Po vasarį praūžusio milžiniško koncerto „Verta milijono“ Kauno „Žalgirio“ arenoje ir kelių savaičių poilsio su vyru Edgaru Eidėjumi (32 m.) Balio saloje bei Singapūre dainininkė vėl verda veikloje – džiaugiasi vėl galinti skirti laiko savo vardu pavadintai parduotuvei, mat ji buvo kiek primiršta ruošiantis grandioziniam šou.
Čia ant jos darbo stalo – ne tik verslo reikalai. Natalija rodo ranka pieštas žvaigždes, ant kurių ji supsis, čia pat ištraukia lapą su pieštuku nubraižyta scena bei sąrašą dainų, kurios, kruopščiai atrinktos ir sudėliotos pagal nuotaikas, skambės ateinantį gruodį didžiuosiuose šalies miestuose.
Darbų nemėgstanti atidėti paskutinei nakčiai atlikėja atvira – jos kalėdinių koncertų turas „Kosmosas“, kuriamas jau dabar, turėtų būti įspūdingas.
– Natalija, kokie jausmai širdyje po tokio milžiniško koncerto? Juk ambicija buvo tikrai nemenka – surinkti 14 tūkstančių žiūrovų. Ir pasiteisino su kaupu.
– Taip, tai tikrai buvo ambicija. Norėjau įrodyti pačiai sau. Labai smagu, kad mano gerbėjai manimi patikėjo ir atėjo. Ar tikėjausi tokio skaičiaus žiūrovų? Tikrai ne, planavome gerokai mažiau. Ar turėjau abejonių? Kai imiesi rengti tokio dydžio koncertą, visada pagalvoji – o kas, jei ne? Jei tektų koncertą perkelti, atšaukti ar panašiai, mūsų ši didelė įmonė bankrutuotų.
Tad kaina tokia, ją žinai, o tada sveri ir svarstai jau pats. Jei man, tarkime, būtų nutikęs koks force majeure, būtų reikėję parduoti mažiausiai butą, kad padengtume išlaidas. Jausmai... Jų buvo visokių. Žinoma, jaudinausi, tačiau jei nebūčiau išgyvenusi, matyt, turėčiau lipti nuo scenos – be jaudulio koncertuoja tie, kuriems nesvarbu, kuriems „dzin“. Man svarbu.
Esu perfekcionistė ir dažnai save už tai plaku, bet tokia jau aš. Pirmos trys dainos neskambėjo idealiai – visi, turintys muzikinį supratimą, tikrai tai girdėjo. Nuvylė ir vienas techninis sprendimas, tad to sutrikimo pradžioje tikrai buvo. Paskui įsivažiavau, o trečioji dalis jau buvo fantastiška. Žiūrėjau filmuotą medžiagą ir kartojau sau: „Kiek ši moteris turi polėkio!“ – taip taip, čia apie save. (Juokiasi.) Labai buvo matyti, kad manęs neįdėsi į jokius rėmus. Buvo surašyta, kurią sekundę kur turiu stovėti, – viskas. Kaip dainuoti, ką kalbėti, kaip atrodyti – viskas buvo mano. Net jei ir pati būčiau susigalvojusi iš anksto, padariusi vis tiek būčiau taip, kaip jaučiu būtent tuo metu.
– Nustebinote pati save?
– Tikrai taip. Ir buvo labai gera tai stebėti – turiu minty, kai žiūrėjau jau įrašytą koncertą. Ta emocija, neslėpsiu, vis dar manęs nepaleidžia. Štai žiūriu į tuos du plakatus ant sienos – „Verta milijono“ ir „Kosmosas“ – ir su didžiule šypsena viduje galvoju – viskas vyksta tobulai!
– Ar turėjote kokių nors baimių?
– Man labai baisu parkristi scenoje. Net su šokėjais buvome sutarę, kad jei krintu aš – krinta ir jie visi. Juk per pirmą dainą užkliuvau, galėjau griūti. Turiu ir kitokių fobijų, apie tai galvoju kone kiekvieną koncertą: o jei dainuodama rūgteliu? O jei scenoje man pasidaro bloga? Niekada nėra taip nutikę, bet mano vaizduotė man labai aiškiai piešia tokius vaizdinius. Net stengiuosi prieš koncertą nevalgyti nieko, kas sukeltų man kokią nors nestandartinę kūno reakciją.
