„Šiandien tai didžiausia mano karjeros viršūnė. Tai suteikė labai daug pasitenkinimo, džiaugsmo, meilės, laimės“, – sakė dainininkė.
Po vasarį praūžusio milžiniško koncerto „Verta milijono“ Kauno „Žalgirio“ arenoje ir kelių savaičių poilsio su vyru Edgaru Eidėjumi (32 m.) Balio saloje bei Singapūre dainininkė vėl verda veikloje – džiaugiasi vėl galinti skirti laiko savo vardu pavadintai parduotuvei, mat ji buvo kiek primiršta ruošiantis grandioziniam šou.
Čia ant jos darbo stalo – ne tik verslo reikalai. Natalija rodo ranka pieštas žvaigždes, ant kurių ji supsis, čia pat ištraukia lapą su pieštuku nubraižyta scena bei sąrašą dainų, kurios, kruopščiai atrinktos ir sudėliotos pagal nuotaikas, skambės ateinantį gruodį didžiuosiuose šalies miestuose. Darbų nemėgstanti atidėti paskutinei nakčiai atlikėja atvira – jos kalėdinių koncertų turas „Kosmosas“, kuriamas jau dabar, turėtų būti įspūdingas.
– Natalija, kokie jausmai širdyje po tokio milžiniško koncerto? Juk ambicija buvo tikrai nemenka – surinkti 14 tūkstančių žiūrovų. Ir pasiteisino su kaupu.
– Taip, tai tikrai buvo ambicija. Norėjau įrodyti pačiai sau. Labai smagu, kad mano gerbėjai manimi patikėjo ir atėjo. Ar tikėjausi tokio skaičiaus žiūrovų? Tikrai ne, planavome gerokai mažiau. Ar turėjau abejonių? Kai imiesi rengti tokio dydžio koncertą, visada pagalvoji – o kas, jei ne? Jei tektų koncertą perkelti, atšaukti ar panašiai, mūsų ši didelė įmonė bankrutuotų. Tad kaina tokia, ją žinai, o tada sveri ir svarstai jau pats. Jei man, tarkime, būtų nutikęs koks force majeure, būtų reikėję parduoti mažiausiai butą, kad padengtume išlaidas.
Jausmai... Jų buvo visokių. Žinoma, jaudinausi, tačiau jei nebūčiau išgyvenusi, matyt, turėčiau lipti nuo scenos – be jaudulio koncertuoja tie, kuriems nesvarbu, kuriems „dzin“. Man svarbu. Esu perfekcionistė ir dažnai save už tai plaku, bet tokia jau aš. Pirmos trys dainos neskambėjo idealiai – visi, turintys muzikinį supratimą, tikrai tai girdėjo. Nuvylė ir vienas techninis sprendimas, tad to sutrikimo pradžioje tikrai buvo. Paskui įsivažiavau, o trečioji dalis jau buvo fantastiška. Žiūrėjau filmuotą medžiagą ir kartojau sau: „Kiek ši moteris turi polėkio!“ – taip taip, čia apie save. (Juokiasi.)
Labai buvo matyti, kad manęs neįdėsi į jokius rėmus. Buvo surašyta, kurią sekundę kur turiu stovėti, – viskas. Kaip dainuoti, ką kalbėti, kaip atrodyti – viskas buvo mano. Net jei ir pati būčiau susigalvojusi iš anksto, padariusi vis tiek būčiau taip, kaip jaučiu būtent tuo metu.
– Nustebinote pati save?
– Tikrai taip. Ir buvo labai gera tai stebėti – turiu minty, kai žiūrėjau jau įrašytą koncertą. Ta emocija, neslėpsiu, vis dar manęs nepaleidžia. Štai žiūriu į tuos du plakatus ant sienos – „Verta milijono“ ir „Kosmosas“ – ir su didžiule šypsena viduje galvoju – viskas vyksta tobulai!
– Ar turėjote kokių nors baimių?
– Man labai baisu parkristi scenoje. Net su šokėjais buvome sutarę, kad jei krintu aš – krinta ir jie visi. Juk per pirmą dainą užkliuvau, galėjau griūti. Turiu ir kitokių fobijų, apie tai galvoju kone kiekvieną koncertą: o jei dainuodama rūgteliu? O jei scenoje man pasidaro bloga? Niekada nėra taip nutikę, bet mano vaizduotė man labai aiškiai piešia tokius vaizdinius. Net stengiuosi prieš koncertą nevalgyti nieko, kas sukeltų man kokią nors nestandartinę kūno reakciją.
– Kiek buvo likę laiko iki koncerto, kai lengviau atsikvėpėte – supratote, kad bilietai perkami ir buto parduoti ar verslo uždaryti neprireiks?
