S. Vaitulionis – apie tuštumą, kurią paliko A. Jagelavičiūtės mirtis ir jų draugystę: „Jeigu ne ji, manęs tokio dabar tiesiog nebūtų“

Pastarieji metai komunikacijos specialistui ir renginių organizatoriui Saugirdui Vaitulioniui – tarsi amerikietiški kalneliai. Ką tik 41-ąjį gimtadienį atšventęs vyras džiaugiasi per šiuos metus į dienos šviesą išleidęs ne vieną sėkmingą projektą ir įgyvendinęs dar vieną svajonę – turėti atostogų namus pajūryje. Tačiau prieš du mėnesius anapilin iškeliavusi bičiulė amžiams širdyje paliko tuštumą.

 Saugirdas Vaitulionis.<br>L.Griciaus nuotr.
 Saugirdas Vaitulionis.<br>L.Griciaus nuotr.
Agnė Jagelavičiūtė ir Saugirdas Vaitulionis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Agnė Jagelavičiūtė ir Saugirdas Vaitulionis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Agnė Jagelavičiūtė ir Saugirdas Vaitulionis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Agnė Jagelavičiūtė ir Saugirdas Vaitulionis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Agnė Jagelavičiūtė ir Saugirdas Vaitulionis.<br>T.Bauro nuotr.
Agnė Jagelavičiūtė ir Saugirdas Vaitulionis.<br>T.Bauro nuotr.
Agnė Jagelavičiūtė ir Saugirdas Vaitulionis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Agnė Jagelavičiūtė ir Saugirdas Vaitulionis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Agnė Jagelavičiūtė ir Saugirdas Vaitulionis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Agnė Jagelavičiūtė ir Saugirdas Vaitulionis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>LR archyvo nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>LR archyvo nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>A.Katausko nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Saugirdas Vaitulionis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Lrytas.lt

Feb 28, 2023, 6:52 PM

Kunigiškėse įsikūrusiame pajūrio kotedžų kvartale būstą įrenginėjantis ir statybų rūpesčiais gyvenantis Saugirdas sako, kad bėgančių metų neskaičiuoja. Tačiau tragiška 2022-ųjų pabaiga privertė susimąstyti apie gyvenimo trapumą.

„Jei atvirai, šiemet neturėjau jokio noro švęsti. Juolab kad mano gimtadienio dieną minėjome žiauraus karo metines. Bet diena anksčiau draugai prirėmė prie sienos, tad išsisukti nepavyko. Paminėjome be jokių didelių fanfarų – ramiai, su daug pokalbių ir linksmų istorijų. Man gyvenime labai pasisekė, kad turiu tokius draugus“, – neseniai ramiai atšvęstą gimtadienį prisiminė jis.

Jis nesupranta žmonių, kurie bijo savo metų, ir džiaugiasi kiekvienais metais.

„Vieninteliai, kuriuos norėčiau ištrinti, – pastarieji, nes niekada nemaniau, kad tie patys metai gali atnešti tiek džiaugsmo darbiniuose projektuose ir tiek skausmo asmeniniame gyvenime. Bet taip jau yra, kad Dievas kažką duoda, kažką atima. Labai liūdna, kad šiemet atėmė tiek daug. Per daug“, – apmaudo neslėpė jis.

Lygiai prieš du mėnesius, gruodžio 28-ąją, žinomas vyras sužinojo apie vienos artimiausių draugių ir, kaip jis sako, patarėjų visais klausimais, nuomonės formuotojos Agnės Jagelavičiūtės (1980–2022) mirtį. Nuo tos akimirkos gyvenimas, pasak Saugirdo, tarsi sustojo.

Kurį laiką planavę interviu Agnei atminti nutarėme pasimatyti mėgstamiausioje velionės vyninėje – „In Vino“. Ten, atsisėdę prie jaukaus stalelio, rusenančios žvakės šviesoje žvelgėme pro langą į sostinės širdyje esančią vietą, kur vasaros pradžioje ji atliko meninį performansą „Tiesa į akis“. Žvelgdami į Vilniaus senamiesčio gatvėmis palengva žingsniuojančius praeivius prisiminėme jųdviejų su Agne pažintį, drauge įveiktus iššūkius, įgyvendintus ir dar planuose buvusius darbus, kuriuos Saugirdas pažadėjo įgyvendinti.

