Moteris jau turi pirmąjį „kūdikį“ – su bendraminte Monika Prastiene sumanytu ženklu „Womy“ papuošė dailias savo sukurtas sukneles. Viena suknelė – aštuoni ir dar daugiau jos dėvėjimo būdų.
Suknelė-transformeris – taip apdarą vadina pačios kūrėjos. Tiksliau – kol kas kūrėjos mėgėjos, nes, pasak Vaidos, vadintis dizaineriu gali tik tuomet, kai lyg Eglė žalčių karalienė sunešioji geležines klumpes.
Lįsti į įvairiausių kūrinių pilną rinką moterims buvo nedrąsu, Vaida buvo užsibrėžusi daryti tik tai, ko dar iki šiol nebuvo, ir tik labai gerai.
„Išnaršėme interneto horizontus, nieko panašaus nėra, nebent vienas kitas nukopijuotas modelis“, – suknelės atsiradimo istoriją pasakoja Vaida.
Sumanytojos ne pačios siuva sukneles, nes tai, ko norėjosi, namų sąlygomis neišgausi. Audinį specialiai „Womy“ įkūrėjoms išaudė įmonės „Utenos trikotažas“ meistrai. Medvilnė ir šilko savybių turinti jos atmaina modalas – štai kokia medžiagos sudėtis.
Kadangi suknelė gali būti net aštuonių skirtingų modelių, reikėjo, kad audinys turėtų atmintį – grįžtų į savo pradinę padėtį. Dėl to užsakyti elastiniai siūlai iš Vokietijos, jie nudažyti ir įterpti į siūlę, kitaip besikeičiantis drabužis po kelių kartų tiesiog pradėtų irti.
Suknelės yra dviejų spalvų: pilka „City“ tinka ir darbui, ir vakarienei restorane po jo, ciklamenų spalvos „Casual“ – laisvalaikiui.
Suknelės-transformerio idėja kilo Vaidai su drauge pietaujant ir kalbantis apie jų laukiančias komandiruotes. Viena ruošėsi į logistikos parodą Ispanijoje, kita – į maisto parodą Dubajuje. Draugės atsiduso aptarusios, ką būtina dėtis į lagaminą, ir pasvajojo, kad būtų gerai turėti suknelę, su kuria puikiai atrodytum ir dirbdama parodoje, oficialiuose susitikimuose, ir per dalykinę vakarienę, kai jau galima ir šiek tiek atsipalaiduoti.
„Tai darom tokią suknelę!“ – sužibo jų akys.
Įgyvendinti užtruko ilgiau nei metus, o dabar jau rikiuojasi suknelės trokštančiųjų eilės.
– Vaida, jūs įgijote verslo vadybos bakalauro diplomą, ekonomikos magistro – Turino universitete ir dabar ketinate viską pradėti nuo pradžių? Juk jūsų logistikos įmonė yra pelninga, argi negaila parduoti sukurtą sistemą, atiduoti vertingus ryšius visoje Europoje kitiems savininkams?
– Baisiai nebeįdomu dirbti toje sferoje. Taip, puikiai moku tvarkytis su, mano galva, vyriškomis užduotimis: kur vilkikui nuvykti, ką pakrauti, kur iškrauti, kautis su draudimo bendrovėmis dėl kelionėje apgadintų daiktų, palaikyti puikius santykius su klientais. Mūsų įmonės potencialūs pirkėjai net nori, kad su bendrove „parsiduočiau“ ir aš – dirbčiau toliau, nes taip viskas vyktų sklandžiau. Tačiau nebegaliu.
Jaučiu, kad tai ne mano sfera. Pirmus metus gali dirbti dėl pinigų, o kai nelieka emocinio pasitenkinimo, ir pinigai nebepadeda.
Aš tokia: kai blogai – nekentėsiu. Kiti, sumanę išvažiuoti į kitą šalį, trypčioja, o aš galiu išvykti tą pačią dieną. Tik štai pusantrų metų šį kartą užtrukau – negaliu kaip kirviu nukirsti, nes esu atsakinga įmonėje ir už kitus žmones.
