Žinoma interjero kūrėja Jurgita Paškevičiūtė savo laimę projektuoti patiki likimui

Apie žinomą interjero dizainerę Jurgitą Paškevičiūtę (52 m.) – elegantišką moterį, į kurią gatvėje atsigręžia dažnas praeivis (jei ji tik eina pėsčiomis), negalėjau parašyti straipsnio visus metus. Jos darbai vijo vienas kitą, norėjosi juos aprėpti, aprašyti... Kol supratau, kad niekaip su ja nesuspėsiu.

  Jurgita Paškevičiūtė.<br> lrytas.lt koliažas.
  Jurgita Paškevičiūtė.<br> lrytas.lt koliažas.
 Jurgita Paškevičiūtė.
 Jurgita Paškevičiūtė.
 Jurgita Paškevičiūtė.
 Jurgita Paškevičiūtė.
 Jurgita Paškevičiūtė.
 Jurgita Paškevičiūtė.
Dvi dukras užauginusi Jurgita Paškevičiūtė džiaugėsi, kad dabar visą dėmesį gali skirti savo veiklai.
Dvi dukras užauginusi Jurgita Paškevičiūtė džiaugėsi, kad dabar visą dėmesį gali skirti savo veiklai.
Teksto autorė Laima Lavaste.
Teksto autorė Laima Lavaste.
 „Dizainerė Jurgita Paškevičiūtė tikisi sukurti ir tobulą savo gyvenimo interjerą“, – skelbia užrašas po 2005 m. „Stiliaus“ viršelyje išspausdinta nuotrauka.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
 „Dizainerė Jurgita Paškevičiūtė tikisi sukurti ir tobulą savo gyvenimo interjerą“, – skelbia užrašas po 2005 m. „Stiliaus“ viršelyje išspausdinta nuotrauka.<br> „Lietuvos ryto“ archyvo nuotr.
 Dvi dukras užauginusi Jurgita Paškevičiūtė džiaugėsi, kad dabar visą dėmesį gali skirti savo veiklai.
 Dvi dukras užauginusi Jurgita Paškevičiūtė džiaugėsi, kad dabar visą dėmesį gali skirti savo veiklai.
 Dvi dukras užauginusi Jurgita Paškevičiūtė džiaugėsi, kad dabar visą dėmesį gali skirti savo veiklai.
 Dvi dukras užauginusi Jurgita Paškevičiūtė džiaugėsi, kad dabar visą dėmesį gali skirti savo veiklai.
Ikonų tapymas ir gyvybės sugrąžinimas apleistoms istorinėms erdvėms – naujausi garsios interjero kūrėjos siekiai.
Ikonų tapymas ir gyvybės sugrąžinimas apleistoms istorinėms erdvėms – naujausi garsios interjero kūrėjos siekiai.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Sep 3, 2021, 6:45 AM, atnaujinta Sep 3, 2021, 6:45 AM

Atrodytų, kas čia sunkaus parašyti apie užsakovų graibstomą interjero dizainerę. Išvardink įspūdingiausius jos kūrinius, prirink įspūdingiausių nuotraukų, ir pirmyn! Bet nuojauta kuždėjo – profesinė sėkmė negali būti atsiejama nuo kūrėjo asmenybės.

Man norėjosi įspėti jos sėkmės paslaptį. Juolab kad Jurgita ne iš tų herojų, kurios, kaip sako nuvalkiota klišė, atveria širdį.

Gal ji širdį atveria vienumoje, kai savaitgalį pasineria į aplankyto vienuolyno ramybę? Gal tapydama ikonas, nugrimzdusi į sielos rimtį? Bet kas čia neįžengs, svetimas čia nelaukiamas.

Tad jos paslaptį pabandysiu atverti pati. Juolab kad vieno pokalbio metu užtikau tą raktelį. Jis paprastas. Tik vienas žodis. Dalintis.

„Dizainerė Jurgita Paškevičiūtė tikisi sukurti ir tobulą savo gyvenimo interjerą“, – skelbia užrašas po 2005 m. „Stiliaus“ viršelyje išspausdinta nuotrauka.

