Liuksemburge gyvenanti sėkminga režisierė G. Parulytė: „Mokykloje mane žemino, tyčiojosi, stumdė“

„Jūs dar apie mane skaitysite!“ – įpykusi prieš 25 metus pareiškė kompleksuota, liesa mergaitė Gintarė Parulytė. Liuksemburge, pradinėje mokykloje, užgauliojama dėl to, kad yra ateivė iš niekam nežinomos Lietuvos.

 Gintarė Parulytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Gintarė Parulytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Gintarė Parulytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Gintarė Parulytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Gintarė Parulytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Gintarė Parulytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Gintarė Parulytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Gintarė Parulytė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Būdama 17-metė Gintarė vaidino Peterio Webberio filme „Mergina su perlo auskaru“ (filmuota 2003 m.). Jos partneriai filme buvo kino žvaigždės Colinas Firthas, Scarlett Johansson.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Būdama 17-metė Gintarė vaidino Peterio Webberio filme „Mergina su perlo auskaru“ (filmuota 2003 m.). Jos partneriai filme buvo kino žvaigždės Colinas Firthas, Scarlett Johansson.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Per 2–3 mėnesius aš vos neišprotėjau. Įklimpau į juodą depresiją. Atsirado ir alkoholis. Išgelbėjo supratimas – aš turiu teisę į gyvenimą, meilę, pagarbą“, – prisiminė Gintarė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Per 2–3 mėnesius aš vos neišprotėjau. Įklimpau į juodą depresiją. Atsirado ir alkoholis. Išgelbėjo supratimas – aš turiu teisę į gyvenimą, meilę, pagarbą“, – prisiminė Gintarė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mokykloje mane žemino, iš manęs tyčiojosi, stumdė. Esi iš nežinomos šalies. Niekas nežino, kas ta Lietuva. Lyg būčiau ateivė iš Niekur. Be jokio pagrindo po kojomis“, – prisimena Gintarė, šiandien kurianti ne tik filmus, bet ir serialus.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mokykloje mane žemino, iš manęs tyčiojosi, stumdė. Esi iš nežinomos šalies. Niekas nežino, kas ta Lietuva. Lyg būčiau ateivė iš Niekur. Be jokio pagrindo po kojomis“, – prisimena Gintarė, šiandien kurianti ne tik filmus, bet ir serialus.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mokykloje mane žemino, iš manęs tyčiojosi, stumdė. Esi iš nežinomos šalies. Niekas nežino, kas ta Lietuva. Lyg būčiau ateivė iš Niekur. Be jokio pagrindo po kojomis“, – prisimena Gintarė, šiandien kurianti ne tik filmus, bet ir serialus.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mokykloje mane žemino, iš manęs tyčiojosi, stumdė. Esi iš nežinomos šalies. Niekas nežino, kas ta Lietuva. Lyg būčiau ateivė iš Niekur. Be jokio pagrindo po kojomis“, – prisimena Gintarė, šiandien kurianti ne tik filmus, bet ir serialus.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Dabar Gintarė su Nicholu gyvena Islandijoje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Dabar Gintarė su Nicholu gyvena Islandijoje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Išmokti sveikai mylėti yra menas, kurio neišmokys jokia mokykla“, – sakė Gintarė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Išmokti sveikai mylėti yra menas, kurio neišmokys jokia mokykla“, – sakė Gintarė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

2021-11-13 11:57, atnaujinta 2021-11-13 14:17

Praėjo keleri metai, ir apie 17-metę, jauniausią Liuksemburgo aktorę, vaidinusią Peterio Webberio filme „Mergina su perlo auskaru“ (filmuota 2003 m.), kalbėjo visa šalis. Jos partneriai filme buvo kino žvaigždės Colinas Firthas, Scarlett Johansson.

„Visiškai nieko nėra žinoma apie dailininko Jano Vermeerio geriausiam paveikslui „Mergina su perlo auskaru“ (1665 m.) pozavusią mūzą. Žinoma tiek, kad ji nebuvo dailininko meilužė. Kas yra ta paslaptinga mergina ir kokios mintys tą akimirką sklando jos galvoje? Jau keletą amžių žmoniją kankina šis klausimas“, – rašo meno kritikai.

