Dailiomis jos rankinėmis Lietuvoje pasipuošė ne viena moteris. Beveik trejus metus, kaip juokauja Zelda, rankines mezgė nuo ryto iki vakaro. Mat kai tokią pirmą nusimezgė sau, draugės išėjo iš proto maldaudamos ir sau panašios.
„Išėjo iš proto“ nėra itin perdėtas apibūdinimas. Italėms kuriant įvaizdį nieko nėra svarbiau už rankinę.
Zelda juokiasi prisiminusi, kaip sutrinka jos vyras, kai ji pareiškia, kad jai reikia naujos rankinės, nors turi jų kelias dešimtis. Be to, nors vyrui negaila pinigų, jis niekaip negali suprasti, kad tokio daikto negalima nusipirkti už 100 eurų.
„Tai neįmanoma!“ – pusiau rimtai, pusiau juokais sako Zelda.
Jos mėgstamiausios rankinės ir puikiausi laimikiai – „Chanel“ ir YSL mados namų kūriniai.
Kai Zeldos vyras dirbo Milane, vienoje televizijos laidoje, kurioje pristatydavo reportažus apie krepšinį, moteriai ir kilo mintis imtis rankinių kūrimo. Ją įkvėpė „Dolce & Gabbana“ mados namai, prieš kokius ketverius metus pristatinėję kolekcijas, kuriose buvo gausu megztų ar vąšeliu nertų modelių ar bent jau drabužių puošybos elementų.
Šiuolaikinė moteris, kantriai besidarbuojanti virbalais, – neįtikėtina?!
„Nieko stebėtina – Italijoje visos mamos moka tai daryti. Mano brolio dukra, matydama močiutę, vis prašo pamokyti ir jau neblogai valdo virbalus. Viena pagrindinių dovanų, kurią močiutė įteikia gimusiam anūkui, – rankų darbo vilnonė antklodėlė“, – „Stiliui“ pasakoja Zelda, jau sauganti ir beveik dvejų metų savo sūnaus Matio antklodę, kurią jam numezgė močiutė.
Kai prasidėjo megztas nuotykis, parduoti kūrinius Zeldai nebuvo sudėtinga. Rankinę įsigijusi jos draugė, grožio salono savininkė, megztą virusą pasėjo tarp savo klienčių. Su Zeldos vardu ir užrašu, kad tai rankų darbas, rankinių buvo ir dar keliuose Italijos butikuose. Netrukus jų greičiausiai atsiras ir viename Vilniaus salone.
Rankinę Zelda nuneria ar numezga per porą dienų. Tik štai gimus sūnui šią veiklą pristabdė – nebeliko laiko. O vykdama su vyru į Lietuvą nepasiėmė nė vieno vąšelio ar virbalų. Čia ji nesitikėjo greitai atrasti ir prisijaukinti siūlų, įvairių reikmenų ir puošybos elementų, reikalingų rankinėms, parduotuvių. Kurti jai smagiausia namuose Italijoje, kur turi savo kambarį ir parduotuves, kupinas reikmenų jos sumanymams. Galbūt tuo užsiims tuomet, kai nuo rudens Matias pradės eiti į darželį. Panašu, kad šeima lieka dar vienam sezonui Vilniuje.
Garsaus klubo trenerio žmonos niekas nesmerktų, jei ji nieko „neveiktų“ – auginant vaiką ir vis bandant prisitaikyti prie naujos šalies sąlygų, moteriai ir taip veiklos užtenka. Italijoje Zelda dirbo finansininke vienoje įmonėje, tačiau vyrui pradėjus dėl darbo keisti šalis ir miestus karjeros teko atsisakyti.
Kad trokšta būti šalia, ji ypač pajuto, kai Marcelo atsidūrė Kijeve, – nuo to laiko ji keliauja kartu su juo.
– Kuriate gražius daiktus, esate iš šalies, kuri bet kurioje srityje susijusi su grožiu, tad keista jus matyti visai nepasidažiusią.
– Pirmiausia nemoku dažytis. Galiu paryškinti blakstienas, gal šiek tiek skaistalais skruostikaulius, geriausiai man išeina blizgiu padažyti lūpas. Man nepatinka, kai moteris daug dažosi – taip ji praranda rafinuotumą. Be to, ryškus makiažas – tai taip neskoninga.
– Bet Marcelo prieš 12 metų į jus, kad ir nepasidažiusią, vis tiek atkreipė dėmesį?
– Visada jaučiau silpnybę krepšiniui, mano brolis dėl jo išprotėjęs – žaidė vienoje Italijos komandoje. Su broliu ir draugais Trevize eidavome į „Benetton“ komandos rungtynes, ten žaidė ir Marcelo. Ilgainiui jis susidraugavo su mano broliu, jo draugais, visi kartu eidavome pramogauti – taip užsimezgė simpatija.
– Kokia poros sutarimo sąlyga – italės gal turi savų paslapčių?
– Marcelo labai stiprus vyras, jam nereikia nuolankios moters, o aš jaučiuosi stipri. Tokiam vyrui reikia žmogaus, kuriuo gali pasikliauti, kuris padeda realizuoti save darbe, jausmuose, gyvenime. Mudu papildome vienas kitą, jaučiu, kad Marcelo suteikiu stiprybės.
