Verslininkę, kompanijos aromáma įkūrėją ir sielą G.Veličkienę su chalatu ir nepasipuošusią išvysite retai. Dažniausiai ji – su ryškiomis ar gėlėtomis suknelėmis, ilgais išpuoselėtais plaukais, su makiažu. Nes kitaip nemoka – būti pasitempusiai, susitvarkiusiai moteriai tarsi įaugę į kraują.
„Man svarbu ne kiek išvaizda, kiek vidinė būsena: kai pasipuoši, susitvarkai, visaip kitaip darbai einasi, nuotaika pakilesnė“, – sakė Giedrė.
Juolab kaip gali būti kitaip, jei ir save, ir kitas moteris Giedrė visada vadina deivėmis – kitokio pasisveikinimo greičiausiai neišgirsime ir susitikę su ja tiek eteriniais aliejais kvepiančioje parduotuvėje, tiek išgerti arbatos. Moteris neabejoja – visos moterys yra deivės.
„Kiekviena, norėdama būti deivė, turi savo būdų ja tapti. Jei esi sportiška ir avi sportinius batelius – esi sportiška deivė. O gal esi deivė mūvėdama odines kelnes ir vairuodama motociklą? Deivė – kiekviena mūsų: susišukavusi ir ne, ilgais plaukais ar trumpais, liekna ar apkūni. Tai – apie gyvenimą iš įkvėpimo, tėkmėje.
Nebaudžiu savęs veikla ar santykiais, kurių nenoriu, neskriaudžiu savo kūno maistu, kurio nemėgstu, ir pan.
Matau, kad į aromáma bendruomenę įsitraukusios moterys irgi jaučia, kad pasakymas „Labas, deive“ dieną padaro nuostabią, įkvepia.
Gyvenu deiviškai, esu laiminga ir spindžiu – esu deivė, nes pati renkuosi taip gyventi, tai vidinė būsena, už kurią atsakinga esu tik aš pati“, – pasakojo Giedrė.
Moteriškumas – tarsi Giedrės vizitinė kortelė, jos garderobe – vos vieni džinsai, kuriuos velkasi tik tada, kai lauke labai šalta.
„Mane nuo vaikystės supo tokios moterys – su gražiais paltais, skrybėlaitėmis, susitvarkiusios plaukus, nagus. Mano mama ir močiutė ir dabar tokios. Matyt, ir aš negalėjau būti kitokia, kai aplinka buvo tokia.
Mano sekėjai tikrai matė mane ir ką tik išlipusią iš vonios, įsisukusią į rankšluostį, bet jie vis tiek matė deivę. Gyvenu taip, kaip sako širdies balsas, atsipalaidavusi, laisva, tad ir mano moteriškumas žydi natūraliai“, – sakė ji.
Giedrė save vadina vyturiu – ji keliasi 4 ar 5 valandą ryte. Anksčiau dažniausiai keldavosi dėl darbų, dabar labiau dėl ramaus ir kokybiško laiko sau. Besistebintiems, kaip atsiranda jėgų busti tokį ankstyvą rytą, ji šypsosi – eikite laiku miegoti. Giedrė gulasi iškart užmigdžiusi vaikus, tad ir atsibunda dažniausiai be žadintuvo.
Darželinuką Tautvydą (4 m.) ir mokyklinuką Arvydą (10 m.) su devyneriais metais vyresniu vyru Remigijumi auginanti moteris kiekvieną rytą keletą valandų skiria sau, o tuomet – vaikų ryto pasiutpolkė: pusryčiai, pasiruošimas, vežimas į ugdymo įstaigas.
„Laiko sau man labai reikia, o kitu metu sunku jo rasti. Šiuos metus pasitikau su pažadu sau gyventi ramiau ir lėčiau. Jau pernai ėmiausi šios misijos ir tikiuosi tą lėtesnį ritmą palaikyti. Be to, mano darbas kūrybinis, tad ir dirbti tyloje ir ramybėje, kai nepypsi telefonas, daug geriau.
Pastebėjau, kad ryto darbai visada kokybiškesni ir produktyvesni. O vidury darbo dienos tiesiog negaliu išsijungti telefono ir atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio rūpesčių ir darbuotojų klausimų“, – sakė verslininkė.
Ką dar galima veikti taip anksti? Galima daryti veido mankštą, veido masažą, užsidėti kaukę, paskaityti, galiausiai pasitvarkyti namuose. Rytas moteriai – šventas laikas. Visus geriausius dalykus ji sugalvojo ir sukūrė anksti ryte, kai aplinkinis pasaulis dar miega.
