Dviratininkė S. Krupeckaitė atvirai: apie šeimos pagausėjimą, olimpiadą ir skaudžią netektį

Profesionali treko dviratininkė Simona Krupeckaitė (38 m.) savo kolekcijoje turi ne vieną svarbų medalį. Tačiau planetos rekordininkė, vėl besiruošianti minti dviratį vasaros olimpinėse žaidynėse, neslepia: ne varžybų medaliai ją džiugina labiausiai. Jei būtų kam, ilgai negalvodama atletė įteiktų savo dviratį ir su vyru Dmitrijumi Leopoldu (43 m.) siektų visai kitokių pergalių – svajonės susilaukti dar vieno vaikelio.

 Simona Krupeckaitė su šeima.<br> LR koliažas.
 Simona Krupeckaitė su šeima.<br> LR koliažas.
„Dabartinio gyvenimo nemainyčiau į ankstesnį nė už jokius pinigus. Vaikas suvienija, ta besąlygiška meilė yra pati galingiausia jėga. Man be galo gaila, kad turime tik vieną vaiką. Šie mūsų su vyru planai vis nukeliami į vėlesnį laiką dėl sporto ir atsidavimo jam“, – atviravo Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
„Dabartinio gyvenimo nemainyčiau į ankstesnį nė už jokius pinigus. Vaikas suvienija, ta besąlygiška meilė yra pati galingiausia jėga. Man be galo gaila, kad turime tik vieną vaiką. Šie mūsų su vyru planai vis nukeliami į vėlesnį laiką dėl sporto ir atsidavimo jam“, – atviravo Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
„Nežinau, ar esu geriausia mama ir žmona. Mama būti labai sunku, žmona – kur kas lengviau. Labai daug atima fizinė iškrova, nuovargis po treniruočių. Grįžtu į namus išsikrovusi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, o tada prasideda didžiulis darbas būti mama<br> K.Aleksynaitės nuotr.
„Nežinau, ar esu geriausia mama ir žmona. Mama būti labai sunku, žmona – kur kas lengviau. Labai daug atima fizinė iškrova, nuovargis po treniruočių. Grįžtu į namus išsikrovusi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, o tada prasideda didžiulis darbas būti mama<br> K.Aleksynaitės nuotr.
Jei galėtų atsukti laiką atgal, Simona keistų tik viena: daugiau bendrautų ir daugiau laiko praleistų su mama, kuri neseniai juos paliko. „Mama išėjo, o tiek daug liko nepasakyta, taip stipriai jos trūksta<br> K.Aleksynaitės nuotr.
Jei galėtų atsukti laiką atgal, Simona keistų tik viena: daugiau bendrautų ir daugiau laiko praleistų su mama, kuri neseniai juos paliko. „Mama išėjo, o tiek daug liko nepasakyta, taip stipriai jos trūksta<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė su šeima.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė su šeima.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė su šeima. <br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė su šeima. <br> K.Aleksynaitės nuotr.
  Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
  Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
  Simona Krupeckaitė su šeima.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
  Simona Krupeckaitė su šeima.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė su šeima.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė su šeima.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
  Simona Krupeckaitė su šeima.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
  Simona Krupeckaitė su šeima.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė su šeima.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė su šeima.<br> K.Aleksynaitės nuotr.
 Simona Krupeckaitė ne kartą puošė žurnalo Stilius viršelį.<br>LR archyvo nuotr.
 Simona Krupeckaitė ne kartą puošė žurnalo Stilius viršelį.<br>LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Lrytas.lt

Apr 18, 2021, 7:07 PM, atnaujinta Apr 21, 2021, 3:58 PM

Su garsiausia Lietuvos dviratininke – panevėžiete Simona Krupeckaite kalbėjomės ne kartą. Žurnalo „Stilius“ viršelį ši moteris taip pat puošė net tris kartus. Viena geriausių mūsų šalies sportininkių visada buvo atvira ir nuoširdi.