Ar pavyko sukurti tą tobulą interjerą? – praėjus 15 metų paklausiau Jurgitos „Šiandien tik šypsausi iš to jaunatviško siekio sukurti tobulo gyvenimo interjerą. „Tas, kas ieško tobulumo visur, neranda jo niekur“, – pritariu šiems tapytojo Eugene’o Delacroix žodžiams.

Taip, ieškojau to tobulumo. Bet šiandien man artimesnė japonų vabi sabi filosofija, kviečianti atrasti grožį netobuluose, žemiškuose, paprasčiausiuose dalykuose.

Gyvendamas įsitikini, kad nieko nėra amžino, pastovaus ir tobulo. Ir niekas nėra tobulas, net gamta. Viskas aplink yra tobula, tik nieko nėra tobulo tobulume.

Gamtoje nėra tobulo medžio, kalno, upės vingio, statinio, peizažo, nors mes dažnai vertindami grožį mėgstame sušukti: „Tobula!“ Ne. Ar ežeras svajoja tapti vandenynu? Ar kalnas trokšta būti arčiau dangaus? Ne. Grožis ir slypi netobulume. Tik reikia jį pastebėti“, – šiandien sako moteris.

Prieš 15 metų ji atvyko iš Kauno į nepažįstamą Vilnių su dviem mažomis dukrelėmis bėgdama nuo sudužusių santykių ir siekdama užkariauti savo profesijos aukštumas. Čia niekas nelaukė. Vilnius buvo svetimas ir nesvetingas.

„Nieko nėra neįmanoma“, – galėtų šiandien pasakyti moteris, esanti karjeros viršūnėje. Ką tik 15 metų atšventęs dizainerės biuras „JP interjero namai“ tapo išskirtinių projektų ir unikalių interjerų kūrimo ženklu.

– Kai kalbame apie kūrėjo asmenybę, labai nelengva rasti tą pirmąją kūrybingumo kibirkštėlę. Visi vaikai yra kūrėjai. „Kiekvienas yra menininkas, bet tik tikri menininkai tai žino“, – skelbia užrašas ant Šiuolaikinio meno centro sienos. Kada jus nudilgino ta kibirkštėlė ir supratote, kad esate menininkė?

– Kiek save prisimenu, nuo mažens mano pašaukimas buvo siekis kurti grožį. Įvairiomis formomis. Piešiau. Šokau išraiškos šokius studijoje „Aura“. Skambinau pianinu.

Pas a.a. Antaną Gabrėną lankiau teatro studiją. Gyvenau mene. Man Dievas leido gimti šeimoje, kurioje turėjau kūrybinę laisvę. Matyti, girdėti, jausti, būti...

– Kokį pirmąjį kūrybinį darbą prisimenate šiandien? Gal ir su šypsena? O gal su pasitenkinimu – neteko blaškytis, anksti radau savo pašaukimą.

– Tikrai su šypsena prisimenu pirmuosius bandymus dar vaikystėje. Man nieko nereiškė tėčiui nežinant išardyti kokią spintą ir nuvežus pas automobilių remontininkus nudažyti ją baltai.

Pirmuosius profesionalius darbus sukūriau be jokio atlygio. Džiaugiausi, kad galiu kurti, dirbti ir mokytis per juos. Įvertinimas, pripažinimas, apdovanojimas, sėkmė atėjo tik po kurio laiko. Iš aukštybių...

Šiandien drąsiai galiu pasakyti – tai, ką darau, yra mano pašaukimas. Per kūrybą pasaulį daryti gražesnį, džiuginti žmones, kurie gyvena mano kurtuose interjeruose. Dovanoti žmonėms namus kaip lašelį jų dangaus.

– Įsivaizduoju – jūs įžengiate į visiškai tuščią ar sugriautą erdvę, kuri dabar priklauso jums. Tylinti erdvė laukia jūsų sprendimo. Nuo ko prasideda jūsų kūrybinis procesas? Gal nuo intuicijos?

– Dizainerio sukurtas interjeras man primena sustingusią muziką, o jo kūrėjas – orkestro dirigentą. Tu privalai taip sustyguoti darbus, kad reikiamu laiku atkeliautų baldai, parketas, plytelės, užuolaidos, sužaistų sietynai ir sienų apdaila, spalvos ir pro langus matomas vaizdas. Ir viską numatyti iš anksto.

