Ineta Stasiulytė – apie namus paliekančią dukrą ir vizitus pas astrologę: „Be jos palaiminimo nedarau nieko“

Gamta – aktorės Inetos Stasiulytės (43 m.) namai ir įkvėpimo šaltinis. Moteris džiaugiasi, kad gyvendama sodų bendrijoje turi galimybę – kas, kad su neseniai padarytu manikiūru – kapstytis žemėje, o ypač mėgsta ravėti. Tam, kad visąlaik galėtų tai daryti, net iškart nenuravi visko. „Galime gyventi kaip muselės – kiekvieną rytą atsibudusios ieškoti puvėsių. O galime – kaip bitė. Atsibundi ryte ir ieškai nuostabiausių žiedų ir saldaus nektaro“, – sakė kiekvienoje akimirkoje gėrio ar pamokų ieškanti aktorė.

Ineta Stasiulytė.<br> lrytas.lt koliažas.
Ineta Stasiulytė.<br> lrytas.lt koliažas.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
 Ineta yra be galo dėkinga dukteriai Upei, kad jai nereikėjo su dukra antrą kartą lankyti mokyklos: „Ji viską padarė pati, visai nesikišau į mokslus, nuėjau gal į du susirinkimus.“<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
 Ineta yra be galo dėkinga dukteriai Upei, kad jai nereikėjo su dukra antrą kartą lankyti mokyklos: „Ji viską padarė pati, visai nesikišau į mokslus, nuėjau gal į du susirinkimus.“<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta Stasiulytė.<br> Akvilės Razauskienės nuotr.
Akvilės Razauskienės nuotr.
Akvilės Razauskienės nuotr.
Ineta yra be galo dėkinga dukteriai Upei, kad jai nereikėjo su dukra antrą kartą lankyti mokyklos: „Ji viską padarė pati, visai nesikišau į mokslus, nuėjau gal į du susirinkimus.“
Ineta yra be galo dėkinga dukteriai Upei, kad jai nereikėjo su dukra antrą kartą lankyti mokyklos: „Ji viską padarė pati, visai nesikišau į mokslus, nuėjau gal į du susirinkimus.“
Ineta Stasiulytė.
Ineta Stasiulytė.
Daugiau nuotraukų (31)

Lrytas.lt

2023-08-27 09:21

Susitikusi pokalbio Ineta turi prašymą – neredaguoti jos kalbos. Gal kartais išsprūsta ir netaisyklingas žodis, bet tokia ji yra. Moteris nevaidina, kad yra geresnė ar kad jos kalba – prestižiškai nugludinta.

„Literatūrinius tekstus taisome vaidindami, kasdien norime juos paversti žmogiška kalba, todėl jautriai reaguoju. Kam aš formuluoju mintį ją sakydama, kam galvoju? Nereikia manęs išgražinti“, – sutikusi pasikalbėti apie tai, kuo šiandien gyvena, ištarė Ineta.

Aktorės vasara – darbinga, tačiau ji, pasak I.Stasiulytės – tokia pat, kaip ir kiti metų laikai. Keičiasi čia tik aplinka – sniegas, pliurza arba nukritę lapai, o ne jos tempas.

„Mokinuosi bandyti susidėlioti savo atostogas, kurioms vietos nėra. Savo grafike įterpti atostogų laiką. Bet vėl – dėl ko man nepavyksta? Dirbdama aš atostogauju, nes man tai yra „kaifas“, darbas yra malonumas ir man šito atsisakyti tam, kad nuvažiuočiau, pasėdėčiau, kažkur ramiai pabūčiau... Tada tos atostogos man skamba keistai“, – pasakojo I.Stasiulytė.

Geriausias poilsis moteriai – buvimas namuose. Tiesiog sėdėti, dažnai – pavartyti darbo knygutę. Dar ir dar.

„Man „faina“ susidėlioti galvoje, susiplanuoti visus dalykus. Atostogauti tikrai negaliu važiuoti be knygelės, čia būtų tas pats, kas iš vaiko atimti saldainį, lyg pasakytų: „Dabar, šią atostogų savaitę, tu negausi saldainių!“ Ką? Ne!

