Rasa didelės platinimo kompanijos Rinkodaros skyriuje pradėjo dirbti dar studijuodama universitete. Dešimtmetis čia, sako, buvo be galo įdomus, o į darbus ji puolė visa širdimi ir visomis jėgomis: dirbo atsidavusi ir jai sekėsi, augo kaip specialistė, gana greitai kilo karjeros laiptais.
Jauna mergina tuomet buvo atsakinga už pasaulinius prekių ženklus Lietuvoje, o tai reiškė didelius biudžetus, pakankamai laisvės idėjoms įgyvendinti ir daug kitokių privalumų – motyvacinės komandiruotės į užsienį, prabangios vakarienės, stilingi vakarėliai, bendravimas su garsiais žmonėmis ne tik Lietuvoje.
„Ten dirbdama lankiausi „Formulės 1“ varžybose Monake, keliavau į Karibų salas, linksminausi stilinguose vakarėliuose Milane, Romoje, Londone, Barselonoje, gyvenau prabangiuose viešbučiuose, skanavau pasakišką maistą „Michelin“ žvaigždutėmis besididžiuojančiuose restoranuose. Draugai man sakydavo, kad dirbu svajonių darbą. Aš taip ir jaučiausi“, – pasakojo R.Kašėtė.
Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba, – buvo ir nematoma darbo dalis: beprotiškai didelis tempas, įtampa dėl rezultatų ir terminų, daugybė „Excel“ lentelių ir „Power Point“ skaidrių, kartais – nelengvų derybų su tiekėjais, viršvalandžių.
Jaunai moteriai buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo bei laisvalaikio, o ir nesistengė to daryti: darbas, profesinis tobulėjimas, pasiekimai tuo metu buvo tai, kuo rėmėsi Rasos asmeninės vertės pajautimas.
Dabar, žvelgdama atgal, moteris šilčiausiai atsimena ne pasiekimus ar spindinčius įspūdžius, o žmones, su kuriais jai teko dirbti, iš kurių mokėsi, su kuriais teko patirti tiek džiaugsmingų, tiek sunkių patirčių.
„Būtent tai atsinešu iki dabar – išoriniai dalykai gyvenimo eigoje išblėsta, bet ryšys su žmonėmis, santykiai yra tai, kas tikra, kas lieka visą gyvenimą. Nenuostabu, kad mano dabartinėje veikloje santykis yra esminis elementas.
Kita svarbi pamoka man yra ta, kad nei išsvajota karjera, nei pinigai banko sąskaitoje, nei nuostabios kelionės ar įspūdingas laisvalaikis negali užtikrinti laimės ir pilnatvės. Man buvo veikiau priešingai – kuo daugiau uždirbau ir atsakingesnes pareigas ėjau, tuo daugiau vidinės įtampos jutau.
Dabar suvokiu – reikėjo tai patirti, kad imčiau ieškoti giliau, atsigręžčiau į save. Tuo metu mano ryšys su savimi buvo gana paviršutiniškas, o ryšys su gamta, Kūrėju, dvasiniais dalykais mano žodyne ir sąmonėje išvis neegzistavo.
Esu tikrai dėkinga, kad patyriau tą dešimtmetį, bet grįžti atgal nenorėčiau“, – pasakojo po motinystės atostogų kita kryptimi nusprendusi sukti R.Kašėtė.
Psichologija moterį traukė nuo mokyklos. Kai stojo į universitetą ir pirmu numeriu rinkosi tuo metu prestižinę ekonomiką ir vadybą, po jos pageidavimų sąraše ji įrašė psichologijos studijas.
„Jeigu ką, – juokėsi Rasa. – To „jeigu ką“ neprireikė, bet po dešimties metų pradėjau mokytis Psichologijos akademijoje tiesiog dėl savęs, siekdama geriau save pažinti.
Bet tik psichologijos neužteko, nes ji gali padėti geriau pažinti, kaip jaučiuosi ar elgiuosi ir dėl ko, bet man ėmė rūpėti ir gilesni klausimai: kas aš, kam aš, ką veikiu šioje Žemėje?
Su šiomis prasmės paieškomis mano gyvenime atsirado neuroedukacijos ir psichoterapijos studijos, kaip iš pradžių maniau, tik dėl savęs, be jokios minties, kad tai taps mano profesija.
