Kelionės metu Mantas aplankė Indiją, Tailandą, Kambodžą ir Vietnamą. Tačiau Aistė apsilankė tik pusėje šių šalių. Merginai teko grįžti į Vilnių laikyti egzaminų Vilniaus universitete, kur studijuoja teisę. Pora suskubo tai paaiškinti vos tik susitikome, mat jau sklido kalbos, kad Mantas ir Aistė kelionės metu neva susipyko.
„Nesu toks kvailas, kad susipykęs su mergina nupirkčiau jai bilietą ir išsiųsčiau namo“, – juokėsi M.Katleris.
Kol jis ruošė iš Tailando parsivežtą arbatą, Aistė aprodė suvenyrus: dvi marmuro taureles, porą drambliukų, skrybėlę ir kitokius menkniekius. Daugelis jų poros namuose atsirado ne iš didelio noro juos įsigyti, o dėl neįtikėtino indų gebėjimo įsiūlyti prekes.
„Matai šį drambliuką? Aš tik į tualetą ėjau!“ – M.Katleris parodė baltą drambliuko skulptūrėlę.
„Indai nori išmelžti iš tavęs visus pinigus. Jie už kiekvieną paslaugą, kad ir kambario aprodymą, prašys pinigų arba sieks tau kuo daugiau prekių parduoti“, – antrino A.Kabašinskaitė.
Juodu juokėsi, kad vienas kelionės draugų tualete popierinius rankšluosčius parduodančiam vaikinui atidavė šešis eurus, nes grąžos taip ir negavo. Toks lupikavimas buvo propaguojamas net 5 žvaigždučių viešbutyje, kur turistai buvo apsistoję.
„Manau, toks indų mentalitetas. Jie neieško darbo, gyvena lūšnose. Tailande irgi žmonės vargsta, bet jie randa kitokių būdų pragyventi. Indijoje buvome keturias dienas ir tai taip atsibodo, kad ėmė per gerklę lįsti. Nežinau, ką ten žmonės veikia dvi savaites“, – kalbėjo komikas.
Lietuvius stebino ir indiškos eismo taisyklės. Tiksliau, jų nebuvimas. Vienu keliu gali judėti ir motoroleriai, ir karvės, ir net drambliai. Net idėja, kad vienas vairuotojas gali užleisti kelią kitam, ten yra svetima. Tuo Mantas ir Aistė įsitikino savo kailiu, kai sankryžoje teko prastovėti 40 minučių. Jie būtų stovėję ir ilgiau, jei ne policininkai, kurie su pagaliais apvanojo šonus tuktuko vairuotojui, kad pravalytų kelią.
Žavėjo beždžionių šventykla
Gero įspūdžio turistams nepaliko ir indiška virtuvė. Nors jie lankėsi tik gerose maitinimosi vietose, tiek Aistei, tiek Mantui virškinimo sistema buvo visiškai sutrikusi.
„Iš pradžių džiaugiausi virtuve. Maniau, pavalgysiu vištienos su įvairiausiais padažais. Dvi dienas pavalgiau, o trečią turėjau praleisti viešbutyje“, – pasakojo Mantas.
Tačiau ne viskas Indijoje buvo blogai. Neišdildomą įspūdį porai paliko viešnagė Beždžionių šventykloje, kur gyvena šimtai beždžionių.
Žmonių nebijantys gyvūnai leidžiasi šeriami, net užlipa turistams ant galvų.
„Beždžionės yra gudrios! Laikai maišelį ir duodi riešutą vienai beždžionei, o kita pribėgusi vagia maišelį. Iš pradžių apėmusi baimė virsta linksmybėmis. Ant manęs vienu metu trys beždžionės buvo užsiropštusios. Ta kelionės dalis man ir už Tadž Mahalą labiau patiko, nes beždžionės – smagūs gyvūnai, neturi aštrių nagų, tad neapdraskys kaip paukščiai“, – tikino M.Katleris.
