Muziejus Lisabonos centre atidarytas prieš šešerius metus. „Kai meras pakvietė apžiūrėti muziejui numatyto pastato, pasijutau kaip karo nusiaubtoje Bosnijoje“, – pasakojo Lisabonos centre prieš šešerius metus atidaryto Mados ir dizaino muziejaus (MUDE) direktorė Barbara Coutinho.
Įsivaizduoti, ką įėję į muziejui siūlomas apleistas ir nusiaubtas patalpas tuomet pamatė jo kūrėjai, gali ir šių dienų jau veikiančio muziejaus lankytojai. Nudraskytos ir tinko lopiniais nusėtos sienos, be apdailos likusios lubos ir grindys vis dar primena nebaigtas statybas ir sudaro įspūdį, kad tarp puošnių parodai išstatytų „Dior“, „Givenchy“, „Versace“ vakarinių šilko suknelių, dailių „Chanel“ kostiumėlių ir aristokratiškai elegantiškų „Balenciaga“ bei „Yves Saint Laurent“ apsiaustų tuoj ims suktis beformiais darbo kombinezonais vilkintys dažytojai ir staliai.
Užbėgdama klausimams už akių muziejaus direktorė skubėjo paaiškinti – tegul neapsigauna lankytojai manydami, kad muziejaus sienos kada nors bus sutvarkytos. Jos tokios ir liks – kaip kontrastas tobuliems mados ir dizaino darbams.
Kadaise dabartinio muziejaus pastate veikė antras pagal svarbą ir dydį valstybės bankas, tačiau tik išlikusios fotografijos byloja apie anuomet buvusį prabangų interjerą – krištolo šviestuvus ir marmuro sienas. Pastatui keliaujant iš rankų į rankas naujieji savininkai, pradėdavę rekonstrukciją, jį visiškai nuniokojo, o vertinga garsių architektų kurta apdaila išgaravo. Iš ankstesnio grožio liko vien fasadas, išsaugotas turbūt tik todėl, kad pastatas pačiame miesto centre, saugomoje teritorijoje. Statybininkų kūjų išvengė ir rūsyje esanti banko saugykla. Įdomu, kad joje įrengtais privačiais seifais klientai naudojosi dar beveik dešimtmetį po banko griūties.
Žiniasklaidai paviešinus apie istoriniame pastate neatitaisomai suniokotas vertybes, kilo skandalas ir miestas nusprendė perimti statinį į savo rankas.
„Meras tada man pasakė: Barbara, miestui svarbu, kad čia atsirastų muziejus. Turime pinigų tik pastatui nupirkti, bet neturime pinigų jam įrengti, ką nors sugalvok“, – su šypsena apie iššūkius kuriant muziejų pasakojo jo vadovė.
Anot B.Coutinho, pastato būklė buvo tokia, kad atkurti jo interjero buvo neįmanoma. O įsteigti dar vieną muziejų dirbtinai sukurtame baltame kube, uždengus sienas lygiomis plokštėmis, jos manymu, būtų buvusi didelė klaida.
„Grįžusi namo ilgai svarsčiau, kaip be pinigų įrengti muziejų apgriautame aštuonių aukštų 15 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastate. Taip man į galvą šovė mintis griuvėsius paversti ekspozicijos dalimi, jos turiniu, pasakojančiu apie mūsų kultūros paveldą. Juolab kad istorinio pastato sienose yra susipynę net keli architektūros stiliai“, – pasakojo ji.
Menotyros ir architektūros studijas baigusi mokslų daktarė B.Coutinho net nesileidžia į diskusijas, ar madai, kartais nuvertinamai iki žmonių tuštybės patenkinimo, apskritai reikia muziejaus. Žvelgiant lietuvio akimis dar didesnę nuostabą kelia tai, kad ekonomikos klestėjimu pasigirti negalinčios Portugalijos sostinė tokiam muziejui įkurti skiria dešimtis milijonų eurų.
Tačiau tokių dvejonių nei Lisabonos merui, nei muziejininkams nekilo. 2009 m. Mados ir dizaino muziejus atvėrė duris. Nemokamai.
„Norime būti sąžiningi su savo lankytojais. Muziejus dar nebaigtas kurti. Vyksta darbai. Iš pradžių ekspozicijai buvo pritaikyti tik du aukštai. Dabar jau galima lankytis penkiuose, tačiau vis dar daug ko nėra. Neveikia liftai, neįrengti oro kondicionieriai, nesutvarkyti tualetai, nėra kavinės. Nepaisydami trūkumų, norime parodyti publikai, kad stengiamės ir sugebame gerai atlikti darbą net ir tokiomis sąlygomis. Norime pelnyti pasitikėjimą ir susikurti reputaciją“, – dėstė B.Coutinho.