Bet mes žinome merginos, suvaidinusios dailininko mūzą, pavardę. Tai lietuvaitė G.Parulytė.

O šiandien jos darbus žino ir platus trumpametražių filmų bei teatro pasaulis.

Su Gintare (36 m.) mes šnekučiuojamės jos tėvų namuose Liuksemburge. Trumpas atokvėpis prieš jai išvykstant dirbti su savo pirmu serialu į Islandiją.

Tolumoje dešinėje, Prancūzijoje, matyti atominės elektrinės kaminai. Kairėje – Mozelio slėnis Vokietijoje. Priešais plyti Liuksemburgo pievos ir kalvos. Gintarė užaugo tokioje kelių valstybių sankirtoje, ją brandino įvairialypė kultūra. Bet drauge ji išgyveno ir asmenybės tapatybės problemą – „Kas aš esu?“ Gal todėl šis klausimas vingiuoja raudona gija ir per jos kūrybą.

– Kai tau buvo 7-eri, jūsų tėvai, Liuksemburge šiandien žinomi oftalmologė Sigita Parulienė ir architektas Nerijus Parulis su tavimi ir vyresniu sūnumi Steponu atsikėlė dirbti į Liuksemburgą. Čia ir įsikūrėte. Kaip sekėsi pritapti?

– Aš daug ko nesupratau šiame naujame pasaulyje. Palikome Lietuvą ant virsmo slenksčio. Maišatis, barikados, viltys, trispalvės. Ir saugus, nusistovėjęs gyvenimas čia. Man liko tylėti ir stebėti šį pasaulį. Išgyvenau daug naujų patirčių.

Mokykloje mane žemino, iš manęs tyčiojosi, stumdė. Esi iš nežinomos šalies. Niekas nežino, kas ta Lietuva. Lyg būčiau ateivė iš Niekur. Be jokio pagrindo po kojomis.

Be to – nemokanti kalbos. Trečioje klasėje man mokytoja pasakė: turiu per pusmetį išmokti liuksemburgiečių, prancūzų, vokiečių kalbas arba perkels į pirmą klasę. Aš jas išmokau per 3 mėnesius. Vaikas, pasirodo, gali viską. Ir man kilo toks stiprus jausmas: palaukit, aš jums parodysiu! Aš tapsiu laimingu žmogumi, apie kurį jūs skaitysite.

Mes ilgai buvome vienintelė lietuvių šeima Liuksemburge. Susijaudindavau, kai pro mašinos langą autostradoje pamatydavau sunkvežimį su lietuviškais numeriais. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir Liuksemburge suplevėsavo trispalvė, apsiverkiau. Mano, mano Lietuva! Iki šiol prisimenu skanėstą – kaip mama su česnakais kepa juodą duoną, atsivežtą iš Lietuvos.

Kai įstojau į licėjų, mano gyvenimas pasikeitė iš esmės. Man 12 metų, aš spuoguota, akiniuota, bet įdomi, nes esu kitokia. Tada aš supratau, kad mene tavo kitoniškumas yra privalumas. Ir būtent tada, licėjuje, aš suradau teatrą. Drauge – ir tą pagrindą po kojomis.

– Dar paauglė tu supratai, kad esi menininkė? Visi mes esame menininkai, bet tik menininkai tai žino?

– Taip! Taip! Mano kelią gal nulėmė tai, kad mano šeima visada buvo kultūrinio gyvenimo apsuptyje. Mano tėvai Lietuvoje draugavo su režisieriaus Eimunto Nekrošiaus šeima. Mama juokiasi, kad jo sūnūs nepasidalydavo, kuris vežios mane vežimėlyje. Teatras visada buvo šalia.

Bet buvo ir kitas dalykas – gimiau labai jautri. Tai, kad tapau menininke, man yra egzistencinis dalykas. Jei neišreiškiu savo jausmų, sprogstu viduje. Man prasideda baimės priepuoliai, egzistencinės tamsos. Ir aš per jas esu perėjusi. Esu bandžiusi būti ne savimi, kitu žmogumi, bet man nepavyko.

Antra, aš jaučiau didelę atsakomybę, kad pasirinkau menininkės kelią. Ir kaltę. Mano giminė yra iš akademinės aplinkos. Aš gi esu Vakaruose ir turiu laisvę studijuoti bet ką, turėti puikią karjerą, užsidirbti daug pinigų. Bet aš noriu pasirinkti aktorystę ir režisūrą! Tai tikrai man negarantuos patogaus ir pasiturimo gyvenimo.