Prieš dešimtmetį, kai sporte skynė itin įspūdingas pergales, ji neslėpė, kad nori atsitraukti ir atsiduoti šeimai. Su savo treneriu, iš Rusijos į Lietuvą dėl meilės Simonai atvykusiu D.Leopoldu moteris svajojo apie pertrauką sporte, vaikus ir paprastą šeimos gyvenimą.

Šiandien jų namuose auga guvus septynmetis sūnus Maksimilianas, o sportininkė ir vėl ruošiasi olimpinėms žaidynėms. Pernai Tokijo mieste Japonijoje turėjusi vykti vasaros olimpiada dėl pandemijos buvo nukelta į šiuos metus.

Tad kas gi per tą dešimtmetį pasikeitė garsios sportininkės gyvenime?

„Vienareikšmiškai didžiausias pokytis yra mūsų šeimos pagausėjimas. Ne tik gimė sūnus, bet ir pas mus iš Rusijos persikėlė vyro mama.

Buvome dviese, o dabar esame keturių asmenų šeima. Buvau vienišė ir mėgavausi ta vienatve, tad šie pokyčiai man buvo dideli ir svarbūs“, – pasakojo moteris.

Simona neslepia – pirmaisiais metais gimus Maksimilianui buvo sunku susivokti, kad namuose – jau keturi žmonės. Tai kartais net erzino. O dabar, jei nors vieno nėra šalia, jau kažko trūksta, jau kažkas ne taip, tuščia.

„Vaikas pakeičia ir mus. Daromės sentimentalesni. Be abejo, vaikas – nepakartojamas pokytis. Žinoma, manau, visi tėvai kartais prisimena tuos laikus, kai buvo dviese ir grįžę į namus galėjo tiesiog ramiai pasižiūrėti filmą ar romantiškai pavakarieniauti.

Kartais ir mums trūksta tokių akimirkų, tačiau dabartinio gyvenimo nemainyčiau į ankstesnį nė už jokius pinigus. Vaikas suvienija, ta besąlygiška meilė yra pati galingiausia jėga.

Man be galo gaila, kad turime tik vieną vaiką. Šie mūsų su vyru planai vis nukeliami į vėlesnį laiką dėl sporto ir atsidavimo jam“, – atviravo S.Krupeckaitė.

– Simona, kaip šiandien atrodo jūsų diena? Visas pasaulis sukaustytas pandemijos, bet jūsų treniruotės vyksta, ruošiatės olimpiadai. Ar jaučiate visus suvaržiusio karantino blogąją pusę?

– Karantinas ir mūsų šeimos gyvenimą nemenkai pakoregavo – turėjome nemažų iššūkių, keitėsi planai. Juk buvo ir toks laikas, kai negalėjome treniruotis.

Atšaukta daug varžybų, neįvyko ir olimpinės žaidynės, kurioms ruošėmės. Sunku pasakyti, ar jos būtų labai džiuginusios šioje pandemijos situacijoje, tačiau galimybės rinktis neturėjome. Kita vertus, nesirgome COVID-19 liga, gal dėl to mums viskas atrodo kiek paprasčiau. Pažįstu tokių, kurie sirgo, ir tikrai ne lengva forma.

Dabar pagaliau treniruotės vyksta ir viskas daugmaž stojo į savo vėžes. Pasiskiepijome, bet kaip skiepas atsilieps mūsų sveikatai, sportui ir ateičiai, nežinome niekas.

Didžiausias pokytis mūsų šeimoje dėl karantino – nuotolinis sūnaus Maksimiliano, pirmoko, mokymasis. Žinau, kad daugelis tėvų mane puikiai supras. Tai nervų stiprumo išbandymas.

– Maksimiliano tėvas Dmitrijus – ne tik jūsų vyras, bet ir jūsų treneris. Kasdien po du kartus keliaujate į treniruotę. Kas padeda sūnui?

– Pirmą nuotolinio mokymosi mėnesį visi buvome sporto stovykloje Kroatijoje. Dėl laiko skirtumo ten turėjome galimybę puikiai suderinti ir sūnaus mokslus, ir mūsų treniruotes. Visi keldavomės 6 val. ir iki treniruotės mokydavomės.