Apžiūrėti XX a. mados ir dizaino šedevrų į nestandartinį muziejų per metus užsuka apie 300 tūkst. lankytojų. Tačiau nemokamas muziejus ilgą laiką nebus. Per porą metų planuojama baigti įrengti visus aštuonis aukštus, ant stogo įkurdinti restoraną, o per visą pirmąjį aukštą atidaryti parduotuvę, kuri galėtų lygiuotis į veikiančią Niujorko „MoMA“ ar Paryžiaus Pompidou centre, tačiau jų nekopijuotų. Lisabonos MUDE skirsis tuo, kad orientuosis į Pietų pusrutulio (Afrikos, Azijos, Pietų Europos ir Pietų Amerikos) kūrėjų darbus.
Lisabonos Mados ir dizaino muziejaus pavadinimo trumpinys iškalbingas. MUDE, išvertus iš anglų kalbos, reiškia nuotaiką, o iš portugalų – kvietimą keistis. Juk mada ir dizainas nuolat keičiasi, atsinaujina. Nuolat keičiasi ir vis dar nebaigtas muziejus bei jo ekspozicija.
Muziejaus fonduose yra per 1200 F.Capelo sukauptų aukštosios mados meistrų darbų ir 900 industrinio dizaino objektų, kurie sudaro muziejaus branduolį. Tačiau ekspozicija dabar papildoma portugalų mados ir dizaino kūrėjų darbais. Saviems dizaineriams iki šiol Portugalijoje nebuvo skiriama dėmesio, todėl muziejaus tikslas – padėti kurti šalies dizaino istoriją ir ją atspindėti.
„Dizainas yra daug daugiau negu galutinis produktas. Tai procesas ir mąstymo būdas, – įsitikinusi B.Coutinho, muziejaus salėse aukštosios mados drabužius eksponuojanti šalia to paties laikotarpio baldų, indų ar net automobilių. – Norėjau, kad lankytojas suprastų dizaino svarbą nuo tos akimirkos, kai prabunda, iki tos, kai eina miegoti.“
Išdėlioti chronologine tvarka eksponatai leidžia publikai keliauti laiku ir iš arti stebėti daiktus, kurie turėjo įtakos gyvenimo būdo ir socialinių įpročių pokyčiams, formavo vartotojų skonį. Šalia esančiuose stenduose pateikiama informacija apie kiekvieno dešimtmečio tendencijas.
Greta išskirtinių mažo tiražo ar vienetinių žymiausių XX a. dizainerių baldų, šviestuvų, indų ne menkesnę vietą užima ir firmos BIC tušinukas permatomu korpusu. Sukurtas 1950 m. jis tapo neatsiejama šiuolaikinės vartojimo kultūros dalimi, kaip ir 1952 m. Švedijoje sukurtas tetrapakas, irgi vienas parodos eksponatų.
Garbingą vietą ekspozicijoje užima ir 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pagamintas kultinis motoroleris „Vespa“ – miestietiško gyvenimo, alsuojančio jaunyste, laisve ir demokratija, simbolis. Ši transporto priemonė ypač išpopuliarėjo po to, kai garsi Holivudo aktorė Audrey Hepburn filme „Atostogos Romoje“ („Roman Holiday“, 1953 m.) buvo nufilmuota lekianti Romos gatvėmis motoroleriu „Vespa“.
Dar vienas nestandartinis muziejininkų sprendimas – ties kiekvienu stendu groja ir to laikotarpio muzika. Pavyzdžiui, priėjus prie 7-ojo dešimtmečio ekspozicijos ausis pasiekia „The Beatles“ dainų garsai.
Gegužės mėnesį muziejaus lankytojams pateikta dar viena staigmena – pastato rūsyje išlikusioje banko saugykloje galima pasinerti į įspūdingą „Christian Lacroix“ aukštosios mados pasaulį.
Pasak muziejaus direktorės, pati patalpa ne mažiau įspūdinga ir unikali nei prancūzų mados korifėjo drabužiai. Seifų saugyklą specialiai suprojektavo ir pritaikė būtent šiam bankui prestižinė anglų kompanija „Chubb“. Pasirinktos medžiagos, dėmesys detalėms, sudėtingi sprendimai – toks apibūdinimas tinka tiek saugyklai, tiek „Christian Lacroix“ modeliams, todėl erdvė ir joje esantis turinys papildo vienas kitą. Kaip ir bet kurioje kitoje šio muziejaus, skatinančio ne tik matyti, bet ir mąstyti, patalpoje.
