„Prašau, šitą dalį skambink lėčiau, lyg klausdamas. Šitą frazę akcentuok labiau“, – negarsiai patardavo. Pamaniau – kada nors šis vaikinukas, jau būdamas garsus pianistas, didžiuosis, kad meistriškumo pamokas jam dėstė visame pasaulyje koncertuojanti garsiausia Lietuvos pianistė – Mūza Rubackytė (63 m.).
Filharmonija. Franzo Josepho Haydno koncertas fortepijonui ir orkestrui D-dur. Prie didelio fortepijono mergytė. Po paskutinio akordo – salės ovacijos! Mergaitė nusilenkia ir išbėga. Jai – 7 metai. Tas vakaras buvo ypatingas. Nuo tada prasidėjo Mūzos kelias į žvaigždes.
Bet gal ir dar anksčiau. Kai ją jau dvejų metukų mama ir teta pasodino prie fortepijono. Vaikui buvo padaryta speciali kėdė su aukščiau įtvirtintais pedalais, sujungtais su fortepijono pedalais, kūrinį mama liepdavo kartoti tiek kartų, kiek dėžutėje būdavo degtukų...
Kai M.Rubackytė po meistriškumo pamokos išleido namo vaikinuką, mes susėdome pasikalbėti. Neskubėjome. Tai buvo intriguojanti kelionė pianistės gyvenimo keliu...
***
– Jūsų didelio populiarumo sulaukusi nauja knyga vadinasi „Gimusi po fortepijonu“. Man norėtųsi pasakyti – gimusi būti žvaigžde. Jums visas gyvenimas buvo skrydis. Vis aukštyn.
Rašote: „Tėvai, pavadinę mane Mūza, lėmė man būti menininke. Nuo pat mažens paleista į orbitą, niekada neabejojau savo misija.“
Ar jūs visada norėjote tapti žvaigžde? Turbūt svarbu, kad gimėte menininkų šeimoje, – mama Teresė Rubackienė pianistė, tėtis Vladimiras Rubackis – operos dainininkas.
– Pirmoji laiminga mano žvaigždė buvo gimti profesionalių menininkų šeimoje. Kai vaikas skatinamas, kai pastebimas jo talentas, jis nori būti dar geresnis. Ir to man reikėjo. To artimųjų susižavėjimo. O vėliau to žavėjimosi manimi turėjau visą vaikystę. Mane rodė televizija, dar vaikas koncertavau Filharmonijoje, laimėdavau konkursus. Talentas ir aplinkinių skatinimas duoda gerus vaisius.
– Jūs puikiai dainavote, griežėte smuiku, bet nenorėjote tapti soliste dainininke?
– Čia ir šeimos įtaka. Šiandien pagalvoju – gyvenant toli nuo mano tėvo, puikaus baritono, su mama ir teta Irena, puikiomis pianistėmis, būtent ši šeimos dalis lėmė mano pasirinkimą. Taip, kai dainuodavau, man visi pranašavo puikią solistės karjerą. Ir aš net šiandien gailiuosi, kad netapau operos dainininke. Opera yra viskas! Ir scena, ir scenografija, ir siužetas, ir vaidyba, muzika, balso grožis. Vėliau aš nebandžiau ieškoti kelių į vokalą.
– Bet namie dar padainuojate?
– Taip, Venecijoje gondoloje ir su didžiuliu pasisekimu traukiu operos arijas!
– Iš knygos supratau, kad vaikystėje visai nebuvote išdykusi. Vienintelė jūsų nuodėmė – eidama iš M.K.Čiurlionio meno mokyklos mėtėtės sniegu su berniukais ir tuo neva suteršėte gerą mokyklos vardą. Nebėgiojote nuo fortepijono, nemeluodavote mamai? Nebuvo sunkios paauglystės?
– Visko būdavo. Bet kai ateidavo pasiūlymas koncertuoti, mano akys sužibėdavo, kaip ir dabar. Ir muzikuoti buvo įdomiau nei išdykauti.