Lietuvoje pirmosios pamokos dar būna prie mūsų, o kai išvažiuojame į treniruotę, Maksimilianas mokosi vienas. Jis jau priprato, tik labai sunku išlaikyti dėmesį. Juk kompiuteryje kalba 27 balsai, o šalia dar ir mes su vyru.

Ne vienintelis mūsų sūnus mokosi vienas – tokių vaikų daug. O ką daryti tėvams, kurie negali dirbti nuotoliniu būdu? Žinoma, tokiems mažiems vaikams tai didelis iššūkis. Būna ir isterijų, ir ašarų, jie nesupranta, sutrinka. Sunku, manau, ir mokytojams.

Pamenu, per tikybos pamoką vaikams iš popieriaus reikėjo kažką išsikirpti. Mūsiškis niekaip nesuprato, kas ten turi išeiti, labai nuliūdo. Tokie juk ne visi dar ir žirkles normaliai valdo.

Taigi didžiausi šių dienų išbandymai – mokykla. Mokytis nuotoliniu būdu, vienam – visai kas kita, nei fiziškai eiti į mokyklą, kur laukia būrys draugų ir mokytoja.

O treniruotės plaukia savo vaga, aukšto meistriškumo sportininkams jos nėra draudžiamos. Panevėžyje tokių sportininkų nėra daug, tad labai nugaromis ir nesitriname: galime puikiai pasidalyti arena ar sporto sale, laikytis tikrai didelių atstumų.

– Jūsų gyvenimo kasdienybė dėl pandemijos, karantino iš esmės nepasikeitė. Tačiau visi ko nors pasiilgstame. Ko jūs labiausiai pasigendate dėl šiandienių suvaržymų?

– Labiausiai pasiilgstu kultūrinio gyvenimo, sielos atgaivos, kai pamatai kitą pasaulį, kitus žmones, – spektaklių, kino teatrų, muziejų, parodų lankymo. Gaila ir švenčių, kurios nevyksta, – tikrųjų Kalėdų, Vasario 16-osios, Užgavėnių, Velykų, kurių mieste nebuvo.

Kavinę galime išsikviesti į namus, kirpykloje nebuvau jau daugiau nei metus ir nedarau iš to jokių tragedijų. Žinoma, vyrui ir sūnui čia jau kitaip – juodu lėkė kirptis vos atidarius salonus. Ar nebandžiau kirpti pati? Žinoma, kad bandžiau, manau, daugelis mamų per karantiną pamėgino įsigilinti į kirpėjų darbo subtilybes, paeksperimentuoti.

Su artimiausiais draugais susitikti randame galimybių – matomės lauke, miške, laikydamiesi protingo atstumo.

– Kur nors einant moteriai smagu ir pasipuošti. Kada pastarąjį kartą puošėtės? Ar esate iš tų, kurios kartais pasipuošia, pasidažo ir būdamos namuose?

– Labai retai puošiuosi. Didžiausias mano pasipuošimas – pasidažyti blakstienas. Pastarąjį kartą puošiausi, kiek pamenu, prieš rinkimų kampaniją eidama į debatus. (S.Krupeckaitė 2020-ųjų rinkimuose į Seimą kandidatavo kaip Lietuvos socialdemokratų partijos narė. – Aut.)

Bet ar man to trūksta? Ne. Tikrai nesu iš tų moterų, kurios pasiilgo puoštis. Mano visas gyvenimas yra su sportiniu kostiumu – tiek darbe, tiek namuose. Turiu jų ir išeiginių – veliūrinių, su blizgučiais.

– Pernai intensyviai ruošėtės Tokijo olimpiadai, tačiau dėl pandemijos ji buvo atšaukta. Šiemet, sakoma, ji tikrai įvyks. Visa Lietuva tuomet tikisi, laukia medalių ir žino, ką reikia daryti kitaip. Kokios jūsų nuotaikos dėl tų tautos lūkesčių? Jie tarsi įpareigoja. Ko Lietuvai tikėtis iš jūsų Tokijo olimpiadoje šiemet?