– Kiek buvo likę laiko iki koncerto, kai lengviau atsikvėpėte – supratote, kad bilietai perkami ir buto parduoti ar verslo uždaryti neprireiks?
– Per mėnesį nuo bilietų pardavimo pradžios supratome, kad viskas bus gerai. Startas buvo labai geras – jau per pirmą dieną buvo nupirkta daugiau nei tūkstantis bilietų. Dabar jau matau, kad ir būsimų koncertų gruodį startas – puikus. „Verta milijono“ organizavome mes patys. Ko jau čia mes nepadarysime? Padarėme, bet buvo labai sunku. Daug nepasitikėjimo savimi, daug abejonių. Buvome sugalvoję dar daugiau, bet surengti tokį šou reikia, pavyzdžiui, vien areną nuomotis dvi dienas prieš renginį.
Koncertų arenose turą „Kosmosas“ jau perleidome rengti kitiems. Ir dabar pati esu nubraižiusi sceną, pati piešiu dekorą – viskas tas pats, tik techninę dalį atiduodame „Live Nation“ – galiu, bet nebenoriu to daryti pati. Geriau tą laiką skirsiu internetinei parduotuvei, nebenoriu užmesti verslo reikalų, o persiplėšti negaliu. Prisipažinsiu, kad labai nudžiugome gavę „Live Nation“ pasiūlymą, nes tokios pagalbos būsimiems koncertams būtume ieškoję ir patys. O jie – didžiausia renginių, koncertų kompanija. Dirbsime su geriausiais.
– Daugeliui, be kitų momentų, įsiminė daina su sūnumi Kristupu. Būdama mama pagalvoju – turbūt nuo ašarų ir jaudulio dėl vaiko pati būčiau nė burnos nepravėrusi...
– Jautėsi, kad mano gerklėje – didžiulis jaudulio gumulas. Ta daina buvo lėta, būtų buvę gražu ištęsti natas, išdainuoti ilgesnes galūnes. Man nepavyko to padaryti, nes tramdžiau save, kad nepaleisčiau ašarų. Verkė visa arena, o jei dar ir aš būčiau pratrūkusi, būtų ašarų pakalnės. Tas momentas – vienas įspūdingiausių visame šou. Didžiuojuosi savo sūnumi! Kristupas – 11 metų berniukas. Ne kiekvienas išdrįstų užlipti į sceną prieš 14 tūkst. žiūrovų. Arba užliptų ir nuliptų. Arba stovėtų sutrikęs ir nebežinotų, ką dabar daryti. Kas tada? Koks jis šaunuolis!
Nepabijojo, kiek drąsos parodė, kaip elgėsi scenoje! Juk repetavome mes šią dainą lygiai keturis kartus – viena repeticija arenoje ir trys čia, Vilniuje, kai repetavome kartu su šokėjais. Arenoje ir garsas visai kitoks, jam reikėjo susivokti su ausinėmis. Kristupas su viskuo susidorojo ne gerai, o idealiai. Jis mėgavosi viskuo. Čia mudu esame kopijos – jis toks kaip aš. Ir dabar klausiau jo, ar nori dainuoti gruodžio koncertuose. Mes rašome jam naują dainą. Jam vienam! Filmuosime klipą su paaugliais. O daina nereali!
Kalėdiniu laiku tai bus labai gražu – jis padainuos vienas, tuomet mudu kartu, bus kaip pasakoje. Atostogaudama visąlaik kūriau – net sėdėdama prie jūros lingavau, niūniavau. Sukurti tokį šou reikia laiko, man svarbu išjausti, kad idėjos susigulėtų.
– Ar koncertą „Verta milijono“ šiandien vadinate savo sceninės karjeros viršūne?