Pernai daug atostogavau. Buvau penkioms dienoms viena pati išvykusi į Italiją – tiesiog valgyti ir vaikščioti tokiais maršrutais, kur nėra nė vieno vaiko, daugiau nieko! Prieš tai su vaikais atostogavome su visais baseinais, animatoriais ir viskuo, kas joms smagu. Gal ir dabar reikėtų? Jaučiu, kad jau ateina toks laikas, kai norisi trupučiuką atsitraukti nuo visko. Bet palauk – tada reikia ir su vaikais savaitės atostogų, kad jie nebūtų nuskriausti. Kai esu su draugėmis ar viena, noriu tikrai pailsėti ir atsipalaiduoti, noriu pamiršti, kad turiu vaikų. Šiais metais vasaros atostogas, matyt, patirsiu rudenį“, – atviravo aktorė.

– Darbų knygelę pasiimate, kad galėtumėte planuoti ir ateinančius užsakymus? Net ir atostogaudama apie tai galvojate?

– Taip. Dėl planavimo. Man patinka planuoti. Tik tiek, kad dabar pavargstu ne nuo paties darbo, ką dirbu, o nuo jo įvairumo. Turiu koncentruotis į labai skirtingus dalykus, į skirtingus vaidmenis.

Mano darbas toks ir yra – būna aktyvūs periodai, kai lekiu kaip turbo: turbo mama, turbo darbuotoja, turbo bet kas. O yra ir periodai, kai aš darau kažką labai konkretaus ir trupučiuką jau grįžtu į namus, kai jau galiu ne „ant smūgio“ ryte užsidegti smilkalą, o tam jau turiu penkiolika minučių daugiau.

– Bet net gyvendama „ant smūgio“ užsidegate smilkalą?

– O taip! Jei gyvenčiau išvis viena, vaikščiočiau rūke! Man labai patinka smilkalai, patinka akmenys, kristalai. Ryte ar grįžusi vakare juos čiupinėju, pasiimu tą, kuris, man atrodo, galėtų mane įkrauti. Turiu pažįstamų skeptikų, kurie sako: „Hm, bet tai ką tas akmuo ar kristalas gali tau padėti?“

Sakau, gal ne pats tas akmuo kaip akmuo, bet ta koncentracija – ar pasiimčiau šluotą į rankas, užsimerkčiau ir ateitų ramybė, duotų tą patį rezultatą, ar pasiimu gražų kristalą ir jis man suteikia ramybę, ar rūkstantis smilkalas nuramina mano smegenis – jokio skirtumo.

Svarbu pasiekti ramybę, nes ramybės būsenoje įvyksta persikrovimas ir atsistatymas. Tai – vienintelis dalykas, dėl to aš tą darau.

– Tačiau apie kristalus, akmenis reikia ir išmanyti? Ar čia elgiatės intuityviai, nežinodama, tik jausdama?

– Nesu profesionalė, visų tikrai nežinau, bet trupučiuką domiuosi. Domiuosi ir kitais dalykais, kuriais mėgstu užsiimti, – visąlaik noriu sužinoti ką nors naujo, papildomai kažką studijuoti prie savo profesijos. Tai – tetahilingas.

Man tai labai įdomi sritis. Jei paprastai – tai darbas su pasąmone, su tavo įsitikinimais, kai tavo smegenys yra tetabūsenoje. Yra daugybė terapijų, kurios tą patį daro. Ši – viena iš tų terapijų.

Ji mano gyvenime atsirado, kai pradėjau ieškoti ir norėti pastiprinti savo intuiciją.

Ėjau į knygynus, ieškojau knygų, kitų dalykų, kurie galėtų mane įkvėpti, sužinoti, kaip stiprinti intuiciją. Man buvo įdomu, kaip praktikuoti, – žinojau, kad žmonės tai daro ir galima šitą dalyką išugdyti.

Nusipirkau knygą, grįžusi ją pasidėjau į spintą ir ramiai sau toliau gyvenau. Nusiraminau intuityviai! (Juokiasi.) Kol sulaukiau skambučio iš draugės, su kuria lankėme daugybę visokių seminarų. Ji prasitarė, kad jos savaitgalis užimtas, nes eina į patį pirmąjį, bazinį, tetahilingo kursą, todėl negalės susitikti, nors labai norėtų.

Tetahilingas? Nubėgau, susiradau tą knygą, susižiūrėjau grafikus – ir aš noriu į tą seminarą! Laiminga sau išėjau studijuoti.