– Kartais man atrodo, kad visas mano gyvenimas – ruošimasis olimpiadai. Ko tikėtis? Tai gana keblus klausimas, į kurį galiu atsakyti sąžiningai ir ne. Jei sakysiu, kad važiuoju tik dalyvauti, visada atsiras pasipiktinusių: kokio velnio už mūsų pinigus ji važiuoja ne geriausių rezultatų parvežti – leistų geriau jaunimui važiuoti.

Tik kad to jaunimo nėra. Visada sakau – prašom, kai atsiras jaunas sportininkas, kuris mane pakeis, atiduosiu jam net savo dviratį. Bet norinčių ir galinčių lenktyniauti su manimi neatsiranda. Kokie mano tikslai? Praradau viltį ir pasitikėjimą tuo, kad galiu ką nors pasiekti. Jau bandžiau daug kartų ir vis nepavyksta.

Kita vertus, jei vis eini, bandai, nesustoji – viltis vis tiek gyva, ji rusena. Juk nevažiuoju į olimpines žaidynes pasiduoti. Eiti, kol laimėsi, kol būsi patenkinta savo pasirodymu, – tokia mano vizija. Olimpiada man – visada didžiulis nusivylimas ir beprotiškas stresas. Atrodo, būnu pasiruošusi, bet viską nugali tas begalinis jaudulys. Ne tik mano, bet ir visos tautos lūkesčiai. Tas lūkesčių neišsipildymas – be galo sunki patirtis. Tu sieki, atiduodi visas jėgas ir galiausiai lieki niekur.

Nemoku mėgautis šia didžiule sporto švente, nemoku atsipalaiduoti.

Visada olimpiadoje važiuoju su didžiule ir sunkia, spaudžiančia atsakomybės kuprine. Visada. Ir pati laukiu, tikiuosi iš savęs daugiau – to ten ir einu. „Na, Simona, dabar tu jau parodysi – Lietuva laukia, Lietuva žiūri!“ – sako man. Kuo daugiau žiūri, tuo „daugiau“ ir parodau...

Eini ne dalyvauti, eini medalių. Suspaudi save, sunaikini iki maksimumo, įrėmini. Ir išeina kitaip. Bandžiau ir su psichologais kalbėtis apie tokius gniuždančius jausmus. Tačiau tas kirminas viduje toks milžiniškas, kad su juo kovoti nebeįmanoma. Prieš pat varžybas jis vis tiek išlenda. Neišeina negalvoti, nesu robotas.

Kai esi ten, čempionų knibždančioje stovykloje, ta aura tave spaudžia kiekvieną sekundę. Man atrodo, niekas taip neūžia, kaip atletų kaimelis. Ten tokia stipri energetika, tokie stiprūs žmonės aplink, tokia milžiniška įtampa ore, kad variantai tik du – arba tave įkrauna, arba visiškai išsunkia. Mane tai kaskart užmuša.

Kaskart einu tikėdama, kad šiemet gal būsiu ramesnė. Treko varžybos šiemet vyks ne pačiame Tokijuje, o Idzu mieste, kuris yra keli šimtai kilometrų nuo sostinės. Tai bus labiau paprastos varžybos su jau pažįstamais kitais dalyviais, juk nebus ir žiūrovų. Gal bus geriau.

– Sunku būti visur geriausia – sportininke, mama, žmona?

– Visaip. Iš pradžių, kai tampi geriausia, būna lengva ir gera. Jautiesi užsiauginusi sparnus. Tačiau išlaikyti tą karūną labai sunku, ji labai spaudžia. Nuolat.

Ta milžiniška atsakomybė visada šalia, ne tik dviračių treke. Galime tik įsivaizduoti, kas būtų ir kokio atgarsio sulauktų, tarkime, jei Krupeckaitę išgėrusią sustabdytų policijos pareigūnai. Koks būtų skandalas, sunku ir baisu net įsivaizduoti. Kiekvieną akimirką turiu pagalvoti, pavyzdžiui, ar galiu su treningais nulėkti į parduotuvę maisto. Turime būti autoritetai – ir vaikams, ir paaugliams, ir visai visuomenei.