– Visada pasiekę vienas viršūnes mes ieškome kitų. Šiandien – be abejo, tai didžiausia mano karjeros viršūnė. Tai suteikė labai daug pasitenkinimo, džiaugsmo, meilės, laimės. Man svarbu, kad ir aš, ir žiūrovas išeitų su didele puokšte visokiausių emocijų: ir pasidžiaugtų, ir paverktų, ir iš širdies pasilinksmintų. Tokią užduotį sau keliu ir kurdama „Kosmoso“ programą – kaip viską sudėlioti, kad tų emocijų būtų įvairių.
– Koncertas „Verta milijono“ sulaukė ir nemenkai kritikos, net iš garsių dainininkų: kaip čia tokia „nerimta“ dainininkė užsibrėžė surinkti areną, absurdas, kas čia eis... Buvo skaudu tai girdėti?
– Oi, tai juk mūsų šou pasaulio kronikos, ypatybės. Neskaudino! Nenoriu jiems nieko įrodinėti, jei taip elgčiausi, iškart būčiau pralaimėtoja. Aš jau seniai visiems viską įrodžiau. Akivaizdu, jog kai kuriems žmonėms labai sunku susitaikyti su tuo, kad žiūrovai mėgsta ir klausosi visokios muzikos. Man ji irgi patinka visokia ir tai nereiškia, kad vienam ar kitam atlikėjui, jo muzikai nelieka vietos po saule. Kodėl jie yra tokie savanaudžiai ir mano, kad geriausi – tik jie? Priimkite ir kitus. Aš – popscenos ikonėlė. Visąlaik buvau šiek tiek šešėlyje, koncertuodavau mažesnėse scenose, bet kodėl nesu verta didesnės? Ši arena puikiausiai tai parodė. Beje, praėjusiais metais nė vienas atlikėjas nesurinko pilnos „Žalgirio“ arenos.
Šiemet galbūt kam nors pavyks. Man jau pavyko. Būtų galima mane su komanda su tuo pasveikinti, o ne apkalbėti ir kritikuoti. Mūsų šou tikrai buvo vertas pasaulinio lygio, tad jūs pasistenkite ir padarykite tokį, nepagailėkite nei pinigų, nei darbo dėl savo žiūrovo. O jei turite nerealų balsą, dar pridėsite šou elementų – bus absoliuti pasaulinio lygio fantastika.
– Esate ne tik stipri, bet ir drąsi moteris. O norite, mokate būti silpna? Gal ir dabar dar dažnai ištariate „Aš pati“, kaip kad buvo anksčiau?
– Taip, ir tai žinau. Kam jau kam, o man drąsos netrūksta. Dabar man gerai – šalia yra Edgaras, kuris labai atidžiai vertina visas rizikas. Ir draugai kompanijoje nuostabūs – juk ir „Žalgirio“ arenos koncertą daryti mane paskatino Jonas Nainys. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad ji bus pilna?! Dieną prieš renginį buvo nupirkti visi bilietai. Kai siekiu savo tikslų, visada esu „tankas“, bet tai nereiškia, kad pakeliui visus sumindau. Jei turiu tikslą, einu jo link ir pasiekiu. Krisk nors nosimi į savo tikslo pusę – nukritęs jau būsi kiek arčiau. Visada sakau – kalbėk garsiai, įgarsink savo norą.
Būnu silpna, to kartais reikia. Emociniai kalneliai užkuria daryti. Turiu pabūti ramybėje, kad paskui iššaučiau. „Aš pati...“ O taip! Edgarui vis tekdavo man priminti, kad nesu viena. Man buvo sunku persiorientuoti, kad esame dviese, kad kitas žmogus gali norėti man padėti ir su malonumu tai darytų ne dėl to, kad to reikia jam – to reikia mums. Dabar nuostabu.
Kiekvienas mes žinome savo darbus, pareigas, jos mums einasi gana nesunkiai. Bet reikėjo priprasti. Juk anksčiau man atrodė, kad ko nors šeimoje reikia man vienai. Gal kitam toks modelis nepriimtinas, suprantu, kad būna ir kitaip, bet man – idealus.
– Laiminga santuoka, augantis puikus sūnus, gražūs namai sostinės pakraštyje ir įrengiami pajūryje, būrys laiko patikrintų draugų, pilnos arenos žiūrovų – ar šiandien pati galite pasakyti, kad pačiupote laimės paukštę už uodegos?
