Žurnalui „Stilius“ Kristina papasakojo įkvepiančią savo sėkmės istoriją. Kodėl jai pavyko tai, ko siekia šimtai jaunųjų Lietuvos dizainerių?
– Kristina, neseniai viešai pasidžiaugėte, kad „Gėda pelėda“ pradeda naują raidos etapą, kad prekės ženklas rado investuotojus. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Kūryba ir mada visada buvo reikšminga mano gyvenimo dalis.
Tik ilgą laiką ją vertinau kaip laisvalaikio pomėgį, nesusimąstydama, kad tai buvo mano tikrasis kelias.
Rankinės man visada kėlė nepaprastą susižavėjimą savo artumu moteriai, lyg būtų jos pačios dalis, visur lydinti ir palaikanti draugė. Tikriausiai tai funkcionaliausias aksesuaras, kuriame galima rasti slapčiausių šeimininkės daiktų ir istorijų. Gal dėl to vaikystėje taip knietėjo bent slapčia pasikuisti mamos rankinėje.
Savosios rankinės ieškojau ilgai, bet vis nerasdavau tos idealios – ką rasdavau, tą perdarydavau, persiūdavau rankenas ar kitaip patobulindavau. Dėl to ir pirmąją kolekciją brandinau ilgai, analizavau, kokių rankinių trūksta, kokios jos turėtų būti, kuo galėčiau pradžiuginti įsivaizduojamus klientus.
Visai netikėtai pirmuoju klientu tapo mano vyras. Jam, viskio gerbėjui, gimtadienio proga padovanojau kelioninį krepšį su specialiomis kišenėlėmis viskiui laikyti.
Darbas nebedžiugino, o šis kūrybinis procesas mane pastūmėjo pažinti kitą sritį – asistavau nuostabiam aštuoniasdešimties metų odos meistrui Kaune, kuris yra vienas geriausiai šį amatą išmanančių žmonių šalyje. Iš jo daug išmokau.
– Dabar konkurentų jau turite nemažai, tačiau tuomet Lietuvoje odines rankines dar, rodos, mažai kas gamino?
– Tikrai taip. Tuo metu rankų darbo odinės rankinės asocijavosi su Kaziuko mugėje parduodamais labai meniško stiliaus kūriniais.
Todėl minimalistinio dizaino „Gėdos pelėdos“ rankinės greitai buvo pastebėtos.
– Tuomet dar dirbote visuomenės sveikatos specialiste, tačiau šis darbas jūsų nedžiugino?
– Baigusi mokyklą norėjau stoti į Dailės akademiją, tačiau pasitarusi su mama padariau „protingesnį“ sprendimą – pasirinkau medicinos studijas. Nors gana greitai supratau, jog ši sritis man neteikia džiaugsmo, atrodė, kad jei jau pasirinkau tą kelią, reikia juo ir toliau eiti.
Prieš mamą buvo gėda – tiek vilčių į dukrą sudėta. Tačiau medicina nedegiau, mano tikslai po truputį mažėjo, juos tarsi nusiskindavau ir vis paslėpdavau kišenėje.
Dar po kiek laiko džiaugsmas visai dingo – į darbą eidavau miegojusi vos tris ar keturias valandas, nes naktis leisdavau tapydama, piešdama savo svajonių rankinių ar drabužių eskizus.
Kūrybinėmis naktimis man kompaniją palaikydavo greta namų esančiame šile ūkaujančios pelėdos – būtent jos ir pašnibždėjo „Gėdos pelėdos“ pavadinimą.
– Panašią istoriją galėtų daug kas papasakoti – dirba nemėgstamus darbus, puoselėja slaptas svajones, kurių taip ir nepavyksta įgyvendinti. Kaip radote drąsos gyvenimą apversti aukštyn kojomis?
– Nusprendus keisti veiklos sritį šalia manęs buvo žmonės, kurie palaikė, įkvėpė, dalijosi žiniomis ir buvo atrama siekiant svajonės.
Jei suabejodavau, visada galėjau pasitarti su vyru. Neslėpsiu, be jo paskatinimo tikrai nebūtų buvę taip drąsu. Jis geriau nei bet kas matė, kiek gyvybės man suteikia kūryba, ir suprato, kad ilgainiui nemėgstamas darbas tiesiog mane pražudys.
