Karolinos ir jos sužadėtinio reperio Dominyko Ježerio (25 m.) dukrai Isabelle – vieni metai ir keturi mėnesiai. Kai ji gimė, laiminga motina ant rankos plaštakos pasidarė tatuiruotę su dukros vardu „Isabelle“ ir maža širdele.
Ji neslepia, kad dabar jos ir sužadėtinio gyvenime viskas pasikeitė. „Tėvystė – labai sudėtingas dalykas. Mudu su Dominyku esame dar tik pradinukai. Dar viskas prieš akis ir mudu patys mokomės“, – pasakojo K.Meschino.
– Karolina, jau antrą kartą švęsite Motinos dieną. Kokie jausmai užplūsta prieš šią šventę?
– Vis dar negaliu priprasti prie mamos statuso. Tik dabar tai ateina į galvą, kai dukra pradėjo mane šaukti „mama“.
Dabar jaučiu didelę pagarbą visiems, kurie yra tėvai. Dabar, kai suprantu, kiek reikia pasiaukoti auginant vaiką, kiek tai reikalauja dėmesio, meilės, pastangų, streso ir ašarų, ir dar visko ir geriausia prasme, ir blogiausia.
Motinystė man yra stebuklas to, ką gali moters kūnas ir kokių jausmų suteikia vaikas. Jaučiuosi taip, kad per šiuos metus ir keturis mėnesius paaugau daugiau negu per visą gyvenimą. Paaugau tiek širdimi, tiek siela, tiek protu. Esu labai dėkinga ir Dominykui, ir gyvenimui, kad man davė tokią dovaną – Isabelle.
Man Isabelle – didžiausia laimė ir turtas ir aš jaučiuosi visiškai išprotėjusi dėl jos. Atrodo, ji taip mane supranta, kad... Aš tikiu, kad į Isabelle įsikūnijo mano močiutės siela.
Aš turėjau ypatingą ryšį su močiute – tėčio mama iš Italijos. Mudvi buvome kaip vienas žmogus. Mudvi labai artimai bendravome, ji man buvo viskas. Dažnai su močiute matydavomės, nuvykdavome per Velykas, kitas šventes, vasarą. Mane palikdavo vasarą pas ją atostogauti ištisus mėnesius.
Per nėštumą daugiausia ir verkiau dėl to, nes žinojau, kad močiutė su Isabelle nesusitiks.
Labai ilgas atsisveikinimas buvo su ja – lėta, daug dienų besitęsianti jos mirtis. Ir kai dešimt dienų atverkę sėdėjome šarvojimo salėje prie jos karsto, mano mama pasakė: „Per šiuos metus mūsų šeimoje, gal tavo pusbroliams, gims vaikas, ir jis bus mergaitė, pamatysi.“
Ir per tuos metus pastojau, ir gimė mergaitė.
Isabelle su mano tėčiu turi ypač artimą ryšį. Aš net tokio ryšio neturiu, kaip tėtis su anūke. Būna, kartais net pavydžiu. Atsimenu, kai tėtis pirmą kartą man uždėjo ranką ant pilvo, Isabelle sujudėjo. Kažkokia magija yra tarp tėčio, Isabelle ir močiutės.
– Esate sakiusi, kad iki 30 metų norėtumėte susilaukti trijų vaikų.
– Taip! Aišku, pasvajoti labai smagu. Visą laiką norėjau būti jauna mama, visą laiką norėjau šeimos, nes man šeima – vertybė numeris vienas ir svarbiausias dalykas.
Kol kas neskubu su antru vaiku, kad ir kaip visi klausinėja: tai kada antras? Man taip norisi pasidžiaugti Isabelle ir jos vaikyste ir jai duoti viską, ką tik galiu. Tikrai manau, turėsiu dar vaikų. Gal iki 30-ies ir antras atsiras.
– Kažkada stipriai maištaudavote prieš tėvus, kai jie jūsų neišleisdavo į repo koncertus, reikalaudavo laiku grįžti namo. Ką dabar manote apie maištingą savo paauglystę? Kaip pati auklėjate ir auklėsite dukrą?
