Šokėja ir aktorė M. Gecaitė atskleidė pramogų pasaulio tamsiąją pusę: „Po nesėkmių ateina momentas, kai psichika pasiduoda“

„Mano gyvenimas – kalneliai ir nuokalnės, tačiau žinau, kad po nesėkmės arba nusivylimo visada nutiks kas nors džiugaus ir prasmingo“,– kalbėjo šokėja ir aktorė Milda Gecaitė (32 m.), pripažinimo sulaukusi ir Kanadoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Milda Gecaitė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Kai Milda Gecaitė miuziklo atstovų paklausė kiek maždaug šokėjų atėjo į atrankas, sužinojo, kad vien į jos vaidmenį pretendavo 2 tūkstančiai šokėjų.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Kai Milda Gecaitė miuziklo atstovų paklausė kiek maždaug šokėjų atėjo į atrankas, sužinojo, kad vien į jos vaidmenį pretendavo 2 tūkstančiai šokėjų.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Kai Milda Gecaitė miuziklo atstovų paklausė kiek maždaug šokėjų atėjo į atrankas, sužinojo, kad vien į jos vaidmenį pretendavo 2 tūkstančiai šokėjų.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Kai Milda Gecaitė miuziklo atstovų paklausė kiek maždaug šokėjų atėjo į atrankas, sužinojo, kad vien į jos vaidmenį pretendavo 2 tūkstančiai šokėjų.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Šokėja ir aktorė Milda Gecaitė Niujorke dirbo per du darbus – vienur padavėja, kitur – barmene. Namo parsirasdavo pirmą nakties, tada eidavo filmuoti vaizdo įrašų atrankoms.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Šokėja ir aktorė Milda Gecaitė Niujorke dirbo per du darbus – vienur padavėja, kitur – barmene. Namo parsirasdavo pirmą nakties, tada eidavo filmuoti vaizdo įrašų atrankoms.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Milda Gecaitė sakė, kad Holivudo aktorius Jasonas Priestley niekada nebūtų pamanęs, jog Lietuvoje yra gerai žinomas ir mylimas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Milda Gecaitė sakė, kad Holivudo aktorius Jasonas Priestley niekada nebūtų pamanęs, jog Lietuvoje yra gerai žinomas ir mylimas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Milda labai vertina savo pažintį su lietuvių kilmės amerikiečių aktore Rūta Lee.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Milda labai vertina savo pažintį su lietuvių kilmės amerikiečių aktore Rūta Lee.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Po filmo „Smeigtukas“ premjeros dienraštyje „The New York Times“ Milda Gecaitė buvo vadinama netikėtu atradimu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Po filmo „Smeigtukas“ premjeros dienraštyje „The New York Times“ Milda Gecaitė buvo vadinama netikėtu atradimu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Milda norėtų sutikti žmogų, su kuriuo žvelgtų ta pačia kryptimi.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Milda norėtų sutikti žmogų, su kuriuo žvelgtų ta pačia kryptimi.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (28)

Lrytas.lt

Jul 25, 2021, 10:59 AM, atnaujinta Jul 25, 2021, 10:59 AM

Iš Klaipėdos kilusi Milda nuo mažens įsiliejo į šokių pasaulį. Gracingai merginai suktis ant parketo sekėsi, tik nelabai sekėsi su šokių partneriais – tai vieną praaugdavo, tai su kitu atsirasdavo trintis, trečias tiesiog nutardavo imtis kitos veiklos. Ne veltui šokių pasaulyje juokaujama, kad susirasti širdies draugą ir ištekėti lengviau, nei susišokti ir ilgam šalia išlaikyti scenos partnerį.

Tad išsiskyrimas su šokių partneriu Lietuvoje M.Gecaitę įkvėpė ryžtis nukakti tūkstančius kilometrų į Kanadą, kur ji tikėjosi sėkmingai tęsti šokėjos karjerą.

Toronte Milda sužibėjo teatro scenos rampų šviesoje, o vėliau atrado kino pasaulį. Lietuvė yra sukūrusi per dvidešimt vaidmenų Kanadoje ir Amerikoje. Tiesa, siekiant svajonių jos kelyje netrūko ir pakilimų, ir nuosmukių.

Pandemija M.Gecaitei, kaip ir daugeliui artistų, užvėrė nemažai durų ir pristabdė vaidybinės karjeros traukinį. Renginių nėra, darbai filmavimo aikštelėse sustojo, aktorių atrankos faktiškai nevyko.

Pastaruosius aštuonerius metus Niujorke gyvenanti Milda per pandemiją sugrįžo į tėvų namus Toronte.

„Norėjau aplankyti šeimą, šiek tiek atsipūsti nuo Niujorko tempo, įvairių netikėtų pokyčių. Šiuo metu yra šioks toks kūrybinis štilis, bet tai geras metas susitelkti į naujus darbus“, – kalbėjo Milda.