Gal dar labiau dizainerio profesija man panašesnė į alchemiko. Kaip senovės alchemikai siekė metalą paversti auksu ir sidabru, interjero dizaineris transformuoja tas tylinčias erdves, paversdamas jas meno kūriniais.

Procesas prasideda nuo minties, o po to daug techninių etapų – projektavimas, brėžiniai, erdvių, baldų sudėliojimas, apšvietimo, santechnikos, vėdinimo įrengimas, medžiagų parinkimas. Begalė detalių.

Ir tik po to interjero kūrimas – spalvos, šviestuvai, baldai. Tai užtrunka 1–2 metus. Tame procese aš ne viena, o su visa komanda.

– Koks yra jūsų svajonių užsakovas? Turintis fantazijos? Drąsus? Mąstantis? O gal tik daug pinigų turintis jūsų sumanymams įgyvendinti?

– Ne nuo pinigų kiekio priklauso, ar žmogus bus laimingas gyvendamas susikurtame name. Kartais paprastume slypi didžiojo grožio sąvoka.

Nesvarbu, ar užsakovas turtingas, ar ne. Ar kursime jam prabangius 500 kv. metrų namus, ar butuką Senamiestyje. Visada išklausau. Mano santykis su žmogumi prasideda nuo dviejų P – pasitikėjimo ir pagarbos.

Tokie santykiai turi būti abipusiai. Jei aš pati širdyje esu rami dėl siūlomų sprendimų, jei tikiu tuo, ką siūlau ir darau, abejonių nelieka ir užsakovui. Turiu ir kitą taisyklę – priimti, nekovoti, atsitraukti, palaukti. Dažniausiai viskas ramiai išsisprendžia.

Lioviausi kovoti ir ką nors įrodinėti. Manau, tai atėjo su mano, kaip kūrėjos, asmenybės branda. Namų kūrimas turi būti ir dažniausiai yra procesas, kuriuo mėgaujamės visi. Kančia čia nereikalinga. Kai auksas, žvyras, akmuo, briliantai tampa vienodos vertės, tada ateina proto šviesa.

Suprantama, kad man mieliausias ne turtingas, bet protingas užsakovas, kuris girdi, gerbia ir pasitiki.

– Net diriguojant tobulai sustyguotam orkestrui juk pasitaiko ir netikėtų nesėkmių duobių?

– Taip, ir dar kiek. Bet nei pati puolu į neviltį, nei šiurpinu savo „atlikėjus“. Išeitis visada šalia. Prisimenu, neseniai atnaujinant restoraną „Da Antonio“ užsakiau iš Italijos atvežti nedidelį alyvmedį, kuris turėjo stovėti salės kampe.

Atvyksta sunkvežimis, ir šeši vyrai ištraukia... 100 metų senumo alyvmedį. Įbogina į vidų, ir jis užima dviejų staliukų vietą! Ką daryti? Ogi klaustukus paversti šauktukais! Paprašau, kad tą medį užkeltų ant vidinės palangės, sustiprinu ją.

Dabar mėgstamiausia svečių vieta pietauti yra po senuoju alyvmedžiu. Lyg Italijoje. Voila!

– Ar jums įdomu, kaip keičiasi jūsų sukurtas interjeras? Gal butas parduodamas, įsikelia nauji šeimininkai. Save pasaulyje, o ir gyvenamojoje aplinkoje jie mato ir jaučia kitaip. Jūsų darbas gali būti ir sunaikintas, kad ir kaip jums dėl to būtų skaudu.

– Mėgaujuosi kūrimo procesu. Kaip vaiką jį auginu ir... paleidžiu, nes negali būti su juo visą gyvenimą. Jis ima gyventi savo gyvenimą.

Kas jam nutiks – jau ne tavo valioje. Mane gyvenimas moko neprisirišti, įsiklausyti, mylėti, priimti ir paleisti.

Kažkas yra pasakęs: „Neateik prie vandenyno su šaukšteliu. Būk pats vandenynu.“ Tai gal ir yra mano kūrybos moto.

