Mažame kaimelyje šalia siauro kelio išsirikiavę pūpso daug amžių matę namai, tačiau T.Barščio puoselėjamos sodybos ilgai ieškoti neužtrunka.
Vos įvažiavus pro TB inicialais iškaldintus vartus atsiveria akimis neaprėpiama panorama, padabinta daugybe vieno žinomiausių Lietuvos skulptorių Stasio Žirgulio darbais. Pavyzdžiui, rūpintojėlis, „Laukiančios motinos langelis“ ar iš pirmo žvilgsnio paprasti atrodantys akmenys, išsklaidyti po visą teritoriją, naktį tampantys šviestuvais.
Šimtai skulptūrų tobulai įsilieja į erdvę – čia jautiesi tarytum gyvame gamtos muziejuje. Ir Tautvydas jame – penkta šeimos karta.
„Man svarbu estetika ir jaukumas. Visa tai padeda kurti senas šeimos draugas Stasys. Tad mes, du pensininkai, susėdame ir kuriame idėjas, kurios vis nesibaigia“, – patikino T.Barštys ir iš karto nuskubėjo prie po senu ąžuolu įkurdintų devynių ąžuolinių krėslų, kurių porankiai išraižyti vilkų atvaizdais. Ši vieta T.Barščiui kelia daugiausia sentimentų – anksčiau čia stovėjo senelių namas.
„Mano tėtis buvo iš devynių vaikų – anksčiau žmonės vargingiau gyveno, tačiau daug mylėdavosi, – šmaikštavo jis. – Norėjau įamžinti jų atminimą, tad kartu su Stasiu sugalvojome, kad čia gali stovėti krėslai. Čia labai gera aura, ši vieta mane traukia, tad dažnai prisėdu. Sakoma, kad gyvenime reikia gailėtis tik jaunystės, nes vaikystė grįžta.“
T.Barštys prisiminė, kad būdamas paauglys norėjo ištrūkti į miestą ir buvo pasižadėjęs niekuomet čia nebegrįžti.
Vėliau studijavo, įkūrė sėkmingą verslą „KG Group“, turėjo galimybę keliauti po visą pasaulį. Nekilnojamojo turto jis turi ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir užsienyje.
„Jei kada kas nors būtų pasakęs, kad į kaimą mane taip trauks, būčiau pasukiojęs pirštu prie smilkinio. Tačiau kiekvienas paskraidęs garnys mirti grįžta į tą patį lizdą. Pamačiau, pakeliavau, tačiau visi tose šalyse svetimšaliai. Kuo toliau, tuo labiau svetur man darėsi šalčiau. O čia, pažiūrėkite, neįmanoma neatsipalaiduoti. Čia – didžiausi sentimentai“, – atvirai kalbėjo T.Barštys, iš Kauno į gimtinę atvažiuojantis kelis kartus per savaitę.
Prie sodybos išgražinimo prisidėjo ir austrų architektai, sustygavę viską taip, kad kiekvienas sodybos kampas net nejučiomis kiekvieną apgaubtų ramybe.
Įsileidęs į trijų aukštų šeimos namą T.Barštys pakviečia apžiūrėti erdvę iš aukštai. Kiekvienam šeimos nariui įrengti atskiri kambariai. Viršutiniame aukšte – žmonos Sigitos, šalia – Tautvydo kambarys, iš jo terasos galima apžvelgti visą aplinką.
„Man nėra nieko maloniau, kai anksti ryte ramiai, neskubėdamas atsisėdu, mėgaujuosi arbatos puodeliu ir matau lakstančius gyvūnus, girdžiu lojančius šunis ir mekenančias avis“, – prasitarė vyras ir įvardijo tik vieną minusą – sako nepagalvojęs, kad taip sunku bus nuolat vaikščioti į aukščiausią sodybos tašką, tačiau patiriamas jausmas to vertas.
Jaukumo namams suteikia visi savo vietą atradę išsaugoti Tautvydo motinos Danutės Barštienės autentiški servizai ar baldai. Tuo metu ji buvo garsiausia rajono prekybininkė, be to, itin mėgdavo puoselėti savo namus, buvo pedantė – anuomet pelnydavo gražiausios sodybos apdovanojimus.
„Mano mama nieko negailėdavo – iš savo parduotuvės dovanodavo drabužėlių vargingiau gyvenantiems kaimynams. Jeigu aš esu labdarys, tai mano mama, pagal savo pajamas, tuo metu buvo dešimt kartų dosnesnė“, – patikino verslininkas.
Jo santykiai su tėvais visuomet buvo ypač šilti – niekada nesuprasdavęs, kaip jo bendraamžiai su tėvais matydavosi retai. Kad ir kaip nenorėdavo į kaimą, vis dėlto mama Danutė buvo nustačiusi taisyklę: kiekvieną sekmadienį Tautvydas turėdavo čia atvykti pietų antrą valandą.