– Kokia buvo Agnė?

– Ji – stipriausia ir kartu jautriausia moteris, kokią pažinojau. Ji buvo kovotoja už teisybę, prieš dvejopus standartus ir už moteris ir jų emancipaciją.

Per savo gyvenimą nesu pažinęs žmogaus, kuris savyje talpino tiek daug. Agnė buvo be galo aštraus proto, turėjo aiškią ateities viziją, be proto talentinga ir labai tikra. Ji buvo nuostabi mama, dukra ir draugė.

Daug kam iš šalies galėjo pasirodyti, kad Agnė buvo šiurkštoka ir stačiokiška, tačiau tai, mano manymu, buvo vienas jos žavesių ir tik viena maža jos asmenybės dalelė. Ji galėjo būti elegantiška kaip princesė Diana, o po sekundės pasiųsti ant trijų raidžių, jei kas nors bandydavo ją įžeisti. Ji turėjo daugialypį charakterį, kuris traukė žmones kaip magnetas. Pramogų pasaulyje ji buvo tokia viena ir dabar, žvelgdamas į mūsų garsias moteris, nematau nė vienos, kuri savyje turėtų tiek parako, kad galėtų užimti Agnės vietą.

– Kokią dalį ji užėmė jūsų gyvenime?

– Man sunku tai apibrėžti. Ji buvo mano sielos draugė, mano meilė ir mano „partner in crime“, įkvėpimo šaltinis. Agnė gebėdavo mane įkvėpti dalykams, kurių aš pats galbūt nebūčiau daręs, sakęs ar ryžęsis įgyvendinti. Ji mokėjo įkvėpti žmones ir įpūsti pasitikėjimo savimi. Jeigu ne Agnė, nebūtų buvę daugelio mano projektų – nuo renginių organizavimo iki namų aromatų.

Kai man pasiūlė kurti namų aromatus, labai dvejojau, svarsčiau, kam gali reikėti Saugirdo Vaitulionio kvapų? Nors savimi šiuo klausimu nepasitikėjau, Agnė man pasakė: „Daryk, nes kitos galimybės gali nebepasitaikyti.“

– Į kieno petį dabar remiatės?

– Neužsidariau rūsyje, turiu daugybę nuostabių draugų. Mūsų kompanija draugauja ne vieną dešimtmetį, tad vieni kitus ir palaikome. Manau, visi mes dabar patiriame tą jausmą, kad vis dėlto nepakeičiamų yra. Agnė buvo tokia – nepakeičiama. Ir mūsų bendravimas buvo kitoks. Ji manyje mokėdavo pažadinti kažkokią nenusakomą laisvę. Laisvę kurti, laisvę elgtis kaip nori ir laisvę būti kuo nori. Ji vienintelė manyje mokėjo pažadinti polėkį turintį Vaitulionį.

Kai susipažinome, buvau labai rimtas, dirbau televizijoje žiniose, buvau vieno iš portalų vyriausiasis redaktorius. Tuo metu man garsiai juoktis ar nusikeikti atrodė nepadoru, nors tai darė ir daro visi. Agnė padėjo man išsilaisvinti, ir jeigu ne ji, manęs tokio, kokį matote dabar, tiesiog nebūtų. Agnė sukūrė labai daug manęs ir ištraukė daug mano savybių, kurių net nežinojau turintis. Už tai jai būsiu dėkingas iki gyvenimo pabaigos.

– Kada judu susipažinote?

