Dvidešimt metų Londone praleidusio S.Bhaskaro gyvenimą visiškai pakeitė atsitiktinė kelionė į Lietuvą. Čia jis ne tik atrado gerokai ramesnį gyvenimo tempą, bet ir įžvelgė naujų galimybių. Beveik prieš šešerius metus gaivaus oro gūsio vyro gyvenime labai reikėjo – jis buvo išgyvenęs skyrybas su pirmąja žmona ir jųdviejų sūnaus motina, jautėsi įsuktas rutinos. Nors verslas sekėsi puikiai, sėkmė leido gyventi neskaičiuojant, visa tai jau kuris laikas nebeteikė džiaugsmo.
„Pirmą kartą atvykęs į Lietuvą čia nieko nepažinojau, vyko mano skyrybos, buvo išties labai sudėtingas metas, širdį slėgė daug sunkumų. Esu užkietėjęs keliautojas, todėl britų laikraštyje pamatęs mažą straipsnį apie Lietuvą iškart užsikabinau už nuostabių nuotraukų. Informacija irgi intrigavo, pažvelgęs į žemėlapį supratau, kad ji visai netoli Didžiosios Britanijos.
Nebesu didelių miestų gerbėjas, todėl Vilnius idealiai tiko ilgojo savaitgalio kelionei. Laimė, oras pasitaikė gražus ir saulėtas, nes tai buvo birželio pradžia. Tada aplankiau Senamiestį – mane sužavėjo atmosfera ir architektūra. Lietuvos sostinė pasirodė kosmopolitiška, bet kartu ir kaimiška. Taigi pirmas kartas paliko didžiulį įspūdį, todėl nusprendžiau čia sugrįžti dar kartą. Po to susipažinau su tatuiruočių salone dirbančiu vyruku, ne tik išmarginau savo kūną, bet ir atradau draugą. Su juo apie daug ką kalbėjomės. Po kiekvieno išvykimo vis labiau norėjosi kuo greičiau čia vėl sugrįžti“, – pasakojo Samas.
Taip Lietuva vyrui tapo ne tik nauja stotele kelionių žemėlapyje, bet ir po kiek laiko sužadino naujus jausmus tarptautinę karjerą sėkmingai dariusiai lietuvei manekenei.
„Kaip mudu susitikome, istorija nutyli. Tačiau pamačiusi šį atkaklų vyruką iškart supratau, kad jis taip lengvai nepasiduos ir sieks manęs tol, kol tapsiu jo žmona. Taip ir įvyko. Tikrai ilgai bandžiau jo kantrybę, o ir atstumas mums nebuvo kliūtis, nes jis iš Londono, į kurį jau buvo grįžęs gyventi, vėl greitai atsikraustė į Lietuvą. Ir tai buvo ne mano prašymas, o jo paties sprendimas“, – juokėsi lietuvė.
Tuo metu Samas nė neketina slėpti, kad visada žinojo, jog ši moteris tikrai taps jo žmona, vaikų motina ir viso gyvenimo pakeleive, kad ir kiek laiko ar kantrybės jam prireiktų.
Justyna su seserimi užaugo netoli sostinės esančiose Eišiškėse. Moters vaikystė buvo apsupta tėvų meilės ir rūpesčio, bet jos širdis veržėsi į platųjį pasaulį. Todėl aukštaūgė, liekna ir išvaizdi mergina neatsispyrė pasiūlymui paragauti modelio duonos.
„Tai buvo puiki galimybė greitai užaugti ir tapti savarankiškai. Per kelerius metus pažinau visas pasaulio mados sostines – nuo Milano iki Taivano. Dirbau su tokiais mados namais kaip „Versace“, „Antonio Marras“, „Lorenzo Riva“, „Alberta Ferretti“ ir daugeliu kitų garsių prekės ženklų.
Vėliau tapau grimo dailininke ir pradėjau dirbti kuriant filmus ir reklamas, statant spektaklius teatruose ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų – Čikagoje ir Maskvoje. Teko kurti grimą populiariuose miuzikluose, mados fotosesijose. O prieš metus baigiau dar vienas studijas ir tapau diplomuota kosmetike ir grožio terapeute“, – sakė Justyna.