– O kas gali pasakyti, kokią dar paukštę pagausiu? Gal išvis rankoje liks tik nupešiota varna? Gyvenimas banguoja. Jei pagavai tą paukštę – laikyk ją stipriai, nes gali ir paleisti. Kol kas savąją laikau ir aš – o gal pagausiu dar vieną, kokią nors dar įdomesnę? O gal kaip tik...
Niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas. O aš jo jau esu mėtyta ir vėtyta, tad puikiausiai suprantu, kad čia – linksmieji kalneliai, kurie leidžiasi ir į apačią. Šiandien esu labai laiminga, bet laiminga buvau ir daug kartų prieš tai. Dabar ta laimė dėliojasi dar kitaip. Man laimę suteikia maži dalykai – džiaugiuosi kiekvienu gėlės žiedu, galėjimu kapstytis žemėje.
Dabar noriu dvaro. Vis tiek jo noriu! (Juokiasi.) Esu apžiūrėjusi parduodamus, su kai kuriais jau ir kainą paderinau. Nupirkti mes jį galime, bet kas toliau? Jį reikės restauruoti. Tuomet reikės jame gyventi? Pavyzdžiui, Kėdainių rajone? Nežinau. Labai noriu parko, svajoju apie hortenzijų sodą, augalus, gėlynuose trykštančius fontanus, privažiavimą prie pagrindinio įėjimo ratu... Kodėl man to reikia – neklauskite! Tikrai įsivaizduoju, kaip bokšte geriu savo kavą.
– Niekada nieko neslėpėte, apie jus tarsi žinome viską. Šiandien spindite laime, o kuris etapas buvo sunkiausias?
– Visi etapai, kad ir kokie jie buvo, ko nors išmokė. Šiandien neatsisakyčiau nė vieno jų – tuomet su visomis savo patirtimis ir pasaulio suvokimu, tokiu, kokį jį turiu dabar, nesėdėčiau čia prieš jus tokia, kokia esu. Žinoma, būta sunkių etapų, ir ne vienas. Sunkių sprendimų – taip pat. Matyt, reikėjo ir jų. Tačiau jei ne jie, jei ne tie žmonės, su kuriais dariau klaidas, nebūčiau sutikusi Edgaro, viskas nesidėliotų taip sklandžiai, paprastai. Kartą klausiau sūnaus, koks jam atrodo keturiasdešimtmetis. Tai viskas, pensija!
Žvelgdama atgal suprantu, kad nuo 20-ies iki 30-ies metų manyje, kaip kad ir toje mano dainoje, tikrai gyveno velnias. Daug darbo, mažai poilsio, begalė koncertų, nuolatinis važinėjimas lyg būčiau tolimųjų reisų vairuotoja, YVA su visa savo nerūpestinga koncepcija, vėliau „Pop Ladies“ – tikrai labai smagiai leidau laiką.
Po trisdešimties penkerius metus laikas buvo nelengvas – dvejos skyrybos, mažas vaikas, stiprus savęs ieškojimas – ar tikrai tai, ką dainuoju, man patinka. Iširo „Pop Ladies“, tai man buvo geras spyris į užpakalį, pradėjau koncentruotis į save vieną. Pavyko tikrai ne iš karto. Pradėjau labiau ieškoti dainų sau, o ne perdainuoti kitų dainas – tuomet juk buvo tokia mada.
– Iškart po didžiojo koncerto sėdote į lėktuvą ir išskridote į Balio salą. Pailsėjote?
– Taip buvo suplanuota. O iš tiesų visai nenorėjau kur nors skristi... To poilsio labiau reikėjo Edgarui. Šlove ir įspūdžiais pasimėgauti man būtų pavykę ir Lietuvoje. Mano mintyse jau buvo kitos arenos, jau galvoje viską kūriau, rinkau dainas. Atsiriboti man neišėjo. Ką jau kalbėti apie laiko skirtumą – vienas nervas! (Juokiasi.)
