Norvegijos Vakaruose įsikūręs Volenas nuo sostinės Oslo nutolęs vos 22 kilometrus. Nedidelis kaimelis greta Atlanto vandenyno skaičiuoja turtingą aštuonis šimtmečius trunkančią istoriją ir kiek daugiau nei pusę tūkstančio gyventojų.
Tačiau Askerio regione esanti vieta, kurią patys norvegai vaizdžiai vadina savo šalies Monaku, vasarą sulaukia šimtų tūkstančių turistų.
Dėl čia esančios įspūdingos prieplaukos prabangioms jachtoms, fjordų dovanojamos ramybės, nesunkiai pasiekiamų kalvų, jaukios kavinės ir kelių garsių meno galerijų.
Visai kitaip ši vieta atrodo čia gyvenantiems, jų uždarus įspūdingų namų kvartalus saugo tvoros, žmonės čia vieni kitus gerai pažįsta, todėl jaučiasi saugūs ir atsidūrę tarp tokių pat kaip ir jie – finansiškai tvirtai ant kojų stovinčių kaimynų.
Vienas įspūdingiausių namų čia priklauso buvusio Norvegijos ambasadoriaus Lietuvoje K.Klepsviko ir rugsėjo paskutinę dieną 67-ąjį gimtadienį atšventusios jo žmonos Heidi šeimai. 120 metų senumo būstas šiandien vertinamas daugiau kaip 5 milijonais eurų, nors šeima jį kadaise įsigijo už milijoną.
„Labai svarbu žinoti, kad pasaulyje yra vieta, kurioje kas nors – gyvūnai ar daiktai – tavęs laukia. Kad ir kur keliaudavau, visada veždavausi savo kates, drabužius ir įrėmintas nuotraukas, nes tai man primindavo namus“, – „Stiliui“ sakė savo namų duris svetingai atvėrusi H.Klepsvik, su sutuoktiniu neseniai baigę diplomatų karjerą ir visam laikui grįžę į gimtinę.
Aprodydama įspūdingas valdas, kurioms priklauso ir trys nuosavos prieplaukos, didžiuliai sodai su pavėsinėmis bei daugiau kaip 300 kvadratinių metrų dviejų aukštų baltai dažytas namas (šiame kvartale jie visi tokie), moteris neslėpė, kad po ilgų metų gyvenimo skirtingose pasaulio šalyse čia atrasta ramybė juodu su vyru itin džiugina.
„Mudu gimėme greta Atlanto vandenyno. Visada mėgome vandenį, todėl ieškojome tokių namų, kad vos tik pravėrę jų duris galėtume iškart patekti prie vandenyno“, – pasakojo Lietuvą iki širdies gelmių pamilusi ir ją nuolat aplankanti Heidi.
Vienoje Klepsvikų valdoms priklausančių prieplaukų prišvartuota ir įspūdinga triaukštė jachta. Ją H.Klepsvik juokais dažnai vadina didžiausia savo konkurente, nes vyras Karstenas darbuodamasis joje praleidžia ištisas dienas. O kartais tiesiog sėda prie vairaračio ir kelioms dienoms išplaukia į vandenyną.
„Gimiau neturtingoje šeimoje, todėl visada svajojau apie didžiulius namus. Jei gali sau leisti juos turėti, kodėl gi ne?“ – nusijuokė moteris plačiai atverdama visas savo namų duris.
Pirmajame jų aukšte įrengta erdvi svetainė, didžiulė virtuvė su valgomuoju, dar viena svetainė televizoriui žiūrėti, darbo kambarys ir atskiras svečiams skirtas sparnas su miegamuoju bei vonios kambariu.
„Multimilijoninei nuosavai laivybos kompanijai su giminėmis vadovaujantis Karstenas vis dar daug keliauja, tad žmonės kartais manęs klausia, ar neliūdna arba nebaisu vienai likti tokiame didžiuliame name, o aš visada atsakau: žinoma, kad ne, juk tai – mano namai“, – sakė Heidi.
