Moteris, kuri visuomet dirba net keliomis kryptimis, viena augina 13-metę dukrą Adelę – tikrai turi pakankamai rūpesčių. Daiva jau seniai panirusi į labdaringą veiklą, tačiau svetimi rūpesčiai savųjų užmiršti nepadeda. Tik štai džiaugsmo nuo to gyvenime, kad ir kaip būtų keista, – daugiau.
Ši žiema vaikų dienos centrams bus nelengva. Kelis mėnesius valstybės institucijose vyks svarstymas, kam skirti finansavimą. Kol svarstys – reikės gyventi iš santaupų ar suaukotų pinigų. Todėl D.Tamošiūnaitė nori padėti tiesiog peržiemoti tiems, kurie pagalbos nesulaukė ir nesurado. Savo trumputėse laidose „Už vaikystę“ per „Lietuvos ryto“ televiziją ji pasakoja apie tai, kaip gyvena, ką veikia ir kokią naudą bendruomenei teikia vaikų dienos centrai.
– Labdara, pagalba – kaip pati įvardintumėte tai, ką darote? Kur riba tarp veiklos, kuri padeda užsidirbti pinigų – natūralu, juk nemintate oru – ir tiesiog bendražmogiško pasidalijimo laiku, energija, idėjomis?
– Mano veikloje su organizacija „Gelbėkit vaikus“ esama visko: ir labdaros, ir darbo, ir meilės, ir didelio noro padėti. Jei prioritetų sąrašo viršuje būtų pinigai, laiką ir jėgas panaudočiau kitur ir kitaip, – žurnalui „Stilius“ sakė Daiva. – Tikiu, kad mano triūsas padeda pritraukti dėmesį tų, kurie gali ir turi kuo pasidalinti, – pinigais, drabužiais, daiktais, geromis emocijomis. Vaikų dienos centrai randa draugų, kurie atvažiuoja ne tik su sunkvežimiu viščiukų, daržovių kalnu, bet ir sulaukia, pavyzdžiui, siūlymo savaitę praleisti stovykloje prie jūros.
Ar įsivaizduojate, ką tai reiškia vaikui, kuris nėra buvęs pajūry, o pakeliui važiuodamas, kai automobilis sustoja prie tvenkinio minutei, užvertęs galvą paklausia: „Ar čia jau jūra?“
Ar įsivaizduojate, koks džiaugsmas sulaukti savo dienos centre dainuojančios žvaigždės, matytos televizijos ekrane? Ar nueiti į tikras krepšinio rungtynes ir pamatyti gyvą tikrą krepšininką? Tokios emocijos – irgi turtas, tik jos dažnai kainuoja pinigus. O aš tikiuosi, kad vaikai tokių įkvepiančių emocijų kasmet gaus vis daugiau ir nemokamai.
– Kada ir kaip įsitraukėte į labdaringą veiklą, juk viena auginate dukrą ir tikrai turite ką veikti?
– Prieš keletą metų paramos koncerto „Už vaikystę“ organizatoriai pasiūlė važiuoti ir nufilmuoti sunkiai besiverčiančias šeimas, kurioms norėta surinkti pinigų. Šiandien visoms joms suteikta vienokia ar kitokia pagalba. Ne viena jų pradėjo naują gyvenimą naujuose namuose. Prisimenu, kai po pirmų viešnagių tokiose šeimose grįždavau naktį namo, apsikabindavau savo miegančios dukrytės kojas su viena mintimi: „Dieve, ačiū tau, kad mes tiek daug turime.“ Suvokiau, kad visi turime kuo pasidalinti. Paskendę savo rūpesčiuose, dažnai sunkiose mintyse, nepasveriame realiai situacijos ir nesuvokiame, kad iš tikrųjų turime kuo džiaugtis. Ir kuo dalintis. Bandau tai pasakyti savo veikla, savo laidomis.
– Lankėtės pačiose liūdniausiose vietose, kur vargsta ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Kas labiausiai sukrėtė – gal nebūtinai bėda, gal kaip tik valios, užsispyrimo, susivienijimo grožis jus pakerėjo? Kas šioje veikloje paliko didelį įspūdį – galbūt kuris nors projektas ar renginys?