Nežinau, ar esu geriausia mama ir žmona. Mama būti labai sunku, žmona – kur kas lengviau. Labai daug atima fizinė iškrova, nuovargis po treniruočių. Grįžtu į namus išsikrovusi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, o tada prasideda didžiulis darbas būti mama – vaikui reikia dėmesio, jam nepaaiškinsi, kad mama neturi jėgų. Turime eiti žaisti, mokytis, kartu leisti laiką. Negaliu perteikti vaikui to, kaip jaučiuosi.

Mintis, kad noriu pabėgti nuo sporto, atsiriboti, laisviau gyventi savo gyvenimą ateina, bet itin retai. Juk ir tas sportas – mano gyvenimas. Šiuo metu nesijaučiu tiek pervargusi, kad norėtųsi bėgti. Susitvarkome ir žengiame pirmyn.

Visai neseniai grįžome iš stovyklos Kroatijoje. Ten buvome išvykę visa šeima. Nuotolinis mokymasis mums buvo didžiulė dovana. Įsikrovėme labai daug teigiamų emocijų, dvasinės ištvermės – puikiai praleidome laiką.

– Jau 15 metų su Dmitrijumi esate vyras ir žmona. Kartu – ir treniruotėse, ir namuose, buityje. Kokia jūsų gražių ir darnių santykių paslaptis?

– Ir mūsų namuose būna dūmų, neslėpsiu. Kai artėja atsakingesni startai, kai esame įsitempę, tai justi ir mūsų asmeniniuose santykiuose. Negalime abu uždarę namų duris atsiriboti nuo to, kuo tuo metu gyvename treke.

Mūsų santykių nuopelnus atiduodu Dmitrijui – jis labai šaunus, moka prisitaikyti. Mes, moterys, ir iš mažmožio mokame priskaldyti malkų, padaryti tragediją, o jis į tokius dalykus, pavyzdžiui, kaip neplauti indai ar nesutvarkyta vonia, nekreipia dėmesio. Kam dvi valandas gaminti skanią sekmadienio vakarienę, jei galime ją užsisakyti į namus? Juk galėsime tai padaryti rytoj, kam nervintis, jei nespėjame?

Jis supranta, kad geras poilsis šią akimirką yra daug naudingesnis nei sutvarkyta virtuvė. Tik jo dėka turime laiko namuose pailsėti.

Keliamės visada kartu, nesvarbu, kelintą valandą kuris nuėjo miegoti. Kartu pusryčiaujame, pradedame naują dieną. Tai toks mažas mūsų šeimos ryto ritualas.

Jis nemoka pykti – atsileidžia po kelių minučių. O aš pykstu ilgiau, nirštu ir pusdienį, ir visą dieną. Iš esmės esame skirtingi, nuolat dėl ko nors ginčijamės, įrodinėjame vienas kitam savo tiesas. Būdami teisūs priverčiame antrąją pusę susimąstyti apie kitas galimybes, kitus požiūrio kampus.

Mokame prisiimti kaltę, mokame atsiprašyti – ir rimtuose ginčuose darome tai abu.

– Kadaise jūsų vyras yra pasakęs: „Ji – genijus, o aš – tik aptarnaujantis personalas.“ Kaip yra šiandien?

– Puikiai pamenu tą jo pasakymą. Buities man visiškai netrūksta ir jos nepasiilgstu. Maistą mūsų šeimoje vis dar dažniau gamina Dmitrijus. Man, būna, neužtenka laiko ir jėgų viską aprėpti, bet čia juo visiškai galiu pasitikėti. Jis, gavęs šias vadžias, labai ir nesipriešina.

Štai ir šiandien grįžusi iš treniruotės nepuoliau gaminti pietų, o su sūnumi atlikome jo namų darbų užduotis – darėme eksperimentą. Juk vidurdienį lengviau ir man, ir jam, nereikia atidėti vakarui. O vyras tuo metu pagamino pietus.