Mes su mama ir teta gerokai pykdavomės dėl paties grojimo – pakako tokių konfliktų. Jie būdavo didžiuliai! Prieš koncertą patirdavau, dar vaikas būdama, didžiulį spaudimą. Reikėdavo labai susiimti. Kokios dar išdaigos?
Juolab kad ši profesija išauklėja nuo mažų dienų. Tai įsilieja į kraują, vaikas yra jau suaugęs, turi brandumo.
– Šią knygą skiriate ir savo vyrui Alainui, ir mamai, „kuri mane besąlygiškai mylėjo“. Jūsų tėvai išsiskyrė, kai buvote trejų metukų, ir dėl mamos sprendimo tėčio nematėte net 15 metų. Kodėl taip atsitiko? Jums trūko tėčio?
– Iš pagarbos mamai to neklausinėjau. Bet šeimoje buvo tiek paslapčių, nepasakytų dalykų sovietiniais laikais. Neklausk! Buvo įprasta ne klausinėti, o sutikti su tuo, kaip yra.
Mama sakė, kad mūsų išsiskyrimai buvo ypač skausmingi, ir dėl vaiko dvasinės pusiausvyros jai reikėjo taip nuspręsti. Bet šeimoje, kur buvo mama, teta ir močiutė, man jos atstojo ir tėvą, ir motiną, ir draugę. Taigi negalėčiau pasakyti, kad jaučiau trūkumą, nebent nesupratimą. Kodėl?
Mama pakvietė tėtį, kai šventėme mano 18 metų gimtadienį. Gavau dovanų laikrodį su išgraviruotu užrašu „Mylimai dukrytei – tėtis“.
Labiau ėmėme vienas kitą pažinti, kai pradėjau gyventi savarankiškai. Labai gražiai bendravome paskutinius jo gyvenimo metus. Bet labiau kaip su draugu nei tėvu.
– Rašote, kad sušlubavus mamos sveikatai 2000 metais, kai ji sunkiai savimi pasirūpindavo, jūs parūpinote jai vietą gyventi gerontologijos centre Kalvarijų gatvėje. Turbūt tai buvo vienas skaudžiausių jūsų sprendimų, kai reikėjo rinktis tarp mamos, kurią nepaprastai mylėjote, ir karjeros? Nes tuo metu jau gyvenote Prancūzijoje.
– Gyvenimas yra virtinė pasirinkimų. Mama man buvo ne tik mama, bet ir mano mentorė. Taigi mano didžiausias noras buvo, kad ji keliautų po pasaulį su manimi, klausytųsi mano grojimo gražiausiose salėse ir džiaugtųsi savo darbo vaisiais. Aš norėjau jai suteikti jos gyvenimo misijos džiaugsmą.
Mamai susirgus gydytojai neleido jos ištraukti iš jos aplinkos ir pasiimti į Prancūziją, tad teko ieškoti kitų sprendimų. Jų buvo daugybė – ir ateinančios slaugės, ir pagalbininkės ar kompanijos damos. Gerontologijos centras buvo laimingas mudviem sprendimas, mat ji išgyveno be rūpesčių, laimingai puikiai mūsų įkurtame bute centre 20 metų. Mama visada turėjo butą Rotušės aikštėje ir čia dažnai grįždavo.
Mes su mama matydavomės kas 6 savaites. Ir kas vakarą, kad ir kur būčiau, nuo 17 iki 18 valandos kalbėdavomės telefonu. Tai buvo šventa. Ji viską žinojo apie mane, aš jai net skaitydavau rašomos knygos puslapius, kai ji dar net nebuvo išversta iš prancūzų į lietuvių kalbą. O ji man – mano tėvo meilės laiškus jai. Aš su mama visada turėjau stiprų ryšį, kuris gal nebūtų toks buvęs man gyvenant šalia. Ji išėjo būdama 91 metų. Vaikščiojo iki gyvenimo pabaigos į visus mano koncertus Filharmonijoje. Dar kelios dienos prieš mirtį, pasipuošusi perlais, lankėsi mano bute Vokiečių gatvėje.