Samas Lietuvą vadina namais, nes Indijos mados kūrėjos ir garsaus diplomato sūnui jie visada buvo ten, kur gyveno. Nei pase įrašyta pilietybė, nei gimimo vieta didelės reikšmės neturėjo. „Esu Airijoje gimęs indas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Anglijoje, kuriam laikui nutūpęs Vilniuje, bet likimo vėl sugrąžintas į Londoną. Tačiau taip yra tik šiandien, o kas gali nutikti rytoj, nežinome nė vienas“, – juokėsi sportinių automobilių aistrai atsispirti negalintis ir jais po pasaulį nuolat keliaujantis verslininkas.
Jo niekada negąsdino nei vėsokas lietuviškas klimatas, nei kalbos, kad kitokios išvaizdos atvykėliai mūsų šalyje neretai sutinkami nedraugiškai. S.Bhaskaras atvirai prisipažino su tuo nė karto nesusidūręs. Nei kai ieškojo būsto, nei kai Vilniuje kūrė verslą, kuris jau po metų perkopė milijono eurų apyvartą.
Samas visada turėjo verslumo gyslelę, todėl pajutęs, kad verslas Lietuvoje įsisuko sėkmingai, jį pelningai pardavė. Dabar verslo ir investicijų klausimais jis konsultuoja kitus.
S.Bhaskaras gimė Airijoje, augo Delyje, Dubline, vėliau Londone. Juodu su beveik trejais metais vyresniu broliu augino motina, nesutikusi vaikų priežiūros patikėti auklėms.
„Mano tėvas 80 procentų laiko kaip diplomatas darbo reikalais nuolat keliavo, todėl namie jį matydavome retai. Mama ant savo pečių nešė atsakomybę už namus ir vaikus. Mums paaugus ji nutarė pasukti į mados verslą, tačiau vienų mūsų nepalikdavo. Kad ir kur eitų – į savo studiją ar medžiagų fabriką – mudu su broliu vesdavosi drauge. Taip ji turėjo veiklos, bet nenutolo nuo sūnų auginimo.
Tėvo nuolat nebuvo namie, todėl kažkas turėjo kūrenti šeimos židinį. Mūsų vaikystė nebuvo kaip kitų vaikų, norėjome šėlti su bendraamžiais, bet buvome apriboti – mudviejų su broliu gyvenimas sukosi tik apie mokyklą, mamos darbą ir namus. Tačiau dienos pabaigoje jautėmės laimingi, o ne palikti vieni.
Tėvai norėjo, kad tapčiau gydytoju, tai buvo didžiausia jų svajonė, gal net, sakyčiau, sprendimas. Lankiau privačią internatinę mokyklą Airijoje, tėvas mane ten išsiuntė vos 15-os. Tada apsisprendžiau visam laikui palikti namus.
Tėtis nebuvo patenkintas tokiu sprendimu, mama irgi nelabai mane palaikė. Taip, gydytojo profesija labai kilni, gerbiama, gerai apmokama, bet ją įgyti užtrunka per ilgai. Pamaniau: gydytoju tapsiu beveik 45-erių, jei pasiseks, o geras gydytojas būsiu gal tik 55-erių. Pagalvojau, kad neturiu tiek laiko.
Tėvo dėka rankose laikiau koledžo baigimo atestatą su puikiais balais, jie garantavo man vietą geriausiame pasaulyje medicinos institute. Tą dieną, kai gavau laišką, kad mano prašymas dėl studijų priimtas, nusiunčiau laiško kopiją tėvui. Tiesa, su prierašu: „Atsiprašau, kad nesieksiu tavo svajonių, nes turiu savų – juk tai mano, o ne tavo gyvenimas.“ Norėjau nerti į verslo vandenyną, todėl pasirinkau vadybos studijas“, – pasakojo vyras.
Atsukti tėvams nugarą indų kultūroje nepriimtina, todėl jie niekaip negalėjo suvokti sūnaus noro ateitį kurti toli nuo jų, nesuvokė ir sprendimo šiltus tėvų namus išmainyti į, anot jų, nieko gero nežadančią emigraciją Londone.
„Tėvas man nuolat kartojo, kad skrendu per aukštai, todėl niekada nenorėjau savo svajonėmis dalintis su tėvais.
Gyvendamas ir mokydamasis užsienyje stebėjau kūrybingus žmones, kaip jie siekia tikslo, su kokiais sunkumais susiduria, pats turėjau nemažai siekių, bet jei būčiau apie juos prasitaręs artimiesiems, kaipmat būčiau buvęs nutupdytas ant žemės.