– Dailininkai per gyvenimą patiria įvairių periodų. Jūsų, interjero kūrėjos, stilius gal taip pat keičiasi? Veikiamas ir pasaulinių tendencijų, kai šiandien vyrauja atviros erdvės, stiklas. O gal pokyčiai būna susiję su jūsų asmenybės, pasaulėjautos kitimu?

– Taip, tų periodų būta, ir jie tikrai priklauso nuo mano, kaip asmenybės, brandos. Bet visada buvo ta pati, svarbiausia, nuostata – žmogus.

Pirmiausia aš kuriu žmogui, kuris gyvens, bus, ilsėsis, augins vaikus tuose namuose, toje erdvėje.

– Vis dėlto nelengva įspėti mįslę – kokiuose namuose būtent šis žmogus gerai jausis. Kas padeda? Intuicija, patirtis?

– Tiesa. Visada įsiklausau į žmogaus, kuris patiki man kurti savo gyvenamąją erdvę, vidinę kalbą. Kokią žinutę jis man neša? Suvokimas yra procesas.

Bendraudama, pažindama jį pajaučiu, ko jam reikia, kad jis gerai jaustųsi savo erdvėje. Tai yra jausmas, kurį dovanoju žmogui, perleisdama jį per save. Mano užduotis sukurti jam namus, kur viskas skamba, dera, kuriuose išgyveni gerumo jausmą.

Namus, į kuriuos norisi sugrįžti, kurie įkvepia tave gyventi, mėgautis savo šeima, draugais ir kasdienybe.

– Nors labai vengiame žodžio „prabanga“, turime pripažinti, kad jūsų darbai pažymėti prabangos, elegantiškumo ženklu. Kaip jūs pati į tai reaguojate?

– Mane tikrai džiugina užsakovai, kurie turi ir skonį, ir fantazijos. Lietuviai supranta, kad prabanga – ne etiketė su penkiaženkle kaina.

Prabanga – tai unikalumas, meniniai sprendimai. Įdomus tada mano kelias – tampi savotišku vedliu į išskirtinių interjero, dizaino kūrinių pasaulį.

Turbūt neperdėsiu sakydama, kad dėl asmeninių, tiesioginių ryšių su garsiausiais Europos baldų, šviestuvų, audinių ir kitų interjero detalių gamintojais galiu atvežti į Lietuvą jų išskirtinius kūrinius ir įgyvendinti drąsiausias savo užsakovų svajones.

Grožio pasaulis labai platus ir įvairus. Mano užduotis – jį atverti ir padėti jame nepasiklysti.

– Esate užsiminusi, kad interjero kūrimas kartais tampa ir šeimos santykių barometru. Neretai tarp sutuoktinių įsiliepsnoja aistros, atsiveria netikėtos jų charakterio savybės. Ar tai turi įtakos jūsų sprendimams?

– Žinoma, nutinka visko. Niekas nėra tobulas. Ginčai tarp sutuoktinių dažni, neretai namų kūrimas baigiasi ir skyrybomis. Taip, tuomet tenka sustabdyti procesą ir pasakyti: ačiū, bet mums ne pakeliui. Nelengva tai padaryti.

Bet mes patys renkamės, kuriuo keliu eiti. Gėrio, kur yra gerumas, pagarba, pasitikėjimas, ar blogio, kur netiesa, pavydas, nepasitikėjimas.

Aš renkuosi tiesos kelią, net jei kartais jis nepatogus. Išaugau jau, kad eičiau melo keliu, kuriuo dažnai nuveda kompromisai.

– Šiuo metu jūs kuriate erdvę XVIII a. pabaigoje statytame pastate Vilniaus senamiestyje. Susitikimas su praeitimi, kai atsargiai praveri duris ir įžengi į tą praėjusį laiką, kai randi jau beveik nusitrynusius buvusios didybės pėdsakus ir ryžtiesi juos pabudinti naujam gyvenimui, – jaudinanti užduotis?

– Labai. Ir labai atsakinga. Čia negali žengti klaidingų žingsnių, nes praeitis labai trapi. Čia gyveno žmonės, sienos išsaugojo, matė jų jausmus, gal gyvenimo dramas...

