Pora pasirinko Italijos Portofino kurortą, siejamą su prabanga: tai tarsi Žydrasis Krantas prancūzams.
– Jums su vyru aktoriumi ir režisieriumi Dexteriu Fletcheriu tai nebūdinga – turėtumėte atostogauti mažų mažiausiai džiunglėse.
– Taip, važiuojame ten, kur nėra pažįstamų veidų, kur nereikia „atrodyti“, puoštis, padaryti įspūdžio. Ten, kur žmonės nežino, kas yra opera, o Dexterio filmus geriausiu atveju galima nusipirkti nupiratuotus už 1 dolerį. Bet tokioms atostogoms reikia mažiausiai 3 savaičių, o tiek skirti sau kol kas negalime.
Dexteris ką tik baigė filmuoti savo trečiąjį režisūrinį darbą – filmą „Edis Erelis“ („Eddie the Eagle“) ir netrukus pradės jį montuoti. Tris mėnesius kiekviena jo gyvenimo sekundė buvo skirta tam, o juk režisierius dirba mažiausiai po 16 valandų kasdien. Vienuolika įtemptų savaičių palieka pėdsaką, todėl po paskutinės filmavimo dienos 6 valandą ryto išskridome į Italiją. Turėjome keturias laisvas dienas, viena jų – gegužės 4-oji sutapo su mano gimtadieniu. Mums abiem reikėjo pauzės.
Italiją mėgstame seniai, vienu metu netgi rengėmės ieškoti namelio vasaroms. Anglijoje žmonės pasiskirstę į tuos, kurie nori namų Prancūzijoje, ir į tuos, kurie svajoja apie Italiją. Mums priimtinesnė italų bendravimo maniera, jų emocionalus charakteris ir atviresnis gyvenimo būdas. Bet namelio idėją atidėjome mažiausiai dar 10 metų, – „Stiliui“ sakė Dalia.
– Kuo jus žavi Italija?
– Italijoje geriausi pasaulyje meno muziejai, fantastiška architektūra, muzika. Anksčiau mūsų kelionės koncentruodavosi šiaurinėje dalyje, Toskanoje. Ten dar 1994 metais pastačiau savo pirmąją operą Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuaną“, ten prasidėjo mūsų su Dexteriu didysis romanas, kuris tęsiasi daugiau kaip 20 metų.
Viena įsimintiniausių kelionių po Italiją buvo tada, kai nusprendėme gyvai pamatyti visus Caravaggio paveikslus, mat Dexteris, būdamas 19 metų, vaidino pagrindinį vaidmenį legendiniame Dereko Jarmano filme „Caravaggio“.
Įkvepiantis atradimas buvo Neapolyje, kai mažoje, toli nuo centro esančioje bažnytėlėje pamatėme smarkiai pajuodavusį Caravaggio paveikslą! Nebuvo nė gyvos dvasios, tik snaudžiantis prižiūrėtojas. Nors lauke plieskė pietietiška saulė, bažnyčioje buvo tamsu, todėl senukas, mostelėjęs ranka į tą pusę, kur turėtų būti paveikslas, įdavė mums po žvakę. Įtariu, kad jam buvo gaila jungti elektrą.
Neapolyje pradėjome savo keliones į Italijos pietus, o vėliau atradome Apuliją ir Salentinos pusiasalį – vadinamąjį Italijos bato kulną. Ten visiškai kitokia atmosfera nei šiaurėje, viskas tikriau, paprasčiau.
Portofiną buvome nusižiūrėję jau seniai dėl to, jog netoli yra Činkve Terė – penki nerealiai gražūs kaimeliai, iš paskutiniųjų besilaikantys ant stataus kalno šlaito ir tarsi balansuojantys, kad neįkristų į vandenį.
Bet neslėpsiu, ten buvo dar vienas didelis magnetas – viešbutis „Hotel Splendido“, iki XVI a. buvęs benediktinų vienuolynas, o užsidaręs dėl to, kad vis puldinėjo piratai.
1902 m. pastatas buvo restauruotas ir tapo viešbučiu. Neišdildomo grožio vaizdai ir privatumas jį pavertė daugelio ryškių pasaulio kino asmenybių – Clarko Gable’o, Lauren Bacall, Avos Gardner, Humphrey Bogarto ir Elizabeth Taylor su Richardu Burtonu traukos centru. Šis viešbutis yra legenda kaip „Palazzo Gritti“ Venecijoje ar „Villa Cimbrone“ Ravelo mieste. Ta vieta itin primena „la dolce vita“ – saldų gyvenimą kaip geriausiuose italų klasikiniuose filmuose!
– Ką ten veikėte, kas nustebino, pradžiugino, ką skanaus valgėte?