Dabar tas „dėl savęs“ tapo ir dėl kitų.“
Rasa neslepia – jos motinystė prieš aštuonerius metus buvo labai laukta ir tapo jai pauze, kurios labai reikėjo. Mat po dešimtmečio karjera ėmė nebedžiuginti. Kai susilaukė pirmagimės Izabelės, buvimas mama moteriai padovanojo iki tol nepatirtą, stebuklingai gilų besąlygiškos meilės jausmą ir ji pasinėrė į šią patirtį stačia galva.
Anksčiau apie darbą besisukęs visas gyvenimas pradėjo suktis apie vaikus. Šiandien R.Kašėtė – aštuonmetės Izabelės ir ketverių Bernardo mama.
Šeima ir motinystė jaunai moteriai – didelės vertybės. Vaikų gimimas, patyrimas, kaip per ją į pasaulį ateina nauja gyvybė, – iki ašarų vieni gražiausių, jautriausių Rasos gyvenimo įvykių.
„Kasdien jaučiu labai daug dėkingumo už savo vaikus, be to, jie – ir vieni geriausių gyvenimo mokytojų. Kaip būti čia ir dabar, kaip nuoširdžiai džiaugtis paprastais dalykais.
Šeimoje man svarbi ir kita pusė – tai partnerystė, santykiai su vyru Martynu, su kuriuo esame susituokę jau beveik 15 metų.
Ką reiškia kurti brandų ryšį poroje? Kaip rasti pusiausvyrą tarp „aš“ ir „mes“? Kaip suderinti skirtingus poreikius ir įveikti įvairius iššūkius, pavyzdžiui, vaikų auginimą? Į šiuos klausimus ieškau atsakymo pati, padedu ieškoti ir kitiems“, – pasakojo Rasa.
Gimus vaikams R.Kašėtė tikėjosi, kad motinystė ir šeima bus tas raktas, kuris atrakins jai duris į gyvenimo pilnatvę. Iš tiesų, buvimas mama stipriai pakoregavo jos vertybes – pasiekimai, profesinė sėkmė tapo tokie antraeiliai, kai girdi vaiko juoką arba kai vaikas suserga.
„Tačiau durų į išsvajotą vidinę ramybę neatvėrė ir tai, nes, be meilės euforijos, kartu sukėlė ir daug nerimo, baimių dėl vaikų, kaltės.
Dėl šių emocijų supratau, kad man reikia pagalbos ir atėjo laikas atsigręžti į save iš esmės. Taip pirmą kartą atsidūriau terapiniame kabinete ir susipažinau su Marija Mendele-Leliugiene, neuroedukacinių metodų pradininke Lietuvoje“, – atviravo pašnekovė.
Būtent ši pažintis Rasai tapo lemtinga, o vėliau M.Mendelė-Leliugienė tapo R.Kašėtės mokytoja – jos sukurtus neuroedukacinius metodus, apimančius dailės terapiją, kalbinius kodus, meditacijas ir vizualizacijas, dabar Rasa perduoda kitiems savo vedamose grupėse ar asmeninėse konsultacijose.
Neuroedukacija Rasai padėjo suvokti, kad ji pati yra daugiau nei tik fizinis kūnas, emocijos ar mintys, ir atrasti savo dvasinę ašį bei sąmonės galią rinktis.
Kai po motinystės atostogų moteris svarstė, ar dar grįžti kuriam laikui į rinkodarą, ar jau pradėti savo naują veiklą, sutuoktinis Martynas buvo tas, kuris palaikė ir padrąsino pradėti siekti savo svajonės.
O tėvams, neslėpė ji, reikėjo laiko suprasti dukters sprendimą, bet dabar ir jie palaiko savo atžalą.
„Mėgstu kartoti kartą perskaitytus žodžius, kad yra trijų rūšių darbai: darbas dėl pinigų, mėgstamas darbas ir pašaukimas. Man labai pasisekė, kad daug metų dirbau tikrai mėgstamą darbą rinkodaros srityje, o dabar atėjo laikas pašaukimui“, – pasakojo R.Kašėtė.
Baigusi neuroedukacijos studijas kartu su kolege moteris pradėjo vesti saviugdos grupes suaugusiesiems. Tuomet buvo pats karantino įkarštis, tad mokymus rengė nuotoliniu būdu ir ėmėsi temos apie emocijų valdymą.
Pačioms buvo nuostabu, kad sulaukė daug padėkų bei teigiamų atsiliepimų, pamatė, kaip žmonėms to reikia. Tai ir tapo įkvepiančia naujo kelio pradžia.
Ar nebuvo baisu imtis visai naujos veiklos, nerti į naujus vandenis?