Praėjo jau septyneri metai, lankau visokiausius tetahilingo seminarus, praktikuoju. Visa tai, ką kalbu apie manifestacijas ir visokius „mistinius“ dalykus, kalbu iš praktikos, ne iš perskaitytų knygučių.

Šie dalykai labai lydi mano gyvenimą, galėčiau pripasakoti daug visokių stebuklingų istorijų.

– Pamenu, kadaise pasakojote apie moteriškumo kursus, berods – Latvijoje, kuriuos lankėte.

– Taip, buvo ir tokie. Jei į tokius moteriškumo kursus įpuoli, gali ir nukvakti. Kas vyksta tokiuose moteriškuose seminaruose? Išvažiuoji į gražų kraštą, kur ir šiaip – atostogų nuotaika. Savaitę gyveni tokioje iliuzijoje, kad esi deivė, šia susukta galva ir plazdančia suknele, kurios paskui nebenešioji, atidarai namų duris ir gauni antausį: eik bulvių skusti, deive, prisiatostogavai.

Moterims to reikia, mes tikrai atsipalaiduojame, bet būnant tą savaitę ten reikia nepamesti ir žemės po kojomis – nenukvakti ir neįsivaizduoti, kad dabar aplink tave turi tik drugeliai skraidyti. Kartais skrenda ir kirviai! (Juokiasi.)

Išlaikyti stabilų protą, suprasti, kad šiuo metu leidi sau atsipalaiduoti, bet neatitrūkti nuo realybės, gyvenimo, ir ten būnant jau dėliotis savo rutiną, o ne išskristi į padebesius – svarbu. Vyrai to irgi išsigąsta – žmona išvažiuoja, o grįžta su akyse besisukančiais burbuliukais.

Esi pakylėta, galvoji, kad keitiesi ir kažką pagaliau supratai, aplink – draugės, kurios tiesiog fanatiškai su didžiule besąlygiška meile tave palaikė, o namie laukia vaikai su didžiausiais pageidavimais, vyras, kuris turi konkrečius planus, norus.

Paskui pradėjau mokintis jungti šiuos dalykus – su draugėmis pailsi, o likus kelioms dienoms pradedi ruoštis namų rutinai, namų atmosferai. Tu grįžti į gyvenimą. Išmokstu atsipalaiduoti ir gerdama stiklinę vandens, nes tos savaitės išvykti neturiu – nesusidėlioju, kad turėčiau.

– Mūsų gamta – miškai, pievos, ežerai jums artimi? Vasarą juk galima ir toli nevažiuojant, ir po darbų atokvėpio ieškoti gamtoje.

– Dėl to aš ir apsigyvenau sodų bendrijoje! Sodas man – labai didelis atsipalaidavimas. Esu pamišusi dėl ravėjimo! Su visais ką tik išgražintais nagais tuoj ir vėl nersiu į žemes – aš ūkininkė. (Juokiasi.)

Mano smegenys pailsi, ravėjimas – mano atsipalaidavimas. Čia nėra idealios tvarkos – o ką aš darysiu, jei viską išravėsiu ir nebebus žolių? Ką tada ravėsiu?

Važiuojant namo man gera sustoti kokiame nors pušyne – 10 minučių. Kartais tiek ir reikia.

Gamta mus veikia. Kartą turėjau išmokti filme tekstą ir jis niekaip nelindo man į galvą. Pradėjau jausti stresą, o tada mokytis – dar didesnis šnipštas.

Supratau, kad reikia sugalvoti kažką visai kito. Važiuodama į filmavimą nuvažiavau į pušyną. Pušys, jei nugara į jas atsiremi, paima iš tavęs tai, kas tau nereikalinga, o beržai – pakrauna, duoda energijos. Reikia pušyne pasimokyti tekstą! Pasiėmusi tą tekstą kalu ir vaikštau po pušyną su ta pačia ritmika kaip ir namie. Palauk, Ineta, reikia atsipalaiduoti.

Padėjau tą tekstą, atsistojau prie pušies, galvoju – dabar nieko nesimokysiu. Ir jaučiu, kaip ateina ramybė, kurią visąlaik randu nuvažiavusi į mišką. Tada aš nurimau, tiesiog pastebėjau, kaip auga medis, – jis nieko nedaro, tik stovi, po mikrodalelytę leidžia šaknis, skleidžia lapus. Ir mes taip pat – miške lengva pajausti šią būseną. Kūnas pagauna vibraciją, kaip ir mūsų žemė, kuri visada yra harmonijoje ir ramybėje, kaip ir tie medžiai, prisitaikę prie aplinkybių.