Kai susisiekiau su Milda, Toronte buvo dešimta valanda ryto, o Lietuvoje laikrodžių rodyklės rodė penktą valandą vakaro.

Aktorė ir šokėja sakė dar negalvojanti apie grįžimą į Niujorką, bet planuoja trumpam aplankyti Lietuvą, iš kurios išvyko prieš šešiolika metų. Gimtinėje ji norėtų susipažinti ir pabendrauti su kino meno bei televizijos atstovais. Milda pandemijos metu pradėjo rašyti scenarijų pagal lietuvių liaudies tautosaką ir pasakas.

– Šokis jus užkariavo vaikystėje ir diktavo tolesnį pasirinkimą.

– Šokis buvo viso ko pradžia. Labai norėjau būti balerina, tik Klaipėdoje nebuvo baleto studijų, todėl mama nuvedė į sportinius šokius. Pradėjau šokti būdama penkerių.

Iš pradžių šokau „Gracijos“ šokių kolektyve. Po kelerių metų buvau pristatyta „Žuvėdros“ kolektyvo vadovei Skaistutei Idzelevičienei.

Ji, atkreipusi į mane dėmesį viename konkursų, pasakė: „Ši mergaitė ant parketo daro viską, ko reikia ir ko nereikia.“

Tai neblogai apibūdina mano tuometį charakterį.

„Žuvėdros“ individualių porų grupėje būta visko: ir gerų, ir blogų dienų, bet iš esmės galiu pasakyti, kad šokimas tame kolektyve mane paruošė gyvenimui: išugdė ištvermę, sustiprino charakterį, valią.

Disciplina buvo didžiulė, daugybė repeticijų, net savaitgaliais ar vasarą. Teko atlaikyti didelius fizinius ir psichologinius krūvius, konkurenciją, laviruoti tarp draugysčių ir pykčių.

Psichologine prasme sunkiausia būdavo, kai tekdavo išsiskirti su partneriu.

– Kodėl su šeima nusprendėte išvykti į Kanadą?

– Nebuvo ilgai brandintų minčių vykti už Atlanto, bet vėlgi šokis ten atvedė. Tuo metu kaip tik išsiskyriau su partneriu Lietuvoje. Man buvo 15 metų ir galvoje sukosi dilema, ką daryti toliau. Svarsčiau – eiti šokti į „Žuvėdros“ ansamblį ar pabandyti ką nors kita. Tačiau viduje kirbėjo noras tęsti individualią karjerą. Netikėtai sulaukiau pasiūlymo atvykti į Kanadą ir pabandyti šokti su vietiniu partneriu. Pagalvojau: o kodėl gi ne?

– Bet reikia drąsos palikti šalį, darbus, draugus, namus, artimuosius.

– Kadangi viskas vyko labai greitai, negalvojau apie pokyčius, apie tai, kaip adaptuosiuosi, kas manęs laukia ateityje.

Bet kad tėvai turėjo tiek drąsos viską keisti, dar ir šiandien stebiuosi.

Pirmi mėnesiai pralėkė greitai ir paprastai. Po to – stop, prasidėjo sunkumai. Teko susirasti, kur gyventi, tėvai gerai nemokėjo anglų kalbos, tekdavo man aiškintis, versti. Bet ir aš ne iš karto pripratau prie vietinių tarmės.

Apsigyvenome rajone, kuriame gyveno nemažai rusakalbių žmonių, dėl to tėvams buvo šiek tiek lengviau. Lietuvoje tik metus mokiausi rusų kalbos ir ja nekalbėjau. Kai atėjau į naują mokyklą, ten buvo nemažai rusakalbių vaikų. Vienas berniukas manęs paklausė, iš kur esu.

Kai pasakiau, kad iš Lietuvos, jis nustebo, kodėl nekalbu rusiškai. O tada tiesiai šviesiai pasakė, kad jei noriu turėti draugų, teks išmokti rusų kalbą. Paradoksalu, bet kalbėti rusiškai išmokau Kanadoje.

– Kaip sekėsi šokti už Atlanto?

– Ten buvo pirmas kartas, kai pradėjau šokti su kitataučiu. Bet kultūrų skirtumas įplieskė nesusikalbėjimus. Iš pradžių nemaniau, kad vidiniai psichologiniai išgyvenimai, ypač vykstantys pokyčių metu, gali pakišti koją. Bet taip nutiko.

Per metus Toronte atsisveikinau su dviem partneriais. Tuo metu maniau: viskas, baigta su šokiais, pradėjau gailėtis, kad atsikrausčiau už Atlanto.

Bet, kaip žinoma, gamta nemėgsta tuštumos. Vieną dieną šokių vadovė, dabar labai gera mano draugė, kažkur pamatė skelbimą, kviečiantį šokėjus į miuziklo „Purvini šokiai“ atranką, ir pasiūlė pabandyti.

Kai pamačiau, kiek skirtingų žanrų šokėjų – nuo baleto artistų iki hiphopo atlikėjų – susirinko, mane ištiko šokas.

