„Žinau visų gėlių, vaisių, medžių rūšis ir pavadinimus. Man patinka būti gamtoje, nes joje atsipalaiduoju. Su tėčiu anksčiau auginome dviejų rūšių žemuoges: vienos dauginosi sėklomis, kitos ūgliais. Tačiau neskyrėme joms tiek daug dėmesio, kiek reikėjo, todėl liko tik vienos rūšies žemuogės, parvežtos iš Kaliningrado. Taip pat auginame dvi rūšis aviečių“, – pasakojo S.Mykolaitytė.
Solveigos tėvo sodyboje galima rasti dvylika obelų, braškių, serbentų, agrastų, vyšnių, aktinidijų, vynuogių, Andų vyšnių, jazminų krūmų, daug gėlių, o slyvos medelį modelio tėtis atsivežė iš to paties sodo, kur augo garsus rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas.
Sodas pradėjo klestėti, kai tėvai pasistatė sodybą, o Solveiga buvo dar visai maža. Visas grožis, anot modelio, reikalauja išskirtinio dėmesio: reikia rūpintis kiekvienu augalu, tręšti, purenti žemę, ravėti, skiepyti, saugoti nuo kenkėjų, pjauti žolę.
„Kiekvienam vaisiui užauginti prireikia nemažai laiko ir kantrybės. Avietės užauga per metus ir tik tada galima džiaugtis vaisiais. Sode visuomet yra darbų ir jie niekada nesibaigia“, – sakė moteris.
Solveiga prisimena vaikystę, kai sodyba buvo tarsi namai. Tačiau į ją nuo mažumės modelis vykdavo ne tik pailsėti, bet ir dirbti.
„Pririnkdavau porą kibirų juodųjų serbentų ir vieną aviečių, tada nešdavau į turgų parduoti. Džiaugdavausi, kai atsirasdavo pirkėjų – juk vaikystėje tikriausiai visos mergaitės žaisdavo žaidimą, kurį vadino parduotuve, o čia viskas buvo tikra!“ – sakė S.Mykolaitytė.
Dabar Solveigai sodas yra vieta, kur visada norisi grįžti ir kapstytis žemėje.
„Labai pasiilgstu gamtos, žemės, smagu tiesiog nupjauti žolę, apkarpyti vynuoges ar tujas – tai ramina, atpalaiduoja. Tai vieta, kurioje vėl galiu grįžti į vaikystę ir lakstyti basomis“, – atsiduso ji.