Šeimos verslas jau skaičiuoja vienuoliktus metus, jis jau įsisukęs, tad panikos, nemigos, bėgimo ir nerimo, koks buvo anksčiau, tikrai nebėra. Atėjo laikas pasimėgauti gyvenimu, skaityti knygas, vaikščioti gryname ore, daugiau laiko skirti vaikams. Juk pirmasis tikrai augo bėgime – Giedrė nori atsigriebti už prarastą laiką.
Kompanija aromáma, kurioje Giedrė dirba su vyru Remigijumi, sėkmės lydima ne tik Lietuvoje. Atrodytų, jos įkūrėjai jau galėtų mėgautis pelnu ir nesukti galvos dėl kasdienių rūpestėlių – juk įmonėje dirba 70 žmonių. Tačiau Giedrė atvira – ji tiesiog negali nedirbti.
„Tiek, kiek tik galiu atiduoti darbų, jau esu atidavusi kitiems. Tačiau vis tiek yra tokių, kurių be manęs nepadarys niekas kitas. Tokia tiesa.
Dažnai žmonės mane vadina ne vardu, o aromáma. Tai – asmeninis prekės ženklas, kurio sėkmė priklauso ne nuo ko kito, o nuo manęs, nes žmonių esu tapatinama su įmone ir produktais.
Klientai manimi pasitiki, tad aš natūraliai noriu kurti ryšį su jais ir kasdien bendrauti. Abejoju, ar taip pat pasitikėtų, jei matytų tik plakatus su mano atvaizdu.
Visiems reikia bendravimo, žmonės laukia mano atsakymų į žinutes, jiems smagu pajusti ryšį, pamatyti, ką mes veikiame, kaip gyvename kasdienybėje, kokius produktus ir kaip naudojame patys, taip pat sekėjai labai mėgsta matyti mūsų įmonės darbo užkulisius“, – pasakojo moteris.
Aromaterapija – pagrindinė Giedrės veiklos sritis, o jos noras – būti šios srities ambasadore Lietuvoje. Tai labai specifinė sritis, nes aromaterapija naudojama ne tik estetiniais, bet ir sveikatinimo tikslais.
G.Veličkienė turi medicininį išsilavinimą ir aromaterapijos žinių – šių dviejų sričių sąveika leidžia jai edukuoti žmones ir skleisti žinią apie tą tikrąją aromaterapiją.
„Aš su eteriniais aliejais gyvenu jau daugiau nei pusę savo gyvenimo, tai mano kasdienybė“, – pasakojo G.Veličkienė.
Giedrė universitete studijavo slaugos mokslus ir tikėjosi dirbti slaugytoja ligoninėje, jai tai atrodė prasmingas ir įdomus darbas. Praktikų metu ji puikiai įsivaizdavo save dirbančią ligoninėje su pacientais.
Tačiau čia pat jau plėtojo asmeninę veiklą, o aistra aromaterapijai liepsnojo vis labiau. Verslas atsirado natūraliai, tad ir pasirinkti gyvenimo kelią nebuvo sudėtinga.
Posakis, kad pavertus savo pomėgius darbu į darbą eiti nereikės, jai – absoliuti tiesa. Viskas jų šeimoje – ir vaikų auginimas, ir tarpusavio santykiai, ir verslas – iš širdies ir įkvėpimo.
Kompanijos aromáma pradžia – 2011-aisiais, kai gimė pirmasis poros sūnus. Nors Giedrė verslu savo veiklos tuomet nevadino, su kolege jau rengė nemokamus seminarus mamoms „Sąmoningos mamos“, kuriuose pasakojo ir apie aromaterapiją.
Kol kitos naujai iškeptos mamos mėgavosi motinyste ir buvimu su kūdikiu, G.Veličkienė degė noru daryti ką nors naudinga.
„Mama tapau labai jauna, vos 20-ies. Gal todėl taip norėjosi veiklos iškart po kūdikio gimimo.
Mėgstu būti namuose, mėgstu būti su vaikais, bet kad jausčiausi laiminga ir neprarasčiau pusiausvyros, man reikia dirbti, turėti ir kitų interesų, veiklos sričių“, – sakė ji.
Pirmus dvejus metus iš savo veiklos moteris negavo jokių pajamų: dirbo iš įkvėpimo ir polėkio, kuriuos jai dovanojo vaikas. Ir tikrai nemanė, kad iš to išaugs tai, ką turi dabar.
„Niekada neturėjau penkmečio plano, verslo strategijos. Aš viską ir visada darau iš malonumo ir įkvėpimo, o mudu su vyru – labai spontaniški. Tikiu, kad tai vienas didžiausių aromáma pranašumų.