Anksčiau šiame name gyveno kelių kartų vienos šeimos atstovai, tad namas buvo padalytas į dvi dalis, dabar jos sujungtos, naujiesiems šeimininkams dar teko gerokai padidinti virtuvę, nes Heidi itin mėgsta suktis joje – gamina pusryčius, pietus ar vakarienę sau ir vyrui, ištaigingus savaitgalio vėlyvuosius pusryčius visai šeimai arba rengia vakarėlius giminėms, draugams ir kaimynams.
Jų metu Klepsvikų namuose galima sutikti nuo televizijos žvaigždžių ir verslo pasaulio elito iki diplomatų ar premjerų.
Antrajame namo aukšte – dar viena svetainė su pro langus atsiveriančiais nuostabiais prieplaukų vaizdais, du miegamieji, vonios kambarys ir didžiulė drabužinė, kurioje vos telpa visi H.Klepsvik drabužiai, stiliaus detalės ir papuošalai.
„Labai mėgstu puoštis ir, kaip ir visos moterys, apsipirkinėti“, – nusijuokė buvusi ambasadorienė.
Namuose tvyro skirtingų laikų dvasia, nes pora itin mėgsta antikvarinius baldus, pasaulyje vertinamus meno kūrinius ir, kaip patys sakė, „įvairiausias mielas senienas“, kurios pas juos atkeliavo skirtingais gyvenimo laikotarpiais.
„Aš esu baldų maniakė, dalis jų iki šiol saugomi garaže, o vyras juokauja, kad norint sutalpinti visus juos mums prireiks dar vienų namų. Mėgstu pirkti senus baldus, juos ilgai restauruoti, prikelti naujam gyvenimui ir kiekvienam rasti tinkamiausią kampelį namuose“, – dar vieną savo silpnybę atskleidė moteris.
Dalis baldų atkeliavo ir iš Lietuvos, kurioje pora ambasadoriavo ketverius metus. Jai puikiai pažįstami ir mūsų šalies antikvariatai, ir restauratoriai, kaip ir menininkai bei tekstilininkai.
Poros sode karaliauja rožės ir... pomidorai. „Čia atsipalaiduoju, – sakė H.Klepsvik, vedžiodama po rožynus ant kalvos su palmėmis, įvairiomis gėlėmis bei loveliais įvairiarūšiams pomidorams. – Kartais kalbuosi su augalais, išsipasakoju jiems savo bėdas ar mintis – man tai puikiausia terapija gamtoje.“
Vienintelis dalykas, kurio čia kartais pritrūksta, – žmonių klegesys. Heidi sūnus Finas jau seniai sukūręs savo šeimą, jos seserys gyvena gerokai toliau, kaip ir Karsteno šeima, tad svečiai užsuka ne taip dažnai, kaip norėtųsi.
Prieš tapdama diplomato žmona H.Klepsvik buvo verslo mokyklą baigusi, o vėliau karininko laipsnį prestižiniame Norvegijos universitete gavusi moteris, kuri pareigūnų mokslus anuomet krimto su pačia Norvegijos karaliene Sonja.
„Nugyvenau nuostabų gyvenimą, kuris mudu su vyru blaškė po pasaulį ir leido jį pažinti. – už tai esu nepaprastai dėkinga likimui“, – emocingai sakė Heidi.
Ji niekada nebijojo net ir sunkiausių darbų – jaunystėje darbavosi viešbučių kambarine, o atsidūrusi Vašingtone – hospise, kuriame rūpinosi mirštančiais žmonėmis. Lietuvoje su kitomis ambasadorių žmonomis rengė labdaros muges, rinko pinigus vargstantiems.