„Nebent įkąs! Viena jų man įkando. Aišku, vos atėjus prižiūrėtojas perspėjo neliesti beždžionių, bet aš tai užmiršau. Man taip smagu buvo pamatyti beždžiones iš arti, kad kai viena paėmė riešutą, aš nusprendžiau ją paglostyti. Ji kando. Labai išsigandau“, – juokėsi Aistė.
Ne ką mažesnį įspūdį už beždžiones paliko ir jų prižiūrėtojai. A.Kabašinskaitė tikino, kad gyvūnėlių prižiūrėtojai atrodė lyg išprotėję primatų tėvai – moteris rėkdama su šluota gainiojo beždžiones, o vyras jomis rūpinosi lyg savo vaikais.
„Šis prižiūrėtojas šventykloje lankosi nuo vaikystės. Čia jo namai, tad dabar jis – lyg pagyvenęs Mauglis. Kai dvi beždžionės susipyksta, jis išskiria jas kaip savo vaikus. Tas vyras ne tik gina turistus nuo beždžionių, bet ir tramdo jų tarpusavio kovas“, – stebėjosi Mantas.
Virtuvė kėlė ir nuostabą, ir pasibjaurėjimą
Tailandas Mantui ir Aistei paliko visai kitokį įspūdį. Vos įlipę į lėktuvą, skrendantį į Bankoką, juodu pasijuto lyg SPA centre. Lėktuve grojo muzika, stiuardesių plaukus puošė gėlės. Lengvumas ir gera nuotaika vyravo ir gatvėse.
Kelionė į Indiją buvo labiau pažintinė, o į Tailandą – gastronominė. Šviežius vaisius, kalmarus ir ant iešmelių suvertus kitus gardėsius lietuviai valgė tiesiog gatvėje arba lauko kavinėse, kur atėjus klientui padavėja suskubdavo atnešti plastikines kėdes ir jų akivaizdoje pagamindavo užsakytą patiekalą.
Mantui labiausiai patiko jūrų gėrybės, o Aistei – desertai. Mangų, kokosų pieno ir saldžių ryžių desertą mergina vadina tikru atradimu.
Patiko jai ir egzotiškasis durijus. Tai vaisius, kuris itin greitai genda ir skleidžia vieną bjauriausių kvapų pasaulyje. Dėl aitraus kvapo durijai draudžiami viešbučiuose, lėktuvuose ir baruose.
„Norėjome mesti vienas kitam iššūkį, kuris baisesnį dalyką suvalgys. Atsisakėme šios minties, kai Mantas man pasiūlė suvalgyti embrioną iš kiaušinio“, – kvatojosi A.Kabašinskaitė.
„Iš tiesų tai bandžiau surasti Aistei keptą skorpioną. Vis dėlto nėra taip, kaip rodoma filmuose, kad gatvėse pilna visokių vabzdžių, lervų. Tokių vietų reikia paieškoti“, – pridūrė Mantas.
Susidūrė su mafijos išnaudojamais vaikais
Kambodžoje ir Vietname komikas kartais jautėsi tarytum Europoje. Miestų centruose gausu europietiškų kavinių, restoranų, picerijų. Užtat vos už kelių kilometrų nuo turistinių vietų atsiveria visai kitas pasaulis.
M.Katleris pasakojo atsidūręs kavinėje, kuri atrodė tarytum didelis nesusipratimas: per televizorių rodė futbolo rungtynes, o po televizoriumi stovėjo nedidelis altorius. Šalia jo – tualetas, kur norint nuleisti vandenį reikia jo pasemti iš kibiro, o kibire sumesti indai.
Tokiose įstaigose visi patiekalai kainuoja dolerį. Turistams pritaikytose kavinėse kainos aštuonis kartus didesnės.
Kambodžoje Mantas lankėsi ir vabalų restorane. Su trimis bičiuliais jis užsisakė tarantulą, keturis didelius vorus, po lėkštutę skėrių, žiogų ir lervų.
