Muziejų mieste, kuriame gyvena, Raimonda įkūrė 2015-aisiais – atidarymo data sutapo su popiežiaus viešnage Meksikoje. Tuomet pirmieji laikraščių puslapiai buvo padalinti į dvi dalis – skirti Šventajam Tėvui ir lietuvei bei jos muziejui.
Lankytojų itin mėgstama vieta yra sulaukusi ir nemenko tarptautinio dėmesio, mat meno dalimi čia tampa ir patys lankytojai. Iliuzijų muziejuje lankėsi nemažai Holivudo ir Meksikos garsenybių: aktorių, dainininkų, sportininkų.
„Muziejus man – teigiamų emocijų lavina. Be galo smagu stebėti, kaip seneliai čia kvailioja kartu su anūkais. Vyresni žmonės čia kelioms valandoms sugrįžta į vaikystę ir išgyvena emocijas, kurias jau seniai pamiršo. O ir vaikai tikrai prisimins, kaip tėvai ar seneliai šėliojo kartu su jais, – per retai mes visi tai darome“, – sakė R.Jarušauskaitė.
Meksika – ne pirma Raimondos gyvenimo svetur stotelė. Tauragėje užaugusi mergina iš namų iškeliavo anksti, būdama vos 16-os. Mat tuomet gimė brolis Robertas, be to, išsėtine skleroze susirgo jos tėvas Raimondas – motinai Genovaitei, dėl vaistų ir gydymo pardavusiai net namus, reikėjo finansinės pagalbos. Šiandien Raimonda šypsosi – tuomet, prieš kelis dešimtmečius, gydytojai tėvui žadėjo vos pusmetį, o jis jau keleri metai gyvena kartu su dukterimi Meksikoje.
„Deja, netrukus bus treji metai, kai nebeturime mamos... Paskutinius metus ji kartu su tėčiu ir broliu gyveno pas mus Meksikoje. Nuo krūties vėžio mama mirė jauna – jai buvo vos 58 metai. Išėjo ant mano ir brolio rankų. Pajutau, kaip jos širdis nustojo plakti...
Mamos mirtis pakeitė mano gyvenimą. Mes visąlaik kažkur bėgame, siekiame būti pripažinti, atrodo, vis galime padaryti daugiau ir geriau – nepastebime akimirkos, kurioje esame dabar. Šiam maratonui nėra galo. Supratau, kad žmogus gali išeiti per sekundę. Visi kiti dalykai – daiktai ir materialinės gėrybės – neturi jokios prasmės. Mirtis primena, kad visi gyvenimo pabaigoje esame vienodi. Mirus mamai nusprendžiau daugiau laiko skirti vaikams ir sau – tai jau buvau visiškai pamiršusi“, – pasakojo lietuvė.
Šešiolikos išvykusi į Vilnių Raimonda dirbo modeliu, vėliau sukūrė užklasinės veiklos kursą privačiai mokyklai: paauglėms buvo dėstomas etiketas, makiažo pagrindai, ugdoma taisyklinga laikysena.
Vis dėlto Lietuvoje mergina neužsibuvo – būdama 21 metų trumpam išskrido į Niujorką (JAV). Šiandien moteris šypsosi, kad per vieną dieną 2001-aisiais priimtas sprendimas išvykti ir trumpam pabėgti nuo visų tapo lemtingas. Niujorke Raimonda gyveno 8 metus!
Pirmą kartą Meksikoje ji apsilankė 2005-aisiais, buvo praėję vos keli mėnesiai po tą regioną nusiaubusio uragano „Vilma“. Kai kurios Kankūno viešbučių zonos atrodė kaip po karo: pastatai apgriuvę, be langų.
„Tačiau manęs tai neatbaidė. Gal dėl to, kad ta mano kelionė nebuvo atostogos, – tai buvo verslo reikalai. Tuomet daug keliavau po Karibų salas – buvau vienos JAV kompanijos projektų vadovė. Vedžiau derybas su valdžios atstovais, uostų plėtotojais Majamyje, Jamaikoje, Belize, Kuboje, Meksikoje ir kitur.