***
– Jūsų vaikystė S.Skapo gatvėje. Butas kūrenamas anglimis. Baltarusis valstietis arkliuku atgabendavo malkų, burokėlių, bulvių. Bet stovėjo net du instrumentai!
Dabar jūs gyvenate Paryžiuje, Hectoro Berliozo name, terasoje laistote gėles, o jo buvusiose arklidėse laikote savo biblioteką, lagaminus ir gražiąsias sukneles.
Ilgas kelias nueitas? Kai peržvelgiate savo gyvenimą, kaip jūs pati vertinate tą savo kelią į žvaigždes? Nelengvas buvo tas skrydis?
– Mano gyvenimas nepaprastai įdomus. Nueito kelio vertinimas priklauso nuo žmogaus siekių. Jei jų neturi, jam lengviau, bet nuobodžiau gyventi. Siekiančio žmogaus kelias akmenuotas. Pakilimai, nukritimai. Svarbu sugebėti atsikelti ir pasinaudoti kritimu kaip tramplinu naujiems siekiams. Reikia išmokti mylėti pralaimėjimus, nes būtent jie atneš tikrą pergalių skonį. Man visada reikia iššūkių. Jei ėjimas tuo keliu atnešė džiaugsmą, švytėjimą, prasmę, sunkumai pasimiršta ir nebeturi reikšmės. Juk kelias nutiesiamas einant. Kaip kelias į Santjago de Kompostelą. Pats kelias yra laimė.
– Kalbamės, kai už lango Vilnius jau pasipuošęs Kalėdoms. Kokios būdavo jūsų vaikystės Kalėdos?
– Linksmos. Tas pats valstietis atveždavo 4 metrų aukščio eglę. Kabindavau iškirptas žvaigždes, obuolius, saldainius. Juos būdavo galima valgyti tik po švenčių.
– Kokios bus jūsų šių metų Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai?
– Mums su vyru Alainu Kūčios ir Kalėdos yra šeimos šventė. Kai dar buvo mama, buvo šventa atskristi pas ją, ruošti valgius jai prižiūrint, muzikuoti, giedoti.
Nuo 2019 metų, kai netekau mamos, mes švenčiame su Alaino tėvais Šveicarijoje. Jie gyvena netoli Lozanos, labai gražioje vietoje prie Ženevos (Lemano) ežero. Aš gaminu lietuviškus Kūčių patiekalus. Išvažiuodama iš Lietuvos jau dabar nusivešiu ir aguonų, spanguolių, baravykų. Atvažiuoju ten jau prieš savaitę ir per ją mes su Alaino 95 metų mama kepame kelių rūšių sausainėlius.
Iš jos senovinės ranka gotiškomis raidėmis rašytos receptų knygos. Imbierinius, anyžinius, migdolinius. Alainas padeda. Aš esu tokia pagarbinta, nes jau 17 metų mes su Alainu drauge, ir esu vienintelė, kurią jo mama priima ruoštis Kalėdoms.
Alainas yra iš 4 vaikų, o kai susitinka visa šeima, būna daugiau nei 20 žmonių. Tradicija yra visiems susirinkti dar prieš Kūčias ir Kalėdas, nes visi šeimos nariai turi kitų šeimų. Tad Kūčių vakarienės sėdame prie stalo tik keturiese – mudu ir Alaino tėvai. Šveicarai švenčia Kūčias, tik nėra tradicinių valgių. Tad aš juos gaminu.
O po Kūčių jau kitą dieną, gruodžio 25-ąją, mes tradiciškai skrendame į Vilnių. Ir šiemet. Prie Kalėdų stalo pirmą dieną sėdame tik dviese.
– Kodėl Vilniuje? Juk Kalėdos Europos sostinėse atrodo tokios prašmatnios, linksmos!