Vienas komiko draugų griežtai atsisakė valgyti vabalus – jis užsisakė krokodilienos. Tiesa, ir pats Mantas šiame restorane puotauti nepanoro. Jis paragavo visų vabalų ir daugiau jų nesinorėjo.
„Skonis tikrai įdomus ir nešlykštus. Bet vabalų kiautai gerklėje strigo.“ Įspūdžiais iš vabalų restorano dalijosi Mantas.
Anot jo, Kambodžos sostinė Pnom Penis – didelis miestas, kuriame tikrai yra ką veikti, bet nėra ko pamatyti. Jam daug įdomiau buvo Angkoro šventykla. Tai didžiulis hinduistų šventyklos kompleksas, pastatytas kmerų karalių iniciatyva IX–XV amžiuje. Stilistika jis primena majų piramides Meksikoje.
Kambodžos miestuose M.Katleriui nepatiko dar ir todėl, kad ten turistus apiplėšinėja mafija. Jos veikimo būdas paprastas – netoli parduotuvių stoviniuoja mažamečiai vaikai, kurie tikina turistus, kad pinigų jiems nereikia, jie tenori maisto. Geraširdžiai turistai nuperka duonos, pieno ar kitokių produktų už 20 kartų didesnę nei rinkos kainą. Maistas atitenka vaikui, o keliautojo išleisti pinigai – nusikaltėliams.
„Jie ištobulinę sistemą – penkerių metų vaikai jau puikiai moka angliškai. Sykį turėjau arbūzo, daviau maisto prašančiam vaikui, bet mano atsineštas arbūzas netiko. Prašė, kad eičiau į parduotuvę“, – kvatojosi Mantas.
Vietnamas – kapitalizmo ir komunizmo sandūroje
Vietnamą Mantas aplankė jau be Aistės. Nors komikas tikino, kad pasikeitus pakeleiviams kelionė nublanko, ši šalis jam itin patiko. Po Vietnamą lietuviai keliavo motoroleriais.
Nutolę nuo turistinių vietų jie išvydo tikrąjį egzotiškos šalies veidą, susipažino su vietos gyventojais.
Paskutinis kelionės taškas M.Katleriui patiko dar ir todėl, kad ten jis atšventė gimtadienį. Manto gimimo dienos proga lietuviai surengė šventinę vakarienę su tigrinėmis krevetėmis, krabais ir omaru.
„Tai buvo vienas geriausių gimtadienių gyvenime jau vien dėl to, kad pirmą kartą buvau ne su žiemine striuke. Tie, kurie gimė vasarą, manęs nesupras.
Visą laiką gimtadienį švęsdavau esant minus 20 laipsnių temperatūrai. Tad atšvęsti su šlepetėmis ir marškinėliais yra nerealu. Juolab kad dieną deginausi, maudžiausi jūroje“, – prisimena M.Katleris.
Su bičiuliais jis išnaršė tik pietinę Vietnamo dalį. Į šiaurinę lietuviams nepavyko nuvykti, mat prieš lipant į lėktuvą paaiškėjo, kad jie neturi vizos ar bent jau raštu patvirtinto leidimo. Pasirodo, neužtenka turėti vizą atvykti į Vietnamą, komunistinė valstybė reikalauja vizos ir keliauti po ją.
„Atrodo, kad komunizmas su visais kūjais ir pjautuvais jau pasibaigė, bet Vietname jis vis dar gyvas. Net viešbutis, kuriame apsistojome, priklauso valstybei.
Kuo toliau į šiaurę keliauji, tuo labiau justi sovietmetis. Pietuose žmonės dar linksmi ir geranoriški, o šiaurėje – liūdni, apnikti depresijos. Vietname labai matyti skirtumas tarp komunizmo ir kapitalizmo“, – tvirtino Mantas.