Tikiu, kad kai žmogus nusprendžia eiti tikruoju savo keliu, tereikia skaityti ženklus. Net ir netikėčiausius.
Tada šalia atsiranda tinkami žmonės, reikalingi patarimai, įžvalgos ir pagalba. Pasinaudojau seniai žinoma tiesa, kuri sako, kad geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei, ir pasiryžau siekti savo svajonės.
– Tačiau jums reikėjo žengti du drąsius žingsnius. Pirmasis – išeiti iš saugumo zonos. Antrasis – įveikti baimę, kad jūsų kūrybos niekam nereikės, kad ji niekam nepatiks. O gal baimės neturėjote?
– Žinoma, turėjau ir tokių baimių. Pradžioje buvo nelengva. Kiekvienas viešai pristatytas kūrinys buvo lyg dalelė manęs pačios. Todėl kiekviena nuomonė, kiekvienas geras žodis buvo svarbus, o kritika sužeisdavo iki pat širdies gelmių. Tik dabar pas mus yra lietuviškų kūrėjų bumas, žmonės vietinius dizainerius myli, tačiau tuomet tai dar nebuvo populiaru. Kai kurie žmonės nepatingėdavo rašyti piktų laiškų, išsakydavo nuomonę apie mano kūrybą, kritikavo, kad toks pavadinimas – baisus rinkodaros neišmanymas. Įdomiausia, kad būtent viena tų moterų po metų atėjo pas mane į studiją pirkti rankinės ir pati prisipažino, kad kažkada man rašė piktą laišką. Čia tai įvertinimas – pakeisti žmogaus nuomonę.
Kritika skaudina, tačiau viską atperka susitikimai su klientėmis. Dažnai jas aptarnauju pati, padedu išsirinkti rankinę. Didelis džiaugsmas, kai žinai, kad esi dalis kažko, ką jos pasiims į savo gyvenimą. Aš niekada ir nenorėjau kurti vien rankinių. Vadinu jas „Pelėdomis“, nes man jos gyvos.
– Panaršę „Facebook“ tinkle greitai pamestume lietuviškų prekių ženklų skaičių. Jums ten pavyko sulaukti didelės sėkmės – per dvejus su puse metų pardavėte 1500 rankinių, o investuotojai suteikė galimybę prekės ženklą auginti dar toliau. Kokią stebuklingą sėkmės formulę sukūrėte?
– „Gėdą pelėdą“ pradėjau turėdama 1000 litų, kuriuos paskolino vyras. Prisiminus net sunku patikėti, kokia sėkminga buvo mano pradžia. Maniau, kad parduosiu geriausiu atveju po rankinę per savaitę. Tačiau jau pačią pirmą dieną, vos parodžiusi rankines, pardaviau jas tris. Po kelių savaičių draugė klausė, kaip man sekasi, ar jau pavyko grąžinti vyrui skolą. O aš tik juokiausi – ją seniai buvau grąžinusi ir jau turėjau lėšų tolesnei veiklai.
Vyras man perskaitė pirmąsias rinkodaros paskaitas, tačiau manau, jog man sekėsi todėl, kad viską dariau iš širdies, pati bendravau su klientėmis, žinojau jų istorijas, gyvenimo būdą ir lūkesčius. Tik po kiek laiko atsirado strateginiai žingsniai – kai jau turėjau įžvalgų, kad žmonėms labiau patinka vieni dalykai, o kiti – mažiau.
Augau žvėrišku greičiu – nė metų nebuvau išdirbusi, o jau turėjau dirbtuves ir du darbuotojus – meistrus. Mano namų versliukas greitai virto manufaktūra, o su tuo atsirado ir daugybė nemalonių reikalų: buhalterija, žaliavų pirkimas, darbų planavimas ir panašių darbų.
Ateidavau į studiją ir nė nepastebėdavau, kaip diena prabėgdavo, nes administraciniai reikalai surydavo labai daug laiko. Galima sakyti, kad vėl atsidūriau pažįstamoje situacijoje – daug energijos skyriau būtinai, bet nemėgstamai veiklai, o kūrybai likdavo naktys ir pelėdos už lango.