– Jūs pati pasakėte – nieko specialaus Vakaruose nėra. Taip, prabangu. Tik pas mus Lietuvoje iš tikrųjų galima justi kalėdinę dvasią. Skamba varpai. Alainui taip pat nepaprastai patinka Lietuvoje, jis buvo ir vakar, savaitgalį. 105-ąjį kartą! Nes mes niekada savaitgaliais nesiskiriame.
– Ir jūsų vestuvės 2012 metais su Alainu Galay, šveicaru medicinos profesoriumi, vyko Lietuvoje, Vilniaus rotušėje?
– Taip, civilinės. O bažnytinės vyko Ženevoje, kad galėtume sukviesti ir Alaino šveicarišką šeimą bei mudviejų gausius draugus šveicarus ir prancūzus. Juos sveikinome 25 kalbomis!
– Jūs Valdovų rūmuose koncertuosite Naujųjų 2023 metų išvakarėse – gruodžio 30 dieną. Ir Vilniuje švęsite Naujuosius?
– Taip, kaip paprastai. Čia turime nemažai draugų, atvyksta jų ir iš svetur. Specialiai į mano naujametį koncertą gruodžio 30-ąją ir Naujųjų metų sutikimą. Gal jau 8-ą kartą vyks mano naujametis koncertas „Salve, Mūza, vivat Musica!“. Pasirinkau tą dieną todėl, kad tai yra mano tetos Irenos išėjimo anapilin diena. Ji, kaip ir mama, buvo man artimiausias žmogus ir meistrystės mokytoja.
O pirmą dieną po Naujųjų sutikimo laikausi tradicijos išsiųsti padėkos laiškus man artimiems žmonėms ir pakviesti juos pasimatyti. Tą dieną jie gali užsukti pas mane į namus net nepranešdami iš anksto.
***
– Sovietiniais laikais, dar būdama studentė, norėdama pakliūti į Sviatoslavo Richterio koncertą Maskvos P.Čaikovskio konservatorijoje 4 valandas praleidote pasislėpusi rūsyje šmirinėjant žiurkėms. Siunčiama į „baudžiamuosius“ koncertus Rusijoje, nes jums buvo uždrausta koncertuoti užsienyje, patirdavote neįtikėtinų situacijų. Atvykusi į viešbutį Baku 3 val. nakties, nes niekas jūsų nepasitiko, buvote išvadinta šliundra ir jums buvo leista pernakvoti tik vestibiulyje. Kirgizijoje į filharmoniją klampojote per bulvių lauką, o naktį viešbutyje plaukų laku sunaikinote gal 30 tarakonų.
Jūs augote lepinama, garbinama nuo vaikystės. Iš kur tas atkaklumas, užsispyrimas, stiprybė? Jūs kaip asmenybė brendote muzikoje. Galima sakyti, kad muzika jus sukūrė?
– Šiandien jau galiu atsakyti į tą klausimą. Pandemija man davė atsakymą. Negalėdama išvykti į tolimas gastroles aš, laimei, likau Ženevoje savo mylimojo glėbyje. Atvažiavau 3 dienoms, teko likti 3 mėnesiams. Užsidarė visas pasaulis. Paruošiau gal 100 skirtingų vakarienių, išmokau 1000 muzikos taktų. Man reikėjo tik muzikos instrumento ir mano Meilės.
Taip, atsakymas yra – muzika. Man reikalingas tas lobis, jausmų stiprumas, intelektualumas, kuris yra muzikoje. Ne šiaip jos klausytis, bet į ją įsilieti. Esu lyg aukcione degantis žmogus, norintis įsigyti tą šedevrą. Aš jį įsigyju po truputį kasdien. Tas procesas turbūt ir yra svarbiausia mano atkaklumo priežastis. Aš laiminga dėl to, ką darau.
– Turbūt neapsiriksiu sakydama, kad Ferenzas Lisztas yra jūsų mėgstamiausias kompozitorius. Gal dėl to, kad jo muzika yra meilės muzika?