– Mano tėvai buvo labai griežti ir mane griežtai auklėjo. Ir aš visą laiką sakydavau mamai: „Na, jau kai aš turėsiu vaikų, tai juos auklėsiu, kaip aš noriu. Aš būsiu jiems draugė, o ne taip kaip tu.“
Bet dabar mudvi su mama – geriausios draugės. Maždaug nuo 17–18-os metų tarp mudviejų atsirado labai artima draugystė.
Kai laukiausi, atsirado stiprus dėkingumas mamai. Kiek visko ji turėjo patirti! Jau laukdamasi pradėjau jos atsiprašinėti. Ir dabar, kai būna gimtadieniai, kitos šeimos šventės, tiesiog dėkoju tėvams už viską, ką jie man davė.
Mudu su Dominyku jau dabar šnekame, kaip čia apsaugojus dukrą nuo visų pasaulio blogybių. Aš dabar stengiuosi mėgautis akimirka ir negalvoti, kas bus. Bet paauglystė – man vienas labiausiai baimę keliančių dalykų. Paauglystės labai bijau, tuo labiau kad save atsimenu, kokia tada buvau.
Mergaitės man atrodo tokios trapios. Ir Isabelle man – angelas, šventas angelas... Stengsimės išauginti dorą žmogų ir išleisti į gyvenimą.
– Kokias išdaigas krėsdavote paauglystėje?
– Buvau paauglė iš vadovėlio – dariau viską, kas blogai, ko negalima daryti. Draugai, cigaretės, sidras. Jo paragavome su draugais pas kažką kieme. Visko, ko tėvai neleidžia, norėjosi. Draugai galėdavo grįžti namo 9 valandą vakaro, aš – jau 6-ą. Po kelerių metų tėvai jiems leisdavo grįžti 24 valandą, man – 8-ą. Ir visą laiką mane taip saugodavo.
Aš buvau sudėtinga paauglė. Mano paauglystė buvo vienas ilgas namų areštas. Buvo atimtas kompiuteris, telefonas. Tai aš, būdavo, pasiskolinu telefoną, nusiperku vienkartinę kortelę ir susirašinėju su draugėmis. Gerai ištampiau nervus tėvams.
Visiškai kitaip elgiuosi dabar, kai pati esu mama. Dabar, kai pati turiu dukrą, kartais atrodo, kad negalėsiu jos per daug saugoti, nes kai susidurs su realiu gyvenimu, bus dar sunkiau. Bet jeigu viską leisi, tai nebus jokios kontrolės.
Jau atėjo tas amžius, kai Isabelle pradėjo daug ką suprasti, į daug ką reaguoti, pavienius žodžius gaudyti. Labai imlus vaikas. Stengiamės paisyti, kaip elgiamės, ką šnekame, nes matome, kad ji jau pradeda atkreipti dėmesį, mus kopijuoti, o dar net nekalba.
– Kaip jūsų dukra atkeliavo į šį pasaulį? Ar sunkiai išgyvenote nėštumo laikotarpį?
– Ne, bet man buvo privaloma daryti cezario pjūvį, nes mergytės padėtis pilve buvo netaisyklinga ir jai du kartus virkštelė buvo apsisukusi aplink kaklą.
Kai turėjau eiti į operacinę, atsimenu, stovėjau prieš veidrodį, glosčiau pilvą ir verkiau. Man atrodė, kad per trumpai pabuvau su tuo pilvu, taip buvau prie jo pripratusi.
Man nėštumas buvo toks malonus, nebuvo jokių komplikacijų. Tiesa, pykino, bet nė karto nevėmiau. Kadangi dirbau iki paskutinės dienos, kiek galėjau pati, kiek karantinas leido, tai man labai greitai praskriejo tas laikas.
– Ar neišgąsdino medikų pranešimas, kad jums teks daryti cezario pjūvį?
– Faktas, kad išsigandau. Prisigalvojau visokių blogų dalykų, labai kankinausi dėl to.
