Teatrą į širdžiai mielesnes veiklas iškeitusi aktorė Eglė Rimšelė: „Dingo visa romantika“

Beveik prieš dešimtmetį teatro duris užvėrusi aktorė Eglė Rimšelė (34 m.) tuo metu nė neįtarė, kad tai bus geriausias sprendimas jos gyvenime. Teatro užkulisius aklinai uždarytais langais, pro kuriuos nematyti net saulės spindulėlio, žinoma moteris iškeitė į nuolatos apšviestą fotostudiją, kurią padedama artimųjų įsirengė savo namuose. Šiuo amatu profesionali aktorė domėjosi nuo vaikystės, tačiau net neįtarė, kad kada nors tai gali virsti mėgstamu darbu.

 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
 Eglė Rimšelė.<br>Kasparo Rimšelio nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

2023-03-10 13:36

Kolegas Eglė iki šiol sutinka ne tik fotostudijoje, bet ir filmavimo aikštelėje. Ji filmuojasi kino juostose bei serialuose, dalyvauja įvairiose atrankose. Nuo mažens aktore svajojusi tapti Eglė prieš šešiolika metų įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurioje idiliškas svajonių profesijos paveikslas po truputį ėmė bliūkšti.

– Ne viename interviu esate minėjusi, kad aktorystės studijos jus nuvylė. Kodėl?

– Kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, nesuvokiau, koks tai bus sunkus ir juodas darbas. Paskaitos nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Savaitgaliai, atiduoti repeticijoms. Labai daug judesio paskaitų, visi studentai turėjo viską daryti tobulai, nesvarbu, kokios jų fizinės galimybės, būdavo ir traumų. Paskaitos buvo sunkios ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Ne visi dėstytojai elgėsi kompetentingai, nevengdavo ir provokuoti, kiršinti studentus tarpusavyje, žeminti ar manipuliuoti, nuolat grasindami, kad kažką išmes. Tai buvo nuovargio ir įtampos kupinos studijos.

Žinoma, buvo ir šaunių dėstytojų bei paskaitų, kurių metu gavau naudingų žinių. Jas naudoju ir šiol.

– Kaip prisimenate pirmuosius pasirodymus didžiojoje scenoje? Ar drebėjo kojos, o gal aktoriams jaudulys svetimas?

– Visuomet labai jaudindavausi iki spektakliui prasidedant, bet jam prasidėjus viskas klostydavosi tarsi savaime. Adrenalinas imdavo viršų ir visas jaudulys kažkur išgaruodavo.

– Vėliau supratote, kad teatras ne jums. Kuo scena jums pasirodė svetima?

– Vaidindamas teatre turi būti jam 100 procentų atsidavęs ir viską daryti netausodamas savęs. Tam reikia pašaukimo, labai daug noro ir jėgų.

Pasiekus svajonę po kurio laiko dingo visa teatro romantika. Jis tapo tiesiog monotonišku, mažai apmokamu darbu. Spektakliai buvo besikartojanti rutina, į juos eidavau be jokio noro, pradėjau gailėti savo laiko ilgoms repeticijoms su kavos pertraukėlėmis erdvėje, kurios sienos juodos, o langai uždengti, be šviesos, kai už lango šviečia saulė.

Tada paklausiau savęs, ar man to reikia? Atsakymas buvo aiškus. Anksčiau buvau gana dramatiška, mane žavėjo teatras ir jo atmosfera, bet, nelikus dramų mano gyvenime, neliko vietos ir teatrui.

Yra aktorių, kuriems nuoširdžiai patinka repetuoti, vaidinti teatro scenoje ir tuose pačiuose spektakliuose atrasti vis ką nors nauja, jie tuo mėgaujasi ir jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Džiaugiuosi dėl jų, bet pati visiškai to nepasiilgstu.

– Koks įsimintiniausias jūsų vaidmuo?

– Neišskirčiau nė vieno vaidmens. Jie visi man davė ką nors nauja ir įdomaus. Kai kurie privertė įveikti savo baimes, tad atsirado daugiau drąsos.

– Kokias baimes scena jums padėjo įveikti?

– Anksčiau drąsiai atlikdavau tik jautrių ar maištaujančių asmenų vaidmenis. Man būdavo didžiulis iššūkis vaidinti koketiškus ir flirtuojančius personažus, o meilės scenų iš viso labai bijodavau.

