Ši kelionė O.Koršunovą suvedė su didvyriškais Ukrainos žmonėmis ir kolegomis teatralais, atvėrė žiauriai niokojamos šalies vaizdą ir padovanojo tokių šviesių akimirkų, kad net nepatikėsi, jog ten vyksta karas.
Tik po spektaklio „Liudijimai“ premjeros, kuri įvyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, režisierius prabilo, kad būtent dėl šio spektaklio ir vyko į Ukrainą. Spektaklis sukurtas pagal autentiškus į Lietuvą atvykusių Ukrainos moterų pasakojimus, o jis pats norėjęs šių dienų Ukrainos realybę pamatyti savo akimis.
„Liudijimų“ kelionės – tai kelionės iš mirties į gyvenimą. Į gyvenimą, kurį reikia pradėti iš naujo. Na, o mūsų kelionė buvo kitokia“, – sakė O.Koršunovas.
Kelionėje jį lydėjo ukrainiečių kilmės aktorė karo pabėgėlė Kristina Kiseliovaitė, kuri Vilniuje gyvena režisieriaus ir jo draugės Eglės namuose. „Jei ne Kristina, vargu ar man būtų pavykę patekti į Ukrainą“, – neslėpė Oskaras.
Jie lankėsi Lvove, Kijeve, baisiausiose karo vietose – Bučoje, Moščune, Hostomelio oro uoste.
– Oskarai, kodėl vykote į Ukrainą, kur labai pavojinga?
– Nebegaliu žiūrėti į karą ir tai, kas vyksta pasaulyje, tik feisbuko burbulų, socialinių medijų, visų galų specialistų, mūsų politikų, Vakarų racionalų ir klykiančių radikalų akimis.
Norėjau pamatyti pats – pamatyti ne karą, o, kaip sakė Mantas Kvedaravičius (kino režisierius, rusų nužudytas Mariupolyje. – Red.), pažiūrėti, kaip gyvena žmonės per karą, padėti jiems, jei tik tai įmanoma. Padėti tiesiogiai, ne tik siunčiant pinigų į paramos fondus, nors tai irgi labai geras, svarbus ir reikalingas dalykas.
Žinoma, labiausiai naudingas galiu būti savo srityje. Atsitokėjęs po vasario 24-osios karštligiškai ėmiau galvoti, ką dabar gali daryti teatras. Pasiūliau aktorėms savanorėms susitikti su į Lietuvą atvykusiomis karo pabėgėlėmis, išklausyti jų istorijas ir per savo asmeninį to pasakojimo išgyvenimą perteikti tai žiūrovams. Taip atsirado spektaklis „Liudijimai“.
Man svarbu, kad aš, režisierius, ne samprotaučiau nuo sofos, o būčiau pats matęs, kas vyksta, kalbėjęs su įvairiais žmonėmis.
Jau per dvi dienas įvyko neįtikėtinai daug tokių pokalbių: su mus vežusiais ukrainiečių savanoriais, sutiktais verslininkais, Ukrainos diplomatu Italijoje, Ternopilio ir Lvovo merų patarėju ir, žinoma, savo kolegomis Lvovo teatruose.
Taip pat ir su ką tik iš fronto grįžusiais kariais. Šis pokalbis vyko bare „Kryivka“ – tai toks ypatingas baras Lvove, pamėgtas karių ir patriotų.
– Vos tik Rusijai užpuolus Ukrainą Lvovo senamiestyje, kuris įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, maišais buvo apdengiamos skulptūros, kad rusai jų nesubombarduotų. Tai rodė nemažai televizijos kanalų. Koks buvo pirmasis įspūdis, kai įvažiavote į Ukrainą ir pasiekėte Lvovą?
– Regėjau karo grimasas. Jos tvyro ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje, bet važiuojant į Ukrainą su jomis susiduri, galima sakyti, fiziškai. Pirmiausia tai eilės pasienyje.
Mane ir Kristiną vežė Ukrainos savanoris, paėmęs mus pakeliui Lenkijoje, važiuodamas iš Italijos. Jis savo ryšiais bandė sužinoti, kur eilės mažiausios, kur mus galėtų praleisti be eilės. Sužinojo – mus praleido pagreitintai, tad prie sienos prastovėjome tik kokias penkias valandas.
Į Ukrainą įvažiavome naktį. Niekada neužmiršiu to momento ir tamsoje virš vartų matomo ukrainietiško užrašo didelėmis raidėmis: „Ukraina jūsų laukia.“ Pasakysiu atvirai: nugara nubėgo šiurpas.
Po to – kelias naktyje pro blokpostus ir vietoves, ukrainiečių karių patikros. Į Lvovą įvažiavome irgi naktį. Mus apgyvendino Lėlių teatre. Man tai kažkodėl pasirodė simboliška.
