Vaikinukas su linksmomis duobutėmis skruostuose, neblėstančia šypsena, tvarkinga šukuosena ir tvirtu rankos paspaudimu. Vyrukas, kuriam ranką paspausti nori ir prezidentas, ir gatvėje jį pamatęs vaikas. Atviras, šnekus ir be galo kuklus.
„Tą paskutinę minutę, prieš mane suėdant baltajam lokiui, dar spėčiau pagalvoti – gerą gyvenimą, Aurimai, nugyvenai! Gyvenai dėl savo svajonės!“ – šypsodamas tėškė jis man įpusėjus mūsų interviu.
Tad koks jis, tas mūsų Aurimas?
– Aurimai, spėsiu – vaikystėje turbūt ne kartą skaitėte Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykius“ ir žavėjotės Heklberiu Finu, plaukiančiu valtimi Misisipės upe?
– Ne, mano vaikystėje prasidėjo Hario Poterio bumas. Perskaičiau visas septynias knygas, net po kelis kartus. Prisipažinsiu, kad knygos man nelabai imponavo, gal labiau piešimas, todėl ir įstojau į Kauno technologijos universitetą studijuoti architektūros.
Taip, traukė nuotykiai, fantastika, iššūkiai, todėl ir prarijau tas knygas. Labiau mėgstu išgyvenimo, tikrų faktų knygas.
Bet sportu galva visada buvo pramušta. Todėl mano paauglystės dievukai buvo Bruce’as Lee, žiūrėdavau visus filmus su juo ir dabar turiu jo filmų. Vėliau buvo Arnoldas Schwarzeneggeris, jis labiau mane žavėjo kaip asmenybė. Kadangi pats užsiėmiau karatė kaip profesionalas, mane visada domino, kokios žmogaus fizinės galimybės sukurti save kaip atletą.
– Jau nuo vaikystės, matyt, turėjote svajonę tapti tuo, kuo tapote? Stiprus ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai? Juk lankėte karatė, kuri remiasi ne tik fizine jėga, bet ir japonų Budo filosofija.
– Taip, karatė nėra muštynės. Vis dėlto tai ir kovinio meno šaka, turinti savo filosofiją, ugdanti griežtą discipliną. Tai greitai perpratau būdamas dar visai mažas, nuo trečios klasės. Sportuodavau sąžiningai, nepraleisdavau treniruočių. Tėvai niekada neversdavo, nuo mažumės būdavo žodis „aš pats“. Karatė užsiėmiau 11 metų ir pabaigiau jau studijuodamas universitete. Patiko ir ledo ritulys, laikau jį vyriškiausiu žaidimu.
– Atsisveikinote su karatė laimėjęs aukso medalį Europos šotokan čempionate. Kodėl? Pajutote, kad šis kalnas jau įveiktas ir reikia naujų viršūnių?
– Ne. Kad mesiu šį sportą, buvau nutaręs jau prieš tas varžybas. Galėjau ir nelaimėti to aukso. Kodėl mečiau? Dėl konkurencijos. Pavargau konkuruoti su skirtingais varžovais. Norėjau laisvės. Neįsipareigoti. Nesivaikyti medalių, naujų pergalių. Toks gyvenimas jau buvo išvarginęs ir, prisipažinsiu, nebeįdomus.
– Jūs augote su trejais metais jaunesniu broliu. Esate sakęs, kad juo labai pasitikite ir jam pirmajam pranešėte apie planuojamą kelionę per Atlantą. Kokia buvo jūsų, nenuoramų berniūkščių, vaikystė?
– Taip, broliu labai pasitikiu. Net jam patikėjau paslėpti namie knygas, kurias parsisiunčiau ruošdamasis kelionei per Atlantą. Nebuvome labai išdykę. Daug laiko praleisdavome tėvų nusivežti į sodą. Beveik visos vasaros, savaitgaliai prabėgdavo gamtoje, miške, plaukiojant po Nemuną, besitrankant dviračiu po apylinkes. Aišku, tėvai duodavo darbų sode, bet užteko ir laisvės. Buvau visiškas gamtos vaikis, toks tarzanas. Su tėčiu gumine valtele išplaukdavome ir pažuvauti į Kauno marias.
– Patyrę buriuotojai, komentuodami jūsų žygį per Atlantą, sako, kad tam neužtenka vien fizinių jėgų. Jie nesiryžtų tokiai kelionei. Nes tam reikia turėti, svarbiausia, stiprų stuburą. Kas užaugino jus – tokį tvirtą žmogų?