Šioje ramybėje pasiėmiau tekstą: jis taip lengvai sulindo į mano galvą, kaip vandens stiklinė – ją išgėriau. Sėdau į mašiną ir puikiausiai nusifilmavau.

Išsiderinimas reikalingas tam, kad vėl atrasčiau tą medžio augimą, tą natūralią savo būseną, kurioje turėčiau kasdien gyventi. Dabar jau man nebereikia važiuoti į mišką – prisimenu tai ir iškart nurimstu.

– Jūsų vyresnėlė – aštuoniolikmetė Upė šiemet baigė mokyklą. Ar atėjo jausmas, kaip greitai bėga laikas? Matyt, netrukus ir iškeliaus iš mamos namų į savo kelią?

– Su vaikais man nėra jausmo, kad bėga laikas, kaip tai atsitiko? Aš visąlaik ją mačiau – štai ji penktokė, štai dešimtokė – ir su ja kartu ėjau ir einu koja kojon. Upė dabar – jauna moteris. Matyt, per darbus turiu tiek lėkimo ir blaškymosi, kad bent jau čia stengiuosi nepraleisti nieko. Ir taip daug ką praleidžiu fiziškai nematydama, bet mintyse aš ją stebiu, matau, jaučiu.

Nėra, kad staiga tik pokšt ir ji užaugo. Esu be galo dėkinga Upei, kad man nereikėjo su ja antrą kartą lankyti mokyklos. Ji viską padarė pati, visai nesikišau į mokslus, nuėjau gal į du susirinkimus.

Susirado Barselonoje, kur nori studijuoti, viską atsiuntė, o man reikia tik dirbti ir uždirbti pinigus, kad jai pervesčiau. (Juokiasi.) Ji šaunuolė, viskuo pasirūpino pati.

O dabar – skelbimas: ieškau mokyklos, kurioje nereikia daryti namų darbų. Frėjai. (Juokiasi.)

Upė gyvena su mumis, bet yra keliautoja – tai su draugėmis, tai su draugu. Nuo keturiolikos ji turi vaikiną, pabūna ir pas jį. Esu apipratinta, ji labai savarankiška – esu labai rami dėl jos. Tad tuščių namų sindromas manęs neištiks – namuose juk lieka dar vienas vulkanas Frėja.

Namuose su mažamečiu vaiku – keturmete Frėja – jaučiuosi ramiai, galiu veikti, ką tik noriu: skaityti knygą, man niekas netrukdys, galiu žiūrėti savo detektyvus seriją po serijos – viską. Ji būna šalia.

– Kurią sritį pasirinko Upė? Gal seks mamos pėdomis ir ją domina menai?

– Ne, ji pasirinko marketingą. Jai labai įdomi psichologinė to pusė: iš kur atsiranda reklamos, kaip jos veikia, kaip kuriamos. Ji labai valdinga, gali valdyti didžiulius kolektyvus, gali paskirstyti darbus.

Kai mokėsi dešimtoje klasėje, ačiū likimui, kad suvedė mane su kūno kalbą ir savęs pažinimą išmanančia Laura Šukiene. Ši moteris daro testą, kuris labai naudingas tokio amžiaus jaunuoliams, – atsakydamas į klausimas vaikas sužino, į kur jis turi polinkį. Pokalbyje dalyvauja ir tėvai. Juk dešimtoje klasėje reikia pasirinkti, ką nori mokytis stipriau.

Upė žino ir jaučia savo stipriąsias puses, dabar – susiradusi vasarai darbą – jas tikrinasi praktikoje.

Be to, Upė jau yra pabaigusi du tetahilingo kursus. Jai tie dalykai yra įdomu, aš jai vis pasakojau, nutarė pabandyti pati ir jau pabaigė pažengusiųjų kursą.

– Veiklos, tikiu, užtenka ir su Aisčiu Mickevičiumi – jūsų kuriami Vaigauskai patinka publikai, nuostabu, kad projektas gyvuoja jau tiek metų.