O rytas buvo visai kitoks. Tada mane tai šokiravo ir tik dabar suprantu, kad tai irgi buvo viena karo grimasų. Buvo nepaprastai gražus rytas nepaprastai gražiame mieste. Buvo atidaromos lauko kavinės. Tokių kavinių ir restoranų Lvove labai daug. Tada dar nebuvo išsprogdintos šalies elektrinės, todėl viskas veikė. Jau rytą kavinėse buvo daug žmonių. Užėjau į vieną jų.
Mano nuostabai, ten buvo portugališkų pyragaičių „Pastel de Nata“. Man jie – patys skaniausi, bet jų būna tik Portugalijoje. Jeigu būčiau susapnavęs, kad Ukrainoje, stilingoje kavinėje, šiltoje ryto saulėje valgau pyragaitį „Pastel de Nata“ ir galvoju apie Marcelį Proustą, atsikėlęs persižegnočiau.
Persižegnočiau ir susapnavęs šalia sugriautų prekybos centrų ir namų naujutėlę kavinę „Bucha City Kava“ Bučoje, bet taip buvo. Dabar – kitaip, nes dabar – kitas karo etapas, Ukraina beveik be elektros, žmonės sėdi prie žvakių. Nes dabar rusai į Ukrainos infrastruktūrą paleidžia apie 100 raketų per dieną.
– Pavasarį rusai susprogdino Mariupolio teatrą ir po griuvėsiais palaidojo daugybę jo rūsyje besislepiančių žmonių. Ar Kijeve, kituose Ukrainos miestuose veikia teatrai? Ar teko kuriame nors lankytis?
– Kristina pasakojo, kaip kraupiai atrodo Kijevas vakare, skendintis tamsoje. Ir vis dėlto žmonės vakarais sėdi kavinėse prie žvakių gaudžiant sirenoms. Tai yra pasipriešinimo pradžia, kuri baigiasi nepalaužiama jų valia fronte.
Kai Kijeve žiūrint spektaklį pranešė apie oro pavojų, aktoriai iki galo suvaidino sceną ir tik tada ramiai išėjo – nusileido į teatro rūsį. Žiūrovai taip pat tik tada paliko salę. Praėjus pavojui aktoriai ir žiūrovai sugrįžo, spektaklis tęsėsi.
Lvove aptikau labai įdomų spektaklį, kuris vyksta tikroje slėptuvėje ir pasakoja apie žmonių išgyvenimus jose per bombardavimus. Pjesė parašyta pasitelkus autentiškus pasakojimus.
Ukrainoje sutikau daug teatralų – toks buvo oficialus mano, kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovo, kelionės tikslas.
Kijeve susitikau su nacionalinių Lesios Ukrainkos ir Ivano Franko teatrų vadovais, taip pat su jaunais Ukrainos režisieriais, kurie pradėjo kurti naują ukrainietišką teatrą, labiau europietišką, nei buvo ankstesnis – labiau rusiškas.
Aplankiau visus Kijeve ir Lvove dar veikiančius teatrus, kalbėjausi su daugeliu režisierių apie įmanomus kūrybinius mainus ir bendradarbiavimą. Buvo nelengva kalbėti apie teatrą – pokalbiai greitai pasisukdavo apie gyvenimą. Jie labiau norėtų į frontą nei į gastroles Lietuvoje.
Bet patekti į frontą ne taip lengva. Vienas režisierius, Ukrainos armėnas Davidas Petrosianas, pasakojo, kaip jis kelias paras stovėjo eilėje, o kai atėjo eilė, jam pasakė, kad jis negali būti pašauktas. Pasirodo, jį aplenkė teatras, kuriame dirba, ir uždraudė vykti į frontą.
Nors Ukrainos teatro pasaulyje mane gerai žino, be Kristinos ryšių (ji – Ukrainoje žinoma aktorė) ir jos organizavimo, asmeninės iniciatyvos tikrai nebūčiau sugebėjęs turėti tiek susitikimų.
O jos vyras, irgi aktorius ir žvejys, netgi suorganizavo žvejybą. Kad nuvykęs į Ukrainą trauksiu amūrus, irgi nebūčiau susapnavęs.
Kai prieš aštuonerius metus buvome gastrolėse Kijeve, ten prasidėjo revoliucija. Mūsų viešbutis buvo beveik Maidano aikštėje. Štai tada aš ir pamačiau, kas yra ukrainiečiai. Kokių grybų galėjo prisivalgyti Vladimiro Putino chunta, kad pamanė, jog po trijų dienų jie marširuos po Maidaną?
– Jau per jūsų kelionę Ukrainos realybė buvo baisi. Dabar ji – dar baisesnė.
