Kostas Smoriginas atvirai apie praėjusią vasarą išgyventus penkis sepsius: „Išsikapsčiau iš mirties“

„Išsikapsčiau iš mirties. Išmokau džiaugtis tuo gyvenimu, kurio gyventi gal ir nebuvo laiko“, – sako aktorius Kostas Smoriginas (69 m.), keliaujantis po Lietuvą su savo jubiliejui paminėti skirtu koncertiniu turu.

 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Ką supratau iš savo aktorinės patirties – kad aktorystei nėra net kainos. Taip, ištampyti nervai, suniokota sveikata. Suvokiu, nuo ko man insultas“, – sakė Kostas Smoriginas.<br>„elartography.lt“ nuotr.
 „Ką supratau iš savo aktorinės patirties – kad aktorystei nėra net kainos. Taip, ištampyti nervai, suniokota sveikata. Suvokiu, nuo ko man insultas“, – sakė Kostas Smoriginas.<br>„elartography.lt“ nuotr.
 „Ką supratau iš savo aktorinės patirties – kad aktorystei nėra net kainos. Taip, ištampyti nervai, suniokota sveikata. Suvokiu, nuo ko man insultas“, – sakė Kostas Smoriginas.<br>„elartography.lt“ nuotr.
 „Ką supratau iš savo aktorinės patirties – kad aktorystei nėra net kainos. Taip, ištampyti nervai, suniokota sveikata. Suvokiu, nuo ko man insultas“, – sakė Kostas Smoriginas.<br>„elartography.lt“ nuotr.
 „Ką supratau iš savo aktorinės patirties – kad aktorystei nėra net kainos. Taip, ištampyti nervai, suniokota sveikata. Suvokiu, nuo ko man insultas“, – sakė Kostas Smoriginas.<br>„elartography.lt“ nuotr.
 „Ką supratau iš savo aktorinės patirties – kad aktorystei nėra net kainos. Taip, ištampyti nervai, suniokota sveikata. Suvokiu, nuo ko man insultas“, – sakė Kostas Smoriginas.<br>„elartography.lt“ nuotr.
 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko, – nei gerų vaidmenų, nei talento“, – sako Kostas Smoriginas.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Apr 18, 2023, 9:57 PM

Teatro žvaigždžių K.Smorigino ir Dalios Brenciūtės jaukioje, erdvioje svetainėje žydi pavasarinės gėlės, kvepia kava. Ant sienų nekabo nei teatro plakatų, nei reikšmingiausių vaidmenų nuotraukų. Bet 70-ąjį jubiliejų balandžio 22-ąją su koncertų turu po Lietuvą pasitinkančio aktoriaus širdyje – visada teatras. Nepamirštamas.

– Kostai, minėdamas savo jubiliejų pasirinkote dainuoti, o ne su ištraukomis iš suvaidintų spektaklių kaip aktorius susitikti su savo žiūrovais. Kodėl? – klausiu aktoriaus, kai jis rūpestingai supilsto į puodelius kavą ir išsitraukia elektroninę cigaretę radęs valandėlę mūsų pokalbiui. Nors kasdienės repeticijos dabar „žvėriškai suryja“ visą jo laiką.

– Kaip pajuokavau savo pirmajame diske „Lombardas“, atėjo laikas iš lombardo išpirkti užsigulėjusias dainas, kad jos neprapultų. O gali išpirkti tik su žiūrovais, kai jų klausomasi. Taip ir bandau konstruoti tą savo jubiliejinį koncertą.

Atsiras naujas diskas, kuris greičiausiai vadinsis „Vakar“. Yra labai gražių, labai liūdnų Evaldo Jaro tekstų. Visos mano dainos kažkodėl liūdnos, – prisipažįsta aktorius, visada garsėjęs savo visai ne liūdnu, o netramdomu, gaivališku charakteriu. – Scenoje dainuoju jau 40 metų. Ir jei klausytis ateina skirtingo amžiaus žiūrovai, vadinasi, juos jaudina. Kažkas įkrinta į širdį nuo tų mano dainų.