– Manau, augino ir grūdino buvusios kelionės. Su kiekviena ir save stiprini, ir geriau pažįsti. Žinai, kaip elgsiesi sunkioje, pavojingoje situacijoje. Kaupėsi patirtis, kurią galėjau pritaikyti ir irkluodamas per Atlantą. Savęs pažinojimas yra stiprus pamatas siekti ko nors dar sudėtingesnio. Nes jei kelionė per Atlantą būtų buvusi pirmoji, būtų buvę daug sunkumų, daug kliurkų, dvejonių, abejonių. Dabar viską vertinau šaltu protu, logiškai. Žinojimas augina stuburą.
– Dabar visi kalba tik apie jūsų žygį per Atlantą. Bet jis – jau dešimtoji jūsų kelionė. Kaip išvis jums šovė į galvą pirmosios kelionės sumanymas – sėsti ant dviračio ir minti į Norvegiją?
– Tuo metu, 2015 metų pavasarį, baigėsi santykiai su mano mergina. Buvau antrakursis studentas. Ji buvo jaunesnė, mano draugė iš sporto srities. Išsiskyrėme mano iniciatyva. Pavargau nuo santykių, nuo kasdienybės rutinos. Labai norėjosi pabūti vienam, pailsėti, nuo nieko nepriklausyti. Ir jau kitą dieną, prisimenu, parašiau savo draugui Tomui į Norvegiją: „Atvažiuosiu dviračiu rugpjūtį, per atostogas, pas tave į Larviką. „Gerai, – atsakė jis. – Atvaryk!
Žinote, ir staiga pasijutau labai laimingas priėmęs tokį sprendimą! Mygtukinis telefonas, kuprinėje žemėlapis, kiekvienos dienos kelionės planas ir laisvė! Išvažiavau iš Kauno rugpjūčio 2 dieną, per 9 dienas pasiekiau Larviką, esantį šiauriau už Oslo. Filmavau, fiksavau kelionės įspūdžius. Ech, toks geras jausmas – dviračiu gali pasiekti ir kitą valstybę! Ir iškart užsikabinau – būtinai kitą vasarą, po trečio kurso, vėl kur nors keliausiu. Kol studijavau, negalėjau keliauti ilgus mėnesius, nes buvau stropus moksliukas.
Pirmoji kelionė buvo dviračiu į Norvegiją ir atgal, antroji – dviračiu iki Tatrų ir atgal, trečioji dviračiu – Po Namibijos dykumą Afrikoje jau su komanda, po to – į Balį. Penktoji – Nemuną 973 kilometrus vienas perirklavau nuo ištakų iki žiočių. Šeštoji – dviračiu po Skandinaviją. Daug kas ją prisimena kaip pirmąją, nes nuo tada pradėjo augti sekėjų skaičius. Dar ugnikalnis Čilėje, Balkanai, Indonezija.
– Ar teko nors vieną dieną kaip architektui pasėdėti prie braižymo lentos biure?
– Taip, dirbau. Bet visi projektai per kompiuterį, 3D. Pavyzdžiui, „Outlet“ centras Vilniuje, Vakariniame aplinkkelyje, – taip pat dalis mano darbo. Padirbėjau architekto darbą 4 mėnesius. Tiek užteko, kad suprasčiau – čia ne mano. Bet mano profesija ir dabar praverčia. Per studijų metus išmokau naudotis programine įranga, o tai praverčia mano kelionėse.
– Gyvenimas yra arba drąsus nuotykis, arba niekas! – dabar dažnai cituojami šie jūsų pasakyti žodžiai. Kada tai supratote? Prieš pirmąją kelionę, po jos, o gal tik po išgyventos pavojingos situacijos?
– Atrodo, kad tuos žodžius pasakė Napoleonas. Labai gera sentencija, ir ji tapo mano gyvenimo kredo. Turbūt tai pasakiau ar supratau per pirmąją savo kelionę.
– Bet žmonės linkę gyventi saugiau ir vengti pavojingų nuotykių. Saugoti gyvenimą, nes vargu ar yra gyvenimas po gyvenimo.
– Ne, man saugus gyvenimas nėra įdomus. Nuobodu gyventi saugų gyvenimą. Senatvėje gulėti mirties patale ir žinoti, kad nieko nenuveikei?
