Apie nuotraukų svarbą ir skirtumus tarp užsieniečių ir lietuvių jaunavedžių kalbamės su ką tik iš Londono sugrįžusia fotografe Lina Ruškyte. Ji mielai sutiko pasidalinti ne tik šviežiais įspūdžiais iš Didžiojoje Britanijoje vykusios tarptautinės fotografų konvencijos, bet ir apie savo pastebėjimus fotografuojant jaunavedžius Lietuvoje bei užsienyje.
-Kiekvienais metų vykstate į Londone vykdomą tarptautinę fotografų konvenciją. Kaip sekėsi šiais metais?
– Labai gerai, mane ir vėl įvertino, šį kartą buvau nominuota vaiku fotografijos kategorijoje. Labai džiaugiuosi, kad kasmet apdovanoja skirtingose kategorijose, vadinasi gebu fotografuoti ne tik pagal vieną „sukirpimą“. Bet ši kelionė buvo susijusi ne tik su konvencija, keletas mano klientų buvo iš anksto rezervavę laikus šeimos fotosesijoms. Darbas veja darbą, bet stengiuosi ir papramogauti. Laisvu nuo darbo laiko pasinaudojusi proga aplankiau dar keletą galerijų, pavakarojau su senais ir naujais draugais.
-Pažvelgus į jūsų socialinių tinklų paskyras atrodo, kad nuolat keliaujate. Ar dar būnate Lietuvoje?
-Nuolat girdžiu tokį komentarą ir nežinau, kodėl žmonėms atrodo, jog manęs visai nėra Lietuvoje. Taip, paskutiniais metais gerokai išaugo užsakymų skaičius užsienyje, nuo asmeninių foto sesijų iki vestuvių reportažų, bet tai tik dalis mano užsakymų, vis dar didžiąją savo laiko dalį leidžiu Lietuvoje. Į kurias šalis jau buvote pakviesta fotografuoti?
Mano pirmasis užsakymas buvo Vokietijoje, vėliau sekė ir kitos Europos šalys: Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, Graikija, Norvegija, ir t.t. Praėjusiais metais paprašė fotografuoti vestuves Australijoje. Šiais metais dalis kelionių jau irgi suplanuota. Tolimiausia iš jų – kelionė į JAV.
-Oho, nuo Australijos iki JAV. Kaip žmonės sužino apie jus?
-Dažniausiai žmonės susisiekia su manim pagal rekomendacijas arba seni klientai nori naujų fotosesijų. Mano atveju tikrai veikia „iš lūpų į lūpas“ reklama. Viskas prasidėjo nuo paslaugos draugams, o vėliau „ riedančios sniego gniūžtės“ principu augo norinčiųjų fotografuotis skaičius. Dabar klientai mane susiranda, nes jiems kažkas rekomendavo arba pamatę mano darbus internete. Užsieniečiai dažniausiai gauna rekomendacijas iš vietinių fotografų, mano kolegų užsienyje, arba užklydę į mano tinklalapį.
-Nejau tose šalyse nėra gerų fotografų? Ir ar tie kolegos nebijo konkurencijos?
-Mūsų profesija konkurentų neturi, tik kolegas (draugiškai merkia akį). Kiekvienas klientas turi savo nuomonę, kas jam tinka ir patinka, kaip ir kiekvienas fotografas turi savo išraiškos stilių bei savitą bendravimo specifiką. Žmonės atsižvelgdami į visus kriterijus renkasi tai, kas jiems artima širdžiai. Aš labai džiaugiuosi, kai žmonės įvertina mano darbus ir pasitikėdami mano profesionalu prašo užfiksuoti svarbiausias jų šventės akimirkas. Kartais net susinepatoginu, kai klientai sutinka priderinti savo šventės datą prie mano darbų tvarkaraščio. Žinoma, tai ne tik didžiausias pagyrimas man, bet tuo pačiu metu ir be galo didelė atsakomybė.
-Su kokiais iššūkiais tenka susidurti, kai važiuojate fotografuoti į kitą šalį?