Įrodyti savo tiesą jiems buvo iššūkis, nes šeima abejojo mano sugebėjimais.
Supratau, kad norėdamas viską atlaikyti, turiu išlikti emociškai stiprus ir iš pagrindų keisti savo gyvenimo kursą. Ir jei tai reiškia, kad turiu nutraukti santykius su tėvais, – tebūnie. Ir aš tai padariau, bet dėl to niekada nesigailėjau“, – prisipažino Samas.
Ilgus metus jokių santykių su gimdytojais jis nepalaikė. Gyvenimas Anglijos sostinėje kvepėjo laisve. Jis nebuvo viskuo aprūpintas, bet Samui labai patiko gyventi taip, kaip jo bendraamžiai. Juo labiau kad fortūna visą laiką jam pamėtėdavo netikėtų galimybių. Ir pačiu netikėčiausiu momentu.
Vos sulaukusį devyniolikos naktiniame klube jį pastebėjo naujų modelių ieškanti agentė ir pakvietė jau kitą dieną atvykti į susitikimą. Jame dalyvavo ir vienas garsiausių pasaulio mados fotografų Mario Testino. Tiesa, kas jis toks, S.Bhaskaras tuo metu nė neįtarė.
„Mario pasakė, kad nori dirbti su manimi. Taip viskas ir prasidėjo. Tada tikrai gerai atrodžiau, buvau sportiškas, juodų vešlių plaukų, egzotiškos išvaizdos, todėl modelio darbui tikau“, – smagiai į prisiminimus leidosi Samas.
Darbas prieš fotoobjektyvą jam patiko. Daug jėgų nereikalaujanti veikla studentui leido pripildyti kišenes pinigų laisvalaikiui. Nors jam buvo prognozuojama puiki karjera, ateities su mada jis vis dėlto niekada nesiejo, tiesiog visa tai neatrodė rimta.
„Turėjau gana aiškų įsivaizdavimą, kokio gyvenimo noriu, tai puikiai žinojau nuo septyniolikos. Svajojau susituokti jaunas, turėti du vaikus, vėliau susitelkti į karjerą ir maždaug 55-erių sulėtinti tempą, pasidžiaugti susikurta gerove. Toks buvo mano gyvenimo planas“, – prisiminė vyras.
Viskas panašiai ir klostėsi. 25-erių jis vedė, po poros metų susilaukė sūnaus. Tuo metu jau turėjo gerai apmokamą darbą ir dar prieš santuoką Londone įsigytą namą. Tačiau jo idealaus gyvenimo planas turėjo ir netikėtumų – šeiminė laimė išblėso, o gyventi tiesiog dėl statuso vyras nenorėjo, todėl nutarė skirtis.
Šis sprendimas nebuvo lengvas, procesas truko ne vienus metus ir dar labiau nutolino Samą nuo jo šeimos, kuriai sūnaus skyrybos atrodė tarsi pasaulio pabaiga.
Vis dėlto subyrėjus šeimai jam pavyko išsaugoti šiltus santykius su sūnumi.
Nors darbuose buvo paskendęs iki ausų, daugiau laiko ėmė skirti dviem didžiosioms gyvenimo aistroms – kelionėms ir fotografijai. Ja susidomėjo vienu sunkiausių gyvenimo momentų, prieš gerą dešimtmetį. Tada, kai dar atrodė, kad viskas teka ramia vaga, bet likimas netikėtai ir vėl sumaišė visas kortas.
Medikai S.Bhaskarui diagnozavo plaučių ligą – šis vyro organas funkcionavo tik 20-čia procentų, tad jo imuninė sistema ėmė pati save naikinti.
Gydymas buvo sunkus, nes ligą pavyko diagnozuoti tik jai pasiekus trečiąją stadiją. Gydymas buvo sėkmingas, bet paliko pėdsakų – Samas neteko plaukų ir priaugo svorio. Tačiau tai menkniekis, kai ant kortos – tavo ateitis. Tad vyras daug kartų buvo priverstas sustoti, apmąstyti savo gyvenimą ir perdėlioti vertybes, gal todėl apie tai šiandien kalba taip užtikrintai.
Tuo metu Justynos gyvenimas lėkė užsieniuose. Jai sekėsi karjera, ją supo nauji draugai. Keitėsi lėktuvai, šalys, darbai. Ji taip pat susimąstydavo, kad, be sėkmingos karjeros, gyvenime nori ko nors daugiau. Nori šeimos. Tačiau prisipažino, kad apie užsienietį vyrą niekada nemąstė. Bet nutiko taip, kaip turėjo nutikti.
