Atsisveikinusi su vyru Jaroslavu prie Ukrainos sienos Oksana su 14 metų sūnumi Nikita ir anyta atvažiavo į Lietuvą kovo pabaigoje.
Lietuva jiems nebuvo nežinomas kraštas. Vilniuje gimė jos anyta ir anytos mama – Oksanos vyro močiutė. Vilniuje gyvena jos vyro giminių.
Oksana atsigavusi, tvirčiau stovi ant kojų, nes Lietuvoje jau susirado darbą. Nuo rugsėjo 1-osios ji – Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro smuikininkė. Darbą orkestre muzikantė susirado per savaitę.
„Lietuva – tiesiog fantastiška šalis. Čia man labai pasisekė“, – džiaugėsi O.Protas.
Jos sūnus Nikita lanko Vilniaus Joachimo Lelevelio inžinerijos gimnazijos 9 klasę, o jo mama kiekvieną dieną skuba į repeticijas.
Oksana lanko lietuvių kalbos kursus, o laisvalaikiu kartais leidžiasi į ekskursijas su gidais po Vilnių, nes nori geriau pažinti šį miestą.
– Oksana, iki karo, kai Rusija užpuolė Ukrainą, dirbote Dnipro operos ir baleto teatre. Kaip ten klostėsi jūsų karjera?
– Iš pradžių aštuonerius metus griežiau teatro orkestro pirmųjų smuikų grupėje. Po to dvejus metus buvau koncertmeisterio pavaduotoja, o pastaruosius dvejus metus iki karo – orkestro koncertmeisterė.
– Kur buvote, ką veikėte, kai ankstų vasario 24-osios rytą Rusija užpuolė Ukrainą ir pradėjo karą, kai išgirdote pirmuosius bombų sprogimus?
– Tą dieną pabudome įprastai, apie 8 val. Sužinojus, kas vyksta, kilo panika. Žiūrėjome naujienas per televizorių: visi bėga, lekia. Pasidarė baisu. Pirmieji smūgiai teko Kijevui, šalies šiaurei, ir Umanei – centrinei Ukrainai. Ten gyvena mano tėvai ir brolis. Viena pirmųjų bombų nukrito Umanėje. Jie paskambino, pasakojo, kaip viskas įvyko. Buvo netoliese ir viską matė.
Pirmąsias karo dienas gyvenome baimėje ir siaube, nė akimirką neišjungdami televizoriaus. Visi Ukrainos televizijos kanalai transliavo tiktai naujienas ir iki šiol visą parą jas transliuoja. Jokių filmų, jokių koncertų iki šiol.
Stebėjome situaciją iš šalies. Buvo baisu. Taip gyvenome tris keturias savaites. Aš važiuodavau į savanorių centrus. Ten rūšiuodavome daiktus, padėdavome pabėgėliams iš kitų rajonų, žmonėms, kurie atvykdavo iš pafrontės.
Mūsų teatre buvo nutraukti spektakliai, jame įsikūrė savanorių centras. Rinkome drabužius, kitus daiktus, medikamentus, pinigus namų netekusiems arba ligoninėse atsidūrusiems žmonėms. Filmavome siužetus apie pagalbą Ukrainai, kad įkvėptume kovinę armijos dvasią.
Paskui bombos pradėjo kristi netoli mūsų namų. Kartą pabudau 6 val., o virš galvos, virš namo, kažkas švilpia. Toks neįprastas garsas, kurio niekada čia nebuvo girdėti. Ir supranti, kad čia lekia raketa. Ir iš siaubo – tas garsas trunka tik kelias sekundes – sustingsti, negali nei pakrutėti, nei pajudėti.
Man paaiškino: jeigu girdi, kad virš tavo namo zvimbia raketa, tai gerai, vadinasi, ji dar toli, praskris pro šalį.