Iš pradžių vyko merginų atranka. Choreografas parodė, ką reikės šokti, davė pusvalandį pasiruošti. Po to komisija į salės priekį kviesdavo po keturias merginas ir reikėjo parodyti, ką išmokai. Buvo keista šokti vienai, nes visą gyvenimą šokau su partneriu. Vėliau mus suskirstė poromis, nudžiugau. Tačiau mano partneris buvo baleto šokėjas, o jie įpratę šokti kitaip. Niekas nedavė laiko susišokti.

Antrajame etape reikėjo dainuoti. Išsigandau, nes prieš publiką esu dainavusi tik darželyje. Koordinatorė nuramino, pasakė, kad jei neturiu dainos, galiu tiesiog padainuoti „Su gimimo diena“. Man nepatiko toks pasiūlymas. Kreipiausi į kitus dalyvius. Tie, kurie nepateko į antrąjį etapą, draugiškai puolė į pagalbą. Viena mergina padavė lapą su natomis, kažkoks vaikinas įkišo ausines į ausis, liepė klausytis dainos.

Pakviesta į perklausą priėjau prie akompaniatoriaus ir padaviau natas. Jis paklausė, kokiu balsu šiandien dainuosiu. Aš labai rimtai, net nesuglumusi pasakiau: „Savo balsu.“ Jis lėtai palinksėjo galvą ir pradėjo groti. Padainavau pusę dainos, toliau nebeprisiminiau žodžių, tad nusprendžiau, kad užteks. Atsimenu, komisijos nariai prapliupo juoktis. Nesupratau, ar jiems patiko, ar jie iš manęs šaiposi.

Tik išėjus iš salės ir atsipalaidavus sukilo emocijos, jaudulys apėmė visą kūną, pamaniau, kad turbūt nieko gero iš to neišeis, bet bent jau nuotykį turėjau.

Tačiau po kiek laiko man paskambino ir pakvietė į kitą etapą. Paskirstė partnerius ir vėl reikėjo atlikti tą pačią choreografiją. Po to ėmė vardinti atranką perėjusių vardus, o manąjį ištarė paskutinį.

Tada greitakalbe ėmė kažką kalbėti, nieko nesupratau. Galiausiai visiems buvo išdalinti scenarijai, o man nieko nedavė. Nusprendusi, kad nepasisekė, išėjau.

Praėjo gal mėnuo. Vieną dieną einančios namo iš mokyklos manęs vos nepartrenkė automobilis. Jis praskriejo prieš pat akis, mačiau, kaip parbloškė kitus žmones. Buvo toks šokas, kad norėjosi bėgti kuo toliau. Įsėdau į autobusą ir pradėjau garsiai melstis, kad likau gyva.

Darydama namų duris išgirdau skambant telefoną. Pakėliau ragelį ir išgirdau, kaip kažkas kalba apie miuziklą, mini prodiuserius, sveikina. Jaučiausi sutrikusi, supratau kas antrą žodį. Tada pasakiau, kad manęs vos nepartrenkė automobilis, kad man reikia truputį laiko atsigauti. Paprašiau paskambinti po valandos.

– Iš pradžių nelabai suvokėte, koks tas miuziklas rimtas, didingas? Bet tikriausiai po premjeros atsibudote jausdamasi žvaigždė?

– Kai atsiuntė sutartį, buvau bebaigianti vienuoliktą klasę. Reikėjo greitai nuspręsti, ką toliau daryti, nes miuziklas turėjo būti pradėtas statyti rugsėjo pradžioje, paskutiniais mano mokslo metais.

Nuėjau pasitarti pas šokių mokytoją. Pamačiusi sutartį, joje įrašytus prodiuserių vardus ji puolė man į glėbį. Apsiverkė ir pasakė: „Nė negalvok atsisakyti, tu net neįsivaizduoji, koks tai šansas.“

Pokalbis su tėvais buvo ilgas, juk būtų reikėję palikti mokslus. Bet vidinis balsas sakė, kad reikia pabandyti. Kai sprendimas buvo priimtas, po truputį ėmiau suprasti, koks rimtas šis projektas, statomas pagal kultinį 1987 m. amerikiečių sukurtą filmą „Purvini šokiai“.

Pasiruošimas, repeticijos, personažų kūrimas užtruko kelis mėnesius. Kiekvieną dieną repetuoti pradėdavome dešimtą ryto, o baigdavome šeštą vakaro.

Su kiekviena diena darėsi vis aiškiau, kokio aukšto lygio projekte atsidūriau. Toronto gatvėse, ant autobusų, metro pasirodė skrajutės, plakatai su „Purvinų šokių“ reklama ir mūsų nuotraukomis. Viskas atrodė nerealu!

