Duodama interviu „Stiliui“ Elena atviravo: „Mano gyvenime pasipylė įvykiai. Žmonės manęs neretai klausinėdavo, ar man nenuobodu gyventi. Bet mano gyvenimas ir anuomet kunkuliavo, tik nebuvo matomas, o dabar teko išeiti į viešumą.“
– Kol jūsų nebuvo matyti viešumoje, būta įvairiausių kalbų – esą gal net išėjote į vienuolyną...
– Pasitraukimas iš viešumos ir išėjimas į save ir yra savotiškas vienuolynas. Kai žmogus dingsta iš viešojo gyvenimo, atrodo, jog vienintelis logiškas paaiškinimas – kad jis arba emigravo į užsienį, arba sunkiai susirgo, arba dar kokie nors baisūs dalykai ištiko.
Jei žmogus staiga savo noru palieka sėkmingai besiklostančią karjerą, daug kas tai vertina kaip beprotišką žingsnį. Gal todėl tų legendų apie mane ir netrūko.
– Prieš dvidešimt metų, būdama savo profesinės veiklos ir įvertinimo zenite, galėjote turėti ne vieną ministro portfelį, gal ir partiją sukurti. Ir staiga – bent taip jau viešai atrodė – viską palikote. Drąsus, tačiau nepaprastai mįslingas žingsnis.
– Džiaugiuosi, kad turėjau drąsos pasitraukti lemiamu momentu. Kas žino, gal prieš dvidešimt metų nuo šlovės ir turėdama įvairiausių galimybių kopti karjeros laiptais dar aukščiau būčiau pražuvusi?
Kadaise ir iš sovietinės mokyklos išėjau baigusi tik aštuonias klases, nes nenorėjau to visiems tais laikais „garantuoto sėkmingo gyvenimo“. Man norėjosi gyventi kitaip.
– Mokykloje buvote pirmūnė. Bet po aštuonių klasių galėjote įstoti tik į technikumą, o šios mokyklos sovietmečiu nebuvo aukštai vertinamos. Ar tas sprendimas ir kai palikote LLRI vadovo postą buvo visiškai savarankiški?
– Sprendimai išeiti iš mokyklos negavus abitūros atestato ir palikti institutą gal tik atrodo akibrokštas, bet jie manyje subrendo labai natūraliai.
Institutui vadovavau ir prezidento Valdo Adamkaus patarėja dirbau ne todėl, kad maniau, jog tai padės mano karjerai. Tiesiog taip nutiko, tada to reikėjo.
Juk LLRI prieš trisdešimt metų buvo niekam nežinomas ir mažai kas suprato, kuo jis užsiima. Mano mamai kėlė baimę, kad aš dirbu nežinia kokioje įstaigoje, be jokio statuso, be jokių ateities garantijų.
Tačiau kai institutas tapo matomas ir vertinamas, visiems jau atrodė, kad aš padariau karjerą.
– Bet ar pačiai nebuvo baugu palikti įstaigą, kurioje jautėtės vertinama ir saugi?
– Visiškai nebuvo baugu. Tiesa, tuo metu nemaniau, kad su knyga užtruksiu tiek ilgai. Esu racionalus ir organizuotas žmogus. Maniau, kad romaną parašysiu per metus, tačiau pradėjusi rašyti supratau, kokios prieš mane atsivėrė erdvės. Artimiesiems kiekvienais metais sakydavau: „Šiemet jau tikrai pabaigsiu.“
Tokie mano pažadai kėlė jiems ir šypseną, ir užuojautą. Po kurio laiko mane nuo rašymo buvo atitraukę stokos fenomeno tyrimai, kuriems teko ir vadovauti.
Dabar žiūrėdama į savo baigtą knygą suprantu, kad ji – didžiausias mano gyvenimo stebuklas.
– Kodėl rašydama romaną pasirinkote apmąstymams XV a. gyvenusią Prancūzijos nacionalinę didvyrę, Orleano mergelę, Katalikų bažnyčios šventąją Jeanne d’Arc? Tokiam jūsų pasirinkimui turėjo įtakos jos kova už laisvę ir savo įsitikinimus?
– Jokių racionalių paaiškinimų neturiu. Tiesiog kai ėmiausi romano, supratau, kad ji – mano herojė. Vienintelis mano nuopelnas – kad aiškiai nesuvokdama Jeanne d’Arc asmenybės svorio atsidaviau jos vedimui.
Atradau tikrai labai daug. Jeanne d’Arc – ir laisvės simbolis, ir stipri moteris, kovotoja, vienytoja, kankinė bei šventoji.
Koks bus mano romano siužetas, nežinojau. Viskas klojosi pamažu – herojai ėmė mane valdyti, radosi vis daugiau siužetinių linijų, kurioms suvaldyti net prireikė kadaise studijuoto programavimo įgūdžių.
– Kai kuriuose istorijos šaltiniuose užsimenama, kad nežmoniškai kankinama Jeanne d’Arc išsižadėjo savo įsitikinimų. Ar jums pačiai kada nors yra tekę tai patirti?
– Aš pati savo gyvenimo dar negalėčiau įvertinti. Reikėtų palaukti tam tikros perspektyvos, atstumo.