Namuose tikrai negirdžiu komplimentų, kad esu genijus. Tačiau kai Dmitrijus mato, kad susvyruoja mano pasitikėjimas savimi, kai man jo reikia įpūsti, palaikymo, patikinimo, kad galiu, kad esu stipri, gaunu su kaupu.

– Šalia yra vyro mama, Maksimiliano močiutė. Ar naudojatės tokia proga pabėgti dviese, nors trumpam pabūti tik judu su vyru?

– Ne, nebėgame nuo savo šeimos. Kartais išeidavome į filmą ar spektaklį, tačiau dabar ir to nebeliko. Nesame nei į kelionę išvykę be sūnaus, nei savaitgalio praleidę atskirai – nesinaudojame šia privilegija.

Pamenu, kai Maksimilianas buvo mažas, man išvyka į kiekvienas varžybas būdavo didžiulis stresas. Palikdavome jį su močiute, bet kiekvieną akimirką mane ėsdavo kaltė ir kažkoks nepaaiškinamas nerimas. Žinojau, kad jis saugus ir prižiūrimas, bet spėdavau be proto pasiilgti vos išsukusi iš namų kiemo. Išvykdama į varžybas jausdavausi atplėšusi jį nuo savęs. Tai buvo sunkiausia.

Dabar, kai jis jau didelis, kai pasikalbame, kai žinau, kad jis turės ką veikti, kad ta veikla jam patinka, ramiau išvykstame.

– Kokia pergalė, koks medalis jums reikšmingiausias?

– Tikrai nekyla mintis atsakyti ką nors apie sporto pasiekimus. Šeima. Didžiausios pergalės yra po kovos kasdienybėje, su vaiku, su vyru, galiausiai – su savimi, savo nuotaikomis.

Pamenu, dar būdamas kūdikis Maksimilianas sirgo, gulėjome ligoninėje. Atrodo, kad už tą vaiką viską padarytum, viską atiduotum. Šis jausmas toks visa apimantis, kad jokių konkurencijų jam nėra ir būti negali.

Šeima yra mano pasitikėjimas, mano ateities planai, mano stiprybė. Vyras yra mano palaikymas, didžiausia atrama, dovana.

Visi realūs ant kaklo užkabinti medaliai prieš šias vertybes nublanksta. Žinote, kodėl? Nes einant medalio link reikia įdėti milžiniškų pastangų, atiduoti dalį savęs. Tai, kad stovi ant pjedestalo, visiškai neatperka įdėto darbo ir pastangų.

Medalis ant kaklo neveža. Veža to medalio siekis, savęs, nuovargio, tinginio nugalėjimas. Tai tiesiog pasitenkinimas tuo, ką tu padarei. Ne pakyla ir ne medaliai.

– Ar septynmetis Maksimilianas domisi dviračių sportu?

– Taip, jis turi dviratį ir mėgsta juo važinėtis. Mokame abu ramiai išvažiuoti dviračiu pasigrožėti gamta.

Bet dabar jo pomėgis kartu su tėčiu – motosportas. Tikėjausi, kad šiek tiek pasivažinės ir jam pabos, bet matau, kad tai užtruko. Motociklai dabar – jų abiejų aistra.

Žiemą kiek ramiau, bet Kroatijos kalnuose jis daug sportavo: ir su dviračiu, ir pėsčiomis ėjo.

– Sporte nuolatiniai jūsų palydovai – stresas, nerimas, įtampa. Kaip atsipalaiduojate po tokio įtempto laiko? Gal vis dar siuvinėjate?

– Siuvinėti nebeturiu laiko. Kartais imuosi teptuko, ką nors tapau. Važiuodama į varžybas visada pasiimu kelias knygas ir randu joms laiko – mėgaujuosi skaitydama, tai puikiai nukreipia dėmesį.

Namuose nelieka laiko net galvoti, kad esi pavargusi. Įsisuki į buitį, kasdienius darbus ir mažiausiai giliniesi į tai, kaip jautiesi.