– Mano trisdešimties titrų diskografijoje F.Liszto yra trečdalis. Bet taip, tai yra raudona gija per visą mano gyvenimą nuo vaikystės. Jo kūryboje atsispindi išskirtinė nepaprasto patrauklumo jo daugiabriaunė asmenybė. „Kilnumas įpareigoja“, – sakė F.Lisztas. Jo dvasingumas, tos aukštos Dievo ir žemiškos meilės sintezės ieškojimas, dosnumas, humanizmas. Dirbdami su jo šedevrais mes gludiname save kaip brangakmenį. Su F.Liszto dvasiniu, muzikiniu turtu galima dirbti visą gyvenimą. Jo asmenybė man ideali, jei norėčiau būti į ką nors panaši, tai būtent į jį.
– Jūsų gyvenime buvo trys išskirtiniai vyrai. Dar 20-metė studentė Maskvoje ištekėjote už vargonininko Eduardo Oganesiano. Vėliau jūsų gyvenimo draugu buvo prancūzas Alexanderis Shuvaloffas. Dabar jau dešimt metų esate ištekėjusi už savo didžiosios meilės, kaip pati sakote, Alaino. Kokie vyro bruožai, jo savybės jus pakeri, įkvepia kaip moterį?
– Mano – Mūzos pianistės – atveju, jei žmogus šalia manęs nesupranta šitos mano pusės, jis negali būti su manimi. Tai svarbiausia. Antra – draugas, vyras, partneris man gali būti tas, kuris mane mato, į mane įsiklauso ir mane girdi. Tai – didžiulis turtas. Mūsų tarpusavio įsiklausymas yra išskirtinis.
Esu tvirtai įsitikinusi, kad tikra meilė aplanko žmogų tik kartą gyvenime. Kalbant apie mano gyvenimo meilę Alainą, jis yra toks žmogus, kokiu aš pati siekiu būti. Jis man yra tobulybė jau 17 metų. Iš tų vyrų, žmonių, kurie manęs niekada nėra nuvylę. Tai labai svarbu, labai stipru ir unikalu. Jis mano nuosavas gyvas Lisztas. Gyvenime.
– Jūsų gyvenimas – muzika, gastrolės, gėlės, dovanos, mylimas žmogus visada šalia. Režisierius Rimas Tuminas, kalbėdamas apie Antoną Čechovą, yra pasakęs: „Čechovas praleidžia tarpsnį, kur meilė yra idilė, ir pradeda nuo to, kad herojumi turi tapti ne išbandymuose, o kasdienybėje. Gal daugelis mūsų dažnai praleidžia šį tarpsnį, mes neauginame savęs kasdienybėje, o laukiame sukrėtimo.“ Kas jus su vyru sieja kasdienybėje? Koks ryšys jūsų šeimoje yra svarbiausias?
– Tas pats A.Čechovas sakė: „Žmoguje viskas turi būti gražu – ir veidas, ir rūbai, ir žodžiai, ir mintys.“ Žinau, kad to, kuo mano vyras mane žavi, jis sulaukia ir iš manęs. Mes absoliučiai neturime kasdienybės. Kiekviena mūsų išgyventa minutė yra išskirtinė. Mano vyras yra gydytojas, jis išvyksta pirmadienį į darbą Šveicarijoje ir susitinkame penktadienį. Mes kiekvienas per tas dienas turime savų reikalų, veiklos. Bet savaitgalis mums yra šventas! Per metus mes dėl įvairių priežasčių praleidžiame atskirai gal tik vieną du savaitgalius. Kai aš Vilniuje, jis savaitgalį atskrenda čia. Kai aš koncertuoju kur nors pasaulyje, jis skrenda paskui mane, nes aš stengiuosi, jei įmanoma, pasirinkti koncertuoti savaitgalį.
– F.Lisztas yra ir tas kompozitorius, kuris dovanojo jums Alpių slėnyje sutiktą gyvenimo meilę – Alainą.