-Sunkiausia būna viską suderinti, nes kartais kelionės užtrunka ilgiau nei savaitę. Kai klientai susisiekia, pirmiausia deriname darbo grafiką ir kelionės detales. Suderinus dieną, visada pasilieku laiko ne tik nuvykimui, bet ir vietovių apžiūrėjimui, susipažinimui su aplinka bei pačiais užsakovais. Jau ne kartą taip nutiko, kad mano pasiruošiamieji darbai virto ir maloniu įsiliejimu į patį šventės ruošimą. Pasilieku laiko ir po vestuvių, nes šventėje dalyvavę svečiai dažnai papildomai paprašo šeimos fotosesijos. Esant galimybei, stengiuosi niekada neatsakyti, bet ne visada pavyksta užsibūti svečioje šalyje tiek, kiek norėtųsi. Lietuvoje taip pat laukia ne tik klientai, bet ir mano nuostabios dukros, kurios yra mano akių džiaugsmas.
Daugiau jokių iššūkių neišskirčiau – visa kita tai tik nuotykiai ir emocijos.
-Ar jaučiate kultūrinius skirtumus kai fotografuojate lietuvių ir užsieniečių vestuvese?
-Lietuviams būdingas susikaupimas. Juos labiau sukausto baimė padaryti kažką ne taip, ne pagal formatą, svarbu „ką žmonės pagalvos“. Žinoma, ne visi, bet bendrąja prasme lietuviai yra uždaresni ir emocijos tūno giliai viduje, užslėptos.
Taip pat skiriasi pats požiūris į šventės detales ir eigą. Kadangi dar negaliu pasigirti, jog fotografavau šimtus skirtingų tautų ir kultūrų vestuvių, tai šiandien dienai dar nenorėčiau suabsoliutinti visų užsieniečių.
-Kuo skiriasi jaunavedžių bei jų svečių požiūris į fotografą vestuvėse Lietuvoje ir užsienyje?
-Užsienyje, pirmiausia, į tave žiūri kaip į garbės svečią, kadangi esi kitos šalies atstovas. Visur, kur teko būti, jaučiau be galo didelį rūpestį ir paslaugumą. Tuo tarpu Lietuvoje.... na, juk mes visi čia draugų draugai ar giminaičiai (šypteli pašnekovė).
Be to, užsienyje fotografai yra vertinami pagal jų pasiekimus bei apdovanojimus. Kuo daugiau apdovanojimų, vadinasi tuo aukštesnis fotografo profesionalumo lygis. Tuo tarpu mūsų šalyje „pirmu smuiku groja“ visai kiti rodikliai: pop kultūra mosuoja savomis vėliavomis ir pop veidai kuria taisykles daugumai tautiečių. Nesakau, kad ši taisyklė pritaikoma visiems, bet tendencija ryški.
-Žinau, kad nemėgstate pasakoti apie savo pasiekimus, bet gal galėtumėte išvardinti pastarųjų metų apdovanojimus? Manau, skaitytojams tikrai būtų įdomu sužinoti.
-Jeigu trumpai ir tik sausais faktais, tai: *LWA (Lithuania wedding awards)Vestuvių metų fotografė 2015, Lietuva *Nominacija vaikų metų fotografės titului (II vieta) 2015, Londonas, Didžioji Britanija *Geriausios metų fotografės titulas 2013, Londonas, Didžioji Britanija *Geriausios vestuvių fotografės titulas 2013, Londonas, Didžioji Britanija *Geriausios portretų fotografės titulas 2012, Londonas, Didžioji Britanija
-Kada prasidėjo jūsų kaip vestuvių fotografės karjera?
-Pirmos mano fotografuotos vestuvės ko gero buvo 2008 m. Tai buvo paslauga draugams ir tikrai negalvojau, kad tai pasikartos ar net taps mano profesija. Jaučiau baimę, stresą ir didžiulę atsakomybę, nesinorėjo „sumauti“ draugų svarbiausios gyvenime šventės. Po vestuvių, jaučiausi tokia pavargusi, vos nenualpau!
Po kurio laiko kiti draugai paprašė, vėliau ir iš nepažįstamų užsakymai pradėjo plūsti. Galiausiai hobis tapo pačia įdomiausia profesija. Vien bendravimas su žmonėmis ir naujų vietovių atradimas, fotografavimas važinėjant po visą šalies teritoriją ir vis kitoje Lietuvos bažnyčioje – to tikrai negalėčiau pavadinti nuobodžiu darbu.