Balyje buvome pirmą kartą, pakeliavome po aplinkines salas. Ten nuostabi gamta, oras puikus, ta drėgmė fantastiška. O kokie augalai! Tie, kuriuos mes vargšiukus auginame namuose, ten klesti laukinėje gamtoje, džiunglėse! Taip, gamta ten unikali. Tačiau šioje Indonezijos saloje tikrai buvau pirmą ir paskutinį kartą. Supratau, kad esu Europos žmogus.
Jei kada kur nors ieškosime vasaros namų, jie bus Ispanijoje. Balyje visur šiukšlynai, nė vienos šiukšlių dėžės, jokių šaligatvių, eismas siaubingas – 20 kilometrų važiuoji valandą. Plauki pasižiūrėti vėžlių ir matai krūvas šiukšlių jūroje. Taip, yra daug gražių vietų, puikiai tinkamų instagramui, bet man šis rojus gerokai pervertintas. Iš Balio skridome į Singapūrą – ten man be galo patiko. Tik miestas siaubingai brangus. Pavyzdžiui, vakarienė dviem žmonėms, nieko ypatingo neužsisakant, – 300 eurų.
Ten gražu, aikčiojau nuo šviesų instaliacijų, nuostabių milžiniškų augalų, švaros. Gėlės, augalai, Avataro parkas, vandens augalai, orchidėjų parkas – mano aistra, ten mėgavausi.
– O koks poilsis jums tinkamas, kaip atsipalaiduojate?
– Man smagiausia ilsėtis savo draugų kompanijoje, dažniausiai – namuose. Mes bendraujame, gaminamės vakarienę, ką nors veikiame. Geras vakaras su kokteiliais, kepama mėsa – mano laikas. Ir ta draugų kompanija per tiek metų jau atsisijojusi, patikima. Man svarbu maistas – pasigaminti geros mėsos, skaniai pasikepti bulvyčių...
Vis planuojame pakartoti savo vestuvių kelionę į Maljorką su visais ten buvusiais draugais – pakartosime, skrisime vėl. Buvo nuostabus laikas. Mudu su Edgaru nuolat kartu, nieko nedarome atskirai. Jis net norėtų, kad su juo sportuočiau, tik kad aš nekenčiu sporto! Ir mums taip patinka, man idealu viską veikti su savo antrąja puse. Laikas sau? Turiu jo užtektinai net būdama kartu su vyru.
Labai džiaugiuosi, kad jis man tai leidžia. Pusdienį galiu lindėti telefone ir rankiotis idėjas, kaip, pavyzdžiui, įsirengti Palangos namus. Nuolat kuo nors domiuosi ir tai mano nuostabus laikas sau.
– Nuolat būti kartu kitoms poroms gali pasirodyti nemenkas iššūkis. Dėl ko jums gera šalia Edgaro, kodėl šis vyras nusipelno visų gerų žodžių?
– Pirmiausia dėl to, kad leidžia man būti savimi. Jis yra labiau nematomas pilkasis kardinolas, kuris viską sudėlioja į vietas, o aš – idėja. Jam nieko nereiškia užleisti man lyderės poziciją ir viską sudėlioti taip, kad tos mano idėjos būtų įgyvendintos. Mes nesipykstame šiais klausimais. Jis mane motyvuoja. Ar pykstamės kitais klausimais? Na, buvo man užblokavęs vieną internetinę svetainę, kad nebeapsipirkinėčiau... (Juokiasi.)
Jei kyla svarstymų dėl kokių brangių pirkinių, aš esu ta, kuri skatina pirkti. Visada sakau: jei labai nori, jei gali sau leisti, pirk, darom. Juk gyventi reikia dabar, nė vienas nežinome, kas gali nutikti gyvenime. Juo labiau kad neperkame už paskutinį eurą. Edgaras labai pasveriantis, atsargus, pasidėjęs, matyt, tiek, kad išlaikytų dar kelias įmones ar galėtume pragyventi metus ar dvejus.