Atlikti tokius vaidmenis man buvo gėda, nes maniau, kad būsiu tapatinama su tais personažais. Bet kelis kartus suvaidinusi drąsesnes scenas ir susidūrusi su baime akis į akį sugebėjau perlipti per save ir padidinti savo kuriamų personažų ratą.

– Nors užvėrėte teatro duris, aktorystės neapleidote. Pradėjote vaikščioti į serialų bei filmų atrankas ir gavote vaidmenų. Kuo vaidinimas seriale jums pasirodė mielesnis nei teatre?

– Vaidindama kine jaučiuosi esanti savo rogėse. Malonu vaidinti ir serialuose. Darbas filmavimo aikštelėje suteikia daugiau laisvės, sukūręs vaidmenį jį paleidi, bet yra ir išliekamoji vertė.

Ten nėra monotoniško darbo. Niekada nebūna tų pačių scenų, išmoktą tekstą gali pamiršti iš karto po filmavimo, nereikia jo nešiotis galvoje, priešingai nei teatre.

Man patinka, kad filmavimo aikštelėje nuolat susipažįstu su naujais įdomiais žmonėmis, galiu juos pasikviesti ir į fotosesiją.

– Ar žiūrite į save ekrane?

– Žiūriu. Man įdomu pamatyti rezultatą, analizuoti savo klaidas, kad kitą kartą jų nekartočiau. Taip pat smagu, kai matau, kad kažkas pavyko būtent taip, kaip tikėjausi, o gal net geriau.

– Kaip kilo mintis nerti į fotografijos sferą?

– Fotografuoju nuo paauglystės laikų. Visada labiausiai traukė žmogaus portretai. Fotografuodavau pusseseres, sesę ir drauges. Rengdavome fotosesijas pievose, prie apgriuvusių namų ar traukinio bėgių. Jau paauglystėje savarankiškai mokiausi naudotis fotošopu, o savo kurtas nuotraukas keldavau į internetą. Tiesa, tuo metu nenutuokiau, kad šis hobis kada nors virs profesija.

– Kuo jus praturtino fotografijos pamokos?

– Mokiausi pas nuostabų dėstytoją Remigijų Zolubą. Jis mane labai skatino ir palaikė, kritiką sakė subtiliai, pagarbiai, padėjo atskleisti stipriąsias mano kūrybos puses. Jis suteikė ne tik techninių žinių, bet ir stipriai motyvavo. Jo dėka mano hobis fotografuoti virto darbu.

– Kaip į tai, kad imsitės profesionalios fotografės darbo, reagavo jūsų artimieji?

– Siekti šios svajonės padėjo visa šeima. Tėtis nupirko fotoaparatą ir sumokėjo už fotografijos kursus. Kai baigiau mokslus ir pamačiau, kad man gerai sekasi, nutariau bute įrengti fotostudiją. Mama finansavo kapitalinį buto remontą, kad jis būtų pritaikytas fotostudijai, sesė sukūrė visą fotostudijos interjerą, o jos vyras padėjo užpildyti krūvą dokumentų, kad gaučiau paramą kaip jaunoji verslininkė. Vėliau įsigijau ir visą reikiamą įrangą.

Jaučiau ir emocinį palaikymą. Visi gyrė mano darbus, niekas nepriekaištavo, kad nutariau nevaidinti teatre. Tuo metu, kai ieškojau savęs, dar nepažinojau savo vyro, tačiau kai susipažinome, jis taip pat susižavėjo fotografija. Iš pradžių aš jį įamžindavau, vėliau – jis mane. Abu lankėme papildomas fotografijos paskaitas, o dabar jis labai dažnai padeda man rengti fotosesijas. Dviese smagiau, nors iš pradžių reikėjo apsitrinti, kad ramiai reaguotume į vienas kito pastabas.

– Papasakokite apie jūsų pažintį.

– Niekada netikėjau, kad būsimą vyrą sutiksiu bare. Tiesiog kalbėjau su netikėtai sutikta drauge ir prie mūsų priėjo du vyrukai. Su vienu jų pokalbis iš karto tapo labai tikras ir atviras. Kitą dieną su juo nuėjome į kiną. Nuo to laiko ir neišsiskyrėme.