Ir jaučiau dėl to lyg ir kaltę. Mano galimybės ir norai taip skiriasi. Nes, antra vertus, labai norėjau pateisinti šeimos viltis, gerbti jų vertybes. Lyg išduočiau juos, negerbčiau jų vilčių. Ir iš to atsirado tas nuolatinis sielos nerimas. Tad mano kelias toks šakotas.

– Suprantu, kad pasirinkai kelią nuolat degti? Ir nuolatinis kūrybinis nerimas – tavo gyvenimo prasmė.

– Tiesa. Filmavimo aikštelėje ir supratau, kad mano jautrumas turi prasmę. Aš gal tik tada supratau, kad nuo vaikystės visada ieškojau prasmės. Ir kad man nereikia būti kitu žmogumi.

Kamera yra taip arti, kad matyti kiekviena tavo veido išraiška. Ir tas mano jautrumas tapo didžiule dovana. Kad galiu sujaudinti žiūrovą, kad apsiverkia net režisierius.

Supratau, kad jie verkia ne dėl to, ką aš darau. Bet mano emocijų tikrumas ir nuoširdumas atpalaiduoja jų jausmus, ir jie verkia dėl savęs. Kad jie išverkia savo skausmą. Supratau ir pradėjau gerbti meno terapinę galią.

Kaip, tai supratus, pasirinkti kitą profesiją? Dirbti biure su popieriais? Kovoti dėl karjeros, pastumti kitus?

Taip, kino ir teatro gyvenime daug nesaugumo, kančių, nenormalus darbo ritmas. Bet mūsų tėvai ir mes juk buvome auklėjami būti darboholikais, kentėti. Mano tėvai suprato, koks sunkus mano, tokio jautraus vaiko, pasirinkimas, bet perkalbėti mane neturėjo jokių galimybių.

Režisierės darbas vėliau man davė laisvę spręsti, kiek aš ir mano aktoriai dirbame. Aš saugau jų sveikatą.

– Esi užsiminusi, kad aktorystę radai per modelio darbą. Ir būtent kaip modelis iš pat pradžių tapai žinoma Liuksemburge?

– Taip, pradėjau dirbti 13 metų. Iš tiesų buvo daug reklamos, ir ne tik Liuksemburgo spaudoje. Buvau aukšta, plonytė, atitikau modelio tipažą. Visi nori su tavimi dirbti, turi ištverti didelį krūvį.

Užsidirbau pirmųjų pinigų. Bet kilo sveikatos problemų, nes imi bręsti, kūnas moteriškėja, priaugi svorio, turi jo numesti, imi badauti... Visi modeliai su tuo susiduria. Sugebėjau išeiti iš to rato, nes supratau, kad tai yra absurdiškas darbas, kad turiu savo kūną mylėti.

– Papasakok, kaip tu pirmą kartą atsidūrei filmavimo aikštelėje, iškart su tokiomis pasaulinėmis kino žvaigždėmis? Įpuolei tiesiai į glėbį savo svajonių darbui.

– Modelio darbas iš tiesų mane atvedė į kiną. Režisierius Romanas Coppola Liuksemburge filmavo filmą „CQ“. Man buvo tik 15 metų. Įdomu, kad iškart po pirmojo bandomojo filmavimo režisierius mane pakvietė atlikti pagrindinio vaidmens.

Bet greitai sulaukiau skambučio: „Rašydami sutartį supratome, kad tu nepilnametė, todėl negalime patvirtinti į tą vaidmenį.“ Pasirodo, man būtų tekę bučiuotis su pagrindiniu aktoriumi. Į tai buvo žiūrima griežtai, ypač kad filmas buvo amerikiečių koprodukcija. Kitų vaidmenų nebebuvo, tai man skyrė nedidelį vaidmenį.

Įdomiausia, kad aš tuo metu net nežinojau, kas tas Coppola! Filmuojantis prie manęs priėjo jo sesuo Sofia Coppola ir pasakė: „Tu pirmąkart filmuojiesi ir tau gerai sekasi. Aš mėgstu tave stebėti, nes, matau, ir tu įdėmiai stebi kitus. Gaila, kad nesusipažinome anksčiau, nes ką tik baigiau savo filmą ir tave būčiau pakvietusi į pagrindinį vaidmenį.“

– Koks tai buvo filmas?