Kai paklausiau miuziklo atstovų, kiek maždaug šokėjų atėjo į atrankas, sužinojau, kad vien į mano vaidmenį pretendavo apie 2 tūkstančius šokėjų. Atrankos vyko ne tik Toronte, bet ir kituose miestuose. Iš viso ansamblyje šoko aštuonios poros. Miuzikle dalyvavo 39 žmonės: aktoriai, dainininkai ir šokėjai. Aš buvau jauniausia – vos aštuoniolikos.

Premjeros vakarą Toronto televizijos bokštas buvo nušviestas ryškiai rožine spalva, kaip ir Karališkasis Aleksandros teatras.

Tą akimirką, kai miuziklui pasibaigus lenkėmės 1500 žiūrovų, supratau: štai ką noriu veikti gyvenime – džiuginti žmones!

Miuziklas buvo rodomas beveik dvejus metus. Pasirodymai vykdavo aštuonis kartus per savaitę. Trečiadieniais ir šeštadieniais būdavo rengiama po du spektaklius. O pirmadieniais turėdavome laisvadienį. Krūvis buvo nežmoniškas, nes aš pasirodydavau kas antroje scenoje.

Mokyklą pabaigiau eksternu. Per tą laiką atsirado mokymosi programa tokiems kaip aš, kurie pradėjo anksčiau dirbti.

– Dvejus metus buvote etatinė darbuotoja. Ar materialinė gerovė neapsuko galvos?

– Taip, tai buvo laikas, kai net buvau šiek tiek sužvaigždėjusi. Honoraras buvo nemažas. Man atrodo, kad kurį laiką uždirbau daugiau už abu tėvus kartu sudėjus. Buvo smagu, kad galiu sau daug ką leisti, tėvams padaryti ką nors malonaus. Bet iš tikrųjų stengiausi taupyti.

– Kas pastūmėjo išbandyti jėgas vaidyboje?

– Kol šokau teatre, susipažinau su daugybe aktorių, kurie dirbo ir teatre, ir kine. Pokalbiai su jais visada būdavo labai įdomūs. Klausydavausi pasakojimų apie jų vaidybos karjerą, personažus, nuotykius.

Kai buvo baigtas rodyti miuziklas, ėmė rastis didelė tuštuma, nežinojau, ką daryti toliau. Atsimenu, aktoriai, su kuriais tuo metu bendravau, sakė, kad privalau susiimti ir eiti į priekį, nes atsiradusi tuštuma gali paveikti labai skausmingai.

Susiradau agentę, ji mane siųsdavo į kitų miuziklų atrankas, bet ten buvo daug sunkiau, nes reikėjo kitokio stiliaus šokių. Pradėjau mokytis baleto pagrindų, džiazo, šiuolaikinių šokių, bet to neužteko per atrankas, o sportinių šokių poreikio beveik nebūdavo.

Greitai nukrito žvaigždės karūna, prasidėjo psichologiniai sunkumai, depresija.

Tada nusprendžiau lankyti vaidybos kursus. Nors scenos nebijojau, atsidūrusi mažoje studijoje su dar keliais jaunais aktoriais ir kamera priešais nosį suglumau. Prieš tai beveik nebuvo tekę garsiai šnekėti prieš kitus žmones. Kai įpranti kalbėti kūnu, šokiu, labai sunku tai, ką reikia, išreikšti žodžiais.

Po pirmos vaidybos pamokos nusprendžiau, kad tai ne man ir daugiau ten neisiu. Po savaitės ryžausi pabandyti dar kartą, nes charakteris neleido baimės priimti kaip pralaimėjimo. Ir užsikabinau.

Tuomet panorau stoti į Jorko universiteto Dramos fakultetą. Atrankai ruošiausi labai rimtai. Po jos vyko pokalbis su kurso vadovu. Jis žinojo apie mano patirtį „Purvinuose šokiuose“ ir labai stebėjosi, kodėl noriu stoti į universitetą dvejus metus pradirbusi pačiame geidžiamiausiame šou. Atsakiau, kad noriu išmokti vaidybos. Neįstojau. Verkiau kokią savaitę galvodama, kad niekada nebūsiu aktorė. Galiausiai supykau ir nusprendžiau, kad vieną dieną jie gailėsis manęs nepriėmę, tad grįžau į kino vaidybos studijas.

Labai greitai man pasisekė. Gavau pagrindinį vaidmenį ilgametražiame filme „Smeigtukas“ („The Pin“) apie Holokaustą ir dviejų jaunų žydų meilę karo metais.

Visas tekstas buvo jidiš kalba ir man su filmo partneriu kelis mėnesius prieš pradedant filmuotis teko lankyti intensyvias šios kalbos pamokas. Perskaičiau daug įvairios literatūros, kurią įsigijau lankydamasi Lietuvos žydų kultūros ir paveldo muziejuje. Bendravau su žmonėmis, išgyvenusiais Holokaustą arba prisilietusiais prie šios istorinės tragedijos.