Aš žinau, tiesiog jaučiu visa esybe, kad viskas gyvenime vyksta taip, kaip turi būti, ir tada, kada turi įvykti. Todėl graužtis, kad ko nors nespėjau ar kas nors nepavyko, – ne man. Vadinasi, dar ne laikas“, – sakė verslininkė.
Darbų gausa ir siekis juos atlikti tobulai Giedrei – ne vien džiaugsmas ir laimė. Dar visai neseniai, pernai pavasarį, ji pajuto, kad niekas nebedžiugina, o ir įkvėpimo darbams nebeliko.
„Tai buvo pats tikriausias perdegimas, duobė, pojūtis, kurio niekada anksčiau nebuvau patyrusi ir nemaniau, kad patirsiu.
Buvau tikrai pervargusi, važiavau iš iš paskutiniųjų, kol galiausiai palūžau – visko man buvo per daug. Tuomet keturis mėnesius buvau visiškai pasitraukusi iš darbų.
Buvo labai sunkus laikas, bet atsigavau. Grįžau jau kitokia, pakeičiau požiūrį.
Verslui tie mėnesiai nebuvo patys geriausi, bet buvo naudinga pamatyti ir dar kartą suprasti, kad aromáma nebūtų tokia, kokia yra dabar, jei čia nebūtų manęs. Per tą laiką mes pamatėme, ką reiškia maža apyvarta, prigesęs vartotojų aktyvumas“, – pasakojo G.Veličkienė.
Giedrė puikiai žino, kad perdegimas dažnai ištinka mamas, – tas, kurios skuba, lekia, kurios nori ir būti geros darbuotojos, ir tobulos mamos, ir žmonos, kurioms reikia viską kontroliuoti, nieko nepaleisti savieigai.
Vis dėlto kalbėdama apie savo perdegimą motinystės ji nemini. Mat čia ji su vyru Remigijumi – kaip vienas darnus kumštis, abu dalijasi tėvystės džiaugsmais ir rūpesčiais. Savęs moteris nevadina mama, kuri niekada neatsitraukia nuo vaikų ar neišleidžia mažųjų paviešėti pas senelius.
„Mano perdegimas buvo visiškai darbinis. Žinoma, prisidėjo ir karantinas – dievinu keliones, jose semiuosi įkvėpimo, o kelionių nebeliko.
Užsisėdėjau, jaučiau įtampą, įkvėpimo nebuvo kur pasisemti ir galiausiai vieną dieną eidama į darželį pasiimti Tautvyduko palūžau – pradėjau nevaldomai verkti.
Išsiverkusi nusprendžiau – turiu atsitraukti. Iš pradžių dviem mėnesiams, vėliau – dar dviem“, – pasakojo moteris.
Tuo metu laiką ji leido su vaikais, gamino valgyti, skaitė knygas, keliavo ar tiesiog gulėjo ant sofos žiūrėdama į lubas. Norėjosi tik tylos ir ramybės. Galiausiai pajutusi, kad vėl nori kurti, užpildžiusi vidinius savo resursus grįžo į darbus. Verslas išgyveno.
„Supratau, kad galima viską daryti kiek paprasčiau, lengviau, mažiau, po truputėlį. Tas perfekcionizmas ir noras nuolat padaryti maksimumą tikrai mane išsekino. Per savo keturių mėnesių atostogas supratau, kad čia aš pati, ne kas kitas, keliu sau milžiniškus reikalavimus.
Nuo šių metų pakeitėme visą savo komunikaciją – viskas einasi dar geriau, o ir klientai rašo, kad jiems daug labiau patinka mūsų naujasis stilius.
Įvykus perdegimui man tikrai išsivalė galva, esu laiminga, kad tas lūžis įvyko. Neslepiu – buvo sunku, bet man jo labai reikėjo. Stengiuosi ir dabar rasti laiko tiesiog pagulėti ant sofos ir pažiūrėti lubas – atėjo sąmoningumas, kad kartais reikia ir to.
Negalima ignoruoti savo poreikių. Jei vidinis indas tuščias, neturi ką duoti ir aplinkai“, – kalbėjo G.Veličkienė.
Giedrė ir Remigijus Veličkai pažįstami jau 13 metų, susituokę – 11 metų. Moteris atvira – kartu jie ir namuose, ir darbe, bet dėl to tik džiaugiasi.
G.Veličkienės sutuoktinis kompanijoje atsakingas už plėtrą, kolektyvo interesus, įvairius administracinius darbus.