– Kam iš viso rinkotės ne kūrybišką profesiją, o šaltoką verslo pasaulį?
– Siūti mėgau nuo mažens – pas močiutę kaime visi katinukai vaikštinėjo su peteliškėmis po kaklu. Bet negi mergina, kuri gerai mokosi, eis į siuvėjas? Pasidaviau aplinkos spaudimui įgyti „normalią“ profesiją.
Studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete beveik nebepamenu. Nebent absoliučiai nenaudingą vadybininkams dalyką – gilinimąsi į „Autocad“ programą, kuri šiaip reikalinga statantiems namus, o ne pardavinėjantiems makaronus, baldus ar automobilius.
Užtai atsigavau studijuodama Italijoje. Tiesiog studijų kaina buvo tokia pat toje šalyje ir Lietuvoje, tad nusprendžiau, kad svetur dar ir kalbą patobulinsiu. Turino universitete iš karto griebėmės praktikos – paskaitas skaitydavo verslo pasaulio žmonės, pavyzdžiui, vilkikų kompanijos IVECO, saldumynų gigantės „Ferrero Rocher“ atstovai.
Jokių kursinių, nurašinėjamų iš interneto – tik praktikumai čia ir dabar bei įkvepiančios istorijos dėstytojų, kurie po paskaitų grįždavo prie savo klestinčių kompanijų vairo.
Studijos svetur išlaisvino sąmonę, ištirpdė baimę imtis ko nors nauja. Toks pojūtis po studijų, kad gyvenime nėra jokių ribų, nėra uždarų durų, o jei į tokias atsitrenkei, tikrai rasi plyšį, kad įlįstum, kur tau reikia.
– Gyventi svetur, studijuoti brangoka? Kaip vertėtės, ar iš tėvų kišenės gyvenote?
– Studijuodama susiradau darbą. Visai nemoterišką, – juokiasi prisiminusi Vaida. – Ieškojau nenaujų automobilių, siųsdavau užsakovams į Lietuvą nuotraukas, techninę informaciją, o jie, jei tikdavo, atvykdavo jų pirkti. Arba atsiųsdavo man į Italiją vilkiką, aš tuos automobilius sukraudavau ir išsiųsdavau krovinį į gimtinę.
Ne Italijoje – tai Lietuvoje brangu. Kai grįžau į tėviškę po studijų, mane ištiko šokas. Pirmus metus nenusipirkau nė vieno drabužio – po vos kelių mėnesių senumo kolekcijų su didžiulėmis nuolaidomis Italijoje kainos Lietuvoje atrodė nepadoriai didelės. Štai tada jau pradėjo kirbėti mintis, kad gal verčiau siūdintis pačiai. Juk mokėjau net ir megzti, per tris mėnesius, pavyzdžiui, esu nusimezgusi 11 megztukų.
Šiandien manau, kad ne veltui mano gyvenime ir tie materialiai sėkmingi, bet ne itin mieli verslo metai transporte. Per vienus verslo pusryčius susipažinau su dizaineriu Seržu Gandžumianu. Aš kolegoms buvau paruošusi pristatymą apie transportą, jis – apie madą. Vėliau mudu šnektelėjome, prasitariau, kad noriu siūti, jis – kad dėsto Vilniaus kolegijoje, ir iš karto paklausė, ar nenorėčiau mokytis, nes taip galėčiau atsitraukti nuo verslo. Tuomet Seržas atkreipė mano dėmesį į tai, kad kūrybai irgi reikia energijos, o po darbo, grįžusi su kopūstu ant pečių vietoj galvos, tikrai nelabai ką sukursiu.
Taigi šiuo metu intensyviai ruošiuosi piešimo egzaminui, stosiu į kolegiją. Ketinu rinktis dienines, o ne neakivaizdines studijas, nes vien diplomo man nereikia, noriu į eksperimentinį dizainą nerti visa galva.
Moku naudotis siuvamąja mašina, bet noriu išmokti daryti viską nuo lekalo braižymo pradžios iki gaminio pabaigos.
– Iš ko duoną valgysite trejus mokslų metus?