– Per mėnesį nuo bilietų pardavimo pradžios supratome, kad viskas bus gerai. Startas buvo labai geras – jau per pirmą dieną buvo nupirkta daugiau nei tūkstantis bilietų. Dabar jau matau, kad ir būsimų koncertų gruodį startas – puikus. „Verta milijono“ organizavome mes patys. Ko jau čia mes nepadarysime? Padarėme, bet buvo labai sunku.
Daug nepasitikėjimo savimi, daug abejonių. Buvome sugalvoję dar daugiau, bet surengti tokį šou reikia, pavyzdžiui, vien areną nuomotis dvi dienas prieš renginį. Koncertų arenose turą „Kosmosas“ jau perleidome rengti kitiems. Ir dabar pati esu nubraižiusi sceną, pati piešiu dekorą – viskas tas pats, tik techninę dalį atiduodame „Live Nation“ – galiu, bet nebenoriu to daryti pati.
Geriau tą laiką skirsiu internetinei parduotuvei, nebenoriu užmesti verslo reikalų, o persiplėšti negaliu. Prisipažinsiu, kad labai nudžiugome gavę „Live Nation“ pasiūlymą, nes tokios pagalbos būsimiems koncertams būtume ieškoję ir patys. O jie – didžiausia renginių, koncertų kompanija. Dirbsime su geriausiais.
– Daugeliui, be kitų momentų, įsiminė daina su sūnumi Kristupu. Būdama mama pagalvoju – turbūt nuo ašarų ir jaudulio dėl vaiko pati būčiau nė burnos nepravėrusi...
– Jautėsi, kad mano gerklėje – didžiulis jaudulio gumulas. Ta daina buvo lėta, būtų buvę gražu ištęsti natas, išdainuoti ilgesnes galūnes. Man nepavyko to padaryti, nes tramdžiau save, kad nepaleisčiau ašarų. Verkė visa arena, o jei dar ir aš būčiau pratrūkusi, būtų ašarų pakalnės. Tas momentas – vienas įspūdingiausių visame šou. Didžiuojuosi savo sūnumi! Kristupas – 11 metų berniukas. Ne kiekvienas išdrįstų užlipti į sceną prieš 14 tūkst. žiūrovų. Arba užliptų ir nuliptų. Arba stovėtų sutrikęs ir nebežinotų, ką dabar daryti. Kas tada?
Koks jis šaunuolis! Nepabijojo, kiek drąsos parodė, kaip elgėsi scenoje! Juk repetavome mes šią dainą lygiai keturis kartus – viena repeticija arenoje ir trys čia, Vilniuje, kai repetavome kartu su šokėjais. Arenoje ir garsas visai kitoks, jam reikėjo susivokti su ausinėmis. Kristupas su viskuo susidorojo ne gerai, o idealiai. Jis mėgavosi viskuo. Čia mudu esame kopijos – jis toks kaip aš.
Ir dabar klausiau jo, ar nori dainuoti gruodžio koncertuose. Mes rašome jam naują dainą. Jam vienam! Filmuosime klipą su paaugliais. O daina nereali!
Kalėdiniu laiku tai bus labai gražu – jis padainuos vienas, tuomet mudu kartu, bus kaip pasakoje. Atostogaudama visąlaik kūriau – net sėdėdama prie jūros lingavau, niūniavau. Sukurti tokį šou reikia laiko, man svarbu išjausti, kad idėjos susigulėtų.
– Ar koncertą „Verta milijono“ šiandien vadinate savo sceninės karjeros viršūne?
– Visada pasiekę vienas viršūnes mes ieškome kitų. Šiandien – be abejo, tai didžiausia mano karjeros viršūnė. Tai suteikė labai daug pasitenkinimo, džiaugsmo, meilės, laimės.
Man svarbu, kad ir aš, ir žiūrovas išeitų su didele puokšte visokiausių emocijų: ir pasidžiaugtų, ir paverktų, ir iš širdies pasilinksmintų. Tokią užduotį sau keliu ir kurdama „Kosmoso“ programą – kaip viską sudėlioti, kad tų emocijų būtų įvairių.
– Koncertas „Verta milijono“ sulaukė ir nemenkai kritikos, net iš garsių dainininkų: kaip čia tokia „nerimta“ dainininkė užsibrėžė surinkti areną, absurdas, kas čia eis... Buvo skaudu tai girdėti?
– Oi, tai juk mūsų šou pasaulio kronikos, ypatybės. Neskaudino! Nenoriu jiems nieko įrodinėti, jei taip elgčiausi, iškart būčiau pralaimėtoja. Aš jau seniai visiems viską įrodžiau. Akivaizdu, jog kai kuriems žmonėms labai sunku susitaikyti su tuo, kad žiūrovai mėgsta ir klausosi visokios muzikos. Man ji irgi patinka visokia ir tai nereiškia, kad vienam ar kitam atlikėjui, jo muzikai nelieka vietos po saule. Kodėl jie yra tokie savanaudžiai ir mano, kad geriausi – tik jie? Priimkite ir kitus.