Ne kartą esu sau sakiusi, kad moterų depresija po gimdymo irgi atsiranda dėl to, jog moteris turi per daug laiko galvoti apie save, savo jausmus, lūkesčius. Ji pamiršta džiaugtis kasdienybe. Kaip gyveno mūsų mamos ar močiutės, kai nebuvo jokių depresijų po gimdymo? Su kūdikiu ant rankų dirbdavo ne mažiau nei prieš jam gimstant – ir daržai, ir ūkis, ir kūdikio priežiūra be jokių skalbyklių ar džiovyklių.

Žemai lenkiu galvą prieš jas. Jos neturėdavo kada gilintis į save, į savo jausmus, o per dieną tiek pavargdavo, kad vakare griūdavo į lovą su vienintele mintimi – pamiegoti.

Mano atsipalaidavimas – pasiklausyti savęs, pagulėti vonioje, nueiti į pirtį, susitikti su draugėmis arbatos. Išeiti trumpų atostogų nuo kasdienybės. Man to visai pakanka.

– Dviračių treke kiekviena jūsų klaida kainuoja daug, kiekviena šimtoji sekundės dalis yra be galo svarbi. Ar gyvenimo klaidos taip pat tokios svarbios, ar mokate lengviau jas išgyventi?

– Ir gyvenime man nėra lengva dėl to, kad esu maksimalistė. Nepabėgsi nuo to – disciplina, griežtas režimas mane tokią ir padarė.

Viską stengiuosi daryti be klaidų, greitai ir gražiai. Negaliu ramiai pasėdėti – man reikia sukontroliuoti, sužiūrėti, suplanuoti.

Klaidų darome visi. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, pakeisčiau tik viena: daugiau bendraučiau, daugiau laiko praleisčiau su savo mama, kuri neseniai mus paliko. Mama išėjo, o tiek daug liko nepasakyta, taip stipriai jos trūksta. Matyt, taip būna su kiekvienu anapus išėjusiu artimu žmogumi.

– Kokios jūsų svajonės? Ar svajojate apie 2024-ųjų olimpiadą? Kur save įsivaizduojate po to, kai baigsite profesionalios sportininkės karjerą?

– Dar viena olimpiada? Nebent aptarnaujančio personalo amplua. Baigti profesionalės karjerą galvoju jau po šios vasaros žaidynių. Jaučiu tikrai labai didelį atotrūkį nuo jaunų varžovų. Mūsų galimybės labai skiriasi ir tai matau per kiekvienas varžybas. Jaunuoliai daug stipresni, galingesni ir gražiau atrodo.

Žinoma, patirtis duoda savo vaisių, tai – man išlikti padedantis arkliukas. Bet iš esmės dėl jėgos, atsigavimo po varžybų man sunku su jais konkuruoti. Juokauju, kad kol laukiau, kada ateis patirtis, jėgos pabėgo. Visomis galimybėmis reikia naudotis savo laiku. Buvo ir mano karjeroje toks nuostabus laikas, kai turėjau ir galimybių, ir jėgų, ir jau patirties.

Šiandien sunku tiksliai pasakyti, ar po olimpiados liksiu sporte – bus matyti. Trenerio darbas man šiandien atrodo įdomus, tačiau reikia jį pamėginti – kaip seksis bendrauti ir sutarti su vaikais, nes juos sudominti sunku, tikrai ne kiekvienam pavyksta. Ką jau kalbėti apie biurokratines džiungles, su kuriomis susiduria treneriai.

Savo svajones vadinu planais. Labai norėčiau daugiau vaikų, didesnės šeimos, jei tik bus galimybė. Tikiu, kad liksime Panevėžyje, – čia turime jaukius ir gražius namus, iš jų bėgti kol kas visai nesinori. Šalia – trekas. Vyras savo darbą dievina, jam čia gera, todėl mes ir čia.

– Kokios būtų jūsų tobulos atostogos? Ar į jas vežtumėtės dviratį?

– Viena nuostabiausių poilsio ir nepamirštamų gyvenimo akimirkų buvo nardymo kelionė Egipte, Raudonojoje jūroje. Labai norėčiau ten grįžti. Nepakartojami prisiminimai ir emocijos. Dviratis tikrai liktų namuose.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.