Aš čia kitokia – nežinau, kiek mano sąskaitoje yra pinigų, čia Edgaro reikalai. Kol nesutikau jo, turėdavau pinigų keliems mėnesiams į priekį, ką jau kalbėti apie metus. (Juokiasi.) Manęs prie finansų geriau neprileisti – esu emocijų žmogus, žiūrėk, jau ir mėnesiui nebeturiu. Man labai gerai, kad neturiu priėjimo prie sąskaitų, gaunu savo projektų vadovės algą ir iš jos gyvenu.
– Stebint jūsų socialinius tinklus atrodo, kad nuo savo sekėjų neslepiate nieko. Ar niekada nesinori nors trumpam užverti tų visada atvirų savo gyvenimo durų?
– Tokie jau mes, scenos žmonės, – priklausomi nuo dėmesio. Tie, kurie socialinėje erdvėje apsimetinėja, tai ir matyti. Netikri gyvenimai, stipriai retušuotos nuotraukos, noras pasirodyti gražesniems. Mano pozicija – rodyti save tokią, kokia esu. Itin retai vos paredaguoju nuotraukų spalvas.
Kartą prieš kelerius metus per Kalėdas gana stipriai retušavau nuotrauką – tai juokiausi ne tik aš, bet ir visas instagramas. Nedarau to. Natūralumas, tikrumas, tiesos sakymas – kitokia jau aš nebūsiu. Bet dabar jau išmokau patylėti – su amžiumi tai supranti. Visko būna, mes visi klystame, pridarome nesąmonių – svarbiausia iš tų klaidų pasimokyti. Tikiu, kad dėl to tikrumo mane ir mėgsta. Mano gyvenimas dabar juk neįdomus – nei skyrybų, nei intrigų, tik idealus gyvenimėlis. Motyvatorė veikti – tokią esu girdėjusi priežastį, kodėl mane seka.
Sutinku ir su nuomone, kad mes, žinomi žmonės, galbūt esame įdomūs kitiems dėl to, kad įvykių mūsų gyvenime tarsi daugiau, jie ryškesni. Tačiau čia yra ir kita pusė – mums su visu tuo paskui reikia tvarkytis. Neretai dažnas ir iš proto išeina, nes tie emociniai kalneliai negali likti be pasekmių. Taip, aš stipri, bet nesakau, kad nesistengiu spręsti dalykų, kurie man kliūva. O kai kur gal ir nesusitvarkau. Seniau kalbėdavausi su Deivydu Zvonkumi – visada jam skambindavau, jis mane išklausydavo kaip psichologas. Pasikalbi, pats pasvarstai, pats nusprendi.
Dabar, kai man reikia, kai ko nors sau nepriimu, pasikalbu su psichoterapeutu. Jei tas dėmesys vargintų, jei norėtųsi užverti tas instagramo duris, nedirbčiau savo darbo.
– Šių metų planas kaip ir aiškus: pasiruošimas naujiems koncertams, gėlynai prie namų, pajūrio būsto įrengimas, poilsis ten, vakarai su draugais, galiausiai – gruodžio koncertai. O kas toliau?
– O toliau pažiūrėsime. Esu labai spontaniška, man viskas gali apsiversti per kelias dienas. Neskubinu įvykių. Man anksčiau mama sakydavo: „Na, gal tu nebedainuok, pagalvok apie ką nors rimtesnio, gal kokį verslą...“ Štai prašom, viskam savas laikas. Mano gyvenime taip ir nutinka, ateina laikas, kai kas nors atsiranda. Esu atsargi su planais, niekada nežinai, ką tau pasiūlys gyvenimas ar ką naujo sugalvosiu pati. Gal man šaus į galvą kokia idée fixe. Pavadinome koncertą „Verta milijono“ ir tai tapo patentuotu prekės ženklu. Ar planavome? Ne.
– Kada nors svarstėte, kiek laiko dar norėtumėte dainuoti scenoje?
– Norėčiau ant šios bangos dar pasilaikyti kokius penkerius metus. Žinau, kad bus sudėtinga, bet aš darboholikė – aš galiu. Ar reikia – nežinau. O paskui matysime. Nulaipinti dainininką nuo scenos – misija neįmanoma. Kaip ir sakiau – mes esame priklausomi nuo dėmesio ir sunkiausia būna tada, kai tampame nereikalingi.