– Kaip nieko? Gal užauginai vaiką, pasodinai medį.
– Žemėje yra 8 mlrd. žmonių. Ar dar kam nors reikia mano vaiko ar mano medžio? Man kol kas to nereikia, gal vėliau reikės, gal nereikės, bet neprižadu. Dabar prioritetas yra ta sielos laisvė.
– Esu rašiusi apie skandinavę moterį, kuri taip pat viena keliavo į Šiaurės ašigalį. Ilgokai buvo galima stebėti jos kelionę, kol vieną dieną ji dingo. Aišku, niekas neberado jos kūno, gal iki kaulelio ją sudraskė baltosios meškos. Neliko nieko, tik taškelis Šiaurės tyrinėtojų istorijoje. Jai gyvenimas buvo tik drąsus nuotykis. O mes nebeprisimename net jos vardo...
– Jeigu man taip atsitiktų? Mėgaučiausi tuo. Tą paskutinę minutę, prieš mane suėdant baltajam lokiui, dar spėčiau pagalvoti – gerą gyvenimą, Aurimai, nugyvenai. Gyvenai dėl savo svajonės! Gerai pavarei, buvo geras gyvenimas! Sau pačiam padėkočiau, kad leidau sau gyventi taip, kaip pats noriu.
– Visada žavimasi tokiu žmogumi, kuris sako, kad gyvenimas vertingas laisve pasirinkti. Bet ir pasvarstoma – jis bėga nuo rutinos, atsakomybės už šeimą, vaikus, žmoną, tėvus. Sutikite, kad ta atsakomybė gal yra pančiai, supančiojantys laisvę gyventi dėl savo svajonės, bet kaip ir būtina?
– Todėl aš ir neturiu šeimos. Bet turiu savas atsakomybes. Juk pats žmogus pasirenka, už ką jis nori ar turi būti atsakingas. Renkuosi neturėti tų atsakomybių, kad neįskaudinčiau artimų žmonių. Bet tiesa, kad daug žmonių dėl tų atsakomybių paaukoja savo svajones. Būna greitai supančioti santykių, nors širdis gal trokšta kitko. Ir kas tada? Žmogus ir pats nelaimingas, ir šeimoje nebus geras. Aš žinau, kas šiuo metu man yra geriausia neįskaudinant artimų žmonių.
Taip, kartais būna sunku. Būtų gražu tie santykiai. Bet pagalvoju, ką dar noriu gyvenime nuveikti, ir suprantu, kad tai nėra susiję su santykiais. Tenka kartais skaudžiai, kartais neskaudžiai pasakyti „ne“ kai kuriems dalykams. „Sorry“, bet aš nenoriu, kad manęs kas nors lauktų. Man patinka vienam keliauti, nenoriu savo krūvio, atsakomybių dalintis su kita puse, nes kažkas išgyvens, jaudinsis. Kita vertus, pats mąstysi apie tą žmogų, jausiesi kažkiek kaltas...
– Bet gal ir labiau saugosies?
– Gal. Bet ir nebe tiek mėgausiesi pačia kelione, labiau galvosi apie saugų sugrįžimą. Todėl sąmoningai pasirinkau, kad nebūčiau kam nors galvos skausmas.
– Vis tiek veikiausiai esate. Tėvams. Vaikas, vienas vandenyne. Manote, mama ramiai miegojo tą 121 parą?
– Taip, suprantu. Bet to jau nepasirinksi. Mano ryšys su tėvais geras. Jie gal ir nebuvo laimingi dėl mano pasirinkimo, bet su tuo susitaikė. Tai taip pat kelias.
Aš nesu turtingų tėvų sūnelis, leidžiantis sau tik mėgautis kelionėmis, kaip kadaise kažkas spėliojo socialiniuose tinkluose. Nieko panašaus, keliones užsidirbu pats. Pasakau tėvams apie planuojamą kelionę, bet nereikia prašyti jų leidimo, esu suaugęs žmogus. Jie tai supranta. Nuo vaikystės tėvai davė man laisvės. Gal tai ir rizikingas kelias, nes daug mano aplinkos jaunuolių, kurių tėvai buvo negriežti, nueidavo šunkeliais. Aš nuo mokyklos laikų nei gėriau, nei rūkiau, nei kvaišalus vartojau. Taip, aplink visko buvo, kaip ir kiekvienoje mokykloje, kiekvienoje paauglystėje.
