebent socialiniuose tinkluose. Į vakarėlius nevaikštau – niekas nemato, ką tu apsivilkusi. Tad lieka tik sekėjai ir vyras.

– Namuose kone ištisas paras dabar leidžiate dviese su Elegijumi. Kaip pasikeitė jūsų santykiai karantino metu?

– Tiesą sakant, mūsų santykių šis laikas niekaip nepakeitė. Esame laimingi kartu, bet namuose turime ir savo kampelius, tad, kai reikia, galime ir nesusitikti.

Elegijaus motociklas yra mano konkurentas, todėl labai džiaugiuosi, kad išpuolė tokia tikra žiema ir jis niekur nevažiuoja. Kol kas visiškai laimiu, lyderiauju!

Nors žinau, kad vyras jau laukia nesulaukia pavasario. Jis – keliauninkas. Išvažiuojame už miesto, sustojame. Aplink – balta, o jis, nors mane ir apsikabinęs, ilgesingai žvelgia į tolį ir pro visą tą sniegą mato savo gražuoles Suomijos pelkes. Toliaregis.

– Valentino dieną pasidalijote jautria žinute, skirta savo vyrui Elegijui. Joje dėkojate už prieš dešimtmetį jo dėka atrastą kelią iš alkoholizmo. Koks buvo dešimtmetis be svaigalų?

– Tą dieną visi kaip išprotėję ieško gėlių savo širdelėms. O aš sau gėlytę norėjau pasidovanoti už tai, kad dešimt metų iš naujo sugebėjau save pamilti.

 

Sprendimas, kurį tada priėmiau, buvo pats teisingiausias. Kitas panašiai teisingas buvo ištekėti už Elegijaus. Bet šitie abu dalykai susiję, nes jei nebūtų jo, gal ir nebūčiau metusi alkoholio. Bet prieš dešimt metų tai padariau. Turėjau padaryti, nes mano žmogus vieną sykį tyliai prisėdo ant lovos krašto ir pasakė: „Prie visos mano begalinės meilės tau, aš taip ilgiau nebegaliu.“

Jeigu mylite save – padarykite tai! Jeigu dar nemylite – įsimylėkite. Ką norisi tokiomis akimirkomis daryti? Sakyti: nu ir varyk! Labai čia man... Bet puikiai žinojau, kad jei mano geležinės kantrybės Elegijus išeis, tai ne dėl to, kad norėtų mane paauklėti. O todėl, kad jau tikrai ragas.

Apsispręsti mesti gerti, tai yra visiškai atsisakyti alkoholio, galėjau tik pati. Už rankos gali laikyti kitas stiprus žmogus, bet nuspręsti reikia pačiam.

Tą žodį „reikia“ pasąmonėje supranti, bet jei norėsi, rasi milijoną priežasčių, kad „dar ne dabar“. Ne šiandien, jūs ką, turėkite sąžinės, man gi toks sunkus laikas, man bloga, man liūdna, man į sceną, man nervas, man tas, man anas...

Bet aš jums iš savo jau 10 metų patirties pasakysiu: kiekviena diena, kurią galima laimėti nustojus gerti, yra verta to, kad jūs išdrįstumėte. Nes mums pavaldus vienintelis laikas – dabar!

Vakar dienos nepakeisime, kas bus rytoj – nežinome. O šiandien galime padėti tašką savo raganėjimuose. Todėl jei matote, kad gyvenimas ritasi velniop, kad jums gerti visiškai negalima, išgirskite mane: visas pasaulis nėra nusiteikęs prieš jus, galima kardinaliai pakeisti viską, kas netenkina. Bet nieko nebus, jei nebus ryžto žengti pirmą žingsnį.

Paskui reikės antro, trečio, reikės ir kopėtėlėmis palypėti iš tos kanalizacijos, ir nagais kabintis į sieną, bet pamatysite – išlipsite iš duobės. Jei tik labai norėsite.

Jeigu mylite save – padarykite tai! Jeigu dar nemylite – įsimylėkite. Tiesiog kvaila negyventi savo gyvenimo taip, kad patiktų. O man šitie 10 metų patinka tūkstantį kartų labiau.

Visą intervių galite rasti antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.