Mes dirbame drauge su restauratoriais. Teko nuplėšti net penkis sluoksnius sienų apmušalų, kol po jais radome lobį, – visos sienos anuomet buvo ištapytos freskomis. Dalį jų pavyko restauruoti, dalį, deja, teko ir uždažyti, laikas jas sunaikino. Restauratoriai atkūrė ir sienų lipdinius. Suprantama, tokių grindų plytelių jau neberasime, teko užsakyti jų iš Italijos, pagamintų pagal tų laikų plytelių raštus.

Italai taip pat pagamino sienų dažus naudodami natūralius pigmentus. Jais dažomos sienos tampa nelygios, su smėlio kruopelėmis, nes tokia technika buvo naudojama prieš kelis šimtmečius. Kambarių durų raštai taip pat yra anų laikų kopija.

Labai gerbiu užsakovus, kurie pasiryžta tokiai brangiai kainuojančiai investicijai – prikelti buvusį laiką. O savo darbe matau ir sunkiai pinigais įvertinamą prasmę.

– Pasakodama apie savo sukurtus darbus neretai sakote negalinti minėti šeimininkų pavardžių. Ar nebūna apmaudu, kad jūsų darbai, kuriuos dažnas pavadina interjero meno kūriniais, kartais taip ir lieka privačioje erdvėje?

– Ar kas nors prisimena Tadž Mahalo mauzoliejaus architektų pavardes? Ne. Tavo darbas lieka kaip geras prisiminimas žmonių širdyse. Palieki tuos prisiminimus, tą gražią bendrystę ir... atsisveikini. Eini toliau.

Šis kelias nėra lengvas. Turi daug ką praeiti. Kartais net mirti viduje, kad iš to vėl atsirastų kas nors naujo.

Nori būti laimingas? Padaryk laimingus kitus. Tada ir tavo pavardė nebėra tokia svarbi.

– Šalia įspūdingų interjerų esate sukūrusi ir visiškai paprastą, bet ypatingą. Paparčių vienuolyno seserims pastatėte ir padovanojote baltą namelį, kuriame yra virtuvė, skalbykla, vonios kambarys. Kaip jūsų gyvenime atsirado vienuolynas ir kaip suradote mecenavimo, dalinimosi dovaną?

– Aš dalinuosi. Didžiausia laimė yra ne gauti, o duoti. Norėčiau daryti daugiau, bet darau, kiek pajėgiu. Mano pagalba yra dalinimasis tuo gėriu, kurį pati patyriau ar patiriu sunkesnę akimirką.

Dabar daug kenčiančių. Daug jų randa ir atsakymus, ir sielos ramybę pagyvendami vienuolyne. Seserys padeda jiems ir psichologiškai, ir dvasiškai, jų geri darbai leidžia įvykti stebuklams.

To buvo ir mano gyvenime. Esu asmeniškai perėjusi tą patirtį, todėl galiu dalintis ta stebuklinga gerumo dovana.

Tą baltą namelį statė daug geradarių, mano bendraminčių. Įrengtoje virtuvėje seserys verda valgį vienuolyne apsigyvenusiems svečiams. Čia gali ateiti nusiprausti ir kaimo žmonės, ne visi namie turi šilto vandens.

Kai turi galimybę duoti, kažkas tau grąžina dvigubai daugiau. Tik pats patyręs gerumo stebuklą gali jį nešti ir kitiems.

– Jūsų gyvenime nemažai net draugams nežinomų paslapčių. Jie žino, kad daug keliaujate, laisvalaikiu mėgstate žaisti golfą. Bet retas kuris girdėjo, kad jūs tapote... ikonas. Turite išskirtinį santykį su jomis?

– Tikrai išskirtinį. Prieš keletą metų pakliuvau į beveik negyvenamą Graikijos salą. Netikėtai pamačiau vienuolyną. Pasukau link jo. Varteliai girgždėdami prasivėrė, laipteliais nusileidau į rūsį ir skliautuotoje patalpoje išvydau ikonas. Įspūdis buvo nenusakomas. Man pasipylė ašaros.

Buvau sukrėsta to susitikimo su ikonomis. Nuo tada jos ėmė mane lydėti. Užeidavau į cerkvę, jos man kalbėdavo. Nežinia, kodėl mano mama ėmė tapyti ikonas, tapė trejus metus. O dabar pradėjau aš.