Aš ir pats buvau paragavęs, bet supratau, kad man to nereikia. Prioritetas buvo sportas. Ir tėvai nespaudė. Seneliai griežtesni buvo. Buvo ir pykčių dėl jų kitokio požiūrio.
– Supyks, kai tai perskaitys.
– Taip, žmonės pyksta už tiesos sakymą. Bet turiu pripažinti, kad žmonių, gyvenusių sovietinėje sistemoje, požiūris į gyvenimą buvo paprastas – mokykla, universitetas, darbas, finansinis saugumas, šeima, pensija, mirtis. Aišku, ir man piršdavo tą nuomonę. Bet tai neturėjo įtakos mano apsisprendimams. Tačiau ir seneliai per tiek mano kelionių jau suprato, kad gyvenime galima ne tik sėdėti prie stalo ir kažkam dirbti, galima peržengti tą slenkstį. Kad man svarbu įgyvendinti svajones. Ir aš jiems už tai dėkingas.
– Aurimai, žmonės, nors ir žavisi ryškiomis asmenybėmis, drauge ir nemėgsta tų, kurie eina priekyje. Ir nesunku jiems patyliukais įspirti į sėdynę. Nesate to patyręs? Netenka gyvenime šalia šlovės, pergalių išgyventi ir tokių skaudžių momentų? Kai pasijunti vienišas ne tik vandenyne, bet ir išlipęs į krantą? Gal tenka dėl savo laisvės gyventi siekio prarasti ir draugus?
– Dauguma mano draugų – dar nuo mokyklos laikų, kai kurie net nuo pirmos klasės. Iki dabar mes puikiai draugaujame, nėra jokių pykčių ar pavydo. Taip, susitinkame rečiau, visi įsisukę į savo gyvenimo ratus. Ir pokalbių temos skirtingos. Jų – santykiai, namai, mano – kelionės. Kiti dar neradę savęs, besiblaškantys. Kartais pasijunti lyg balta varna. Bet į sėdynę man niekas nespardo.
– Jūsų turbūt dažnai klausia – kaip įveikiate savo baimes? Suprantu, keliaujate per džiungles, lipate į kalnus, bet kojos ant žemės, kažkur žmonės. Vandenynas neaprėpiamas, o po jumis – bauginantis gylis.
– Aš bijau tik vorų. O Atlante nėra vorų. Tai ir užtenka, kad nebijočiau.
– Bet vandenyne jūs – tik aguonos grūdelis. Vienas vienutėlis, kai už horizonto naujas horizontas, virš galvos naktį tik žvaigždės tamsoje. Tas suvoktas vienišumo jausmas, baimė prieš tamsią nežinomybę ne vieną keliautoją yra išvariusi iš proto. Nereikėjo prieš kelionę psichologo pagalbos?
– Aš jaučiausi žiauriai gerai. Nes žvelgdamas į tą bekraštį vandenyną ar žvaigždes suvokiu, kad milijardai žmonių neturi galimybės patirti to, ką aš patiriu. Tai unikalu. Nes man ne vienas, perplaukęs Atlantą, yra pasakęs: „Aurimai, mėgaukis!“ Aš mėgavausi.
Pas psichologą nevaikščiojau. Ir nereikėjo, ir laiko nebuvo. Nežinau, ar būtų padėję. Susitvarkau su savimi pats. Net nežinau, kaip reikėtų pasiruošti tokiai kelionei psichologiškai. Juk nėra tokių sąlygų Žemėje išgyventi tokią vienatvės būseną. Gal oloje.
– Na, patikėsiu... Bet 121 parą vienas vandenyne. Apie ką galvoti, kai matai tik tą patį bekraštį vandenį?
– Pagelbėdavo muzika, skambučiai, žinutės draugams. Filmavimas. Muzika – nuo Beethoveno iki lietuviško popso. Klausydavausi visko, taip taupydamas įrašus, kad per greitai nesibaigtų. Telefoną įsikraudavau nuo saulės skydelių. Vienatvė – mano draugas. Galimybė pabūti su savimi, savo mintimis.
– Buvo tokių pavojingų momentų, kai šaukėtės mamos ar Dievo pagalbos, o gal keikdavote save – po velnių, kam aš tai darau?!
– Ne. Jokioje kelionėje per aštuonerius metus tokių situacijų nebuvo. Sunku – pailsi. Lengva – džiaugiesi. Juk žinau, į ką lendu, kur brendu.