Tuomet supratau, kad pirmiausia esu kūrėja, o ne verslininkė, todėl aš turiu daryti tai, ką išmanau. Svarsčiau sumažinti veiklos apimtį ir daryti tik tiek užsakymų, kiek sugebu lengvai suvaldyti, tačiau klienčių ratas didėjo, užsakymų reikėjo vis ilgiau laukti. Supratau, kad tai nėra geriausia išeitis.
– Ar negalėjote tiesiog pasamdyti daugiau meistrų?
– Gerų meistrų labai trūksta, o ir kiekvienos rankinės gamyba ilgai užtrunka – reikia išpjauti kiekvieną detalę, jas susiūti, nudailinti... Vien tik didinant meistrų skaičių situacija iš esmės nepasikeistų. Svajojau, kad „Gėda pelėda“ taptų išskirtinė, kad galėčiau pradžiuginti klientes ne tik rankinėmis, bet ir aksesuarais, drabužiais. Tokių minčių vedama pradėjau svarstyti apie didesnę komandą, solidų užnugarį, kuris leistų prekės ženklui augti ir plėstis.
Su „First Priority“, kuri daugiau nei dešimt metų gamina drabužius klientams iš Skandinavijos šalių, atstovais jau buvome pažįstami. Galimybę dirbti kartu pasitikrinome organizuodami laikiną („pop-up“) parduotuvę. Užsiminiau jiems, kad ieškau komandos, kuri padėtų mano prekės ženklui augti, sukurti aiškią strategiją ir profesionaliai sutvarkytus procesus. Man pasisekė – „First Priority“ kaip tik galvojo apie nuosavą prekės ženklą! Kadangi „Gėdos pelėdos“ veiklą jie stebėjo nuo pat prekės ženklo atsiradimo, greitai radome bendrą kalbą ir sutarimą.
– Ar jau pavyko išvaikyti baimes, kad nepasiseks?
– Pavyko, tačiau atsirado naujas rūpestis – nenuvilti investuotojų. Dabar labai įdomus laikotarpis, išmokau daugybės naujų dalykų. Sukūrėme prekės ženklo strategiją, numatėme ateities planus ir tikslus.
– Kartu su šiuo plėtros džiaugsmu atsirado ir dar didesnė atsakomybė?
– Taip, nes kai dirbi vienas, pats priimi visus sprendimus. Jei nepavyksta, nusipurtai ir darai ką nors kita. Dabar turiu pagrįsti savo pasiūlymus, o tai skatina juos labiau apgalvoti, pažvelgti į juos ne tik savo, bet ir kolegų akimis.
Geras tas jausmas, kai žinai, jog tavimi kas nors taip patikėjo, kad net panoro investuoti. Komanda – tai ir sveikas protas. Kai dirbi vienas, lengva kuriant kolekciją per daug išsiplėsti. Jei man šauna mintis į galvą, ją trūks plyš noriu įgyvendinti, o dabar turiu žmonių, su kuriais galiu pasitarti, jie man pasakys: „tu dar pagalvok, ar to tikrai reikia, o gal geriau būtų daryti taip ar anaip?“
– Vadinasi, kitas žingsnis – drabužių kolekcija?
– Planų tikrai daug. Šiuo metu džiaugiuosi ką tik atidaryta „Gėdos pelėdos“ elektronine parduotuve, „Mados infekcijoje“ pristatėme naują rankinių kolekciją. Tai pirmoji tikra kolekcija, nes anksčiau internete parodydavau tik pavienius modelius.
Norime prekės ženklą pristatyti užsienio rinkoms. Taip pat planuojame plėsti asortimentą, šiuo metu rengiu drabužių kolekciją. Tiesa, kol kas negaliu įvardyti tikslios jos pristatymo datos. Tai padarysime tada, kai jausime, jog produktas išties geras, o ne paskubomis, tiesiog dėl to, kad data pažymėta kalendoriuje. Svarbu klientams pasiūlyti daugiau, nei jie tikisi.