– Ko gero, nemažai laiko praleidote Prancūzijoje studijuodama dokumentus, susijusius su Jeanne d’Arc, jos teismu, egzekucija?
– Iš tikrųjų nemažai pakeliavau po Prancūziją. Esu aplankiusi visas vietas, susijusias su Jeanne d’Arc. Esu išstudijavusi jos teismo protokolus ir kitus ją liečiančius dokumentus. Tai suteikė autentiškumo rašant istorinę dalį. Ir tapo mano gyvenimo nuotykiu. Nuoširdžiai pamilau Dolphiną, kurį mylėjo Jeanne, ir vyskupą Pierre’ą Cauchoną, jos didelį priešą.
– Jūsų knygos pavadinime ir siužete turgaus aikštė atsirado dėl to, kad Jeanne d’Arc buvo nužudyta būtent šioje miesto vietoje, ar galbūt todėl, jog mūsų visų gyvenimas tarsi turgaus aikštėje?
– Jeanne d’Arc buvo sudeginta senojoje turgaus aikštėje Ruane, o aš, gilindamasi į jos gyvenimą ir tragediją, vis labiau supratau, kad turgaus aikštė – kiekvieno seno miesto centras, į kurį mes visi ateiname tokie, kokie esame iš tikrųjų. Turgaus aikštėje susitinka mūsų troškimai, gebėjimai, talentai. Turgaus aikštėje viskas tikra, bet sykiu joje žmones, kaip ir Jeanne d’Arc, ištinka lemtingi, tragiški gyvenimo įvykiai.
– O ar jums pačiai kartais neatsitinka taip, kad atsiduriate gyvenimo turgaus aikštėje visiškai viena ir pažeidžiama minios?
– Ir taip, ir ne. Turgaus aikštėje atsiduriu nuolat. Bet turiu tam tikras apsaugas.
– Greičiausiai nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų susidūręs su kitų žmonių niekšybėmis. Gal rašydama savo romaną svarstėte, kas žmogaus gyvenime turėtų ištikti, kad jis taptų niekšu?
– Iš tikrųjų apie tai daug galvojau. Stengiausi pasigilinti į tų žmonių, kurie nuteisė Jeanne d’Arc myriop, gyvenimo istorijas. Aiškinausi, ką reiškia būti anų, istorinių, laikų karaliumi ar šių laikų premjeru, kai pečius užgula sunki atsakomybės našta, daugybė pareigų, siekių suvienyti valstybes ar dėl to pradėti karus.
Džiaugiuosi, kad man pavyko parodyti tų žmonių vidinį gyvenimą ir motyvus. Tuomet jie nebeatrodo niekšai, o istorija nėra juoda-balta.
– Ar esate patyrusi niekšybių?
– Greičiausiai. Bet aš stengiuosi neprisiminti.
– Jūsų romane yra veikėjas dirigentas. Su kuo jums gyvenime, o ne prie orkestrų pultų asocijuojasi šios meno srities atstovai?
– Dirigentas – tai ypatingas talentas būti įkvėpėju, kūrėju, vienytoju, tai tas, kuris sugeba žmones suvienyti, o ne skaldyti, priešinti.
Tokių dirigentų mums labai reikia ir politikoje, ir sprendžiant ekonomines ar socialines problemas. Manyčiau, didelė laimė sutikti, surasti gyvenime žmogų, kuris geba vienyti.
– Esate tokį žmogų savo gyvenimo kelyje sutikusi?
– Sutikau, bet ir pati stengiuosi būti vienytoja.
– Aštuoniolika metų – laiko tarpas nuo žmogaus gimimo iki pilnametystės. Per tą laiką kiekvienas iš mūsų patiria, išmoksta ir sužino nepaprastai daug. Kaip jūs per tuos aštuoniolika savo romano pilnametystės metų pasikeitėte?
– Dar per mažai laiko praėjo nuo romano išleidimo, kad galėčiau aiškiai atsakyti į šį klausimą. Bet tikrai žinau, kad buvau „stipriai perrašyta“ tos patirties, kurios prireikė rašant romaną.
– Yra tekę girdėti, kad jūs – nuoširdžiai tikinti. Ar tai atsinešėte iš savo šeimos, ar tai gilių apmąstymų ir ieškojimų rezultatas?
– Mano šeimoje net ir sovietmečiu buvo pakankamai dvasingumo, tikėjimo, išliko relikvijų. Tačiau komunizmas sugriovė daug ką, tad ne vienam mano kartos žmogui teko tikėjimo ieškoti iš naujo, suvokiant, kokie mes visi trapūs, pažeidžiami, kai esame be šaknų.
Tam prireikė ir sąmoningumo, ir pažinimo. Jeanne d’Arc gyvenimas – tai ne tik tikėjimo, bet ir pašaukimo liudijimas. Ši jauna mergina primena, kad būdamas savo kelyje gali būti labai vaisingas.
Esu dėkinga likimui, kad man pavyko rasti kelią atsigręžiant į tikėjimą. Kiekvienas iš mūsų ieškome tiesos ir meilės. Per tai atrandame ir tikėjimą. Kai žmogus atranda savo kelią, gali labai daug pasiekti. Svarbu turėti drąsos ieškoti.