– Bet buvote bangos išmestas iš valties į vandenyną. Nebuvo panikos?
– Ne. Jau mačiau, kad ateina tokia banga, kuri mane apvers. Nieko tokio, įsikibau už virvės, įsiropščiau atgal, valties bortai nėra aukšti. Aš juk ir savo noru iššokdavau į vandenį, pasipliuškendavau ir irkluodavau toliau.
Saulė buvo ir draugas, nes pagal ją dienos ritmas susidėliodavo, ir nedraugas. Kai ją uždengdavo debesys, apsidžiaugdavau. Apsauga – kremas nuo saulės, panama ant galvos ir marškinukai ilgomis rankovėmis. Delnai nuo irklavimo baisiau atrodė, kai pūslės iššoko. Vėliau iš jų prisitrynė nuospaudos, ir viskas, jokių problemų.
Daug kas manė, kad esu profesionalus irkluotojas. Bet pradėjau treniruotis tik Atlantui. Kai irklavau Dunojumi, ir irklai buvo kitokie, ir krūvis kitoks. Nesu ir dviratininkas. Tiesiog yra noras, ūpas, disciplina ir įveiki.
– Kokia disciplina plaukiant vienam vandenyne 121 parą?
– Griežtoka. Miegodavau 5–6 valandas kaip kūdikis. Nusistatai vairą, pilotą, kad valtį neštų tokiu kursu. Iš anksto jau žinai, kada keisis vėjas. Turėjau kiekvienos dienos oro prognozes ir pagal tai orientuodavausi. Rytą – pusryčiai, pasijungęs palydovinį internetą draugams žinutes parašai, paskambini. Išsijungi autopilotą, užsidedi ausinukus, susirandi muziką ir sėdi irkluoti. Kai saulė karščiausia, pasidarai pietus, pavakarius.
– Visiems smalsu, kokio maisto buvote prisikrovęs į mažą valtį ir kaip jo užteko?
– Specialus liofilizuotas maistas, vadinamieji „Tactical Foodpack“ daviniai. Išsitrauki dienos paką iš triumo, užsipili vandens, išbrinksta ir valgai gerą karštą maistą.
Tokie 4 daviniai per dieną, jų turėjau 140-čiai dienų. Papildomai užkandžiai, batonėliai, guminukai, riešutų sviestas. Vandenį gėlinau, problemos nebuvo.
– Jūsų Atlanto žygio idėja kilo nuo atsitiktinės žinutės. Tiesa?
– Taip, buvo 2020 metų vasara, kovidas, karantinai. Irklavau Dunojumi, ir vienas sekėjas atsiuntė video įrašą iš varžybų „Talisker Whisky Atlantic Challenge“ – irklavimo lenktynių nuo Kanarų salų iki Karibų. Ir žinutę: „Gal nori dalyvauti?“ Oho! Noriu ir aš! Bet vienas. Nuo tada ir prasidėjo informacijos rinkimas. Daug sužinoti, išmokti, konsultuotis, ruošti rimtus namų darbus. Visa tai užtruko net dvejus metus. Lietuvai tai buvo neliesta tema, nelabai buvo su kuo išsiaiškinti. Buvau pirmas. Dabar aš galiu būti konsultantas.
– Gal kartais jus į priekį varo ne tik drąsių nuotykių troškulys, bet ir noras būti pirmam?
– Taip, kodėl ne? Buvo toks noras įeiti į istoriją. Savo gyvenimą panaudoti kam nors reikšmingam. Tegu ir mirti dėl savo svajonės, nei biure paslysti ant banano žievės ir nusisukti sprandą. Mirties valandos nesirenkame, bet galime rinktis, dėl ko mes gyvename. Aš gyvenu dėl iššūkių, dėl to, kad šiaip sau neiššvaistyčiau gyvenimo.
S.Darius ir S.Girėnas taip pat žuvo dėl savo svajonės. Apskaičiavau, kad 2023 metai – jų skrydžio per Atlantą 90-osios metinės. Panorau priminti jų žygį, pagerbti jų svajonę, ne tik įgyvendinti savo. Todėl ir paskyriau savo plaukimą jų garbei.
– Šią jūsų svajonę įgyvendinti labiausiai padėjo... moteris?