– Tai ir nuostabiausia, kad neveikėme nieko! Ilsėjomės, žiūrėjome į puikų vaizdą, daug kalbėjomės – tiesiog buvome kartu ir tuo džiaugėmės. Labai patiko viešbučio atmosfera ir senovinių manierų galantiškas aptarnaujantis personalas – nustebino, kad jie sugebėjo tai išlaikyti ir nuoširdžiai tai daro. „Hotel Splendido“ yra istorinė vieta, sauganti daug paslapčių ir legendų. Mums labiau patinka šiuolaikiniai, ne „grand“ viešbučiai, šis gal net šiek tiek naftalininis savo stiliumi, bet specialiai ir važiavome, kad pamatytume vietą, kuri asocijuojasi su senąja holivudine prabanga ir fantastiškais, dabar jau klasika tapusiais italų filmais.
Italų virtuvė čia labai aukštos klasės, tik gaila, kad viskas, kas skanu, neįeina į mano režimą. Bet kadangi atostogos trumpos, nusižengiau ir viskas nuo pusryčių iki paskutinės vakarienės buvo nuodėminga, – juokdamasi prisipažino Dalia.
– O kaip prabėgo jūsų gimimo diena? Galbūt kas nors nustebino? O gal visai nenorite jokių netikėtumų, svarbiausia – ramus pabuvimas?
– Gimimo diena buvo ideali, nes buvome tik dviese su Dexteriu. Gimtadienių nesureikšminu, nemėgstu puotų ir didelių sveikinimų. Didžiausia dovana – būti su mylimu žmogumi, būti mylimai ir prieš akis regėti dar nematytą peizažą. Ši kelionė – mano gimtadienio dovana!
Manau, kad tokiu nusiteikimu gelbėju daug žmonių nuo priverstinių sveikinimų ir dovanų pirkimo, – juokėsi Dalia. – Nors šiais feisbuko laikais mano požiūris nėra populiarus. Kai prieš kelerius metus bandžiau asmeniškai padėkoti visam tūkstančiui sveikintojų, sistema užlūžo. Tuomet datos nenurodžiau. Šiemet gavau gal 10 žinučių telefonu nuo artimiausių ir jas labai branginu.
Man labiau patinka, kai esu sveikinama premjeros ar kitokio didelio darbo proga.
– Kokių dabar turite veiklos planų, kokia laukia vasara?
– Sezonas buvo išskirtinis – išleidome net du naujus spektaklius, intensyviai pradėjome dirbti su jaunais talentais jaunam žiūrovui, o „Trubadūras“ tapo sėkmingiausiu mūsų visų laikų spektakliu – per tris mėnesius operą pamatė 11 000 žiūrovų.
Toliau planuojame dar dvi naujas premjeras, tik kol kas neaišku, kaip bus, nes mūsų solistai itin užsiėmę užsienio teatruose, be to, labai sudėtinga „Vilnius City Opera“ finansinė padėtis. Tačiau labai džiaugiuosi, kad spalį visi solistai grįš padainuoti „Trubadūro“ ir žiūrovų lauks dar keletas labai neblogų staigmenų!
Greičiausiai tik iliuzija, kad galėsiu ramiai pabūti namie Londone, – vasara numatoma įtempta ir darbinga. Noriu kitą sezoną „Vilnius City Opera“ padaryti daug pokyčių – lengva nebus. Be to, Dexteris iki spalio montuos savo naujausią filmą, bet planuojame kelionę žiemą.
– Jūsų namuose Londone senokai vyksta remontas – greičiausiai užkniso juodai?
– Remontas užkniso negyvai, bet mes patys kalti – nereikėjo sugalvoti daryti tokio sudėtingo ir unikalaus projekto, kurio dalis – labiau kaip moderniojo meno instaliacija. Mes grįžome į savo namus jau prieš tris mėnesius ir gyvename su remontu, vykstančiu aplink mus!
Įstrigome, nes kai kur reikia daug kruopštaus rankų darbo. O galėjome kaip visi normalūs žmonės padažyti sienas, atnaujinti vamzdžių ir elektros sistemas.
Bet pirmąkart per 20 bendro gyvenimo metų turėjome galimybę sukurti namus tokius, kokių norime, – iš vizijų ir svajonių. Aš, matyt, buvau įsislaptinusi interjero dizainerė – idėjų turiu dėžes. Su Dexteriu tiksliai žinojome, ko norime, šis projektas ne šiaip namai – aiškiai matysimės patys, mūsų pasaulėžiūra, aistra Japonijai.
Žvelgdama į mūsų beveik baigtą butą manau, kad tai nebuvo remontas, tai architektūrinis interjero eksperimentas. Mūsų statybos komanda nė karto nebuvo dariusi to, ką įgyvendino mūsų namuose. Taigi visi šioje kelionėje pirmą kartą, – D.Ibelhauptaitė vis tiek nusiteikusi entuziastingai.
– Darydami remontą sutuoktiniai pykstasi, o judu su Dexteriu?
– O dėl ko reikėtų pyktis? Nebent susivienijus ant kokio nors žmogaus, kurio klaidos neleidžia baigti remonto. Mes beveik du dešimtmečius nesipykstame dėl esminių gyvenimo momentų, o remontas viso labo tik buitis. Tie, kurie pykstasi dėl primityvių buitinių dalykų, matyt, turi rimtesnių problemų savo santykiuose.