– Gal vyras padės, kol kas jis į mano sumanymą žiūri išsigandusiomis akimis, – šypsosi Vaida. – Tikiuosi įmonę parduoti – pradžiai pakaks. Be to, juk iš kūrybos ketinu gyventi! Ir planuojame neapsiriboti tik Lietuvos rinka.
– Suknelių tiek daug, argi galima dar kuo nors nustebinti pasaulį?
– Vilkėdamos savo suknelėmis su drauge nuvykome į Berlyno mados savaitę. Jos metu veikiančioje parodoje „Bread & Butter“ negalėjome dalyvauti, pasakė, kad dar per mažai nuveikusios.
Tačiau ir be to pasisėmėme vertingos patirties, užmezgėme naudingų ryšių. Vieną vakarą sėdime su senais mados vilkais, jie klausia, ką veikiame. Ir tik mandagiai linkčioja klausydamiesi apie mūsų suknelę, jaučiu, kad nieko nesupranta. Draugei mesteliu: „Monika, parodyk.“ Ji atsistoja šurmulingoje vietoje ir pradeda demonstruoti, kaip keičiasi mūsų suknelė. Taip, tai galima padaryti nenusirengiant, estetiškai.
Visiems žandikaulis atvipo ir liepė mums rengti tokį pasirodymą pačioje parodoje – iškart atkreiptume dėmesį. Dar nebuvome pasiruošusios, kol kas užtenka to, kad turime kontaktinius duomenis žmonių iš mados pasaulio, kurie galbūt padės paskleisti žinią apie mūsų kūrinį.
Mes juokaujame, kad iš vyro gali prašyti pinigų aštuonioms suknelėms, o iš tiesų nusipirkti vieną ir kasdien atrodyti vis kitaip.
– O jūs prašote iš vyro pinigų suknelei?
– Man Vytauto ir prašyti nereikėdavo, tik, pavyzdžiui, paduoti raktelius ir tarti, kad mano automobilyje baigiasi degalai.
Moteriškumo tema užfiksuota mūsų ženkle „Womy“ – „Be Women“, lietuviškai skambėtų „Būk moterimi“. Moterys, taip pat ir aš, lendame į vyrų pasaulį, o paskui verkiame, kad šeimos nelaimingos. Pačios suardome santykių harmoniją – tai pajutau savo kailiu.
Džiaugiuosi, kad mūsų su vyru šeimai viskas yra gerai, bet vis dėlto buvo momentas, kai pajutau, jog kai ką reikia keisti. Būtent tuomet ir kilo mintis keisti profesiją.
Įsiliejusi į verslą, namo grįždavau be jėgų. Visą laiką skyriau darbui, vyras liko pamirštas, antrame plane. Natūralu, kad mūsų santykiai ne tai kad pašlijo, jie pradėjo keistis. Kai vyras mato, kad tu viską gali, praranda norą tavimi rūpintis – juk viską gali pati. O juk aš vis tiek, kad ir ardama, noriu būti paguosta, palepinta.
Dar ir sveikata, išbalansuota streso, pasufleravo, kad man reikia pokyčių.
Taip, aš viską galiu, bet pavargstu nuo to. O juk vyrui moters reikia žydinčios. Aš vien nuo minties keisti darbą pradėjau darytis šiltesnė, žemiškesnė, moteriškesnė. Išlindau iš taip mėgstamų džinsų, dažniau vilkiu sukneles.
Vieną dieną skyriau „Womy“ reikalams – darėme fotosesiją, filmavome klipą, kaip suknelę vilkėti. Dirbau nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Bet grįžau švytinti, pilna energijos, nebepamenu, kada tiek šypsojausi. Vėlyvą vakarą man dar norėjosi ką nors nuveikti, o po darbo transporto įmonėje paprastai vos ne aštuntą valandą vakaro mielai eičiau miegoti, nes jaučiuosi išsekusi.
Aš dar tik ant pokyčių slenksčio, bet jau dabar mano gyvenimas keičiasi į gera. O pinigai... Esu įsitikinusi, kad jie ateina, kai ką nors darai su dideliu atsidavimu.