Paskutinį nėštumo mėnesį gydytoja pasakė, kad jeigu mergaitės padėtis nepasikeis, reikia rezervuoti gimdymo datą, t.y. kada daryti cezario pjūvį.
Nustebome: mes patys galime išsirinkti datą, kada gims vaikas?! Pradėjome su Dominyku studijuoti Pitagoro kvadratus, domėtis visokia numerologija.
Pagal numerologiją, geriausia diena sausio pradžioje buvo 7-oji. O man jau 6 dieną prasidėjo kažkokie įtartini dalykai ir labai blogai jaučiausi. Kai nuvažiavome pas gydytoją, ji pasakė, kad gimdos kaklelis jau prasivėręs ir galiu gimdyti. Bet juk dar 6 diena! Man reikia pagimdyti 7-ą!
Apie tuos, kurie gims 6 dieną, buvo parašyta, kad plauks pasroviui visą gyvenimą ir karmos taškus taupys kitam gyvenimui. O gimę 7 dieną pasaulį gali užkariauti.
Išvažiavome namo laukti kitos dienos.
Rytą nuvežė mane į operacinę, ir gimė Isabelle. Viskas vyko labai sklandžiai.
Pirmos trys dienos buvo sunkios, nes po operacijos negalėjau atsistoti. Dominykas pirmas išmoko pervystyti vaiką, o man buvo miela į tai žiūrėti. Po to jis mane mokė šitų dalykų.
– Ir štai namuose – mažoji princesė. Ar pasikeitė gyvenimas ir tarpusavio santykiai su Dominyku?
– Viskas visiškai pasikeitė. Gyvenimas apsivertė! Būna visko.
Kai gimsta vaikas, aišku, kad daugiau įtampos atsiranda namie. Ir išsimiegoti ne visada pavyksta. Bet man pasisekė, nes dukra tikrai labai gerai miega – nuo 10 val. vakaro iki 10 val. ryto ji miega neprabusdama.
Bet jeigu kalasi dantukai ir ji nerami, keliamės kokius tris kartus per naktį arba pasiimame ją į lovą. Nemiegi visą naktį, nes ji zyzia, ir galvoji: kaip reikia gerbti mamas, tėčius, kurie turi neramius vaikus.
Isabelle nusidavusi į tėtį visomis prasmėmis. Viena savybių – jai labai svarbu miegas. Todėl džiaugiuosi, kad ji į tėtį atsigimė.
Labai smagus gyvenimas su vaiku. Taip, yra ir labai sunku. Aš suprantu, kad motinystė, tėvystė visiems skirtinga, bet visi rūpesčiai nublanksta prieš vaiką.
–Ir dažnai viskas pasisuka taip, kad antroji pusė – jau ne tokia svarbi. Dėmesio centre būna tik vaikas.
– Svarbu nepamiršti vienam kito, gimus vaikui. Visą laiką mama man tai kalė į galvą. Nes vaikas užaugs ir išeis, o jūs liksite dviese. Stengiamės išlaikyti gerus santykius su Dominyku, bet ne visada pavyksta, nes buitis – atrodo, tokie maži, kvaili dalykai – įtraukia į savo sūkurį.
Jeigu vaikas irzlus, aš automatiškai susierzinu tarsi tarp mudviejų būtų nematoma bambagyslė. Ji labai jaučia mano nervinę būseną, aš – jos. Jeigu ji blogos nuotaikos, tada aš irzli, negražiai su Dominyku bendrauju. Arba atvirkščiai – jis nervinasi, kad vaikas piktas.
Dominyko pamaina –naktinė, tarp mūsų toks susitarimas. Kadangi jis kuria muziką – ir namie, ir mano biure turi studiją, tai dažniausiai miegoti eina daug vėliau negu aš – apie 5–6 valandą ryto. Jeigu yra įkvėpimas, jis sėdi namie studijoje ir kuria, kartais girdžiu, kad dainuoja.
Isabelle miega kitame kambaryje nuo šešių mėnesių, kai atsikraustėme į naują butą. Jeigu verkia, Dominykas eina jos žiūrėti.