„Likimas“, – atsidūsta sutuoktiniai. Ko gero, būtent jis ir sudėliojo viską taip, jog nuo pirmos pažinties akimirkos abiejų širdyse kažkas suvirpėjo taip stipriai, kad juodu drauge liko iki šiol. Abu tvirtai tiki – visam likusiam gyvenimui.
„Jau draugystės pradžioje pasipiršau, bet atsakymo „taip“ teko šiek tiek palaukti. Todėl jis tikrai buvo išjaustas ir gerai pasvertas“, – nusijuokė žmonos ranką savojoje tvirtai laikantis indų kilmės verslininkas.
„Mūsų vestuvių planus koronavirusas sugriovė du kartus, tačiau šių metų balandžio 1 dieną Vilniaus santuokų rūmuose mes apsikeitėme aukso žiedais ir meilės priesaika. Dėvėjome kaukes, šventė buvo kukli. Šeima ir draugai apie tai, kad tapome vyru ir žmona, sužinojo tik tada, kai grįžę namo parodėme tuoktuvių liudijimą ir atkišome ant bevardžio piršto spindinčius žiedus, – pasakojo Justyna. – Geriausias mūsų sąjungos liudininkas buvo sūnelis Noelis, kurio susilaukėme prieš pat Naujuosius metus.“
Lietuvės sutuoktinis tik nusijuokė – ne nėštumas paskatino vestuves, jos turėjo įvykti dar iki jiems su žmona tampant tėvais, bet pandemija pakišo koją.
Samas ir Justyna labai norėjo mažylio. Tiesa, sūnų iš pirmosios santuokos jau turintis verslininkas svajojo apie dukrą, bet dabar džiaugiasi, kad namuose mylimą moterį supa du tvirti vyrai. O ateityje, abu tiki, jų šeimoje krykštaus ir mergaitė.
Noelio atėjimas į šį pasaulį ištirpdė ir jo senelių širdis. Justynos tėvai Samą priėmė šiltai, o parodyti anūko vyro giminei pora su kelių mėnesių kūdikiu leidosi į Indiją.
„Norėjau, jog tėvai suprastų, kad Justyna ir Noelis dabar yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, ir taip bus visada. Tad jie turi priimti mano naująją šeimą“, – pasakojo S.Bhaskaras.
„Kelionė į Indiją mums buvo pirma su vaiku ir labai laukta. Su Noeliu keliauti buvo labai paprasta, neturėjome jokių nepatogumų, jis buvo jauniausias lėktuvo keleivis, bet jį gyrė tiek kaimynai, sėdintys šalia, tiek įgulos nariai.
Noelis susipažino su savo seneliais, o aš – su savo antraisiais tėvais. Man ten patiko viskas, bet šilčiausi prisiminimai, kaip su Samo tėčiu buvome užėmę visą mamos virtuvę ir rytais bei vakarais joje drauge gerdavome arbatą.
Su vyro mama kasdien rengdavome tikrą mados savaitę, nes ji be galo stilinga ir įkvepianti asmenybė, kurianti indiškus drabužius. Uošvių namuose svečiavomės beveik porą mėnesių, nors nebuvome niekur išėję, kai reikėjo skristi atgal į Lietuvą, visi braukė ašaras“, – jautrias akimirkas prisiminė lietuvė.
Žvelgdami į savo sūnų, kurio vardas, išverstas iš prancūzų kalbos, reiškia Kalėdas, per kurias Noelis ir turėjo atkeliauti į šį pasaulį, laimingi tėvai draugiškai sutaria, kad jis paveldėjo tėčio bruožus, net pirmas vaiko ištartas žodis buvo „tėtis“.
Dabar jų gyvenimas teka Londone, tačiau galvose jau spurda mintys visiems trise apkeliauti visą pasaulį. Parodyti sūnui vietas, kurias skirtingais gyvenimo momentais aplankė jo tėvai.
Kur likimas Justyną ir Samą buvo nubloškęs paskui svajones ir sugrąžinęs į Lietuvą, kad suvestų juos draugėn. Kad ir kur jie atsidurtų po metų ar dešimties, mūsų šalis visada liks abiejų širdyse, nes čia gimė jų meilė, sūnus ir prasidėjo jų, kaip šeimos, kelias.