Paskui pradėjo bombos kristi ir Dnipre, ir kaimyniniuose rajonuose. Nukrito kitame miesto gale, netoli pažįstamų namų. Kai ištisomis dienomis girdi oro pavojaus sirenas, sustingsti, nieko negali daryti ir supranti, kad nekontroliuoji padėties.
– Kada priėmėte sprendimą palikti namus ir išvykti iš Ukrainos?
– Kovo pabaigoje. Ilgai vyras įkalbinėjo, kad reikia išvažiuoti, nes čia nesaugu. Iš Vilniaus skambino anytos ir vyro giminės: kaip pas jus baisu, atvažiuokite pas mus į Lietuvą. Kai bombų vis daugėjo ir kelios nukrito netoli mūsų namo, vyras mus įtikino, kad reikia išvažiuoti.
Labai sunku buvo priimti šį sprendimą. Kai išvažiuoji iš namų ir supranti, kad gali į juos daugiau niekada negrįžti, nes nežinai, liks tas namas sveikas ar ne, būna labai baisu.
Dnipre mes gyvename dviejų kambarių bute. Mano vyras – architektas, su tokia meile viską perdarėme pagal savo poreikius. Viską, kas mums reikalinga, įrengėme labai patogiai. Labai mėgstame savo namus ir juos palikti man buvo labai sunku. Verkdama kroviau lagaminus tris dienas, nenorėjau jų krauti.
Dar ir katė susirgo, stipriai pakilo temperatūra, blogai jautėsi, tik gulėjo, o jos juk nepaliksi. Jeigu vyras išeitų į karą, kas ja pasirūpintų? Nuvežiau pas veterinarą, jis davė antibiotikų, švirkštų – keliaukite su kate. Ir sėdome trise į mašiną su kate.
– Vos susitikus sakėte, kad jūs – jauna vairuotoja, sukorusi sunkų kelią iš Ukrainos į Lietuvą. Kaip sekėsi kelionė?
– Vasarą prieš dvejus metus, kai buvo atlaisvintas karantinas, įkalbėjau vyrą, kad man reikia išlaikyti vairuotojo teises. Išlaikiau tas teises, nusipirkome mašiną.
Ir štai prisiėjo sėsti į mašiną ir važiuoti į Lietuvą. Mano vairavimo patirtis tada buvo pusantrų metų. Važiuoti 2000 kilometrų buvo baisu, nes tai buvo neįprastas kelias – pakelėse visur pastatyti prieštankiniai ežiai, kad rusų tankai negalėtų pravažiuoti.
– Ar vyras jūsų nelydėjo?
– Kai važiavome per Ukrainą, kartu su mumis važiavo ir mano vyras, mus lydėjo. Tada rusų karių ten dar nebuvo, tik bombos krito.
Prie sienos buvo žmonių eilės. Su vyru atsisveikinome ir jis greitai nuvažiavo. Jis nemėgsta ilgų atsisveikinimų ir ašarų. Mudu labai dažnai kalbamės telefonu.
Vyrų nuo 18 iki 60 metų neišleidžia iš šalies.
– Vilniuje, bent iš pradžių, apsistojote pas gimines?
– Apsistojome pas anytos pusseserę Žirmūnuose. Mano anyta Lietuvoje turi daug giminių. Kai tik pradeda su kuo nors kalbėtis, būtinai atras arba giminių, arba kaimynų, nes Lietuva – maža šalis.
Bet anyta Lietuvoje negyveno 50 metų. Būdama 20 metų ji ištekėjo už ukrainiečio ir išvažiavo gyventi į Ukrainą. Vilniuje ji baigė rusų mokyklą. Dabar, kai lankau lietuvių kalbos kursus, kartais pasikonsultuoju su ja. Ji daug ką prisimena.
Iš pradžių galėjome pagyventi pas gimines, bet ne visą laiką. Aš vis sakau, kad lietuviai – šventi žmonės. Ir mūsų giminaičiai – šventi žmonės, priėmė mus su mano smuiku ir kate.
– Susirasti darbą svetimoje šalyje – atskira sudėtinga istorija. Kaip Vilniuje ieškojote darbo? Turbūt kryžiaus kelius nuėjote?
