Trapios, nuolat besišypsančios šviesiaplaukės kelias į politikos olimpą nebuvo lengvas. Kai vokiečiai pradėjo dairytis kanclerės Angelos Merkel įpėdinio ar įpėdinės, kai kurių apžvalgininkų nuomone, U.von der Leyen būtų buvusi viena tinkamiausių kandidačių.
Esama moterų, kurios visose gyvenimo srityse yra tobulos. Prie jų galima priskirti ir U.von der Leyen. Dviejų sūnų – Egmonto, Davido ir penkių dukterų – Sophie, Donatos, dvynukių Johannos ir Victorios, jauniausios Gracios mama – ginekologė, pasukusi į politiką ir sugebėjusi užimti aukščiausias pozicijas.
Galima būtų pamanyti, kad karjeros aukštumas ji pasiekė tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele. Bet jos gyvenimas klostėsi ne taip jau paprastai, kaip atrodo iš šalies.
U.von der Leyen kartu su buvusia Vokietijos oro linijų „Lufthansa“ valdybos finansų srities vadove Simone Menne (61 m.) praėjusiais metais davė interviu žurnalo „Stern“ tinklalaidei „Bosas. Valdžia – moters rankose“. Tuomet Europos Komisijos vadovė, sugebanti grakščiai atremti žurnalistų klausimus, atskleidė, koks akmenuotas buvo jos gyvenimo kelias.
„Apie tai svarbu papasakoti, nes ateina laikas, kai suvokiamas tik rezultatas. Juk tuomet anksčiau tekę išbandymai ir vargai nėra tokie matomi“, – dalijosi savo įžvalgomis Europos Komisijos vadovė.
Pirmiausia U.von der Leyen nutraukė dvejas studijas – archeologijos ir miškininkystės. Kaip sako politikė, ji pajuto palengvėjimą, kai gavo vietą studijuoti mediciną. Žinojo, kad tai jos tvirtas apsisprendimas ir ji nepakartos ankstesnės klaidos.
Interviu U.von der Leyen atvirai kalbėjo apie tą sunkų metą, kai jai teko derinti šeimos planavimą ir karjerą: „Visa tai dar ir dabar prisimenu iki mažiausių detalių. Ką tik gavusi medicinos praktikos licenciją pradėjau dirbti ligoninėje ir laukiausi pirmagimio. Tuomet pajutau didelį aplinkinių nusivylimą, tai galėjau jausti be žodžių: „Štai ir viskas! Tiek daug iš tavęs tikėjomės. Nebegali užsiimti mokslu ir nebetinki darbui universitetinėje klinikoje.“
Ir kiti U.von der Leyen nėštumai buvo lydimi nuolatinės kovos už vietą profesiniame pasaulyje.
„Gimus antram vaikui išbandžiau viską, kad galėčiau gauti darbą ne visai dienai. Tuomet man labai padėjo universitetinės klinikos moterų teisių atstovė. Gimus trečiam vaikui man pašlijo nervai, nebegalėjau šeiminio gyvenimo suderinti su darbu naktį ir savaitgaliais“, – prisiminė moteris.
Kai sutuoktinis Heiko von der Leyenas (66 m.), taip pat medikas, gavo Vokietijos tyrimų asociacijos („Deutsche Forschungsgemeinschaft“ – DFG) stipendiją darbui Stanfordo (JAV) universiteto Kardiologijos institute, teko krautis lagaminus.
Iki šiol U.von der Leyen žavisi Amerikos draugiškumu dirbančioms moterims: „Universitete galiojo kitoks požiūris: „Kaip? Abu esate gydytojai ir turite tris vaikus? Taip, tai nuostabu, bet jums teks daug dirbti, jei norėsite apmokėti vaikų studijas. Kuo galime jums padėti?
