Nors pora – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) sopranas V.Miškūnaitė ir daugiausia Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dainuojantis tenoras J.Jarašius – pažįstama ir draugiškai bendravo daugiau nei penkerius metus, jausmai į jų širdis pasibeldė per žiemos šalčius tik šių metų vasarį. Jurgis nenorėjo ilgai delsti – sužadėtuvių žiedą Viktorijai įteikė jau rugsėjį Nidoje.
Jis pastebėjo, kad Viktorijai patinka keltiškos ir pagoniškos temos, tad tokio stiliaus sužadėtuvių žiedo ir ieškojo. Galiausiai išrinko natūralų, nešlifuotą deimantą, kuris vadinasi „Šiaurinė žvaigždė“.
J.Jarašius – Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos absolventas. Jis turi vaidmenų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame, Kauno valstybiniame muzikiniame bei Dramos teatruose. Iki šiol ėmėsi visko: dramos, miuziklų, operečių ir operų.
„Bet dabar kryptingai einu į operinį repertuarą ir ilgainiui ar bent kuriam laikui norėčiau apsistoti tik jame. Esu paruošęs dvi debiutines partijas: Alfredo (Giuseppe Verdi „Traviata“) ir Rodolfo (Giacomo Puccini „Bohema“). Buvo ir Lenskis (Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“. – Red.), bet dabar jau, matyt, teks palaukti, kada galėsiu jį parodyti. Nacionaliniame operos ir baleto teatre visas sezonas jau suplanuotas prieš metus. Bet niekas nežino, gal bus galimybė tuos vaidmenis parodyti kitą sezoną“, – trumpai save pristatė J.Jarašius.
– Piršlybos, sužadėtuvės sujaudina iki ašarų. Viktorija, kaip Jurgis jums pasipiršo? Netikėtai ar to tikėjotės?
Viktorija: Minėjome septynis mūsų draugystės mėnesius. Maniau, kad bus paskutinis laisvas, nerūpestingas mūsų savaitgalis prieš teatro sezono pradžią. Nieko nesitikėjau, tikrai.
Ruošimasis Aidos vaidmeniui buvo labai intensyvus ir vasara nebuvo visai tokia, apie kokią abu svajojome. Dėl artėjančių atsakingų darbų atsisakėme suplanuotos kelionės – didžiąją atostogų dalį teko paaukoti kūrybiniam darbui ir pasiruošimui naujam sezonui.
Abu esame labai užsiėmę, tad norėjome truputį atitrūkti nuo kasdienybės ir pabūti kartu prieš artėjančių spektaklių ir koncertų maratoną. Tiesiog spontaniškai nutarėme važiuoti į Nidą. Jurgis seniai svajojo pamatyti Parnidžio kopą naktį. Net neįtariau, kad jis ten suplanavęs man tokią staigmeną!
– Jūs – laminga?
Viktorija: Žinoma, kad taip! (Juokiasi.)
– Jurgi, kodėl nusprendėte taip greitai pasipiršti?
Jurgis: Jau kelis mėnesius svarsčiau, kada tai reikėtų padaryti, – buvau jau apsisprendęs, tik, kadangi tai sužadėtuvės, norėjau rasti ypatingą žiedą. Norėjau, kad jis būtų išskirtinis, tad užtruko jo paieškos, o vėliau teko laukti, kol jį nukalė.
Neatrodė man, kad skubu, priešingai – santykiai rutuliojosi savaime. Jautėmės abu laimingi, norėjome kuo daugiau laiko praleisti kartu. Pasirinkau kopas dėl to, kad Viktorijai patinka kalnai, gamta, stichijos. Be to, mes abu – patriotai, todėl, užuot važiavus į užsienį, panūdau pasipiršti Lietuvoje, gimtojoje žemėje, arti kokio nors mūsų krašto gamtos stebuklo.
Užkopus į Parnidžio kopą buvo galima justi laukinį gamtos alsavimą. Visai kitaip nei sausakimšą vasarą, tąsyk aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tik jaukus marių ošimas ir virš galvos šviečiančios žvaigždės. Paklausiau jos, ar žino, kur yra Šiaurinė žvaigždė.
Viktorija: Pasakiau, kad turiu telefone programėlę, galime surasti. Ir pradėjau jos ieškoti. Buvau taip susidomėjusi dangaus kūnais, kad net nepastebėjau, ką tuo metu daro Jurgis.
Jurgis: Iš tikrųjų to paklausiau tik norėdamas nukreipti jos dėmesį. (Juokiasi.)
Viktorija: Buvo linksma situacija. Iškėlusi ranką į dangų sukiojausi aplinkui ir ieškojau tos žvaigždės – nagi, žūtbūt norėjau ją surasti! Akimirkai nusisukau ir nugara pajutau, kad Jurgis lyg pasilenkė, lyg priklaupė. Gal batas atsirišo?.. Ir tada išgirdau tuos lemtingus žodžius.
Jurgis: Pasakiau, kad „Šiaurinė žvaigždė“ – mano rankose. (Šypsosi.)
Viktorija: Žodžiu, išvada: ne danguje reikia žvaigždžių ieškoti, o mylimojo kišenėje! (Juokiasi.)
– Prisiminkite savo pažintį daugiau nei prieš penkerius metus. Turbūt susipažinote po kokio nors operos spektaklio, kuriame dainavo Viktorija, o jūs atėjote jos pasveikinti į grimo kambarį su puokšte rožių?
Jurgis: Neatspėjote! Susipažinome Zalcburge, Austrijoje. Tuo metu studijavau viename garsiausių Europos menų universitetų „Mozarteum“. Tarp kitų puikių pedagogų jame jau daugybę metų dirba ir lietuvė koncertmeisterė Gaiva Bandzinaitė – pripažinta Wolfgango Amadeaus Mozarto kūrybos ir stilistikos žinovė (su ja programas ruošia net pati Violeta Urmana!). Taip atsitiko, kad tą pavasarį pas ją atvyko konsultuotis ir Viktorija, tąsyk rengusi Elektros vaidmenį W.A.Mozarto operoje „Idomenėjas“.
Vieną vakarą Gaiva man sako: „Vakare einu susitikti su Viktorija Miškūnaite, gal ir jūs norėtumėte prisijungti taurei vyno?“
Tuo metu jos nepažinojau. Žinojau tik tiek, kad V.Miškūnaitė – Nacionalinio operos ir baleto teatro primadona. Nedvejodamas sutikau. Nuėjau, susipažinome ir trise praleidome gražų vakarą jaukioje muzikantų pamėgtoje vyninėje.
Vakarėjant pedagogė suskubo namo, palydėjome ją iki autobuso, o patys likome miesto centre. Zalcburge stažavosi ir daugiau lietuvių – Viktorijos kursiokų, kurie tą vakarą irgi pramogavo kažkur mieste, tad mus pakvietė prisijungti prie jų. Nors susitikimo vieta buvo tolokai, nusprendėme pasivaikščioti.
Taip žodis po žodžio susipažinome artimiau. Net nepajutome, kaip pradėjome bendrauti laisviau, temos plėtėsi, gilėjo. Nuėję į sutartą vietą draugų neberadome – pasirodo, jie jau buvo nugužėję kitur. Nusprendėme grįžti atgal. Jau temo ir darėsi nejauku, tad pasisiūliau palydėti Viktoriją iki viešbučio.
Visą interviu skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