– „Jaunosios savižudės“ („The Virgin Suicides“). Jį prodiusavo pats Francis Coppola, vaidino Kathleen Turner, Kirsten Dunst, Jamesas Woodsas. Filmas pasirodė 1999–2000 metais ir buvo labai populiarus. Aišku, gaila, kad nesusitikome su Sofia anksčiau.

– Tu tokia jaunutė, dar paauglė, ir iškart didžiajame kino pasaulyje. Koks jis iš arčiau? Ar suvokei, kokio masto aktoriai buvo šalia tavęs?

– Filmavimo aikštelė man buvo ir aktorystės, o vėliau ir režisūros geriausia mokykla. Su aktoriais ištisas dienas praleisdavau kartu. Ir jau tada supratau, kad vertinu žmones ne dėl to, kas jie yra, o dėl to, kaip jie elgiasi.

Jiems aš buvau įdomi tuo, kad buvau paauglė sena siela, gyvenusi okupacijoje, išgyvenusi Sovietų Sąjungos griūtį, perkelta į Vakarus ir bandanti čia prigyti. Jiems buvau egzotika.

Su Colinu Firthu klausydavomės džiazo. Scarlett buvo jaunutė, tik 17 metų mergaitė. Mama buvo jos agentė ir nuolat ją kontroliuodavo. Pavyzdžiui: „Scarlett, turi numesti kokius 5 kilogramus svorio, nes fotografuosiesi „Cosmopolitan“ viršeliui!“

Aš mačiau tą kitą žvaigždės gyvenimo pusę, ir man Scarlett būdavo labai gaila. Tikiuosi, kad ji pagaliau išsivadavo iš mamos kontrolės.

– Tu dar spuoguota paauglė ir dirbi su Coppola. Kaip tave tuomet priėmė tavo aplinka, klasės draugai? Juk Liuksemburgas toks mažas... Jau tada turėjai tapti įžymybe. Ir su tuo apsiprasti.

– Mano savivertei tikrai padėjo. Kadangi visuomet buvau introvertė, prasmės ieškotoja, ir ne visi tai suprasdavo.

Aš to, patikėkite, nesureikšminau. Bet mano mokytojams, draugams, tėvams patiko. Tėvai džiaugėsi, kad radau savo kelią. Tuo metu Liuksemburge buvau jauniausia aktorė.

– 15-metė pakliuvai į kino pasaulį. Jis nėra pats saugiausias, švariausias. Yra ir narkotikų, alkoholio, seksualinio priekabiavimo... Teko su tuo susidurti, patyrei nemalonių išbandymų? Turbūt reikėjo drąsos tokiai jaunutei užsispyrus eiti savo keliu?

– Taip. Mano problema buvo tai, kad tas pirmas filmas su Coppolų šeima buvo toks nuostabus, jog aš pamaniau, kad taip ir kuriami filmai. Visada.

Kai pradėjau daugiau filmuotis, patyriau ir pirmąjį šoką. Vėliau dirbau su režisieriumi iš Anglijos, drauge buvo ir jo žmona. Maniau – kokia graži pora, kaip žmona palaiko vyrą. Žmona išvyko į Angliją namo ir man skambina režisierius – einame gerti vyno. O aš dar nepilnametė...

Gal tik būdama 18 metų supratau, kodėl filmavimo aikštelėje po kelis žmones vienu metu eina į tualetą ir išeina traukdami nosimis. Kad vartoja kokainą. Man toks pasaulis buvo dar nesuvokiamas. Buvau naivi.

Tik vėliau supratau, kad ir neištikimybė čia visiškai normalu. Mano pirmoji draugystė su vaikinu truko net 12 metų, mes iki šiol draugai. Filmavimo aikštelėje buvome visiškai egzotiška pora, nors aš daug dirbau užsienyje, jis taip pat.

Supratau, kad žmonės negali ištverti, kai filmuojasi po 14 valandų per parą. Ir žmonos, kai vyrai grįžta po tokio alinančio pusmečio, taip pat būna piktos.