– Taip, karo chrestomatija baisi, jos irgi prisižiūrėjau: susprogdinti namai, pakelėse sudaužyti tankai, blokpostai, pabėgėliai stotyse, maišais apdengtos skulptūros, fanera užkalti bažnyčių ir cerkvių langai. Nepakeliamas slogulys ir liūdesys žmonių akyse.
Bet yra ir kita pusė – tai nepasidavimas. Moščune, labiausiai nuo karo nukentėjusiame miestelyje, mačiau, kaip gyvi likę žmonės atstatinėja savo namus. Ne, ten nėra bravūros. Net bare iš fronto grįžę kareiviai dainavo pakiliai, bet be bravūros. Jie tiki pergale, jie tiki, kad atstatys Ukrainą ir kad Ukraina sužydės dar neregėtais žiedais. Bet visi supranta, kokia yra ir bus viso to kaina.
Jau važiuojant atgal iš Kijevo į Lvovą traukinyje prieš mus sėdėjo moteris. Ji visą laiką žiūrėjo pro langą kažkur už bėgančio peizažo ir šypsojosi. Kai neištvėręs paklausiau, kodėl ji šypsosi, moteris atsakė, kad pagaliau važiuoja susitikti su sūnumi, kurio nematė nuo pat karo pradžios. „Karas mus visus išskyrė, išmėtė po visą šalį ir pasaulį“, – sakė ji.
– Ar Ukrainos žmonės turi jėgų stotis ant kojų ir toliau gyventi?
– Kaip sunkiai psichologiškai karas veikia žmones, supratau tik būdamas Ukrainoje. Net toli nuo fronto karas smelkiasi į viską: sakralumą ir buitį, tikėjimą ir pasitikėjimą, meilę ir šeimą, poilsį ir darbą, dabartį ir rytojų.
Nuolatinis neteisybės jausmas – be galo kankinantis. Ir nors žmonės Ukrainoje atrodo prislėgti, jie nepraranda tvirtybės. Jie nekalba patetiškai ir garsiai apie pergalę, bet viduje ja tiki, gerai suprasdami, kad jos kaina bus labai didelė.
Nors viską persmelkė karas, vis dėlto Ukrainoje vyksta gyvenimas, darbas ir kūryba.
Lvove gerokai kitoks gyvenimas nei Ukrainos rytuose ar mūšio zonoje. Lvove verda gyvenimas, miestas visavertiškai funkcionuoja.
Lvove išgirdau, kad V.Putinas paskelbė mobilizaciją Rusijoje. Karas bus dar baisesnis ir sunkesnis, bet Ukrainos nugalėti neįmanoma. Tai gerai supranti būdamas pačioje Ukrainoje. Ukraina kariaus, gyvens, kurs ir laimės.
– Turbūt sutikote ypatingų žmonių – dvasia nepalūžusių ir atlaikiusių likimo smūgius?
– Prie Hostomelio oro uosto, kur prasidėjo karas, sutikome Anatolijų, pravarde Likvidator. Tą pravardę jis gavo dar Černobylyje – likvidatoriais ten vadino mirtininkus, dirbusius labiausiai radiacijos paveiktose vietose. Visi jo Černobylio draugai jau seniai mirę, o jis savo 70-metį atšventė rusų nelaisvėje.
Tik prasidėjus karui – o jis prasidėjo prie pat jo namų, Hostomelyje, Anatolijus, kaip buvęs kariškis, stojo į priešakines karo gretas, nes būtent čia buvo pirmas aviacijos ir desantininkų smūgis. Čia jo pravardė vėl pasiteisino.
„Aš ir čia buvau likvidatorius“, – sakė Anatolijus. Vėliau jis pateko į nelaisvę, o dar po kiek laiko jį iškeitė į du kadyrovcus. Jo sūnus kariavo Mariupolyje ir liko gyvas. Visa tai Anatolijus pasakojo pasikvietęs į savo namus, tiksliau, į tai, kas iš jų liko. Pusė namo sugriauta ir jis dabar kraustosi kitur.
Jis pasakojo ilgai ir detaliai, nesustojančiu srautu, tik kartais jautriausiose vietose jam dingdavo balsas. „Čia nuo Černobylio“, – sakė rankove šluostydamasis ašaras. Jo pasakojimas – unikalus pasakojimas apie Černobylį, karą, nelaisvę ir gyvenimą.
Pabaigoje paklausiau, ką jis mano apie rusų paskelbtą mobilizaciją?
„Daugiau ateis – daugiau žus. Ateis milijonas – žus milijonas, ateis du – žus du. Tik duokite mums ginklų ir šaudmenų, nors aš ir surištomis rankomis jiems nosis nukandžiočiau. Ukrainiečiai tvirti, dešimt kartų tvirtesni už rusus – tai mačiau armijoje, Černobylyje ir dabar, per karą. Mes – taikūs žmonės, bet ginti savo žemę – mūsų kraujyje“, – sakė Anatolijus.