Po kelių metų, 2012 m. atėjo ir pirmasis pakvietimas fotografuoti vestuves užsienyje. Tada ir supratau, kad tiek darbo, tiek galimybių ribos gali plėstis toliau nei aš galvojau, o vestuvių fotografavimas keliaujant po pasaulį gali tapti mano kasdienybe. Ir tikrai, su kiekvienu patenkintu klientu mano „darbo vieta“ tampa visas pasaulis.
-Ar galėtumėte suskaičiuoti kiek jaunavedžių porų jau teko nufotografuoti?
-Paskutinį kartą skaičiavau prieš 2 metus, tuomet skaičius siekė 150 įamžintų porų. Dauguma vis dar mano, kad idealiausias laikas vestuvėms yra vasara. Ar keičiasi šita nuomonė? Oro sąlygos visada yra rodiklis didesniam susibūrimui, tiek festivaliui po atviru dangumi, tiek šeimų šventėm. Simbolizmo mėgėjai šeimos kūrimo pradžią dažnai sieja su pavasario pabudimu, o brandesnės ir ne pirmos santuokos poros dažniau renkasi rudens pradžią. Kiekvienas fotografas gali pastebėti jam būdingus datų rezervacijos niuansus. Mano patys populiariausi mėnesiai Lietuvoje – rugpjūtis ir rugsėjis. Kitose šalyse taip pat atsižvelgiama į vietines oro sąlygas.
-Laikas nuo laiko galima išgirsti svečius sakant, kad per vestuves fotografai „iškankino“ jaunavedžius ilgomis foto sesijomis. Noras padaryti kuo daugiau kadrų yra jaunavedžių, ar fotografo užgaida?
-Jaunieji į savo šventę žiūri skirtingai. Vieniems tai proga surengti balių savo giminei ir draugams, kitiems tai proga būti išskirtiniausiems, tretiems tai jausminga priesaikos diena ir diena skirta vienas kitam, o ne aplinkiniams. Fotosesijos ilgis dažniausiai pageidaujamas jaunųjų, labai dažnai yra neįvertinamas nuovargio faktorius. Pasitaiko, kad jaunieji nori nusifotografuoti visose gražiausiose miesto ar net šalies erdvės, išnaudoti visus peizažus, bet aš visada siūlau pasirinkti vieną tematiką, nesiblaškyti ir neeikvoti energijos nukreiptos į visas pasaulio šalis, geriau susikoncentruoti vienas į kitą ir į tai, dėl ko ši šventė vyksta.
-Kuo skiriasi lietuvių ir užsienio jaunavedžių fotosesijos?
-Užsieniečiai nesivelia į ilgas fotosesijas, kuriose reikia dirbtinai pozuoti, jie labiau vertina reportažą. Surežisuotai fotosesijai skiria vidutiniškai pusę valandos, tuo tarpu Lietuvoje tokios fotosesijos užtrunka apie 2-3 valandas. Bet kaip sakoma, dėl skonio nesiginčysim, mums, fotografams, svarbiausia, kad užsakovai tiksliai žinotų ko patys nori, tada lengviau dirbti.
-Vestuvių fotografas – tai menininkas, amatininkas ar socialinių medijų specialistas?
-Vestuvių fotografas yra tas, kuo save laiko. Kad ir kaip save pavadintum, atsiras kritikų, kurie norės tave pervadinti. Dirbdamas fotografas dažnai transformuojasi virsdamas iš vieno į kitą. Tai nuolatinis procesas, gyvenimo ir darbo etapai.
Tiesa, aš vis save pagaunu, jog kartais virstu vestuvių planuotoja, nes turėdama didelę darbo patirtį ir matydama begales niuansu negaliu neperspėti ar nepatarti. Poros, atėjusios susitarti dėl fotografavimo, prasėdi pas mane valandų valandas skrebendamos į užrašinę pastabas ir patarimus.
-Ar visus norinčius fotografuojate?
-Atėjus porai tartis dėl vestuvių fotografavimo aš nečiumpu jų už apykaklės. Netgi kartais atvirkščiai, matydama, kad mūsų požiūriai ir vertybės skiriasi, rekomenduoju kitus kolegas. Nes kaip ir minėjau anksčiau, konkurencijos nejaučiu, visiems atsiras vietos po saule.