Filmavimas vyko netoli Toronto esančiame Hamiltono priemiestyje. Kadangi tai buvo meilės istorija apie du paauglius, susitikusius Antrojo pasaulinio karo ir žydų genocido metu, buvo filmuojama apleistame tvarte. Buvo ankstyvas pavasaris, dar kandžiojosi šalnos. Mūsų kostiumai buvo vasariniai, tad kasdien jautėme siaubingą šaltį. Filmas nufilmuotas per penkiolika dienų. Buvo visko: juoko, ašarų, baimės, net buvome stipriai peršalę, tačiau trauktis nebuvo kur – teko filmuotis ir su temperatūra, kartais po šešiolika valandų per parą. Kiekviena diena buvo savotiškas iššūkis, bet šios patirties nekeisčiau į nieką.

– Po šio filmo sulaukėte išties gražių įvertinimų.

– Atsimenu, per premjerą Toronte prie manęs priėjo aktorė, kuri vaidino mūsų filme. Ji prasitarė, kad šalia jos sėdėjo moteris, kuri dirba vaidybos mokytoja Dramos fakultete Jorko universitete, į kurį kažkada bandžiau įstoti. Esą ją labai sužavėjo mano darbas. Nusišypsojau, nieko nesakiau, bet pagalvojau: „Na, va. Įrodžiau, kad šį tą sugebu, nors ir ne tam žmogui, kuris manęs tada nepriėmė studijuoti.“

Pirmoji filmo premjera įvyko Niujorke 2013 m. Anne Frank centre. Buvo daug vyresnio amžiaus žiūrovų, tarp jų ir tų, kurie išgyveno Holokaustą, kalėjo koncentracijos stovyklose.

Viena moteris atsistojo ir su ašaromis akyse padėkojo visai komandai, kad sukūrė filmą apie skaudžius istorinius įvykius.

Filmas ją sugrąžino į jaunystę, priminė jos pačios meilės istoriją ir patirtus išgyvenimus koncentracijos stovykloje. Stovėjome ir verkėme – ir žiūrovė, ir mes, kūrybinė komanda. Ši jaudinanti padėka man buvo didžiausias įvertinimas.

Po premjeros dienraštyje „The New York Times“ ir kituose žiniasklaidos leidiniuose pasirodė itin gerų atsiliepimų.

Nebuvo gailima gerų žodžių režisierei, liaupsių skirta ir mano sukurtam personažui, buvau vadinama netikėtu atradimu.

– Ar akcentas niekada nepakišo kojos siekiant vaidmenų?

– Iš pradžių turėjau ryškų akcentą, todėl buvau siunčiama į atrankas, kur reikėdavo vaidinti rusakalbius personažus. Teko ir rusų prostitutes vaidinti. Bet agentė man jau pačioje pradžioje pasakė, kad jei nešlifuosiu akcento, niekada nedirbsiu aktore. Tada pasisamdžiau mokytoją, kad geriau įvaldyčiau amerikietišką tarmę.

Buvo nelengva. Kalbėdama nuolat turėdavau galvoti, kaip taisyklingai artikuliuoti. Kartais pasitaiko, kad žmonės, nežinantys, jog aš iš Lietuvos, sako, kad nebūtų pagalvoję, jog nesu vietinė. Bet jei pavargstu, atsipalaiduoju, tada vėl išlenda akcentas.

– Kas jus atvedė į Niujorką?

– Norėjau įgyti daugiau patirties mokantis vaidybos meno, tikėjau, kad Niujorke atsivers daugiau galimybių. Be to, tada vėl sužibo viltis, kad galiu grįžti ant parketo. Atsirado žmogus, kuris ieškojo šokių partnerės. Džiaugiausi, kad nevažiuoju į nežinią. Pirmus mėnesius turėjau galimybę apsistoti pas šokių partnerį, kol susirasiu būstą. Pradėjome treniruotis, dalyvauti pasirodymuose, tačiau ėmė šlubuoti sveikata, po ilgokos pertraukos kūnas buvo sustingęs.

Jaučiausi lyg antrą kartą būčiau emigravusi. Atrodytų, Niujorkas nuo Toronto netoli, tačiau kultūra ten visiškai kitokia. Niujorkas yra ne tik nežmoniško tempo, nežmoniškos jėgos, įkvėpimo, bet ir susidorojimo su tavimi miestas.

Su šokių partneriu šokau aštuonis ar devynis mėnesius. Tuo pat metu vaikščiojau į aktorių atrankas. Susiradau vaidybos mokytoją Anthony Abesoną, kuris prisidėjo net prie Jennifer Aniston sėkmės. Tad ir toliau mokiausi vaidybos, šokau ir dirbau šokių mokytoja.

Niujorke visur dažniausiai eidavau pėsčia. Ilgainiui nusivariau nuo kojų. Po šešių mėnesių norėjau grįžti į Torontą, bet tuometis kambario draugas įtikino, kad jei sugebėsiu čia išgyventi metus, po to pasidarys lengviau.

Po metų iš tiesų ėmė darytis lengviau. O dabar net sunku suvokti, kad Niujorke praleidau aštuonerius metus. Laikas pralėkė žaibo greičiu.