– Dar prieš pusmetį skaičiavome, kad jau apie penkiolika ar septyniolika metų esame pažįstami. Mėgome sakyti, kad keitėsi ir namai, ir darbai, ir antrosios pusės, tik visada būdavome mes. Nė vienas nebeprisiminėme, kur ir kada susipažinome, tik Agnė sakė pamenanti: „Galvojau, kas čia taip garsiai žvengia.“ Taip sulipome, kad galėdavome drąsiai pabaigti vienas kito sakinius. Juokdavomės, kad esame sena sutuoktinių pora, kur vienas rėkia už sienos ir niekas nesuprastų, ką jis rėkia, bet kitas kitame kambaryje į visa tai atsako.

– Kuo buvote panašūs ir kuo skirtingi?

– Artimi žmonės supanašėja. Taip nutiko ir mums: aš perėmiau daug Agnės savybių, o ji – mano. Labai džiaugiuosi, kad abu visuomet buvome atviri – ką galvodavome, tą sakydavome. Kartais už tai gaudavome per galvą, bet jau geriau taip, negu apsimetinėti ar vaidinti šventas karves. Tai pas mus dabar yra nacionalinis sportas – kas šventesnis, kas geresnis. Agnė siaubingai nekentė to žmogelių apsimetinėjimo geresniais, nei yra.

– Kokių pomėgių turėjote?

– Beprotiškai mėgdavome kalbėtis. Tai daryti galėdavome valandų valandas ir, keisčiausia, mums niekada nesibaigdavo temos. Mokėjome kalbėtis ir ne klausytis vienas kito, o girdėti. Tai reta, nes žmonės dažnai išklauso, bet nebūtinai išgirsta.

Anądien vienos draugės paklaustas, ką brangiausio esu gavęs iš jos dovanų, netikėtai supratau, kad mes per tiek metų vienas kitam nelabai ką iš daiktų ir esame padovanoję. Visas jos dovanas dabar nešiojuosi širdyje. Turėjome nerašytą taisyklę – dovanoti vienas kitam laiką kartu.

Agnė per kiekvieną gimtadienį mane apkabindavo ir bučiuodama skruostą įgrūsdavo ranka rašytą raštelį „Kada tik pasakysi, kur tik pasakysi“. Ir tai galėdavo būti bet kas – savaitgalis SPA, sodyboje ar vakarienė namuose, svarbiausia – dėmesys. Šios dovanos man labiausiai trūko ir per šį gimtadienį. To dar vieno „kada tik pasakysi, kur tik pasakysi“.

Agnė buvo menininkė ir labai gaila, kad daug jos kūrinių liko neparodytų. Labai tikiu, kad visa tai sugebėsime ištraukti į dienos šviesą taip, kaip Agnė to ir norėjo.

Ji turėjo labai daug intelektualumo – knygas ryte rydavo, o menas buvo jos didžioji aistra. Kartais net stebėdavausi, kaip ji viską taip greit sužinodavo, pamatydavo. Vos išleista knyga, o ji jau būdavo ją perskaičiusi ir sugadindavo reikalus papasakodama jos pabaigą, vos tik pasirodo paroda – ji jau ją mačiusi. Žinojo visas teatrų premjeras ir dievino į jį eiti.

Ji puikiai mokėjo gyvenimą pramogų pasaulyje derinti su savo, kaip menininkės, puse. Jos nuomonę gerbė ir menininkai. Agnė turėjo galią, kuri yra labai reta duotybė, – ji darydavo poveikį žmonėms ir tu jos klausydavai, tikėdavai ja. Man be galo trūksta jos patarimų.

– Koks jos darbas iki šiol išlikęs jūsų atmintyje?

– Agnė yra parašiusi krūvą knygų, nutapiusi daug paveikslų ir padariusi begalę kitų darbų, kurių žmonės net nežino. Tačiau vienas stipriausių paskutinių Agnės darbų – meninis performansas „Tiesa į akis“. Agnė visada stengėsi žmonėms atverti akis ir skleidė žinutę, kuri yra svarbi.