Mus užplūdo toks jausmas, lyg iš kažkur atsiradęs stiprus oro gūsis staiga pakėlė mūsų sparnus. Nebeliko sąžinės graužimo, kaltės jausmo. Pajutome paramą, iš pat pradžių mums skyrė vaikų priežiūrą. Manęs niekas nebeklausė, kaip visa tai pajėgti atlaikyti. Būtent tada prisiekiau, kad niekada neįsileisiu kaltės jausmo. Šio pažado laikiausi ir laikausi vėl grįžusi. Nuo to laiko niekam neleidžiu elgtis taip, lyg dėl ko nors turėčiau jaustis kalta.“
Susigrąžinto pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis jausmas stiprėjo kopiant politinės karjeros laiptais.
Nepaisant to, pirmiausia buvo viena priežastis, dėl kurios šeima vėl grįžo į Vokietiją.
„Europinis socialinis modelis suteikia neįtikėtinai tvirtą pagrindą kurti gyvenimą ir gyventi, kaip trokštama. Juk Europoje mokyklos ir universitetai iš esmės prieinami visiems“, – sako U.von der Leyen.
Europos Komisijos vadovė įsitikinusi, kad švietimas esąs visų gyvenimo sprendimų pagrindas.
Dabar jau savaime suprantama, kad tėvai ir motinos turi laiko tiek savo vaikams, tiek ir daryti karjerą. Tai anksti suprato ir būsima politikė.
„Jau būdama jauna žinojau moterų gebėjimus. Buvau tvirtai įsitikinusi, kad turėtume eiti savo pasirinktu keliu kaip ir vyrai. Ir vadovaujamos pozicijos tarp abiejų lyčių turi būti padalytos vienodai“, – sako Europos Komisijos vadovė.
Tarsi padrąsinantis raginimas moterims interviu metu nuskambėjo U.von der Leyen žodžiai: „Atsigręžusi į praeitį klausiu, ką dabar daro visos tos moterys, kurios anuomet su manimi studijavo?“
Kas ši iš pažiūros trapi, bet tvirto stuburo moteris, nepabūgusi priimti iššūkio ir stoti prie Europos Komisijos vairo, kurį iki šiol sukiojo jos pirmtakai vyrai? Gal tai padėtų suprasti žvilgsnis į jos šeimą, kurioje užaugo?
Ursula gimė Briuselyje, Belgijos sostinėje, kur jos tėvas Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos politikas Ernstas Albrechtas ėjo atsakingas pareigas Europos Ekonominėje Bendrijoje, kuri laikoma Europos Sąjungos pirmtake.
Briuselyje būsimoji Europos Komisijos vadovė praleido 13 metų, lankė Europos mokyklą, kalbėjo vokiškai ir prancūziškai. Ursula buvo trečia septynių vaikų – penkių brolių ir jaunėlės sesers Benitos Evos – šeimoje. Sesuo būdama vienuolikos metų mirė nuo vėžio.
Vaikystės metais vyresnieji broliai Ursulą meiliai vadino Roschen – Rožele. Protestantizmą išpažįstantys tėvai namuose meldėsi ir giedojo giesmes.
Tėvas savaitgalius leido su belgų aristokratais medžiodamas fazanus, o Ursula su broliais vaidino jų motinos sukurtas pjeses.
Albrechtų šeimą draugai laikė tarsi nužengusia iš kito laiko.
Į Vokietiją – tiksliau, į Žemutinę Saksoniją – 1970-aisiais grįžusi šeima įsikūrė kaime, didžiulėje sodyboje, apjuostoje tvirtų senų ąžuolų. Čia skambėjo muzika ir lankėsi Vokietijos elito atstovai.
Albrechtų vaikams nebuvo leidžiama ilgai sėdėti prie televizoriaus. Ursulos broliai galėdavo būti lauke tik dienotvarkėje nustatytą laiką.
Vaikai buvo auklėjami labai griežtai, kartą vieną prasižengusių sūnų motina nusiuntė dilgėlių skinti.
Po sesers mirties Ursula tapo šeimos, pirmiausia tėvo, numylėtine. Bet ir ji turėjo paklusti griežtai drausmei, gauti tik geriausius pažymius.