– Taip! Alainas organizavo čia medicinos seminarą, aš skambinau F.Lisztą, bisui – jo „Meilės svajas“. Kalbantis Alainui papasakojau F.Liszto ir Marie d’Agoult meilės istoriją, kurią kompozitorius apdainavo „Petrarkos sonetuose“ fortepijonui.
Tas susitikimas buvo stebuklo pradžia. Po kelerių metų Maču Pikču viršūnėje Alainas paprašė mano rankos...
– „Mudviejų energijos harmoningai sutampa, mūsų sielos vibruoja unisonu. Mudviem pavyko susikurti vidinę karalystę ir atverti vienas kitam savo intymios šventyklos vartus. Meilė, kurią jaučiame vienas kitam, – ne tiktai jausmas, o jėga, esmių esmė. Su Alainu atradau tą aistrą, tą šventą ugnį, tikrumą, kuriame telpa visos mano gyvenimo viltys“, – rašote savo knygoje.
– Visa tai yra tiesa. Stebuklas, nutikęs mano gyvenime.
– Jūsų darbo įrankiai turbūt du – fortepijonas ir pirštai? Sovietmečiu net pavyko nusipirkti fortepijoną, kuriuo Juozas Naujalis sukūrė „Lietuva brangi“. Kur dabar tas fortepijonas?
– Čia, Vilniuje, mano bute Vokiečių gatvėje. Aš skambinu juo. Taip, instrumentas labai svarbu. Grodamas netikusiu gali susižeisti rankas. Mano abiejuose Paryžiaus ir Ženevos namuose karaliauja koncertiniai „Steinway“ fortepijonai.
Aukštosiose scenose aš visuomet skambinu fantastiškais instrumentais. Esu „Steinway Artist“, taip pat „Fazioli“ fortepijonų kompanijos bičiulė ir man tenka išrinkti fortepijonus toms salėms. Išrinkau ir mūsų Filharmonijai bei Valdovų rūmams. Renku ir tolimoms salėms, ir šalims, kaip tai ne kartą atsitiko Kolumbijoje.
– Bet su jūsų pirštais yra nutikęs dramatiškas įvykis. 2017 metais po koncerto Monako katedroje uždarydama paskui save zakristijos duris stipriai susižeidėte pirštą. Vyras, aišku, buvo šalia, nugabeno pas gydytojus. Išgyvenote tris siaubingus mėnesius negalėdama koncertuoti, nežinodama, ar galėsite skambinti. Bet šis įvykis padovanojo jums fantastišką sceninę suknelę?
– Tikrai taip! Vaikščiojome su Alainu Florencijoje. Buvau labai nusiminusi. Negaliu skambinti, atšaukti visi 17 koncertų. Alainas netikėtai įvedė į vieno italų dizainerio krautuvėlę ir parodė nuostabią suknelę. „Tau tiktų skambinti?“ – paklausė. „Kad aš nebeskambinu“, – atšoviau. Bet jis ją ėmė ir nupirko! Ji mus lydėjo visoje ilgoje kelionėje ir padėjo man pasveikti. Alaino dovana buvo nepamirštama ir taip puikiai sugalvota!
– Knygoje rašote, kad prieš žengdama į sceną kartais pati sau pasakote: „Kodėl aš čia, kas mane nešė į tą galerą?“ Nes visada jaučiate didžiulį vidinį spaudimą.
Kas yra ta ašis, tas jūsų stiprybės centras? Kas leidžia pasinerti į muziką taip, kad niekas aplinkui nebeegzistuoja?
– Tai yra misijos suvokimas, atsakomybė. Ne sau pačiai, o tam kūrėjui, kurio muziką atlieku ir kurio žinią turiu atnešti. Aš kūrinį sukūrusio genijaus mintis turiu perleisti per save ir pateikti žiūrovui, kad jos pasiektų jo širdį. Tai yra sunkiausia. Skambindama scenoje pati sau nebeegzistuoju. Yra tik ta žinia, kurią turiu perteikti. Man išnyksta visa materija, aš nematau klausytojų ir kartais nebežinau, kur esu.