Pamatai visą tą velnio ratą... Kad aktoriai suserga, bet jie privalo būti filmavimo aikštelėje. Ta kino pasaulio pusė man buvo žiauri. Gal dėl to net bijojau aktorės karjeros, nes nesu tokia.

Nors iki šiol dirbu kaip aktorė, gal jau anuomet pasirinkau daugiau būti scenariste ir režisiere. Nes anksti suvokiau, kad gal net 90 proc. scenarijų, kuriuos skaitau, yra visiškas šlamštas. Ir kad moterų vaidmenys, parašyti vyrų, yra vienpusiai. Jei tu aukšta graži blondinė – vaidinsi prostitutę, meilužę arba sekretorę. Pavargau nuo siūlomų vaidmenų vienpusiškumo.

20 metų filmavimo aikštelėse man daug ką atskleidė. Aktorystė – nuostabu, nes galiu turėti prasmingą gyvenimą ir suteikti tos prasmės žiūrovams. Bet šioje profesijoje yra daug pataikavimo vyrams, o moteriai tenka susitaikyti su jos sielos ir kūno išnaudojimu. Režisieriai vyrai nori su aktoriais vyrais nusigerti, o su aktorėmis – permiegoti...

– Bet kino pasaulyje įprasta, kad filmų režisieriai daugiausia vyrai. Net vyksta moterų kino festivaliai ir niekam neateitų į galvą organizuoti vyrų kino festivalį. Įžengei ne į savo žemę?

– Tiesa. Režisieriaus profesija niekada nebuvo pristatyta man kaip moters profesija. Visi menininkai, tarp kurių užaugau, buvo vyrai. Vienu metu nepažinojau moterų režisierių, ir tai mane masino. Režisierė moteris? Gal tai man ir buvo pirmoji paskata.

– Gintare, studijavai medijas Briuselyje, po to aktorystę Niujorke, prestižinėje Londono mokykloje „London film school“. 10 metų gyvenai ir kūrei Berlyne. Kaip ir minėjai, tavo kelias per meno pasaulį labai šakotas. Kas tau padėjo nepasiklysti jame?

– Iš tiesų šakotas, bet visada žinojau tikslą. Tai ir padėjo. Kad galutinai pasirinkau būti scenariste, vėliau režisiere, nulėmė ir vienas atsitiktinumas.

Briuselyje parašiau magistro darbą „Sovietų Sąjungos pabaiga vaiko akimis“. Susiradau gal 20 savo amžiaus jaunuolių iš visos Europos, kurie taip pat išgyveno šį laiką. Man buvo svarbu, kad nepamirščiau savo patirties.

– Kad neprarastum dalies savo gyvenimo?

– Būtent! Ir tas darbas atvėrė man duris į daugelio šalių spaudą. Rašiau Berlynui, Niujorkui, Liuksemburgui. Daugiausia apie žmonių psichologiją. Vaikystėje norėjau studijuoti psichologiją. Man visada būdavo svarbu suprasti tą, kuris yra kitoks nei aš.

Ir būtent tada supratau, kad ir mano vaikystė, ir tie mokslai Briuselyje mane paruošė būti scenariste ir režisiere. „Rašyti“ filmus.

Taip, studijavau režisūrą geriausiose pasaulio mokyklose, bet tikrasis mano mokslas – tai 20 metų, praleistų filmavimo aikštelėse. Kai sėdi, stebi ir lauki savo filmavimosi valandos.

– Dabar kuri trumpojo metražo filmus. Bet su dideliu pasisekimu drauge kuri ir teatro spektaklius, ir pati juose vaidini. Skaičiau, kad tavo novelė „Fuck“ Liuksemburge ilgai buvo žiūrimiausia. Jį buvai atvežusi ir į Vilniaus mažąjį teatrą. Kaip atsirado šis kūrinys?

– Taip, vienai Liuksemburgo leidyklai parašiau novelę „Fuck“. Tai buvo intymus tekstas apie moters ir vyro santykį. Po vienos filmo premjeros Berlyno filmų festivalyje prie manęs priėjo žymūs prodiuseriai Polas Cruchtenas bei jo kolega Vincent’as Quenault iš „Red Lion“ kino kompanijos. Pasiūlė dirbti su jais kuriant filmus. P.Cruchtenas buvo svajonių prodiuseris ir tapo geru mano draugu.