„Būdavau su šeima kur nors išvykęs, tačiau vis tiek turėdavau atvažiuoti pas mamą. Buvau porą kartų praleidęs ir kai tėtis pasakė pastabą, supratau, kad trečią kartą nebereikės sakyti.
Puikiai suprantu, kad visi tėvai savo vaikų labai laukia, ruošia pietus, tiesia baltas staltieses – jiems atžalų apsilankymas yra didžiausia šventė“, – įsitikinęs T.Barštys.
Neįmanoma nepastebėti, kad visame name – preciziška tvarka. Asmeninių daiktų nematyti: dėmesys skiriamas paveikslams, apdovanojimams, įvairioms skulptūroms, vietą atradusioms statulėlėms. Aiškiai matyti, kad pedantiškumą T.Barštys paveldėjo iš motinos.
„Nemėgstu netvarkos. Visur yra sieninės spintos, kurios paslepia asmeninius daiktus“, – pabrėžė vyras.
Akis užkliūva už šviečiančio paveikslo iš Italijos „Paskutinė vakarienė“. Religinis paveikslas puošia ne vieną sodybos kambarį.
„Bendrauju tiesiogiai su Dievu, man tarpininkų nereikia“, – paklaustas, ar jis religingas žmogus, atsakė T.Barštys.
Jau seniai žinoma, kad dzūkai – labai svetingi ir vaišingi žmonės. Tautvydas mielai savo ramybės kampeliu dalijasi su bičiuliais. Čia SPA malonumais, žvejyba, tenisu ar akiai maloniais vaizdais mėgaujasi, pavyzdžiui, krepšininkai Jonas Valančiūnas, Linas Kleiza, Arvydas Sabonis, atlikėjas Egidijus Dragūnas-Selas, kunigas Ričardas Doveika, režisierius Emilis Vėlyvis.
„Man patinka skirtingos asmenybės, turinčios ką pasakyti. Žmona vis sako: „Ką tu su tais vaikais darai?“ Su mano metų žmonėmis man jau nebeįdomu kalbėti. Apie verslą žinau viską, tad stengiuosi prie vieno stalo su verslininkais nesėdėti“, – pažymėjo jis.
O svečiams čia yra ką veikti: atskiras SPA kompleksas šalia ežero, keleri svečių namai, privatus vandenlenčių parkas, teniso ir padelio aikštynai, sporto salė.
Kiek žmonių tokioje didelėje teritorijoje dirba?
„Jūs manote, kad draugai atvažiuoja tik prie stalo pasėdėti? Jeigu nori prie stalo, turi ir padirbėti, nes paskui neatsiginsi norinčiųjų atvykti. Ir sūnus Tautvydas, kaip ir svečiai, atvažiuoja „ant gatavo“. Na, teniso ar padelio kamuoliukus surenka“, – juokėsi jis.
Anksčiau T.Barštys ir pats aktyviai žaisdavo tenisą, bėgiodavo šalia esančiame miškelyje, čiuoždavo vandenlente, žiemą slidinėdavo, tačiau onkologinės ligos gydymas neapsiėjo be operacijos – buvo pažeistas keturgalvis šlaunies nervas, dėl to sutriko vaikščiojimas. T.Barštys džiaugiasi, jog gydytojų prognozės, kad liko gyventi pusė metų, neišsipildė. Šiuo metu jis daug laiko skiria reabilitacijai ir sveikatinimuisi.
„Kai suėjo 60 metų, prasidėjo ligos. Dėl to buvau priverstas pasitraukti iš aktyvaus darbo versle. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – Dievulis viena ranka pamoja, o kita patraukia už ausies. Jeigu ne ligos, mane iš to verslo būtų išnešę tik su karstu. Gyvenau svetimus gyvenimus: daugybė galvos skausmo, tūkstančiai darbuotojų – iš viso per mėnesį už darbą sumokėdavau apie aštuonis milijonus eurų. Verslas buvo daromas 24 valandas per parą. O dabar aš mėgaujuosi“, – atvirai kalbėjo „Kauno grūdų“ ir paukštynų verslus plėtojęs T.Barštys.
Ir nors juokaudamas T.Barštys save vis pavadina pensininku, ilgiau pamiegoti sau neleidžia: aktyvi diena prasideda šeštą valandą ryto. Pirmoje dienos pusėje mina dviračiu, vėliau plaukioja baseine, lankosi pas kineziterapeutą, atlieka įvairius pratimus.
„Man labai nepatinka žmonės, kurie savęs nemyli ir pirma laiko pradeda senti“, – užtikrintai sakė jis.
Reportažą iš T.Barščio ūkio rasite žurnale „Stilius“.