Būna tokių momentų, kad sunkiau suderinti laiką. Bet susitariame, susideriname, kuris bus su vaiku. Mes dar esame mokymosi procese, mokymosi kelyje. Susimažinau darbus – dirbu pusę dienos.
Manau, jaunai porai reikia pabūti dviese. Kai dukra užmiega, prasideda mūsų dviejų laikas: ruošiame vakarienę arba ją užsisakome, žiūrime filmus, aptariame dieną, diskutuojame.
Dar savaitgaliai pas mus – šeimos dienos. Ir keliaujame dažnai kartu su Isabelle. Bet būna, kad pabėgame kur nors dviese su Dominyku trims ar keturioms dienoms.
– Sakėte, kad stengsitės dukrą apsaugoti nuo visokių pasaulio blogybių. Didžiausia blogybė, kokia tik gali būti, – Rusijos sukeltas karas Ukrainoje.
– Kai tik sužinojau, kad Ukrainoje prasidėjo karas, pirmąją savaitę praverkiau. Apėmė didžiulė baimė. Kai pamačiau tuos žiaurius vaizdus būtent su vaikais, man taip sutampė visą vidų, net supykino.
Dabar, kai matau karo vaizdus su vaikais, stengiuosi nežiūrėti, nes viskas daugybę kartų jautriau. Kai pats turi vaiką, nori nenori su tais žmonėmis tapatiniesi: o jeigu tu būtum jų vietoje, tų mamų vietoje?
Aš nenorėčiau, kad mano vaikas net išgirstų pavojaus sirenas. Aš nenoriu jokio nubrozdinimo ant jos kūno matyti.
Per daug fanatiškai ir paranojiškai skaičiau žinias. Apėmė stresas, nerimas. Kad nukreipčiau tą nerimą nuo savęs, kad geriau jausčiausi, stengiuosi prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams. Mėnesį tris kartus per savaitę organizavau paramos aukcionus Ukrainos vaikams.
Vis dar tęsiu tą veiklą, bet ne tris kartus per savaitę, o penktadieniais. Ir savo, ir kitų žmonių atneštus jau nedėvimus brangius drabužius pateikiu į labdaros aukcioną. Tam naudoju savo platformą „Karolinos spinta“, kad kuo daugiau žmonių tuos aukcionus pamatytų.
Per mėnesį surinkome beveik 3000 eurų. Juos per organizaciją „Gelbėkit vaikus“ paaukojome Ukrainos vaikams – ir Lietuvoje esantiems, ir Ukrainoje.
Abu su Dominyku ne kartą prisidėjome daiktais, higienos priemonėmis, drabužiais prie organizuojamų reisų tiesiai į karo zoną.
Taip pat savo biure surengiau labai smagias dirbtuves, kurios vyko dvi dienas. Pasikviečiau savo drauges, pažįstamas ir pynėme apyrankes iš mėlynos ir geltonos – Ukrainos vėliavos spalvų – siūlų. Labai daug pripynėme tų apyrankių, po to Pilies gatvėje pardavinėjome.
Surinkome 1713 eurų. Žmonės buvo labai dosnūs ir jautrūs. Būdavo, už apyrankę į dėžutę įdėdavo 40, 50 eurų.
Niekas nenusipelnė to, ką dabar išgyvena nekalti žmonės Ukrainoje. Kažkiek apsipratome su karu. Bet negalime to pamiršti, privalome sekti informaciją ir būtinai turime nenustoti aukoti. Net ir minimali suma gali išgelbėti kam nors gyvybę!
– Pastaruoju metu esate LNK laidos „Aš matau tavo balsą“ komisijos detektyvė. Ar jums patinka darbas televizijoje?
– Aš niekada nesvajojau apie darbą televizijoje. Tai niekada nebuvo mano noras, tikslas ar siekiamybė. Jeigu mokykloje, žinojau, man reikės ką nors pristatyti, neateidavau į pamoką. Pasirodyti viešai man būdavo tragedija. Ką nors pasakoti prieš telefono kamerą daug jaukiau, nes aplinkui nėra kitų žmonių.