Ir nesvarbu, ar dainuoju, ar vaidinu teatre ar kine, esu žmogus, gyvenantis scenoje.

– Kai pasiūliau jums susitikti pasikalbėti Jaunimo teatre, kur net 4 dešimtmečius išgyvenote savo šlovės valandas, jūs pasakėte: ne. Supratau, kad šis kelias į teatrą jau išvaikščiotas. Uždarėte teatro duris. Bet ar negyvena tas teatras jei ne tikrovėje, tai bent jūsų sapnuose?

– Taip, kelias į teatrą išvaikščiotas. Paskutinis vaidmuo Jaunimo teatre buvo 2017 metais Gintaro Varno režisuotame spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“. Paskutinį kartą suvaidinome drauge su Vidu Petkevičiumi ir Dalia Overaite. Dar turėjau vaidmenį, kai režisavau miuziklą „Jūratė ir Kastytis“. Vaidinau Kopų senį. Irgi apvažiavome Lietuvą. Grįšime rudenį su Kauno bigbendu ir choru. Tai antrasis mano projektas. Pirmasis buvo „Barbora Radvilaitė“ su ta įžymiąja arija, kurią dainuoju ir koncertuose. Išėjęs iš teatro pasirinkau dainavimą.

Man teatras dabar nebėra įdomus. Jis virto kažkokiais projektais, aš nieko juose nesuprantu. Aš nervinuosi, man reikalingas menas, kuris mane jaudintų, – piktintų arba juokintų. Kad tai būtų apie žmogų. Tai pagrindinis menininko principas. To laikiausi visą gyvenimą. Po „Kvadrato“, „Dėdės Vanios“ supratau, kad kelio atgal nėra, aš – profesionalas ir kaip aktorius turiu pasiekti aukštumas. Vėliau buvo „Makbetas“, už kurį buvau apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Ir už koncertinę veiklą propaguojant lietuvišką poeziją.

Į teatrą beveik nebeinu. Aš pakankamai jautrus žiūrovas, pravalgęs dantis tame teatre. Ir niekada savęs negailėjęs. Todėl man teatras širdyje išlieka labai brangus.

O tie projektai... Beviltiški šios dienos produktai. Menas turi turėti išliekamąją vertę.

– 43-eji jūsų metai atiduoti teatrui. Kažkodėl manau, kad kai kurie personažai tebekeliauja su jumis. Kurie jus augino, brandino kaip asmenybę, žmogų. Kankino ir laimino. Ir su kuriais neįmanoma atsisveikinti net užvėrus teatro duris.

– Prieš mėnesį pasižiūrėjau vieną pirmųjų Eimio (Eimunto Nekrošiaus. – Aut.) spektaklių „Kvadratas“. Žiūrėjau ir mane taip jaudino...

E.Nekrošius buvo aukštuma. Reikalavo iš mūsų žiauriai daug.

– Su jumis toliau keliauja, gyvena ne tik vaidmenys, bet ir scenos partneriai? Jūs kaip kraujo broliai...

– Taip. Tiek praeita. Su Dalia Storyk, Remigijumi Vilkaičiu, V.Petkevičiumi ir dabar artimai bendraujame. Su kitais gal rečiau susitinkame. Bet tų ryšių niekaip nebeišardysi. Tikrai, įaugo į kraują.

Brandino ne tik vaidmenys, bet ir kelionės, nauji miestai, atsakomybė, nauji žiūrovai. Juk apkeliautas visas pasaulis. Spėdavome ir muziejus aplėkti, ir vakare spektaklį suvaidinti. Aišku, ne „Makbetą“. Eimis niekada neleido atsipalaiduoti. Jo garsusis posakis: „Nenukirtinėkite kampų!“, tai yra nelengvinkite sau situacijos. Net jei negali – eik į sceną per „negaliu“.