Dalyvavau visose parodose ir konferencijose, susijusiose su turizmu, kruizinių laivų verslu“, – pasakojo R.Jarušauskaitė.
Pradėjusi statybų projektą Meksikoje iš pradžių lietuvė neplanavo čia gyventi – porą metų bandė laviruoti tarp šios šalies ir Niujorko. Vis dėlto galiausiai kovą jos viduje laimėjo Meksika.
Raimonda su dukrelėmis įsikūrė Plaja del Karmene – mieste tarp Kankūno ir Tulumo.
„Tai kaip mini Niujorkas, tik su Karibų jūra ir nuolatine vasara. Man, atvykusiai iš Niujorko, buvo sudėtinga suprasti, kad niekas čia niekur neskuba, kad kasdien norint reikiamo rezultato reikia turėti ne tik planą A ir B, bet ir C.
Dabar, po 13 metų gyvenimo čia, tai jau kelia šypseną, bet iš pradžių atrodė, kad mano vidinis variklis susprogs: vyko statybos, anglų kalba bendrauja retas kuris, ispanų nesupratau aš, didelės investicijos ir milžiniškas stresas...
Juokiausi, kad ispaniškai iš pradžių galėjau pasakyti kone viską, kas susiję su statybomis, o maisto parduotuvėje sutrikusi negalėdavau pardavėjai paaiškinti, ko atėjau“, – pasakojo lietuvė.
Šiandien Raimonda džiaugiasi pasiekusi tokį etapą, kai turi pasirinkimo laisvę, – draugų, gyvenamosios vietos, gyvenimo būdo. Tai neįvyko per metus ar dvejus, todėl moteris dėkinga visatai už suteiktas galimybes – už sveikatą, sutiktus žmones, žemę po kojomis.
Plaja del Karmenas – puiki vieta vaikams auginti. Čia nedideli atstumai, švarus oras, o kiekvienas savaitgalis gali tapti mažomis atostogomis: išvyka prie jūros, įspūdingų vietų lankymu. Kai norisi kur nors pabėgti, šalia Kankūno oro uostas, o iš jo visi keliai atviri: Jungtinės Amerikos Valstijos, Europa ar net Japonija. Saulė, pasak Raimondos, kartais išsunkia jėgas, tačiau gyvenimas saulėtoje šalyje dažniau nuteikia energingai ir pozityviai, čia žmonės laimingesni net ir turėdami mažiau.
Elanna ir Kamilė Meksikoje lanko mokyklą, kur dėstoma ispanų ir anglų kalbomis. Kai praėjusį rudenį viešėjo Lietuvoje, mergaitės be jokių sunkumų įsiliejo į mokslus tarptautinėje mokykloje Vilniuje, kur pamokos vyko lietuvių ir anglų kalbomis.
„Dukras kartais vadinu laukinukėmis – jos labai greitai įsilieja į naują kolektyvą, nebijo užkalbinti nei vaikų, nei suaugusiųjų, greitai susidraugauja ir puikiai jaučiasi bet kuriame pasaulio kampelyje. Joms nebūna nepatogu ar gėda, jos neturi kompleksų bendraudamos.
Meksikoje niekam nesvarbu, kuo tu apsirengęs, kiek baseinų yra tavo namuose ar kokiu automobiliu važinėja tavo tėvai. Kasdienybėje negatyvumo, socialinio statuso čia nėra. Na, bent jau mano aplinkoje“, – tvirtino R.Jarušauskaitė.
Su dukrų tėvu Raimonda išsiskyrė, kai Kamilei buvo vos 5 mėnesiai, todėl dukros visada su ja – ir kelionėse, ir namuose. Itin socialios ir drąsios. Labai savarankiškos mergaitės puikiai bendrauja visur, bet abi labai myli Lietuvą. Čia joms patinka ir sniegas, ir lietus, ir dažnai pačią Raimondą iš pusiausvyros išvedantis pilkas dangus. Tik šalikus rišasi ar storą megztinį mažosios čia velkasi nenoriai.