O televizija – visai kas kita. Kai mane pakvietė pirmą kartą dirbti televizijoje, ilgai svarsčiau ir labai daug pasiūlymų atmečiau. Ir iki šiol daug atmetinėju.
Pradžioje atmečiau ir pasiūlymą dirbti „Lietuvos balse“. Man atrodė, kad aš – dar tokia žalia, kad nesugebėsiu. Tačiau pribrendau ir kitais metais sutikau – atėjau į „Lietuvos balsą“.
Ir ten buvo mano proveržis – man labai patiko tai, ką darau. Nors jaudindavausi – atrodė, visa drebu, kvėpuoti negaliu, širdis stoja, bet visi aplinkiniai ir šeima tikino: bet iš tavo išorės to nematyti. Na, gerai, pagalvojau, jei nematyti, tai okey.
Ir aš pripratau prie to azarto, prie to beprotiško jaudulio, kai neturi kur dėtis. Ir tas adrenalinas man tapo lyg narkotiku.
Esu emocingas žmogus, daug metų vaikščiojau pas psichologą. Kovoju su panikos priepuoliais, nes į viską reaguoju labai jautriai. Toks jau mano būdas – užsigrūdinau taip, kad man daugiausia laimės teikia tai, kas kelia stresą. Kai išbandau ką nors nauja ir išlipu iš komforto zonos. Nes man būna nuobodu gyventi, jei viskas eina, va, taip – pasroviui.
– Esate populiariausia nuomonės formuotoja Baltijos šalyse. Kur paslaptis, kad į savo instagramo paskyrą sugebėjote pritraukti tokią didžiulę – net 400 000 – sekėjų armiją?
– Paslaptis ta, kad aš niekada nesistengiau jų pritraukti. Niekada nesistengiau būti kokia nors žvaigždė. Tiesiog buvau viena pirmųjų, kuri pradėjo kalbėti prieš kamerą, kai atsirado instagramas.
Juo pradėjau naudotis, kai dar studijavau Milane, Marangoni mados institute. Tiesiog transliuodavau savo kasdienybę: ką veikiu, kur einu, kaip sekasi mokslai. Savo nuomonę kokiu nors klausimu pasakydavau.
Ir tada man pradėjo plaukti pasiūlymai: jeigu tokį ir tokį megztinį pareklamuosi, mes jį tau padovanosime. Gerai, važiuojam! Bet atėjo tiek daug pasiūlymų, kad pradėjau galvoti: reikia iš to užsidirbti. Ir paprašiau pirmųjų 50 eurų. O dabar gerai uždirbu.
Bet niekada instagrame nereklamuoju to, kas man nepatinka.
– Į akis krinta labai gražios jūsų rankos – puikus, meniškas manikiūras, žiedai. Ir apranga – išskirtinė. Jums svarbu atrodyti efektingai?
– Kažkada laukiau, kada man užsidegs žalia šviesa. Nes tėvai sakydavo: jokių tatuiruočių, jokių auskarų iki 18 metų. Vis tiek slapčia pasidariau porą tatuiruočių.
Tačiau kai sukako 18, išlaisvinau savo fantaziją: gal 15 kartų pakeičiau plaukų spalvą, įsivėriau daug auskarų, pasidariau tatuiruočių. Bet visą laiką save stabdau: „Karolina, kūnas – tik vienas. Jeigu dabar jį visą ištatuiruosiu, ateityje neužteks tuščių odos lopinėlių.“ Tad stengiuosi save stabdyti, bet idėjų turiu visą laiką.
Aš niekada nebijojau rengtis, puoštis ir atrodyti kaip man patinka: ryškios spalvos, aksesuarai, trimis dydžiais per dideli drabužiai ar blizgantis švarkas vidury dienos. Svarbiausia tai daryti dėl savęs, ne dėl kitų.
Visada rengiuosi pagal nuotaiką ir kaip man atrodo gražu, per daug nesivaikydama madų. O drabužiai tikrai gali suteikti daug pasitikėjimo savimi ar net pakelti nuotaiką.