– Su Aisčiu turime svajonę sukurti filmą Italijoje! Jau kitą vasarą ar pavasarį tai darysime. Jau įsivaizduojame ir scenas, kurios atėjusios iš gyvenimo. Pavyzdžiui, Frėjos, užpultos skruzdėlių, frazės: „Aš nežinojau, kad taip būna! Mama, daryk ką nors, mano koja eina iš proto!“ Kinkuoju, pamenu, ją, guodžiu, o pati kratausi iš juoko. Aistis dėl šios scenos žada sėstis į skruzdėlyną!

Šią svajonę su Aisčiu kaip kūdikį nešiojome kelerius metus, atėjo laikas gimdyti. Vaigauskams – penkeri metai.

Man sako, Ineta, niekada nebuvai ištekėjusi! Nebuvau, bet jaučiuosi, lyg būčiau – mintyje turiu Vaigauskų projektą, kuris – didelė mano gyvenimo dalis. Esu ištekėjusi, nes su Aisčiu turime Orestą ir Džildą Vaigauskus – esame šeima.

Mes su Aisčiu buvome pas astrologę Vilmą Finą – pas ją lankausi ir be jos palaiminimo nedarau nieko svarbaus gyvenime (kalbu apie datas, dokumentų pasirašymus, pirkimų ir panašiai), ji padarė mums astrologines prognozes. Aisčiui pasakė, kad mūsų su juo kūrybiniai sektoriai yra identiški! Viskas taip pat, sutampa, lyg būtų to pat žmogaus.

Dėl to mūsų kūrybinis kelias toks sklandus, mes iš žvilgsnio suprantame vienas kitą, žinome tiksliai, ką darysime ir kaip turi gautis. Jei būtume vyras ir žmona, pasak astrologės, būtume ideali pora – tai štai prašom, Vaigauskai – tobula pora.

– Filmavotės dviejuose filmuose – režisieriaus Tado Vidmanto juostoje „Milijonieriaus palikimas“ ir Karolio Kaupinio filme „Badautojų namelis“. Skirtingų žanrų filmai, renginių vedimas, reklamų projektai – kaip save nuteikiate konkrečiam darbui?

– O Dieve, kaip aš rekomenduoju šį Tado Vidmanto filmą! Filmavimo metu tiek žviegiau iš kitų scenų – čia bus bomba, visiškai nereali komedija. Premjera kino teatruose gruodžio 29 dieną, o pavasarį filmuosime antrą jo dalį.

Tadas – genijus, kuris išmano komediją. Jis – komedijų matematikas, žino, kaip nepaleisti žiūrovo ir išlaikyti juoko bangą.

K.Kaupinio „Badautojų namelis“ pasirodys kitąmet, tai – visiškai unikalus filmas. 43 metus laukiau šito vaidmens. Gavau čia pagrindinį vaidmenį. Karolis – absoliučiai jaunas genijus. Tai yra žmogus, kuris... Mikčioju, nes nerandu tinkamų žodžių, kaip ji pagirti. Filmo kūrėjas, kuris daro taip, kaip turi būti daroma.

Kai paragauji tokios kūrybos, daraisi neatlaidi tiems, kurie daro kitaip. Karolis žino viską iki mikroskopinių momentų, kiekvieną sceną, visą filmo struktūrą, dinamiką, tempą, ritmą. Su juo be galo įdomu kalbėtis, jis veda tavo vaidmenį, kito vaidmenį, nuotaikų kaitas. Kiek įdomybių, patirčių nuo aikštelės iki kūrybinių dalykų – tai neapsakoma.

Taip pat yra ir su Aisčiu – patys rašydami scenarijus iki smulkmenų, iki kadruočių žinome, kur kaip kas bus. Viską. Mes matome tomis pačiomis akimis tą patį vaizdą.

O dėl nusiteikimo vaidmenims... Tiesiog ateini ir dirbi darbą, niekur neišeini ir neateini – tiesiog darai. Žinoma, būna nekasdienių situacijų. Pavyzdžiui, K.Kaupinio filme buvo epizodas: monologas, dvi frazės, kurias pasakau ganėtinai šaltai, ir po jų atsiveria emocija – turiu pravirkti. O nuotaika – fantastiška!