Dukrų Raimonda stengiasi nelepinti, mergaitės niekada neturėjo rožinių princesių kambarių. Motina įsitikinusi, kad joms tai ir nerūpi.
„Bandau jas pratinti prie visokių gyvenimo sąlygų, mokau nesureikšminti materialinių dalykų ir neprisirišti prie jų – man atrodo, tai geriausia, ką galime duoti savo vaikams norėdami paruošti juos gyvenimui. Ir sau neleidžiu to pamiršti“, – sakė moteris.
Ji neslepia – vienai auginti du mažus vaikus ir uždirbti pragyvenimui nėra lengva. Tačiau optimizmo nestokojanti lietuvė šypsosi – kažin ar nebūtų dar sunkiau „vežti“ ir vyrą, jei jis būtų netinkamas žmogus, su kuriuo nesijaustų nuoširdžiai laiminga?
„Nesuprantu buvimo su vyru vien tam, kad galėčiau pasakyti jį turinti ar pademonstruoti, jog esu ne viena. Dažnai taip nutinka, kai moteriai reikia saugumo jausmo ar materialinės pagalbos, – nesmerkiu nė vienos, kiekviena gali rinktis, kaip ir su kuo gyventi.
Neatsisakau minties, kad kada nors ir šalia manęs bus vyras, tačiau santykių tikrai neieškau ir jų nesitikiu. Šiandien jiems net neturiu laiko! Užuot ėjusi vakarieniauti su nepažįstamu vyru, geriau tą laiką skirsiu savo vaikams, kuriems dėmesio visada per mažai“, – samprotavo moteris.
Ji įsitikinusi – meilės reikia visiems, net ir tiems, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti bejausmiai ir geležiniai. Raimondai meilė pirmiausia – abipusė pagarba ir pasitikėjimas, o santykiai – dviejų žmonių energijų apsikeitimas.
„Santykiuose negali būti taip, kad vienas tik ima išsikraudamas į kitą žmogų kaip į šiukšlių kibirą, o kitas tik duoda susirinkdamas visas jam metamas šiukšles ir tyliai kenčia. Tai pritaikau ir savo santykiuose su draugais. Jei žmogus nuoširdžiai kitą gerbia, jis niekada specialiai neįskaudins ir būti vienam su kitu nereikės daug pastangų.
Vadovaujuosi posakiu: geriau būti ten, kur gali kam nors padėti, ką nors duoti, nei ten, kur tau pačiai reikia prašyti. Žmonėms visada suteikiu du šansus: pirmas kartas gali būti klaida, tačiau antras – jau nepateisinamas“, – sakė pašnekovė.
Svarbiausia Raimondai – teigiama žmonių energija ir humoro jausmas. Savęs ji nevadina lengvu žmogumi, nes visą laiką iš savęs, kaip ir iš kitų, reikalauja daug. Juk viskas, ką turi ir ko pasiekė, susikurta, uždirbta tik jos pačios.
„Suprantu kiekvieno žmogaus man skirto laiko vertę, todėl labai greitai suvokiu, kiek koks vyras yra pasiruošęs savęs atiduoti santykiams. Rankinių, batelių ir deimantų man užtenka. Man reikia daugiau – to, kas neturi priklijuotos etiketės su kaina“, – šypsojosi lietuvė.
Moteris dievina išmintingus pašnekovus – su įdomiu žmogumi ji galėtų kalbėtis visą parą. Ir įsimyli pirmiausia protą, o tik vėliau pastebi išvaizdą.
„Širdies draugo neturiu gal ir dėl to, kad esu senų pažiūrų, nemėgstu vakarėlių. Jei kokiame ir apsilankau pakviesta draugų, tai nėra geriausias laiko leidimas. Mėgstu keliauti, laiką leisti gamtoje, muziejuose, meno parodose. Daug skaitau, domiuosi naujausiomis technologijomis, pasaulio ekonomika, politika, akcijų birža. Nesu ir naujausios mados gaudytoja – mano spintoje pilna batelių ir suknelių, jie tyliai verkia, o aš bėgioju avėdama šlepetes!