– Gal tas per „negaliu“ ir sudegino teatre daug aktorių? Taip pat ir jus. Išplėšė sveikatą, mainais pasiūlęs tik bemieges naktis, sujauktą sielą, šlovę už žiūrovui nematomą aukščiausią kainą.

– Taip. Per „negaliu“. Ar sveikas, ar girtas, ar ligonis – reikia, ir viskas! Kaip kareivis sukandęs dantis varai į pirmas linijas. Be komentarų. Netausodamas savęs.

Aš tikrai esu iš tų žmonių, kuriems visko reikia daug. Rūkyti – daug. Gerti – daug. Baliavoti – daug. Dirbti – daug.

– Kostai, kai mes kalbėjomės prieš „Juno Gabrielio Borkmano“ spektaklį apie aktorystę, jūs pasakėte: „Gal mes buvome įpratę šuoliuoti ant balto žirgo. Jis nupurtė mus ir pabėgo. Užuot radę kiekvienas savo asilą ir bandę jį pasivyti, ėmėme inkšti, kaltinti save.“ Taip kalbėjote apie laiką, kai baigėsi jūsų, „auksinio dešimtuko“, era Jaunimo teatre. Ką turėjote galvoje? Kad teatras nėra visas gyvenimas?

– Taip – tai reikia suprasti. Mano asilas ir yra ta dainuojamoji poezija. E.Nekrošius išėjo iš Jaunimo teatro, drauge išsinešė ir mūsų spektaklius. Pasijutome it našlaičiai. Pasaka baigėsi.

Bet tuo metu jau daug koncertavau. Turėjau savo žiūrovus, kad surasčiau juos, reikėjo 10–15 metų įdirbio. Prarasti gali per minutę. „Suchaltūrinai“, sutrumpinai koncertą – viskas! Tavęs nebereikia. Atsiranda tuštuma. Ir vėl turi ieškoti kelio grįžti arba daryti ką nors naujo. O savo metuose aš jau nebespėsiu nei mažo šuns užauginti, nei ko nors naujo sugalvoti.

Visi mes kažko ėmėmės. Radome savo asilus.

O „Borkmano“ taip ir nebaigiau vaidinti. Operacija, ištiko insultas. Kelnių sagų negalėjau užsisegti. O man tas vaidmuo labai patiko...

– Praėjusią vasarą jums teko ilgai pasivaikščioti po angelų sodus... Keli mėnesiai ligoninėje, penki išgyventi sepsiai. Balansavote tarp gyvenimo ir mirties ant labai plono lyno, kai vienintelė mintis buvo išgyventi? O gal baimė? Kad taip kvailai mirsite, visko dar ir nesupratęs, ir galbūt nepadaręs?

– Ne, kai jau gal koks penktas sepsis užpuolė, kai Dalia ir sūnus Kostas vėl vežė į ligoninę, jau norėjau išeiti. Ir negaila man buvo to gyvenimo, ir visai nesvarbu. Netikiu, kad po mirties kažkas yra. Sakiau gydytojams – darykit ką nors, nes aš taip negyvensiu. Nenoriu taip gyventi.

Atsigavau Santaros ligoninės pirmojoje reanimacijoje, dėkui chirurgui Feliksui Jankevičiui ir Reanimacijos skyriaus vedėjui Gintautui Kėkštui. Jie mane ištraukė. Išgydė sepsį, rugpjūčio 8 dieną operavo. Nors buvo rizikinga, sutikau.

Po operacijos ištiko insultas, jau antras gyvenime. Bet laimingai – neatėmė nei kalbos, nei judesių. Dabar sepsiai baigėsi, gyvenu gana normaliai.

O dėl to, kad mirčiau ko nors nepadaręs, neišgyvenau.

Žinau, kiek esu padaręs, duok Dieve, tiek visiems. Laikau save laimingu žmogumi, kuriam Dievas nepagailėjo nieko – nei gerų vaidmenų, nei talento.

Aišku, buvo ir trečiaeilių vaidmenų, bet pas tą patį E.Nekrošių.

Atvirą interviu rasite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.