Mūsų su Kasparu pažintis buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Iki jo rimtų draugysčių neturėjau, laukiau savo žmogaus. Puikiai jaučiausi ir neturėdama antrosios pusės. Man patikdavo leisti laiką vienai. Visada sakydavau, kad geriau būsiu laiminga viena nei su bet kuo, o kai atsiras tas žmogus, su kuriuo jausiuosi dar geriau nei su savimi, jis ir bus tas mano žmogus. Taip ir nutiko.

Susitikę jautėmės taip, lyg vienas kitą pažinotume šimtą metų. Tokie patys buvo net mūsų pomėgiai. Būdamas su manimi Kasparas pamėgo fotografiją, nors iki tol fotoaparato niekuomet nebuvo laikęs rankose.

– Dažnai fotografuojate savo kolegas. Ar nesunku fotografuoti pažįstamus žmones? O gal tai privalumas?

– Kai lankiau fotografijos kursus, rengdavau namų darbus, tad dažnai turėdavau nufotografuoti tam tikros tematikos portretus ir panašiai. Tada pasikviesdavau savo draugus aktorius, kad juos nufotografuočiau ir kad jie man padėtų įgyvendinti norimą idėją.

Kai susikūriau savo darbų puslapį, kiti kolegos, pamatę mano nuotraukas, kreipėsi į mane dėl fotosesijų. Daugumą aktorių žinojau tik iš matymo, nebuvome bendravę, jaudinausi, ar jie manimi, kaip fotografe, pasitikės ir nesuabejos mano profesionalumu, bet įvyko priešingai. Privalumas, kad per fotosesiją turime daug bendrų temų, suprantame tuos pačius terminus, esame išėję tą pačią mokyklą.

Per fotosesijas stengiuosi aktorius atskleisti nieko nevaidinančius ir kadre būnančius tiesiog savimi.

– Fotografuotis neretai ateina ir nepatyrę ar bijantys kamerų žmonės. Įprastai jie į save žiūri labai kritiškai ir kartais save mato kitaip nei fotografas. Ar niekuomet neteko išgirsti kritikos?

– Man labai pasisekė, kad fotografuotis atvyksta be galo šilti žmonės. Nors iš pradžių jaučiasi nejaukiai, vėliau įsidrąsina.

Man svarbu, kad per fotosesiją žmogus jaustųsi komfortiškai, niekada nesakau jam pozuoti taip, kaip jis nenori, – dirbtinai šypsotis ir pan.

Dažnai po fotosesijos gaunu daug gražių žinučių ir padėkų už nuostabiai praleistą laiką ir padidėjusį pasitikėjimą savimi. Manau, kad mes traukiame tokius žmones, kokie patys esame. Labai džiaugiuosi, kad nepatenkintų ar negatyvių žmonių fotografuoti dar neteko.

– Ar aktorystės meno subtilybės praverčia fotografuojant?

– Taip. Kadangi pati dažnai būnu kadre, žinau, ką patarti žmogui, kad jis atsipalaiduotų, išmanau psichologiją, moku nuslėpti, kai matau, kad žmogus labai įsitempęs, nesakau tokių frazių kaip „atsipalaiduok, neįsitempk“, nes žmogų tai tik dar labiau surakintų.

Po truputį atrasdama bendras temas laukiu, kol modelis atsiskleis. Kai veide nelieka įtampos, žmogus nurimsta ir dingsta kameros baimė, pavyksta gražiausi kadrai.

– Kaip įprastai atsipalaiduojate ir leidžiate laisvadienius?

– Nesifilmuoju ten, kur nenoriu, o fotosesijas taip pat rengiu kartais ir rečiau, bet kokybiškai. Nefotografuoju vestuvių ar renginių, todėl laiko šeimai lieka tikrai labai daug. Man laikas su šeima – brangiausias ir vertingiausias. Visada kartu vakarieniaujame, aptariame dienos įvykius.

Laisvu laiku labai patinka žiūrėti filmus, pabūti gamtoje. Kuo toliau, tuo labiau mane traukia paprasti ir žemiški dalykai. Kadangi mano darbe labai daug bendravimo, laisvu laiku nesinori nei miesto, nei šurmulio ar vakarėlių, geriausias laikas – namuose su mylimais žmonėmis.

Taip pat mėgstu pabūti viena, pagulėti vonioje, pilnoje putų ar eterinio aliejaus, ar pasilepinti masažu.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.