Tobula išvaizda ir jos siekimas – taip pat ne man. Rodos, Salvadoras Dali yra pasakęs: „Nebijok tobulumo, nes tu niekada jo nepasieksi.“
Visada atsiras kas nors gražesnis, jaunesnis, turtingesnis ar protingesnis. Moku priimti save tokią, kokia esu, nors kiekvienais metais pastebiu naują raukšlelę.
Mėgstu vidinę laisvę ir manau, kad tik mes patys iš savęs ją galime atimti. Mėgstu būti viena, man niekada nenuobodu. Būdama vienatvėje galiu labiau save pažinti“, – teigė R.Jarušauskaitė.
Raimonda prisipažino – moteriai suktis verslo pasaulyje nelengva. Dažniausiai čia – vyrų žaidimo aikštelė, ypač toks požiūris buvo juntamas prieš 10–15 metų, kai ji žengė pirmuosius žingsnius versle. Dėl konkurencijos dirbti buvo itin sudėtinga. Tačiau darbo nebijanti lietuvė galiausiai įsitvirtino savo srityje ir šiandien tvirtai žino: norint ko nors pasiekti, reikia daug dirbti – niekas neįvyksta per vieną dieną.
Darbe moteris daug reikalauja ne tik iš savęs, bet ir iš kitų. Auksinė R.Jarušauskaitės taisyklė, kurios moko ir dukrų, – niekada nekaltink kitų! Ji juokėsi, kad dirbdama apkeliavo daug pasaulio šalių, tačiau jei kas nors paklaustų kelionės smulkmenų, neatsakytų, nes darbui atiduoda visas jėgas. Ji nepamena net visų kruizinių laivų, kuriais keliavo, pavadinimų. Garsiajame „Queen Mary 2“, regis, lankėsi du kartus.
„Mes patys esame už viską atsakingi. Yra toks posakis, kad blogam šokėjui ir kiaušiniai trukdo. Šio žmonių bruožo labai nemėgstu! Nepriimu pasiteisinimų – jei nesi neįgalus, įmanoma viskas. Trukdo tik tingėjimas.
Esu perfekcionistė darbe, bet mūsų namuose – nuolatinis chaosas. Nors čia tvarkosi valytoja, nustebtumėte išvydę tą kasdienę netvarką! Tiesiog neteikiu tam reikšmės. Man namai – ne pasirodymui, o patogumui.
Gyvename viename geriausių namų su vaizdu į Karibų jūrą, vertinu gražų interjerą, grožiuosi architektūra, bet namai pirmiausia turi būti patogūs man ir mano dukroms“, – kalbėjo R.Jarušauskaitė.
Lietuvės galvoje nuolat sukasi naujos idėjos ir vyksta vidinė kova: darboholike save vadinanti moteris vis stengiasi stabtelėti, gilintis tik į tuos projektus, prie kurių šiuo metu dirba. Be savo įkurto muziejaus, ji turi ir atostogų būstų nuomos verslą. Šiuo metu įrenginėja dar vieną atostogų būstą, kuris tiks ir turistų grupėms, pavyzdžiui, šią vietą pamėgusiems jėgos aitvarų entuziastams iš viso pasaulio.
Ekstremalus sportas lietuvei nesvetimas. Būdama 18-os ji skraidė „Cesna 172“ – tuo metu buvo viena pirmųjų moterų, besidominčių aviacija. Gyvendama JAV ji žaidė skvošą, važinėjo kalnų dviračiu – dažniausiai Šventojo Martyno saloje, buvo susižavėjusi ir motokrosu. Raimondai patinka kone visos sporto šakos, išskyrus vandens, tačiau gyvendama Karibų jūros pakrantėje moteris bando įveikti vandens baimę, o ateityje gal net ateis laikas ir nuosavam burlaiviui.
Vis dėlto gimus dukrelėms R.Jarušauskaitė nusprendė ekstremalų sportą palikti praeityje. Bent tol, kol jos mažylės užaugs. Dabar jos malonumas – pilatesas, dviratis treniruoklis. Žiūrėti filmų moteris neturi laiko, tačiau niekada nepraleidžia mišrių kovos menų, bokso, krepšinio ar futbolo rungtynių.