„Vien dėl to, kad sutikau turtingą vyrą, netapau išpuikusia dama. Man labai svarbu nenutolti nuo savo šaknų, o juk aš esu paprasta žvejo dukra, užaugusi su dar dviem seserimis nepasiturinčioje šeimoje. Todėl puikiai žinau, ką reiškia neturėti nieko ir turėti viską. Tad tai, ką šiandien turiu aplink save, labai vertinu, bet tuo nesipuikuoju“, – sakė moteris.
Nubudusi rytais ji mėgsta panirti į Atlanto vandenyną, o tada sukišti rankas į žemę savo darže ar užsiimti sodo darbais, kol Karstenas darbuojasi savo laive.
Moters sūnus iš pirmosios santuokos Finas buvo jau paauglys, bet kai Heidi tekėjo už Karsteno,taip pat sugebėjo pavergti garsaus diplomato širdį. Net ir dabar, kai pats turi jau du paauglius vaikus, Karsteną vadina tėčiu, o jo vaikai – seneliu.
Vienišai mamai su paaugliu sūnumi Vašingtone nebuvo lengva, bet reikėjo kabintis į gyvenimą visais įmanomais būdais. Ir ji tai darė – dirbo neskaičiuodama valandų, kad galėtų sūnui užtikrinti gerą išsilavinimą, kad namuose nieko netrūktų.
Laimės šalimi vadinamoje Norvegijoje gimęs ir sėkmingą diplomato karjerą padaręs vyras ilgus metus dirbo Vašingtone. Ten ir sutiko išvaizdžią šviesiaplaukę Heidi. Mergino ją subtiliai. Juodu dirbo kartu, tad po darbų ilgai kalbėdavosi apie dienos įspūdžius ir buvo geriausi draugai. Tačiau nė patys nepajuto, kaip draugystė virto vis artimesniais santykiais ir galiausiai – beprotiška meile.
„Tuo metu turėjau mylimąjį prancūzą, bet tai netrukdė platoniškai draugystei su Karstenu. Nors jis vėliau prisipažino, kad iškart kritau jam į širdį. Kartą, kai jis geram mėnesiui išvyko į Norvegiją, manęs su sūnumi Finu paprašė prižiūrėti jo sodą. Mes dažnai susiskambindavome, bet, jam nesant šalia, pajutau tuštumą viduje – supratau, kad pasiilgstu jo, kad tai žmogus, su kuriuo noriu praleisti visą savo laiką ir niekada nebesiskirti, – rašytojo plunksnos vertą meilės istoriją prisiminė H.Klepsvik. – Tuomet nebuvo mobiliųjų telefonų, tad vieną vakarą sukaupiau visą drąsą ir paskambinau į Karsteno mamos namus, paprašiau pakviesti jį prie telefono ir tiesiai pasakiau: „Aš įsimylėjau.“ Jis paklausė: „Ką šįkart?“ Atsakiau: „Tave.“ Kurį laiką kitame laido gale tvyrojo tyla. Tačiau jau kitą dieną jis parskrido į Ameriką, aš pasitikau jį oro uoste ir nuo to laiko mudu niekada nebesiskyrėme.“
Juodu susituokę jau 32 metus. Laimingi drauge taip pat kaip ir draugystės pradžioje.
„Niekada nesirinkau vyro dėl jo padėties ar finansinio stabilumo, niekada nenorėjau tokio, kuris tik pritartų mano nuomonei, ieškojau protingo ir su didele širdimi. Likimas man tokį ir atsiuntė“, – jaukiai įsitaisiusi savo saulėtoje terasoje atviravo Heidi.
Laimingi juodu gal ir dėl to, kad kartu įveikė ne vieną likimo siųstą išbandymą, o vienas sunkiausių buvo moterį užklupęs vėžys.
„Trejus metus kovojau su sunkia depresija, bet ją įveikusi vėl pamačiau ryškiausias gyvenimo spalvas. Tas laikotarpis man neleidžia pamiršti svarbiausių dalykų – kai sveiki ir laimingi tavo artimieji, laimingas jautiesi ir pats“, – drąsiai sakė Heidi.