„Tai žinoma, kad baisu! Man tai buvo dvigubas pokytis: viena – kad keičiu profesiją, pradedu kitoje nuo nulio, antra – kad išėjusi iš samdomo darbo pradedu dirbti sau ir tik viena pati esu atsakinga už savo savirealizaciją ir finansinę gerovę.
Bet mane įkvepia posakis, kad drąsus yra ne tas, kuris nebijo, bet tas, kuris bijo ir vis tiek daro.
O mokytis man visada patiko, tad ši dalis man kaip tik įkvepianti, bet pripažinti, kad esu naujos profesijos pradžioje ir kol kas nesu tokia ekspertė, kokia buvau rinkodaroje, – o taip, tai iššūkis!
Kartu taip mokausi priimti save tokią, kokia esu, ir tramdyti savo perfekcionizmą, norą turėti viską iš karto“, – pasakojo moteris.
Rasa neslėpė, kad abejonių dėl kelio pasirinkimo kartais vis dar ištinka, ypač kai kas nors vyksta ne taip lengvai, kaip norėtų, bet jai padeda klausimas su bandymu įsivaizduoti: ko labiau gailėtųsi prieš mirtį – ar kad tai įgyvendino, ar kad neįgyvendino? Dažniausiai uždavus tokį klausimą sau pačiai tampa ramu ir aišku.
„Sprendimas keisti profesiją atsirado tarsi savaime iš mano vidinių pokyčių, kilusių besigilinant į save, į tai, kas man svarbu, ką norėčiau veikti ateinančius 20 metų.
Pamačiau prasmę ir misiją palydėti ir kitus kuriant ryšį su savimi bei kitais, atrasti savo vidines galias kurti save ir gyvenimą. Dėl to šiandien konsultuoju gyvai ir per nuotolį, vedu saviugdos grupes, seminarus bei patyrimines stovyklas“, – pasakojo R.Kašėtė.
Tiesa, rinkodara irgi iš Rasos gyvenimo visiškai nedingo, šios žinios ir įgūdžiai ir toliau praverčia – jau kelerius metus iš eilės ji padeda organizuoti mokslinę-praktinę konferenciją „Neurostartas“, kurios tikslas – dalytis žiniomis apie būdus, kaip stiprinti savo psichoemocinę, o kartu ir fizinę sveikatą.
Jauną moterį įkvepia, kad taip ji prisideda prie svarbių žinių apie emocinę sveikatą sklaidos ne tik savo klientams, bet ir didesniam visuomenės ratui.
„Kuo mano kasdienybė dabar skiriasi nuo tos prieš 10 metų? Dabar labiau moku mėgautis akimirka, pačiu buvimu, nelaukdama, kaip anksčiau, kad būsiu laiminga, kai ką nors pasieksiu.
Taip pat mažiau gyvenu autopilotu, esu sąmoningesnė. Man artimas holistinis požiūris į žmogų, tad skiriu dėmesio sveikai mitybai, judėjimui, emocinei higienai arba emocijų išveikimui bei dvasinėms praktikoms, ryšiui su gamta, Kūrėju.
Kasdien valandą vaikštau gamtoje ir tai labai stiprus mano resursas tiek kūnui, tiek sielai“, – sakė ji.
Rasa žino, kad pradėjus eiti tobulėjimo keliu mokymasis truks visą gyvenimą. O ir jos profesijoje tobulėjimas vyksta kartu su kiekvienu klientu, kiekviena vedama grupe.
Moteris jau juda link pabaigos su savo penkerių metų geštalto psichoterapijos studijomis, kartu nuolat tobulinasi įvairiuose papildomuose seminaruose. Ji su užsidegimu laukia mokymų Varšuvoje pas garsų amerikiečių neuromokslininką ir bestselerių autorių Joe Dispenzą, kurie vyks jau netrukus.
„J.Dispenza tyrinėja, kaip meditacija gali paveikti mūsų fizinį kūną, smegenis ir netgi genų raišką, kitaip sakant, kaip galime padėti patys sau gyti ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Turiu svajonę jį pakviesti ir į Lietuvą. Ką gali žinoti, gal ji kada nors išsipildys“, – vylėsi buvusi rinkodaros asė.
Savo asmeninę kelionę Rasa vaizdžiai iliustruoja posakiais „ieškok ir rasi“ ir „pažink save, ir viskas pasikeis“. Ne kartą pati patyrusi, kad svarbu kelti klausimus, ieškoti, o atsakymai anksčiau ar vėliau ateina, šiandien kitiems padedanti moteris kiekvienam linki drąsos kelti klausimus ir atrasti savo atsakymus.