Su jais sukūrėme pirmą mano filmą „Ar tai tikrasis tavo darbas?“ („Is That, like, Your Real Job?“). Bet netikėtai prieš dvejus metus Polas mirė. Darbai sustojo. Ir prasidėjo tamsiausias mano gyvenimo periodas.

Tuo metu palaikiau ryšį su vienu žmogumi, ir tie santykiai buvo labai toksiški.

Galiu pasakyti, kad per 2–3 mėnesius aš vos neišprotėjau. Įklimpau į juodą depresiją, grimzdau į dugną. Atsirado ir alkoholis. Išgelbėjo supratimas: aš turiu teisę į gyvenimą, meilę, pagarbą. Labai padėjo šeima. Lankiausi ir tebesilankau pas psichoanalitiką. Kas savaitę turiu pasimatymą su savo siela. Nusprendžiau – daugiau negersiu nė lašo. Ir gyvenime turiu priimti radikalius sprendimus.

Praėjusiais metais su V.Quenault sukūrėme antrą mano filmą „Jis pasakė taip!“ („And He Said Yes!“). Apie graiko ir islandės santuoką, kuri neįmanoma. Šio filmo scenarijus buvo išrinktas tarp šešių geriausių komedinių trumpametražių scenarijų pasaulyje. Mano filmų centre taip pat yra moters ir vyro santykiai.

Šiuo metu aš iškart dirbu su 6 projektais. Vasarą Liuksemburge pastačiau spektaklį. Baigiu kelis trumpametražius filmus ir tuoj išvykstu į Islandiją, kur dabar gyvenu, kurti serialo.

– Gintare, kaip tu pati kuri savo asmeninius santykius? Vienu metu dirbi, kuri keliose šalyse, nuolat keliauji. Tavo filmų ir spektaklių dėmesio centre – moteris. Ar juose daug autobiografinių momentų?

– To paprastai kritikai visada klausia moterų režisierių, bet niekada neklausia vyrų. Ne, mano filmai ir spektakliai ne autobiografiniai.

Islandijoje susipažinau su savo draugu Nicholu, mes jau metai kartu. Jis yra kompozitorius. Kai nekuria, padirbėja ir žvejybiniuose laivuose. Dabar mes susitiksime Italijoje po 4 mėnesių išsiskyrimo.

Kai susipažinau, jau buvau įveikusi depresiją, išmokusi gyventi viena. O vyriškiui, jei jis atsirastų, turėjau daugybę reikalavimų. Neturėjau nei jėgų, nei noro toksiškiems arba nepagarbiems santykiams.

Mes su Nicholu daug dirbome dėl savo santykių, pasitikėjimo. Man keistas įsivaizdavimas, kad meilė – nuolatinis buvimas kartu. Tai greitai virsta kontrole.

Išmokti sveikai mylėti yra menas, kurio neišmokys jokia mokykla. Turėjau pereiti tamsiausią laiką, kad to išmokčiau. Esu monogamiška, labai tikiu ilgais santykiais ir labai jų noriu. Meilužiai man neįdomu. Aš noriu sveikos meilės. Gyvename dabar Islandijoje drauge su Nicholo dukrele.

– Kaip tavo plačiajame pasaulyje telpa Lietuva?

– Aš Lietuvą be galo myliu. Man ji – namai, šiluma, meilė, šeima, draugystės, kurias turiu nuo vaikystės.

Taip pat nuostabu matyti meną, kuris šiomis dienomis atsiranda Lietuvoje. Geras jausmas, kad lietuvių vardai – beveik kiekviename dideliame filmų festivalyje ir svarbiausiose meno parodose. Kiekvieną kartą, kai juos pamatau ar perskaitau, širdis dar labiau sušyla.

Kurį laiką man buvo sunku matyti tolerancijos stoką. Mane visada supo LGBTQ+ draugai su savo gražiomis meilėmis ir sukurtomis šeimomis. Buvo skaudu matyti, kad kai kurie žmonės Lietuvoje tam priešinasi. Bet, ačiū Dievui, situacija keičiasi ir man dabar be galo gera ir gražu matyti, kaip Lietuva tampa spalvingesnė, tolerantiškesnė ir atviresnė. Tikiu, kad meilė visada viską nugali.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: Lietuva siekia pagaminti visą reikiamą elektrą