– Ne renginiai, o sutikti žmonės paliko ryškiausią pėdsaką. Šeima, kuri gyveno belangiame apmūrytame vagonėlyje (visų mūsų dėka šiandien tai erdvus namukas su langais), organizuojamų akcijų metu visada skirdavo pinigų sergantiems vaikams.
Mamos paaiškinimas buvo toks: „Mes bent sveiki!“
Vaikų dienos centruose mačiau taip atsidavusių savo veiklai moterų, kad norisi joms pakabinti po medalį ant kaklo. Nors labiau praverstų kad ir kuklus atlyginimas. Daug yra dirbančių be atlygio, savanoriaujančių, pensinio amžiaus pedagogių.
Labai liūdna matyti vienišą motiną, auginančią būrelį šaunių vaikų, iš visų jėgų plakančią sparnais ir niekaip neatsiplėšančią nuo žemės. Tik nesakykite, kad būtinai tie vaikai skirtingų tėvų ir reikėjo galvoti, kai gimdė. Dažna tokia situacija, kad moteris stropiai kūrė šeimą, namus, o vyriukas, kai pasidarė per sunku, apsisuko ant kulno ir išėjo. Ar jį nuviliojo, nes padoresnis vyras kaime – turtas. Ar šiaip pradingo...
Teko matyti ir vienišų savo vaikus auginančių tėčių. Be galo sunku prasigyventi, pasirūpinti vaikais, jei esi vienas. Ir be galo gražu matyti, kaip šeimos nariai myli vienas kitą ir dalijasi darbais. Neseniai viena mergytė iš pilnos šeimos, bet labai kuklių namų pasakė: „Na, meilę mes tai turim.“
– Kokios aplinkinių reakcijos sulaukiate? Galbūt kas nors reaguoja negatyviai ar mažų mažiausiai nesuvokia, kam jums to reikia?
– Sulaukiau klausimo, kodėl važinėju po „tuos liūdnus ir vargstančius namus“, kam man tie slogūs įspūdžiai. Supratau, kad klausiantysis nelabai suvokia, apie ką kalbama, o siūlymą pažinti iškart atmeta kaip jam nereikalingą patirtį. Taip ir gyvename iki galo nepažindami to, kas kaimynystėje. O aš kaip tik radau daug šviesių, tikrų, teisingų žmonių. Ir net nebūtinai laikančių save varguoliais, nors gal kam nors iš mūsų taip ir atrodytų. Kažin kas turime teisingesnį požiūrį į vertybes?..
– Kam jums to reikia, Daiva? Ką pati gaunate iš dalyvavimo, pavadinkime paprastu žodžiu, labdaroje?
– Tai ne labdara. Natūraliai dalyvauju veikloje pavadinimu „Kai Žmogus Žmogui Žmogus“.
– Ar jums aiški priežastis, kodėl žmones ištinka bėdos ir kaip tai spręsti? Kokių turėtumėte priekaištų tam tikroms organizacijoms ar valstybės institucijoms? Pagaliau gal net patiems žmonėms, kurie pateko į nepavydėtiną situaciją, kartu nusitempė ir vaikus...
– Priežasčių be galo daug. Jas apsvarstyti reikėtų atskiro straipsnio. O sąrašui tų, kuriems turėčiau priekaištų, irgi reikėtų daug vietos. Tiesiog pripažinkime, kad tikrai labai nelengva išlikti stipriam tam tikruose gyvenimo posūkiuose, nors ir suvoki, kad privalai. Tiesiog būna stebuklingai nuostabu ir fantastiškai gera, kai kas nors padeda.
– Kaip į jūsų veiklą reaguoja dukra Adelė?
– Adelė, manau, supranta, kodėl aš tai darau. Kartais prisideda prie dalinimosi akcijos, aukoja. Ir moka pasidžiaugti tuo, ką turi.
– Ar buvo momentų, kai nusiminėte ir pagalvojote: viskas – spjaunu į tai? Ar yra momentų, kai juntate iš žmonių, gyvenimo, situacijos sklindantį „ačiū“?
– Nusispjauti niekada nenorėjau. Kaip tik ne kartą pasvarsčiau, kad galėčiau dirbti socialinį darbą. O ačiū girdėjau ne kartą, kad ir tokiais žodžiais išreikštą: „Daiva, tu neįsivaizduoji! Niekada nebūčiau patikėjusi! Kaip pasakoje, Daiva!“
