Šiandien, kai Lietuva neteko tokios iškilios asmenybės, visi, nors kiek prisilietę prie G.Dauguvietytės, paniro į prisiminimus. Čia pateikiame V.Vaišvilaitės-Skirutienės įspūdžius.
„Žurnalas „Stilius“ suteikė galimybę sukurti Jos portretus, o dar ir išsikalbėti.
Jaučiuosi it gavusi galimybę nusilipdyti Galinos ikoną.
Tikriausiai „Stiliaus“ redakcija mano, jog fotografą pasikvietė jie, o man rodos, kad būsiu pati mintimis prisikvietus Galiną. Fotografija tarsi tik dingstis, tik būdas prisiliesti prie Galinos Dauguvietytės legendos.
Kur slypi paslaptis, nežinau, bet būna taip smarkiai spinduliuojančių žmonių, kurie kaip magnetas. Į juos norisi lėkti arba tiesiog glaustis arčiau. Ir net esu patikėjusi, kad taip pat įelektrintas gali būti ir žmogaus atvaizdas – toks, į kurį ne šiaip žiūri, o įneri gilyn, peršoki iš čia į ten. Galinos man visada atrodė labai daug. Ir tuomet, kai dėka fotografinės misijos, prisėdau pirmai pažinčiai greta, Ji dar labiau išplito.
Pirmojo susitikimo, traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių, keliavome drauge su stiliste Olga, kuri paskui man juokdamasi pasakojo, kaip visa atrodė iš šalies: esą aš, iš pradžių mandagiai prisėdusi Galinos svetainėje anapus arbatos stalelio, besišnekučiuojant vis traukiausi artyn ir artyn, kol galiausiai rankomis jau glosčiau Jos veidą.
Fotografavimo rytą jau turėjau ir pateisinamą priežastį liestis. Makiažas prieš kuriant portretą man – ritualas. Valanda ryšiui užmegzti. Tikiu: negali nieko primesti, nei ko nebūto nupiešti, tik pažadinti. Ir jei paskui naujai pamatai žmogų, vadinasi toji dalis snaudė, o paskui atsiskleidė taip, kaip pažadinta. Kiekvieno daug veidų, bet tikiu, kad esmė viena. Ir kol teptukais mylavau Galinos veidą, stebėjausi keistu patyrimu: prieš mane buvo moteris be amžiaus. Net pabandžiau sau pakartoti mintyse Jos nugyventų metų skaičių, dar kartą pirštais ilgėliau paliesti skruostą... amžius atrodė visiškai bereikšmis. Mačiau tik charizmatišką, žavingą Moterį – tokia pat nuostabi dabar, anksčiau ar kada nors – tos būsenos neišskaičiuosi.
Dažniausiai tokį amžinybės jausmą man dovanoja fotografija. Vis ieškau tų ypatingų akimirkų, kurios – it laiko skylės. Sustabdytas momentas – tik paviršėlis, o už jo platybė. Išties, būna fotografijų tiesiog atvaizdų, o būna tokių, kurios kone vibruoja. Galinos gi yra šitaip daug ir taip intensyviai, kad Ji – kaip laidininkas. Įsidrąsinusi klausiau Jos pačios, koks fenomenas, kad neužmiršta Jos, kad tiek daug dėmesio Jai tenka.
„Aš – kaip reliktas. Maniškiai visi išmirė, o aš viską menu. Mano laikas praėjo, o aš vis dar čia“, – taip kalbėjo Galina, o man vis tiek būnant su Ja rodėsi, kad nėra laiko „dabar“ ar „anuomet“.
Galinos portetams sukurti atvykome į „La Boheme“, vyninę Vilniaus centre. Tikiu, kad keliai atveda ten, kur skirta. Ankstyvą rytą, skliautuotoje erdvėje, aukštyn kojom suguldytos, dar miegojo restorano kėdės. Atrodė, kaip nuščiuvusi scena po spektaklio. O Galina sušuko: „ Juk čia mano jaunystės laikų kabokas! „Bočiuose“ su chebra mes leidom daugybę vakarų“.
Naujai dienai dar neprabudusios vyninės veidrodžio ovale, atsispindėjo nuostabioji Galina. Atrodė – Ikona.