Po „Smeigtuko“ premjeros Los Andžele atsirado žmonių, kurie norėjo su manimi dirbti. Gyvenau Niujorke, o agentai iš Los Andželo siųsdavo man kvietimus į didžiausių televizijos projektų ir serialų atrankas. Manau, tada buvau tam nepasiruošusi, nes kartelė buvo aukštesnė, nei buvau pripratusi, ir konkurencija daug didesnė.

– Niujorke jums teko dirbti ir su aktoryste bei šokiais nesusijusius darbus?

– Dvejus metus Niujorke dirbau per du darbus – vienur padavėja, kitur barmene. Iš ryto eidavau į vieną darbą, vakare – į kitą. Namo parsirasdavau pirmą valandą nakties, tada eidavau filmuoti vaizdo įrašų atrankoms. Prašydavau, kad kambario draugas padėtų paskaityti dialogą. Įrašinėdavau iki trijų keturių ryto, tada išsiųsdavau įrašą į Los Andželą. Iš ten grįždavo įrašas su pastabomis, ką reikia pataisyti, perdaryti. Bėgi į darbą, grįžti naktį, vėl filmuoji. Sukausi kaip voverė rate.

Kai trumpam buvau grįžusi į Torontą atsikvėpti, agentė atsiuntė kvietimą dalyvauti kubietiško filmo atrankoje. Man pasisekė gauti vieną pagrindinių vaidmenų. Gal todėl, kad gyvenime atsirado vietos poilsiui, naujam kvėpavimui, kūrybai.

Filmas „Vertėjas“ (ispaniškai „Un Traductor“) buvo filmuojamas Kuboje. Man teko jaunos rusakalbės motinos vaidmuo. Filme pasakojama apie vaikų, po Černobylio atominės elektrinės avarijos susirgusių onkologinėmis ligomis, gyvenimą. Po avarijos iš Ukrainos vaikai buvo vežami į Kubą, čia juos nemokamai gydė vietos gydytojai. Aš vaidinau vieno iš sergančių vaikų motiną, kuri bando išgyventi skausmingą realybę, bet jai nelabai sekasi, nes koją kiša alkoholis.

– Tikriausiai per savo karjerą esate patyrusi nuotykių, susidūrėte su įvairiais iššūkiais?

– Kartą vaidinau prostitutę, ji nužudoma. Jos kūnas, ištrauktas iš vandens, įdedamas į juodą nepermatomą mirusiojo maišą su užtrauktuku. Atsimenu, lauke buvo baisiai šalta, mano personažas ištrauktas iš ežero ir paguldytas ant kranto. Kad nesustirčiau, buvau aplieta karštu vandeniu. Bet vėjas kiaurai pūtė, guliu šlapia, žvarbu, tada mane sukišo į numirėlio maišą.

Vienas filmavimo komandos narių, kuris turėjo užtraukti ir atitraukti maišo užtrauktuką, manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Prasitariau, kad nelabai kaip. Tuomet jis pašmaikštavo, jog man pasisekė, kad maišas naujas, o ne panaudotas. Esą kitais atvejais būna ir su krauju, visokiomis dėmėmis, nes maišai atkeliauja tiesiai iš policijos. Štai tuomet man pasidarė tikrai bloga. Net neprireikė įsijausti į numirėlės vaidmenį, natūraliai atrodžiau perbalusi. Taip ir nesužinojau teisybės, ar tikrai taip būna, bet viliuosi, kad jis juokavo.

Esu dirbusi pliušiniu personažu linksmintoju. Darbas nelengvas – stovi didžiulio pasakų gyvūno viduje, kvėpuoti neįmanoma, vos nulaikai ant pečių sunkią galvą, bet vaikų džiaugsmas pamačius personažą dažnai atpirkdavo visus sunkumus.

Neseniai dalyvavau serialo apie Holokaustą atrankoje. Sužinojau, kad jei įveiksiu visus etapus ir gausiu vaidmenį, teks nusiskusti galvą plikai, ir tai daryti filmavimo metu.

Šiek tiek sutrikau, nes plaukai visada buvo lyg vizitinė kortelė. Labai bijojau pasakyti mamai, nes ji nenorėdavo, kad juos net patrumpinčiau.

Mama, mano nuostabai, nuramino ir pasakė, kad plaukai ataugs, tačiau už tai turiu paprašyti didelio honoraro. Bet prašyti pinigų ir aukoti garbanų neteko, nes vaidmens negavau.

Filme „Smeigtukas“ pirmą kartą gyvenime turėjau filmuotis intymioje scenoje apsinuoginusi. Buvo nelengva susitarti su savimi: kaip jaučiuosi, ar tam pasiruošusi, ar galiu tai suvaidinti, ar tai būtina filmui. Tikrovėje viskas vyko daug techniškiau, nei baiminausi.