„Savaitgaliais su vaikais arba visa šeima vis kur nors važiuojame – į Tulumą, Meridą ar kokią kitą Jukatano pusiasalio vietą. Dabar kaip tik buvo vėžlių ritimosi iš kiaušinių metas, su vaikais juos gelbėjome nuo paukščių. Paprastai vėžliai turi išsiristi naktį ir į jūrą nukeliauti tamsoje, bet šiemet jie kažkodėl ritosi dieną. Nespėję prieiti prie vandens jie tapdavo paukščių grobiu! Tad mes juos globojome iki tamsos ir paleisdavome į vandenį.
Meksikoje yra labai gražių vietų. Turiu daug pažįstamų, kurie valdo skirtingus verslus, tad visur randame ką įdomaus nuveikti. Prieš skrisdami į Meksiką man parašo ir lietuviai – dažniausiai tai būna draugų draugai. Su didžiausiu malonumu jiems patariu, kur nuvykti, ką pamatyti, o jei turiu laiko, ir pati kartu pakeliauju“, – pasakojo Raimonda.
Nesvetima lietuvei ir labdaringa veikla. Tokiuose renginiuose ji ne tik dalyvauja, bet ir pati juos rengia. Štai muziejuje švęsdama savo ar draugų gimtadienius ji vis sugalvoja labdaringą temą vaikams. Kartą savo gimimo dienos proga iš miestelio verslininkų ji surinko galybę šalmų mažiesiems, nes pastebėjo, kad kartais tėvai vaikus motociklu vežasi be šalmo. Juos moteris padovanojo nepasiturinčioms šeimoms.
Rengdama draugų gimtadienius ji renka žaislus ir per Kalėdas juos dovanoja nepasiturinčioms šeimoms. Meksiką supurčius žemės drebėjimui Raimonda rengė labdaringus koncertus, kurių metu nukentėjusiems buvo surinkta daug maisto ir kitų reikalingų daiktų. Muziejų nemokamai lanko onkologinėmis ligomis sergantys vaikai ir jų šeimos.
Nors tiek metų sukasi versle, save Raimonda vadina meno žmogumi. Jos tėvas – fotografas, o tarnaudamas armijoje pradėjo rašyti eiles, skambino gitara.
Viena žinomiausių jo sukurtų dainų Lietuvoje – „Ruduo“, kurią atliko dainininkai Kęstutis Jablonskis, Gytis Paškevičius ir kiti.
„Ir dabar, atrodo, tėtis pasislėpęs kažką rašo, nors nuo 41 metų serga išsėtine skleroze. Nuo 14-os dirbau jo fotostudijoje savaitgaliais.
Mama buvo nuostabi moteris, geriausia močiutė anūkėms ir mano draugė. Mūsų namai buvo pilni knygų, kurias ji nuolat skaitė. Labai džiaugiuosi, kad turiu brolį, – esame gimę tą pačią dieną, tik jis 15 metų jaunesnis“, – atviravo lietuvė.
Paklausta apie planus ji šypsosi – nemoka planuoti ir nežino, kas bus rytoj. O jei nuspręs, kad kraunasi daiktus ir išskrenda gyventi į Braziliją?
„Štai pernai skristi su dukromis į Lietuvą ir joms ten lankyti mokyklą nusprendžiau per dvi dienas. Jei planuočiau į priekį, gyvenimas nebūtų įdomus.
Svarsčiau, gal vertėtų keltis į Europą, kai dukros paaugs. Noriu, kad muziejai, kultūra joms būtų lengviau pasiekiami.
Tačiau šiuo metu pasaulyje tiek nežinomybės, kad planuoti net neverta“, – įsitikinusi R.Jarušauskaitė.
Šiandien Raimondos laimė – galimybė stebėti sveikus augančius vaikus, gyventi taikoje su savimi, džiaugtis kiekvienu saulėtekiu ir saulėlydžiu – juk ir jie, supranta ji, nebus begaliniai.