Šio pasirodymo esmė buvo ta, kad žmonės, pilantys purvą ant Agnės internete, išdrįstų ateiti ir mesti į ją pomidorą realiai, gatvėje. Buvau šokiruotas pamatęs žmones, kurie tai darė. Ji sėdėjo beveik nuoga, šlapia, verkianti pomidorų tyrėje ir į ją skriejo pomidorai. Tai parodė, kokia mūsų visuomenė žiauri, o Agnė nuo to labai kentėjo.

Manau, kad net stipriausias žmogus nepajėgtų atlaikyti keliasdešimties žinučių, tokių kaip: „Tu turi mirti“ arba „Aš linkiu tau nudvėsti“. Nors žmogus niekam nieko blogo nepadarė. Nesuprantu to noro ateiti ir nepažįstamam žmogui pasakyti kokią nors šlykštynę. Ar jiems palengvėjo, kai išsiliejo ant nepažįstamos moters? Ant vienišos mamos? Tokiais atvejais susimąstai, kokioje baisioje visuomenėje mes gyvename.

Apie tai, kad įžeidžiantys komentarai internete turi būti suvaldyti ir žmonės turi suprasti, kokią siaubingą žalą jų veiksmai daro, Agnė kalbėjo jau seniai. Ji tai darė ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos visuomenės.

Visą laiką sėdėjau netoliese ir mačiau, kaip tiems žmonėms, kurie mesdavo pomidorą į Agnę, netrukus pasidarydavo labai gėda ir jie greitai pasišalindavo. Agnė mums buvo liepusi, kad ir kas nutiktų, neiti jos guosti, nes tai yra menas ir taip turi būti.

Ji beveik nuoga ant grindinio sėdėjo kelias valandas ir per tą laiką tik dvi merginos pačioje pabaigoje priėjo prie jos, apsikabino ir galiausiai nuvedė į vidų.

– Tikriausiai nėra draugystės, kurios nelydi nesutarimai... Dėl ko dažniausiai pykdavotės?

– Per keliolika draugystės metų su Agne nesame susipykę ilgiau nei pusvalandžiui. Ji, ko gero, buvo vienintelis žmogus, su kuriuo nesu susipykęs ar turėjęs nekalbadienių, durų trankymo ir kita. „Pravažiavom“, – sakydavome ir pasibučiavę kaip niekur nieko bendraudavome toliau. Nors abu – tvirto charakterio, mokėjome laviruoti, kad vienas kito neįžeistume, neužgautume ir neįskaudintume. Mes saugojome mūsų santykį.

– Kokia Agnė būdavo sunkiais momentais – prašydavo pagalbos ar išliūdėdavo viena?

– Su ja per tiek metų esame kartu verkę ne vieną kartą. Normalu, žmonės verkia ir nereikia apsimetinėti, kad visada saulytė šviečia ir fėjos žiedlapius gyvenimo kelyje barsto. Pasimatydavome, pasikalbėdavome, pabliaudavome ir gyvendavome toliau.

Agnė buvo iš tų, kuri savo silpnumą viešumoje rodydavo be galo retai. Ji buvo stipri, bet giliai viduje buvo trapus ir jautrus žmogus. Ji buvo jautresnė kitų žmonių nelaimėms, nesėkmėms negu savo. Agnė nemokėjo ir nemėgo verkšlenti ir skųstis.

– Rodos, gyvenimas jai metė ne vieną iššūkį, po kurio ji stojosi ir iškelta galva žengė toliau. Kaip manote, kas jai padėdavo rasti stiprybės?

– Vienareikšmiškai – sūnus Leonas ir mama Nijolė. Tai buvo jos pagrindinės stiprybės. Agnės tėtis buvo užmuštas Kauno banditų, nuo paauglystės ji augo tik su mama, tad visą gyvenimą stiprybės sėmėsi iš jos. Kaip mamai ji buvo vienintelė stiprybė, taip Agnei – Leonas. Viską, ką ji darė, darė dėl sūnaus.

Visą tekstą apie Saugirdo Vaitulionio ir Agnės Jagelavičiūtės draugystę ir bendravimą iki paskutinio atodūsio rasite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: ar G. Landsbergis taps eurokomisaru?