„Mudu puikiai vienas kitą suprantame, turime panašų požiūrį į vaikų auginimą, buitį, santykius. O darbe mes beveik nesusitinkame – dirbame labai skirtingose srityse, be trinties. Remigijus nesikiša į mano kūrybinį lauką, o aš neturiu nieko bendra su jo techniniais ir administraciniais reikalais“, – sakė verslininkė.
Laikas dviem? Veličkų šeima sąmoningai planuoja ir laiką su vaikais, ir būtinai kartą per mėnesį – laiką dviem. Giedrei ir Remigijui norisi būti dviese, skirti asmeninio laiko antrajai pusei ir tai jie daro iš širdies.
„Druskininkai, Palanga, trumpas skrydis savaitgaliui – mudu tai darome. Būtinai pasirenkame gražų ir gerą viešbutį, skanų maistą. Tose išvykose pabendraujame ne tik kaip pora, bet ir kaip bendradarbiai: kitoje aplinkoje visada kyla naujų minčių.
Vaikams, tikiu, smagu matyti, kai tėvai skiria laiką vienas kitam ir puoselėja savo santykius, – tai jiems suteikia saugumo ir pasitikėjimo“, – svarstė moteris.
Poros pykčius ar ginčus Giedrė vadina intelektualine skorpioniška (mat abu – šio Zodiako ženklo) diskusija. Po tokių skaudžių įgėlimų vienas kitam abu smagiai pasijuokia ir gyvena toliau. Nekalbadienių šioje šeimoje nebūna, viską juodu aiškinasi čia ir dabar, tabu temų neturi.
„Mano vyras – labai protingas, aukšto emocinio intelekto žmogus, jis puikiai supranta moteris, jų bangavimus – ir ne tik mane, bet ir visas kitas. Įsivaizduokite, ką jis turi kasdien išgyventi, – dramų, pilnačių, PMS, blogų dienų – juk kolektyve dirba 65 moterys.
Remigijus tai vadina labai gera bendravimo treniruote ir juokauja: „Jau puikiai matau, kada kardiogramos kreivė kyla į viršų.“
Jis visada išklausys, apkabins, paklaus, kaip gali man padėti, pasiūlys kartu praleisti laiką, kad tik pasijusčiau geriau. Tai didelė dovana ir vertybė. Aš šventai tikiu, kad supratingas vyras – viena didžiausių mūsų tvirtų santykių paslapčių“, – atviravo Giedrė.
Du sūnus auginantys sutuoktiniai juos auklėja savo pavyzdžiu. Moteris tiki, kad matydami nuoširdžiai dirbančius, besistengiančius vienas dėl kito ir dėl vaikų tėvus jie perims tą pavyzdį ir nešis jį į savo gyvenimus.
Tėvai džiaugiasi, kad sūnūs auga mandagūs, atsakingi, besirūpinantys ir galvojantys apie kitus.
„Berniukams labai svarbus tėvo pavyzdys. Arvydui ir Tautvydui labai pasisekė turėti tėtį, kuris supranta jų poreikius ir emocijas, geba paglostyti ir apkabinti, bet tuo pat metu skiria jiems labai daug vyriško laiko ir pamokų.
Esame pasidaliję – mano sritis labiau kasdienė priežiūra, buitis, o Remigijaus – pramogos: kartingas, boksas, virtualios realybės akiniai, sportas ir panašūs dalykai.
Dabar lyg ir nebepriimta darbų skirstyti į moteriškus ar vyriškus, bet mes šeimoje esame labai tradiciški – ir taip, į vyriškus buities darbus Remigijus visada įtraukia ir sūnus. Bet jis nesirūpina nei kaip iki stalo atkeliauja vakarienė, nei tuo, kad vaikai išaugo drabužius ar keičiasi sezonas ir reikia naujų. Taip pat kaip žieminės padangos, elektros skaitikliai, baldai ir remontai namuose – ne mano reikalas.
Tikiu, kad vaikai, imdami pavyzdį iš tėčio, užaugs tokie pat rūpestingi, gebantys puoselėti santykius, švelnūs, darbštūs ir mandagūs“, – šypsojosi G.Veličkienė.
Ar yra dalykas, kurio Giedrė bijo? Moteris neslepia – bijo prarasti tai, ką turi: santykius, sveikatą, gerovę.
„Turime galvas, rankas, žinome, kaip tai padaroma, – prarasti verslą nebūtų pasaulio pabaiga. Bet namus, jų jaukumą, žmones, kuriuos mylime, tikrai baisu prarasti. Ir, žinoma, visada baisu prarasti sveikatą. Kaip mano močiutė sako: „Svarbiausia – sveiki, o visą kitą uždirbsime, sukursime, nusipirksime.“