– Dar iš Ukrainos rašiau elektroninius laiškus į Lietuvą. Nežinojau, kad pas jus yra toks dalykas kaip atskiri orkestrai, todėl rašiau į Operos ir baleto teatrą, Nacionalinę filharmoniją.
Jau atvykusi į Vilnių gavau atsakymą, kad pas juos nėra laisvos smuikininko vietos. „Bet mes persiųsime jūsų laišką kitiems“, – pridurdavo.
Padėjo ir anytos pusseserė – skambino į įvairias organizacijas. „Taip, mes matėme tą laišką, bet pas mus – apgailestaujame – nėra laisvos vietos“, – atsakydavo jai ir pridurdavo tą patį – kad mano laišką persiųs kitiems.
Iš viso išsiunčiau maždaug dešimt elektroninių laiškų. Kaip mano laiškas pasiekė Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, neturiu supratimo. Net nežinojau, kad toks orkestras egzistuoja.
Bet vieną dieną gavau iš orkestro direktoriaus elektroninį laišką su prašymu paskambinti. Paskambinau. Jis pasakė, kad orkestre yra laisva smuikininko vieta, ir pakvietė ateiti pasikalbėti.
Atvykome į Vilnių pirmadienį gal 21, gal 22 val. Penktadienį jau atėjau į pirmąją repeticiją. Iki šiol stebiuosi, kaip greitai viskas vyko.
– Netgi normaliai išsimiegoti po kelionės ir atsigauti nuo streso nespėjote?
– Spėjau. Kol buvau Ukrainoje, beveik nemiegojau. Tik kai atvažiavau į Lietuvą, kai nusiraminau, pagaliau pradėjau miegoti.
Prieš pirmąją repeticiją labai jaudinausi. Bet man išvakarėse pasakė: ateik, bus repetuojama 9-oji Gustavo Mahlerio simfonija. Pasiėmiau smuiką, natas ir grojau repeticijoje, ir netikėjau, kad gyvenimas tęsiasi. Nauja komanda, labai didelė, man nežinoma. Bet tai palaipsniui sugrąžino mane į gyvenimą.
Naujas kolektyvas, labai didelis, man nežinomas. Bijojau, kad nemokėdama lietuvių kalbos iš viso nieko nesuprasiu. Bet pasirodė ne taip baisu – visi muzikos terminai itališki, tad jie man žinomi. Grįžusi namo iš karto pradėjau mokytis skaičius lietuviškai – jie muzikanto darbe labai reikalingi.
Mane priėmė į G.Mahlerio 9-osios simfonijos programą – yra tokia praktika orkestruose. Prie tos programos dirbau balandį ir gegužę. Paskui pasakė, kad jei norėsiu su jais ilgiau dirbti, būtinai teks dalyvauti perklausoje laisvai smuikininko vietai užimti.
Maestro G.Rinkevičius paskyrė perklausos datą – ji vyko gegužės pabaigoje, parinko, ką reikės groti. Ruošiausi tai perklausai kaip egzaminui. Dar rimčiau. Dėl to, kad per egzaminą tavo pedagogai tave pažįsta, o čia manęs niekas nepažinojo, be to, mano buvo tokia padėtis, kad man reikia maitinti šeimą.
Muzikantai paprastai dirba ne tik dėl pinigų. Aš dirbau iš meilės muzikai, iš pagarbos menui. Labai mėgstu savo darbą, su malonumu jį dirbu. Ir man būdavo tas pat, kiek man sumokės.
Taigi tai perklausai ruošiausi iš esmės. Lipau į sceną ir griežiau kaip solistė ištraukas iš G.Mahlerio 9-osios simfonijos, taip pat Johanno Sebastiano Bacho ir Piotro Čaikovskio kūrinius. Buvo vaikinas, dar vienas ukrainietis iš Kijevo, kuris taip pat dalyvavo perklausoje ir pretendavo į tą laisvą vietą.