– Tikrai taip. Britė, 23 metų mergina. Jos vardas Jasmine Harrison. Ji dalyvavo vienviete valtimi tose irklavimo varžybose per Atlantą, yra dukart Guinnesso rekordininkė. Plaukikė. Pagerino pasaulio rekordą ir tapo jauniausia mergina, perplaukusia bet kurį vandenyną.
Praėjusiais metais rankomis nuplaukė nuo piečiausio iki šiauriausio Anglijos taško per tris mėnesius, aišku, su palyda. Radau ją feisbuke.
Pamačiau, kad Jasmine pardavinėja savo vienvietę valtį, kuria plaukė per Atlantą. Europoje tuo metu buvo tik dvi tokios vienvietės valtys. Susisiekiau ir nuskridome su operatoriumi pas ją pirkti valties.
Nuo tada ir prasidėjo dokumentinio filmo kūrimas. Ji priėmė savo namuose ir davė daugybę patarimų. Techninių, logistinių... Net vėliau atskrido į Ispaniją, į Ajamontės uostą, kai aš ruošiausi startuoti. Tik nesulaukė starto pradžios, nes 36 dienas čia turėjau laukti tinkamo oro. Bet žadėjo šią vasarą atskristi į Lietuvą.
– Gal pagaliau radote ir savo antrąją pusę?
– Ne, ji tiesiog labai gera draugė, šiltas mūsų santykis, bendros svajonės. Dabar ji ruošiasi plaukti jachta apie pasaulį.
– Gal kartu?
– Ne, jei plaukčiau ateityje, tai ne jachta, o katamaranu.
– Koks buvo geriausias Jasmine patarimas jums?
– „Tu tai padarysi!“ Labai nuramino.
Man labai pasisekė, nes kai Jasmine pirko valtį, buvęs savininkas jai jokios informacijos nesuteikė. Jis irgi buvo perplaukęs varžybose per Atlantą. Valtis kainavo nemažai, bet sutarėme su Jasmine, kad tai konfidencialu. Valties neparduosiu. „Lituanica Powered by Audimas“ keliaus į Lietuvos jūrų muziejų.
– Skaičiau, kad ant valties surašyta 2000 vardų žmonių, prisidėjusių prie jūsų kelionės.
– Ne, kur kas daugiau, gal net 4000! Labai smagu, kad taip mane palaiko.
– Esate trečias žmogus pasaulyje, irkline valtimi įveikęs Atlantą ilgiausiu maršrutu. Bet sakoma, kad Atlantas nėra toks geras draugužis, kurį galime įveikti.
– Aš niekad nesakau, kad galima įveikti Atlantą. Gamta yra didinga, gyvenanti savo gyvenimą. Atlantas leido jį man perirkluoti, kaip ir kalnai leidžia į juos kopti. Tu turi įveikti tik pats save.
– Bet Atlantas buvo jums draugiškas. Gal kaip nors prisigerinote jam?
– Taip, kelionės pradžioje išpyliau Atlantui pusę gertuvės rakės, kurios kažkas buvo padovanojęs, nes aš pats negeriu. Likusią pusę supyliau paskutinę kelionės dieną ir padėkojau jam už dovaną juo perplaukti.
– Tapote trečiuoju žmogumi pasaulyje, perplaukusiu irkline vienviete valtimi Atlantą tokiu maršrutu. Norėjote pasiekti pasaulio rekordą ir perplaukti per 110 dienų, bet 10 dienų pritrūko. Nusiminėte?
– Taip. Kad nebus rekordo, supratau jau 80-ą kelionės dieną, kai vidury Atlanto savaitę nebuvo jokios vėjo pagalbos. Irkluoji tik pats. Ir matai, kad, užuot nuplaukęs 55 jūrmyles per parą, nuplauki vos 20.
Ir išlyginti tą praradimą nebebuvo galimybių. Apmaudo buvo. Bet supranti – prieš gamtą nepašokinėsi.
– Turbūt jau mąstote ir apie kitą kelionę? Nejaučiate aplinkinių spaudimo, jog kartelė iškelta taip aukštai, kad reikės ko nors dar įspūdingesnio?
– Aš pats tokio spaudimo sau nedarau. Visada dariau tai, ką norėjau. Mano projektai orientuoti į kokias nors datas, įvykius. Tikrai manau, kad būsima kelionė neperspjaus Atlanto. Bet ji bus dar viena mano svajonių kelionė. Nes gyvenimas yra arba drąsus nuotykis, arba niekas.