Tai ypatinga, ilgai trunkanti tapyba. Ikonos tapomos ant specialių iš Italijos atsiųstų lentų, jos gruntuojamos, auksuojamos. Suprantama, kad turi būti daug skaitęs apie tai, ką imiesi tapyti.

– Jaučiu, kad ikonų tapymas jums suteikė ir asmeninės patirties?

– Taip, tai yra savęs grūdinimas. Čia veikia griežtos taisyklės, dėsniai, turi tapyti tik taip, o ne kitaip, tik tokios, ne kitokios spalvos. O juk man visada norisi vadovauti!

Augau visiškoje laisvėje, dėkui mamai, kuri sugebėjo ištverti mano paauglystę, įskiepydama ir atsakomybę. Tapant ikonas savo išdidumą tenka pamiršti.

– Man atrodo, kad sukurtų namų atmosferai įtakos turi ir dizainerio asmenybė. Kaip jūs pati nusakytumėte savąjį gyvenimo kelią?

– Nelengvas klausimas. Man įstrigusi kažkur skaityta mintis, kad aš esu savo gyvenimo kelionėje. Su savomis stotelėmis, šalutiniais keliukais, kartais nuvedančiais skirtingomis kryptimis.

Gimdami mes pirmiausia sutinkame savo tėvus. Tačiau kažkurioje stotelėje jie vienas po kito išlipa, palikdami mus keliauti vienus.

Kelionėje kai kurie žmonės įlipa į mūsų kelionės traukinį. Mes keliaujame kartu. Po kiek laiko jie išlipa palikdami tuštumos jausmą... Gyvenimo kelionė pilna džiaugsmo, svajonių, nusivylimų, atsisveikinimų ir susitikimų.

Savo kelionėje stengiuosi mylėti, priimti, stebėti, atleisti, padėti, džiaugtis ir dėkoti už visas patirtas gyvenimo pamokas. Viskas mane augina.

– Jūsų dvi dukros – Beatričė ir Gabrielė – jau išskrenda, kaip sakote, išlipa iš jūsų kelionės traukinio savose stotelėse. Žavinga, talentinga, įdomi moteris viena pro traukinio langą stebi savo gyvenimo kelionės vaizdus. Kodėl viena?

– Moteris dažnai prašo, kad likimas jai atsiųstų antrąją pusę. Ir atsiunčia! O tada lyg veidrodyje pamatai savo ydas. Čia aš? Išsigąsti! Stengiesi jų kratytis, ieškai pagalbos. Bet pamatai, kad ta antroji puselė to nedaro, jam gera ir taip. Tada ir išsiskiria keliai.

– Bet jei keistųsi taip, kaip jūs norėtumėte, vėl jūs abu vienodi! Negi tai sėkmingas vyro ir moters santykių receptas? O gal tie santykiai turėtų būti lyg krumpliaračiai, kad galėtų sukibti savo skirtumais ir tik tada sėkmingai suktis? Kas jums yra vyriškumas – negi paklusnumas moteriai?

– Gal ir jūsų tiesa... Dabar likimui nieko nebenurodinėju. O dėl vyriškumo... Mano senelis sakė: kai rinksiesi vyrą, išeik su juo į kalnus, pereik vandenis, upes ir pamatysi, ar jis yra nugalėjęs savo vidinį „aš“ ir kaip elgiasi ekstremaliose situacijose. Aišku, aš jo nepaklausydavau... Praėjo daug metų, gavau daug patirčių ir dabar galiu atsakyti į jūsų klausimą.

Vyriškumas man – kai vyras yra nugalėjęs savo vidinį drakoną ego, kuris gyvena kiekvieno vyro viduje. Jei ne, jis pradeda šeimoje kovoti prieš savo moterį arba aukštindamas save rodyti savo pranašumą.

Man vyriškumas, kai vyras mane priima visokią – ir linksmą, ir verkiančią. Jei ne, tai aš vadinu išdavyste. Kai jo žodžiai sutampa su jo veiksmais, kai jis prisiima atsakomybę. Kai jis mane veda per gyvenimą, o aš seku jam iš paskos...

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.