Ir dabar aš esu orkestro darbuotoja – smuikininkė. Orkestre – 17 pirmųjų smuikų, aš esu tarp jų.
Vasarą gavau stipendiją iš Lietuvos kultūros tarybos. Už tą stipendiją vasarą dirbau orkestre, su koncertais važinėjome po regionus. O nuo rugsėjo 1-osios esu etatinė orkestro darbuotoja.
Orkestras – labai geras, meistriškumo lygis – labai aukštas. Maestro – tiesiog fantastiškas. Aš, orkestrantė, privalau suprasti, ką rodo dirigentas. Suprasti dirigento mostą – ištisas menas. Dirigento instrumentas – orkestras. Ir kiek jis suvaldo savo orkestrą, tiek gerai orkestras sugroja.
– Kaip jūsų vyras leidžia dienas Dnipre?
– Visa Ukraina tęsia darbą, palaiko normalų gyvenimą. Dėl saugumo paskaitos su studentais vyksta nuotoliniu būdu. Jaroslavas dėsto Statybos akademijoje nuotoliniu būdu – skaito paskaitas iš namų. Dnipre per dieną 2–6 kartus kaukia oro pavojaus sirenos ir jam tenka kiekvieną kartą leistis į slėptuvę.
– Iš giminių buto jau išsikraustėte. Ar sunku buvo Vilniuje susirasti būstą?
– Nuomojamės dviejų kambarių butą, jame gyvename aš, sūnus ir anyta. Labai sunku buvo rasti butą, nes pas jus jau ir prieš tai su butais buvo sunku.
Ieškojome, žiūrėjome, bet ir vėl atsitiktinumas – pasisekė. Sutikau Vilniuje – taip pat atsitiktinai – senų laikų draugę iš Dnipro.
Kai mūsų vaikai buvo maži, su ja kartu vaikščiodavome stumdydamos vežimėlius. Ji taip pat ieškojo buto. Pamanėme: o gal susirandame didelį butą ir gyvename dvi šeimos kartu, nes mudvi su ja gerai sutariame.
Kartą ji važiavo autobusu ir susipažino su kažkokiu vyru, jis paklausė, gal jai reikalinga kokia nors pagalba. Po kiek laiko jis paskambino ir pasakė, jog jo pažįstama išnuomoja butą ir nori, kad jame apsigyventų būtent ukrainiečiai.
O mano draugė tuo metu persigalvojo – sumanė grįžti į Ukrainą. Ji man paskambino ir pasakė, kad yra butas. Taip mes po savaitės atsikraustėme į tą butą. Todėl ir sakau: Vilnius – tiesiog fantastiškas miestas.
Pas mus – darbo pasidalijimas. Aš išeinu į darbą – į repeticijas, o anyta, kad nebūtų liūdna, užsiima namų ūkiu. Nudirbti sunkius darbus, žinoma, ir aš jai padedu. Ji – pensininkė, bet nori jaustis reikalinga. Ir kai kuo nors užsiima, rūpinasi, jaučiasi esanti reikalinga. Tada jai geriau.
– Ar esate Lietuvoje buvusi anksčiau?
– Vilniuje buvau tik kartą prieš šešerius metus. Vyras važiuodavo dažniau, nes anyta norėdavo savo mamą, tetas aplankyti.
Tada mums Vilnius labai patiko. Patiko Lietuvos kultūra, lietuvių mentalitetas – jie santūrūs, delikatūs, niekada nieko nereikalingo nepasakys, ramiai elgiasi. Ir klimatas pas jus puikus – nekaršta kaip pas mus, kai tris mėnesius iš eilės 35–36 laipsniai karščio, o naktimis – 28, oras nespėja atvėsti.
Pas jus labai gerai. Todėl Lietuva, Vilnius buvo neatsitiktinis mūsų pasirinkimas. Žinojome, kad važiuojame į žinomą šalį, kur turime giminių ir kur galėsime gerai jaustis.