– Bet jūsų susikaupimą gali blaškyti pirmoje eilėje saldainius čiulpiantis klausytojas arba nerimstantis vaikas. Nekeiksnojate tokių žiūrovų?
– Susikaupimas svarbu. Mes, menininkai, jau turime tam tikrą įdirbį.
– Esate pasakiusi, kad matote tik vieną žmogų salėje – savo vyrą.
– Mūsų pažinties pradžioje buvau nustebusi, kaip jis sugeba manęs klausydamasis būti diskretiškas, nematomas ir tuo pat metu esantis. Tai nepaprastai graži jo savybė. Salėje jis lyg koks angelas, mane gaubianti aura.
– Iš savo mylimo vyro Alaino Vilniuje vieną sykį gavote Kalėdų dovaną – fotoalbumą. Iš pradžių lyg ir nusivylėte?
– Taip, nustebau, bet jį atsivertusi apstulbau. Albumo gale Alainas buvo užrašęs nuostabų savo eilėraštį. O viduje buvo suknelių modeliai. Alainas su Ženevos drabužių dizaineriais ne vieną mėnesį kūrė man koncertines sukneles. Jos buvo nuostabios! O suknelė pianistei turi būti ir graži, ir patogi. Be to, tvirta, kad nesuplyštų grojant temperamentingą solo. Vienas mano košmariškų sapnų – kad grojant suknelė nukrinta...
Atskridus į Ženevą Alainas nusivedė mane į „Arasa Morelli“ mados namus, kur dizaineriai pasiuvo tobulą suknelę – karališkos mėlynos spalvos.
– Bet juokiatės, kad princesei reikėjo Pelenės kurpaičių, kurių buvo neįmanoma rasti...
– Taip! Alainas tai žinojo. Kitą savaitę gėrėme arbatą Paryžiuje, Šv.Magdalenos aikštėje, po to pasukome pro Ralpho Laureno krautuvėlę ir vitrinoje išvydome stebuklą – Pelenės kurpaites su daugybe dirželių, nusagstytų „Swarovski“ kristalais. Vienintelę porą, kuri man nuostabiai tiko!
– Knygos pabaigoje prisipažįstate: „Kaip man pasisekė, kad, scenoje atidavusi visą save, atgal gaunu tiek meilės.“ Jūsų kelias buvo laimingas? Nors paženklintas didelės atsakomybės, streso, pergalių ir nusivylimų?
– Šis kelias – tai tiesiog mano gyvenimo kelias. Niekada jis nebuvo nutrūkęs. Tas kelias man natūralus. Be abejonės, tai įpareigojo. Taip, negaliu sau leisti nuleisti kartelę. Bet jei žmogus, kaip sakiau, neturi siekių, jam daug lengviau. Aš visada einu į priekį siekdama pačių aukščiausių tikslų. Yra įvairių etapų, skirtingai pavyksta. Bet svarbiausia, kad visuomet yra aukštas tikslas.
Streso? Pati profesija yra stresinė, bet aš gyvenu ramiau nei žmonės, kasdien einantys į darbą. Man sekmadienis gali būti ir antradienį. Psichologiškai tai labai gerai.
Taip, aš esu laimingas žmogus. Gyvenime svarbiausia turėti savo gyvenimo temą. Man tai muzika, kurią jau vaikystėje dovanojo mama. Turėti gyvenime savo temą yra ir prasmė, ir laimė. Nebuvo lengva Prancūzijoje rasti savo, pianistės, vietą. Buvo alkanų periodų visomis prasmėmis, ir tiesiogine.
Bet aš niekuomet nenuleidau rankų ir nepraradau vilties. Muzika ir meilė man – svarbiausios vertybės, kurios daro gyvenimą gražų. Visa kita yra paviršutiniška.