Aš – popscenos ikonėlė. Visąlaik buvau šiek tiek šešėlyje, koncertuodavau mažesnėse scenose, bet kodėl nesu verta didesnės? Ši arena puikiausiai tai parodė. Beje, praėjusiais metais nė vienas atlikėjas nesurinko pilnos „Žalgirio“ arenos. Šiemet galbūt kam nors pavyks. Man jau pavyko. Būtų galima mane su komanda su tuo pasveikinti, o ne apkalbėti ir kritikuoti.
Mūsų šou tikrai buvo vertas pasaulinio lygio, tad jūs pasistenkite ir padarykite tokį, nepagailėkite nei pinigų, nei darbo dėl savo žiūrovo. O jei turite nerealų balsą, dar pridėsite šou elementų – bus absoliuti pasaulinio lygio fantastika.
– Esate ne tik stipri, bet ir drąsi moteris. O norite, mokate būti silpna? Gal ir dabar dar dažnai ištariate „Aš pati“, kaip kad buvo anksčiau?
– Taip, ir tai žinau. Kam jau kam, o man drąsos netrūksta. Dabar man gerai – šalia yra Edgaras, kuris labai atidžiai vertina visas rizikas. Ir draugai kompanijoje nuostabūs – juk ir „Žalgirio“ arenos koncertą daryti mane paskatino Jonas Nainys.
Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad ji bus pilna?! Dieną prieš renginį buvo nupirkti visi bilietai.
Kai siekiu savo tikslų, visada esu „tankas“, bet tai nereiškia, kad pakeliui visus sumindau. Jei turiu tikslą, einu jo link ir pasiekiu. Krisk nors nosimi į savo tikslo pusę – nukritęs jau būsi kiek arčiau. Visada sakau – kalbėk garsiai, įgarsink savo norą.
Būnu silpna, to kartais reikia. Emociniai kalneliai užkuria daryti. Turiu pabūti ramybėje, kad paskui iššaučiau.
„Aš pati...“ O taip! Edgarui vis tekdavo man priminti, kad nesu viena. Man buvo sunku persiorientuoti, kad esame dviese, kad kitas žmogus gali norėti man padėti ir su malonumu tai darytų ne dėl to, kad to reikia jam – to reikia mums.
Dabar nuostabu. Kiekvienas mes žinome savo darbus, pareigas, jos mums einasi gana nesunkiai. Bet reikėjo priprasti. Juk anksčiau man atrodė, kad ko nors šeimoje reikia man vienai. Gal kitam toks modelis nepriimtinas, suprantu, kad būna ir kitaip, bet man – idealus.
– Laiminga santuoka, augantis puikus sūnus, gražūs namai sostinės pakraštyje ir įrengiami pajūryje, būrys laiko patikrintų draugų, pilnos arenos žiūrovų – ar šiandien pati galite pasakyti, kad pačiupote laimės paukštę už uodegos?
– O kas gali pasakyti, kokią dar paukštę pagausiu? Gal išvis rankoje liks tik nupešiota varna? Gyvenimas banguoja. Jei pagavai tą paukštę – laikyk ją stipriai, nes gali ir paleisti. Kol kas savąją laikau ir aš – o gal pagausiu dar vieną, kokią nors dar įdomesnę? O gal kaip tik...
Niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas. O aš jo jau esu mėtyta ir vėtyta, tad puikiausiai suprantu, kad čia – linksmieji kalneliai, kurie leidžiasi ir į apačią.
Šiandien esu labai laiminga, bet laiminga buvau ir daug kartų prieš tai. Dabar ta laimė dėliojasi dar kitaip. Man laimę suteikia maži dalykai – džiaugiuosi kiekvienu gėlės žiedu, galėjimu kapstytis žemėje.
Dabar noriu dvaro. Vis tiek jo noriu! (Juokiasi.) Esu apžiūrėjusi parduodamus, su kai kuriais jau ir kainą paderinau. Nupirkti mes jį galime, bet kas toliau? Jį reikės restauruoti. Tuomet reikės jame gyventi? Pavyzdžiui, Kėdainių rajone? Nežinau.
Labai noriu parko, svajoju apie hortenzijų sodą, augalus, gėlynuose trykštančius fontanus, privažiavimą prie pagrindinio įėjimo ratu... Kodėl man to reikia – neklauskite! Tikrai įsivaizduoju, kaip bokšte geriu savo kavą.
Daugiau apie dainininkės ateities planus, svajonių gyvenimą ir keliones – naujausiame „Lietvos ryto“ žurnale „Stilius“.