Vyras turi priimti sprendimus, jo žodis šeimoje turi būti paskutinis. Arba moteris turi jam sukurti bent jau tokią iliuziją. Manyčiau, tai visų tautų porų sutarimo paslaptis. Jei vyras pasakys: „Bus taip“, o tu pulsi prieštarauti, kils konfliktas. Geriau švelniai išsakyti savo argumentus.
Bet svarbiausia – Marcelo reikėjo moters, kuri galėtų sekti iš paskos. O tai nelengva – kasmet keisti miestą ar net šalį. Kita vertus, ta kaita greičiausiai kaip tik padeda dviem žmonėms susivienyti, juk aplinkui tik svetimi ir tu nebeturi kuo pasikliauti – tik vienas kitu.
– Bet toks gyvenimas, kai dažnai apsigyveni vis kitame mieste ar šalyje, daugeliui atrodytų pasaka!
– O ne, toli gražu ne pasaka... Nuostabu pažinti naują vietą, kultūrą, nuostabu praturtinti savo sielą ir praplėsti akiratį. Bet kai reikia palikti namus, šeimą, gimines – širdį labai skauda.
Mūsų su broliu ryšys ypatingas – ilgiuosi jo šeimos ir vaikų. Mudvi su mama labai artimos, ji stipri moteris, tad kai kada mudvi ir pasipykstame. Tai erzina, bet kai išvažiuoji – tau to labai trūksta! – juokiasi Zelda. – Keista: kai esi namie, su giminėmis gali susitikti tik kartą per mėnesį ir sakyti, kad tai tave vargina, bet atsitraukęs toliau taip visų ilgiesi...
– Kokioje šalyje jums buvo įdomiausia ar sunkiausia? Kaip jus sutiko Lietuva?
– Labiausiai patiko Ispanijoje – gal kad daug panašumų į Italiją. Kalbu ispaniškai, tad man buvo gera ir dėl to. Maistas puikus – jaučiausi kaip namie.
Metus su Marcelo gyvenome Kijeve ir ruošdamasi į Vilnių tikėjausi panašaus įspūdžio. Bet aš nepaprastai nustebau išvydusi, kad Vilnius toks europietiškas miestas! Be to, čia tokie svetingi žmonės – esu sužavėta.
– Esate iš šalies, kurios vardas linksniuojamas bet kuria tema, susijusia su mada, dizainu, geru skoniu. Ar turite įžvalgų Lietuvos moterims ir vyrams? Iš ko turėtume mokytis, kam pavydėti?
– Jūs neturite ko pavydėti absoliučiai niekam! Moterys Lietuvoje nepaprastai gražios – galiu tai tvirtai pasakyti, nes jau daug kur buvau. Bet svarbiausia – jos itin elegantiškos.
Lietuvos vyrai... Man patinka, kai vyrai spinduliuoja džiaugsmą, švyti laime ir šiluma. Būtų daug smagiau, jei lietuviai vyrai reikštų, demonstruotų savo geras emocijas.
– Jūs auginate sūnų. Ką jam norėtumėte įdiegti? Mes taip prisiklausę apie tai, kad Italijoje vyrui motina reiškia labai daug. Jis iki brandaus amžiaus gali gyventi su mama, jos nuomonės sūnus paiso net rinkdamasis žmoną.
– O, ne! Sūnaus tikrai nenoriu pririšti prie savęs. Dar sunku pasakyti, ko tikiuosi iš savo vaiko, nes auklėjimas – labai sunkus darbas, – kalbėdama apie savo sūnų Zelda nesulaiko ašarų, nustebinusių ir įrodančių, kokius ypatingus jausmus ji puoselėja savo atžalai.
Labiausiai noriu Matią gerai išauklėti – mane erzina maži nemandagūs vaikai, kurie elgiasi, kaip šauna į galvą, nepaiso tėvų.
Ateityje noriu būti sūnaus draugė, bet kol jis mažas, privalau būti mama, kuri įskiepija jam taisykles ir vertybes.
Trokštu, kad užaugęs sūnus gyventų savo gyvenimą, o jei norės žaisti krepšinį – tai bus jo pasirinkimas.
– Už kokią komandą sergate?
– Visada sergu už „Barcelona“, einu iš proto dėl Juano Carloso Navarro – tai geriausias krepšininkas Europoje. Jis mano vyrui irgi patinka, bet jis neserga už „Barcelona“, – diplomatiškai šypsosi Zelda. – Juokingiausia, kad kai Marcelo žaidė „Murcia“ komandoje, aš vis tiek sirgau už „Barcelona“.
– O kas „Lietuvos ryto“ komandoje jūsų favoritas?
Šią akimirką Zelda su Asta Meschino, kuri padeda vertėjaudama iš italų kalbos, kaip sąmokslininkės susižvalgo, juokdamosi sumuša rankomis ir atsargiai prasitaria, kad jų favoritas – Antanas Kavaliauskas.