Dažnai ir „Humanoje“ apsiperku, ir nėra čia jokios gėdos. Aš – toks pat žmogus, kaip ir kiti. Man fainiau turėti daugiau drabužių, jų derinių, nors žinau, kad tai negerai, skatina vartojimą.
Kai save rodau instagrame, noriu jaustis gerai, patogiai. Man patinka įvairiai rengtis, keisti drabužius, man patinka, kad kiekvienoje reklamoje – skirtingas mano įvaizdis.
Po to tuos drabužius parduodu, atiduodu draugėms, paaukoju. Visą laiką vyksta drabužių cirkuliacija.
Taip, įvaizdis – didelė mano gyvenimo dalis.
– Kaip gimus dukrai sekasi plėtoti drabužių liniją „By Karolina Meschino“?
– Sukurti savą drabužių liniją buvo mano svajonė nuo tada, kai pradėjau studijuoti Milane. Aš visą laiką sukausi tarp drabužių. Mano mama turėjo drabužių parduotuvę „United Colors of Benetton“ – didžiausią Baltijos šalyse. Mano močiutė buvo siuvėja. Man tai buvo įaugę į kraują.
Mano prekės ženklui – tik pusantrų metų. Pradėjau nuo paprastų kasdienių drabužių – džemperių, marškinėlių, kojinių. Bet dabar vyksta perversmas – pradedame naują etapą: iš kasdienių drabužių pasukome labiau į mados pusę. Bus suknelių, kelnių, švarkų, ko anksčiau nebuvo.
Tačiau tai irgi bus kasdieniai drabužiai – tai, ką pati norėčiau turėti savo spintoje. Taigi nauja pavasario ir vasaros kolekcija bus įmantresnė: drąsesnė, ryškesnė, išskirtinesnė.
– Turite daugybę darbų, veiklos. Ar sunku suderinti karjeros siekius su vaiko auginimu?
– Dėl ko man buvo didžiulis nerimas ir daug streso patyriau pastarąjį pusmetį? Nes labai sunku sustyguoti darbus ir karjerą su vaiko auginimu.
Nori visą dėmesį skirti mergytei, bet negali užleisti ir darbų. Jeigu visą dieną būnu su vaiku, mane graužia sąžinė, – žinau, kad vyksta darbas ir aš esu reikalinga biure. O kai būnu biure, vėl jaučiuosi kalta, kad esu ne su vaiku. Ir visą laiką nešiojuosi tą kaltės jausmą.
Aš nenoriu užleisti savo darbų, man saviraiška labai svarbi. Aš esu labiau kūrybos, meno žmogus, man reikia visą laiką ką nors veikti.
Anksčiau mano grafikas buvo toks: aš pati sau bosė. Aš pati reguliuoju savo darbus, susidėlioju grafiką, pati nusprendžiu, kada man poilsio dienos.
Poilsio dienų dabar nėra, nes turiu vaiką. Man labai reikėjo priprasti prie to: viskas, nėra taip, kaip buvo anksčiau. Tu niekada neturėsi tiek laiko sau kaip anksčiau.
Turiu viską apskaičiuoti: kada keltis, kada ją pamaitinti, kada košę išvirti ir įdėti į šaldymo kamerą, kad užtektų savaitei.
Aš stengiuosi labai daug aprėpti, esu superperfekcionistė. Jau geriau ko nors nedarysiu, jeigu nežinau, kad galiu padaryti 100 procentų gerai. Tai arba visą save tam darbui atiduodu, kad būtų idealu, arba nedarau. Dėl to man labai sunku gyventi.
Visą laiką buvau neorganizuotas žmogus, ir motinystė mane pastūmėjo tapti organizuotu, planuojančiu žmogumi. Man tai – sunkiausia. Aš dar mokausi, bandau atrasti teisingą gyvenimo ritmą.
Gimus vaikui jaučiausi save pametusi. Viskas buvo sukoncentruota į jį, tad man buvo tokia melancholija po gimdymo užėjusi. Dabar po truputį grįžtu į save ir esu labai laiminga ir dėkinga turėdama tai, ką turiu šiandien. O Isabelle – be abejo, geriausia to dalis.