Kai 1976-aisiais E.Albrechtas tapo Žemutinės Saksonijos ministru pirmininku, šeimai teko pratintis prie viešumos. Ursula su broliais ne kartą tapo regioninės televizijos laidų dalyviais.
Aštuntasis dešimtmetis Vokietijos istorijoje buvo paženklintas kairiųjų radikalų teroristinės pogrindinės organizacijos – Raudonosios armijos frakcijos („Rote Armee Fraktion“ – RAF) siautėjimo.
Šis laikas nebuvo lengvas vokiečių politikams ir jų šeimoms, taip pat ir Albrechtams. Žemutinės Saksonijos ministro pirmininko šeimą saugojo 12 pareigūnų, vaikus į mokyklą vežiojo policijos mašina.
Aplenkusi vieną klasę Ursula Albrecht brandos atestatą gavo būdama 17-os. Baimindamiesi kairiųjų teroristų išpuolių tėvai išsiuntė dukterį į Londoną studijuoti ekonomikos Rose Landson slapyvardžiu.
Mediciną Ursula studijavo Hanoveryje (Vokietija), apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Čia universiteto chore sutiko savo būsimąjį vyrą H.von der Leyeną. Jo šaknys nusidriekia į Vokietijos aristokratų šeimą.
Pora susituokė 1986-aisiais. Tuo metu Ursulai buvo 28-eri, o Heiko – 31 metai.
Į politiką U.von der Leyen atėjo vėlokai – 42-ejų, jau būdama septynių vaikų mama. Karjerą pradėjo 2003-iaisiais kaip Žemutinės Saksonijos šeimos ministrė. Po poros metų persikėlė į Berlyną ir pradėjo dirbti moterų reikalų ir šeimos ministre pirmame A.Merkel vadovaujamos vyriausybės kabinete.
Moterys sekė kiekvieną trapios šviesiaplaukės žingsnį ir ją garbino lyg dievaitę.
2009-aisiais U.von der Leyen tapo socialine ministre antrojoje A.Merkel vyriausybėje.
Po ketverių metų formuodama naująjį kabinetą kanclerė jai buvo numačiusi sveikatos apsaugos ministro postą, bet U.von der Leyen pageidavo gynybos ministerijos. Ir savo tikslą pasiekė.
Viena pirmųjų pirmosios Vokietijos gynybos ministrės kelionių buvo skrydis į Afganistaną. Ten ji sužavėjo savo šalies kariškius, regis, nuoširdžiu rūpinimusi.
Sparčiai karjeros laiptais kopiančiai U.von der Leyen padėjo ir ta aplinkybė, kad būdama aukšto Vokietijos valstybės pareigūno duktė anksti susidūrė su politinio gyvenimo kasdienybe ir didelę dalį patirties perėmė iš savo tėvo.
U.von der Leyen pravertė ir nuo vaikystės diegta griežta disciplina, darbštumas. Šiuos bruožus ji įdiegė ir savo vaikams.
Bet politikė įsitikinusi, kad vaikų atžvilgiu jokiu būdu negalima naudoti jėgos, nes, nepaisant visko, jiems reikia meilės.
„Kartą mano mažasis sūnus, kai kalbėjausi su savo mama, šaukė ir tampė mane už kelnių. Sudaviau jam per ranką. Mama paaiškino, kad sūnus nori tik mano dėmesio. Nuo to laiko bet kokios jėgos panaudojimas man yra tabu“, – sako U.von der Leyen.
Liekna ir vis dar mergaitiškai atrodanti Europos Komisijos vadovė savo elgesiu nenusipelno skandalingos žiniasklaidos dėmesio. Ar gali būti kitaip?
U.von der Leyen vadovaujama institucija – tarsi Europos Sąjungos veidas.
Ir Europos Komisijos vadovė daro viską, kad jis būtų nepriekaištingas. Juk U.von der Leyen laikoma išskirtine, netgi, pasakytum, tobula moterimi.
Parengė ONA KACĖNAITĖ