Pamaina prasideda penktą valandą ryto. Klausau muzikos, kuri man padeda įeiti į tą nuotaiką. Atvažiuoju, stengiuosi nebendrauti, nesitaškyti. Aikštelėje visi žino, kad filmuosime tą sceną, – operatorius ir kiti kalba tyliau, šnabždasi, stengiasi manęs nekalbinti, nedarko atmosferos. Tai labai padeda.

Ką dariau? Mintyse išlaidojau pusę giminės – kiekvienam dubliui po artimą žmogų. Tada paleidau visus savo buvusiuosius – irgi nublioviau. Įdomu, kurį dublį įdės! (Juokiasi.)

Tokių istorijų galėčiau papasakoti labai daug.

– Neseniai ne vieną nustebino žinia, kad judu su Frėjos tėčiu – šokėju Deividu Meškausku – pasukote skirtingais keliais. Kaip tiek laiko pavyko nuslėpti tai nuo visų?

– Oi, tai – jau sena naujiena. Iš esmės mūsų gyvenime niekas nepasikeitė, išskyrus tai, kad gyvename skirtinguose namuose. Iš mylimųjų poros tapome tvirta tėvų pora, draugai. Viskas.

Kas čia per žinia, kam čia gali būti įdomu? O kodėl turėjome visiems pasakoti? Savo draugų rate to neslėpėme, visi žinojo – tikrai neapsimetėme pora, kai ja nebebuvome.

Tik pradėję gyventi atskirai susitikdavome, būdavome, įkeldavome nuotraukų ir į socialinius tinklus. Man tai – normalu.

Na, taip, buvo įdomi situacija TV3 trisdešimtmečio šventėje. Mudu susitikome, Deividas turėjo šokti su televizijos generaline direktore Laura Blaževičiūte. Čiupau telefoną ir pradėjau filmuoti tą šokį, jis baigęs šokti priėjo, analizuojame tą šokį, žiūrime. Ir staiga jaučiame, kad į mus visi žiūri!

O kaip mes pradėjome juoktis! Taip, yra toks „durnas“ požiūris, kad išsiskyrę turime vienas kitam perkąsti gerkles! Mane tai stebina. Jūs kalbatės? Bendraujate? Gyvenote 10 metų, turite vaiką ir bendraujate? Mane stebintų, jei būtų atvirkščiai – jei mes nebendrautume.

– Sakote, kad dėl svarbių sprendimų tariatės su astrologe. Ar konsultavotės su ja, kai rinkotės vyrus?

– Ne, ji atsirado neseniai. Kita vertus, ar čia reiktų tartis su kuo nors? Vyrai ateina dėl tam tikrų priežasčių, jie ne šiaip papuola. Kokioje aš esu stadijoje, ką spinduliuoju ir ką pritraukiu. Kiekvienam savo gyvenime buvusiam vyrui esu labai dėkinga, nes iš kiekvieno žinau, ką gavau, kokių dalykų mokinausi su kuo būdama, kaip ir jie mokinosi būdami su manimi. Čia labai geri dalykai.

Juk galime gyventi kaip muselės ir kiekvieną rytą atsibudusios skraidyti ir ieškoti puvėsių.

Musei juk žiedai, nektaras nerūpi, jai gėlė neįdomi, nebent atsitūpti pakeliui ieškant puvėsių.

Galime gyventi kaip ta musė, o galime – kaip bitė. Atsibundi ryte ir ieškai nektaro, matai, kokie gražūs gėlių žiedai.

Darau tai kas rytą – pabundu ir bėgu į terasą, matau, kaip iš sėklos išaugo našlaitė. Tai – tik vienas žiedelis, bet man jis toks gražus!

Tuo pasikraunu, tuo gyva. Taip, tuo gyventi fainiau.

Neseniai gydytojas man pasakė, kad pas jį atkeliavau priešinsultinės būklės. Labai gerai viską sustatė į vietas! Absoliučiai.

Tada ir pagalvoji – apie ką aš gyvenu? Reikia išmokti pasiųsti iš savo aplinkos netinkamus žmones, susikurti ribas, kartais būti bjauria, kartais – pasipūtusia žvaigžde, ir nesvarbu, ką apie tave pagalvos, ir nesistengti visiems būti maloniai.

Reikia suspėti apkabinti visus, ką nori apkabinti, nes supranti, kad vieną sekundę viskas gali baigtis, net jei vaikštai energijos pilna. Net kai tau – 43-eji.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: J. Džiugelis traukiasi iš konservatorių frakcijos