– Užsiminėte, kad filmavimo aikštelėse neretai atsiduriate šalia garsių aktorių. Kaip jie elgiasi su aplinkiniais?

– Vaidinau amerikiečių seriale „Sekliai“ („Private Eyes“), kuris pernai buvo rodomas ir Lietuvoje. Pagrindinį detektyvo vaidmenį atliko aktorius Jasonas Priestley, geriausiai pažįstamas iš serialo „Beverli Hilsas 90210“.

Mano draugės, sužinojusios, kad su juo teks vaidinti, liepė jam pasakyti, jog visos jį buvo įsimylėjusios.

Atsimenu, kai atvykau pirmą dieną į filmavimo aikštelę, ir žandai kaito, ir šiaip visko buvo. J.Priestley maloniai su visais pasisveikino.

Tada neišlaikiau, priėjau ir prisipažinau, kad esu didelė jo gerbėja nuo garsiojo serialo laikų ir kad jis Lietuvoje buvo didelė žvaigždė.

J.Priestley nusijuokė ir nustebęs prasitarė, jog niekada nebūtų pamanęs, kad bus didelė žvaigždė Lietuvoje.

Per keletą dienų labai susibičiuliavome. Net buvome susikūrę įvairių juokelių. Jis – labai linksmas, įkvepiantis ir pozityvus žmogus.

– Kino industrija iš šalies atrodo lyg blizgantis popierėlis, tačiau yra ir tamsioji jos pusė. Ar teko susidurti su seksualiniu priekabiavimu?

– Būnant filmavimo aikštelėje jausmas, kad kartais elgiamasi dviprasmiškai, tiesiog tvyro ore. Tad kai jaučiu rodomą dėmesį, susižavėjimą, stengiuosi elgtis atsargiai. Kartą akis į akį teko susidurti su visame pasaulyje skandalingai pagarsėjusiu, vienu įtakingiausių amerikiečių prodiuserių Harvey Weinsteinu. (2020 m. jis buvo pripažintas kaltu dėl išžaginimo bei seksualinio priekabiavimo ir nuteistas kalėti 23 metus.)

Man nieko blogo nenutiko, bet dar nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne mano akylumas ir atsargumas. Tada nežinojau, kas jis toks ir kuo užsiima.

– Kokį įspūdį jis sukėlė?

– Apėmė jausmas, kad tai slidus, nenuoširdus žmogus. Su juo susipažinau filmų festivalyje. Tada man buvo gal 19 metų. Buvau tik pradėjusi suktis kino industrijoje. Nelabai žinojau, kokie ten dalykai vyksta.

Su kūrybine grupe dalyvavau priėmime. Mane užkalbino nepažįstamas vyras. Energetiškai jis man nelabai patiko, bet iš mandagumo bandžiau bendrauti.

Dar buvo momentas, kai jis bandė prikalbinti atsiriboti nuo kitų ir pakalbėti artimiau. Jaučiausi kaip gyvūnas, užspeistas į kampą. Nusmelkė visą kūną. Bet sugebėjau išlementi, kad negaliu su juo praleisti laiko, kad man reikia susitikti su draugais, ir nebaigusi pokalbio nėriau kuo toliau. Sumišimas truko visą savaitę, jaučiausi tarsi purvina. Išgyvenau, kad man buvo bandoma siūlyti kažką nepadoraus. Nebuvo aiškiai išreikšta, ko reikalaujama, bet to žmogaus energija, užuominos skleidė nejaukumą.

Tapo aišku, kad tamsioji pusė visada yra už kampo. Bet manau, kad turiu angelus sargus.

– Lėkimas, nesibaigiančios atrankos, darbų paieškos, kova už būvį turi savo kainą. Ir neretai nemažą, nes kasdien tenka kovoti su savivertės pakilimu ir kryčiu.

– Vaidybos industrija turbūt yra viena sudėtingiausių. Kai esi viršūnėje kitiems gali atrodyti, kad kelias į aukštybes rožėmis klotas. Tačiau tarp jų yra labai daug spyglių. Vienu metu man buvo svarbu pasipuikuoti tuo ar anuo pasiekimu. Būdavo malonios liaupsės ir atrodydavo, kad jų vis negana. Tai virto savotišku savivertės barometru.

Atsakymas „ne“ kino industrijoje labai dažnas, bet tu jo net negirdi. Niekas žodžiais tau to nepasako, tiesiog po atrankos nepaskambina. Ir net nežinai priežasties, kodėl „ne“. Tu lyg ir neegzistuoji. Ilgainiui tai pradeda veikti negatyviai. Tada ateina momentas, kai psichika pasiduoda, kūnas irgi, ir prasideda problemos.

Šiandieniame pasaulyje, kuriame didelį vaidmenį atlieka socialiniai tinklai, sunku išvengti kitų nuomonių. Aš pati ilgainiui tapau šio reiškinio auka. Bet prieš kelerius metus pradėjau ieškoti priežasčių, kodėl jaučiuosi nieko verta. Kodėl tokios smulkmenos kaip nedidelis patiktukų skaičius varo į neviltį. Manęs nepaliko jausmas, kad kažkas ne taip. Po truputį pradėjau domėtis, kas yra savivertė ir kaip ją įgyti. Pasirodo, tikrai ne per socialinius tinklus ir ne per liaupses.

Esame išmokyti apsimesti, kad viskas gerai, mums kalama į galvą, jog rodyti silpnumo nevalia, o jeigu pradedi šnekėti, kad ieškai pagalbos, esi sugniužėlė. Iš pradžių patirdama baimę ir nuolatinį stresą ir aš taip maniau. Visada atrodė, kad esu stipri, kartais pro ašaras iškelta galva bandydavau viską nustumti į šoną ir eiti toliau. Tačiau mūsų emociniai klodai nėra beribiai. Tai kaip kompiuteris, kuris ima nebeveikti, jo atmintį ir sistemas tenka valyti. Taip nutiko ir man.

Daugiau nei prieš metus organizmas ėmė siųsti ženklus: prieš atrankas pasidarydavo bloga, kartais net susirgdavau ir negalėdavau jose dalyvauti, dėl to jausdavausi labai kalta. Dariausi vis irzlesnė, nebesutardavau pati su savimi. Vieną dieną šnekantis su mama telefonu ėmė tirpti veidas, rankos, užėmė kvapą, širdis plakė pasiutusiu greičiu. Pirma mintis – turbūt man infarktas, mirštu. Kuo labiau augo išgąstis, tuo sunkiau darėsi kvėpuoti. Tą patį patirdavau kas porą dienų. Galų gale išsiaiškinau, kad tai – panikos priepuoliai.

Iš pradžių vijau mintis apie psichologus ir psichoterapeutus, tačiau baiminausi, kad jeigu ko nors nesiimsiu, priepuoliai kartosis. Kai radau tinkamą specialistą ir pradėjau lankyti terapijos seansus, būsena pagerėjo. Dabar manau, jog tai stiprybė, o ne silpnumas pripažinti kitiems ir sau, kad tau reikia pagalbos, reikia pauzės.

Savivertės nereikėtų ieškoti už savęs ribų. Ją privalai atrasti savyje, nes niekas kitas, be tavęs, jos nepatvirtins. Per terapijos seansus supratau, kad tai ir meilės sau pradžia, ir kelias savęs pripažinimo link.

– Įsivaizduojama, kad gražios moterys neatsigina gerbėjų ir joms netrūksta pasisekimo širdies reikaluose. Ar jums sekėsi meilės fronte, ar buvo ir nusivylimų?

– Meilės fronte sėkmė gana reliatyvi. Priešingos lyties atstovų dėmesio tikrai netrūko, bet tik tada, kai sulaukiau aštuoniolikos ar devyniolikos metų. Jei atvirai, iš pradžių mane tas dėmesys stebino, nes paauglystėje to nejutau. Per pastaruosius 10 metų buvo visko: ir dėmesio, ir meilės, ir dramų, kurių dabar nebenoriu ir vengiu, ir skaudžių išsiskyrimų. Padariau išvadą: kultūrų ir išsiauklėjimo skirtumai dažnai būna nesusipratimų, nesusikalbėjimo ir net išsiskyrimo priežastimi.

Esu gana emocionali, tad susižavėti galiu greitai, tačiau kad įsisiūbuotų rimtesni jausmai, reikia ilgesnio laiko. Kuo skaudesnis nusivylimas nutiko praeityje, tuo ilgiau man užtruks vėl atverti širdį, pasitikėti kitu žmogumi. Po išsiskyrimų, žinoma, skauda viskas, net fiziškai jaučiu sudaužytos širdies daleles krūtinėje, bet dažniausiai po kelių dienų stengiuosi susitelkti į darbus, kad per daug savęs nekankinčiau.

Priėjau tokį etapą, kai stengiuosi savęs klausti, ko išmokau iš žmonių, kurie tam tikru laiku atsidūrė mano gyvenime. Tikiu, jog jie mūsų kelyje pasirodo būtent tam, kad palaikytų prieš mus veidrodį. Manau, iš kiekvienų santykių galima pasimokyti ir žengti į priekį labiau pasiruošus sutikti ir priimti mums skirtą žmogų.

Supratau, kad turiu nuolat su savimi dirbti. Juk dažnai turime daugybę reikalavimų išrinktajam, o ar mes atitinkame tuos pačius reikalavimus? Kitaip tariant, visada praverstų pažiūrėti ir į save. Būtent tokių minčių vedama dabar stengiuosi savyje ugdyti supratimą, meilę plačiąja to žodžio prasme. Norėtųsi sutikti žmogų, su kuriuo žiūrėtume ta pačia kryptimi, su kuriuo meilės puoselėjimas ir santykių kūrimas būtų abipusis.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: I. Šimonytės komentarai po susitikimo su Lenkijos premjeru