Nuskambėjus paskutiniams D.Ibelhauptaitės statytos operos „Toska“ akordams režisierė nebevalgė iš streso šokoladinių sausainių – jau kitą dieną atsidūrė rūpestingose Austrijos klinikos „Vivamayr Altaussee“ medikų rankose. Tai ne visai ligoninė ir ne visai viešbutis. Tai vieta, į kurią kai kurie žmonės atvyksta vežimėliuose, o išeina savomis kojomis.
Tad kad atvyktų kaip ponia ir dar linksmesnė išvyktų, Dalia iš anksto užsisakė vietas „Vivamayr Altaussee“. Visa tai tam, kad dėl sveikatos problemų neatsidurtų duobėje, ką jau buvo patyrusi.
Prieš ketverius metus nuo per didelio krūvio Dalios kraujospūdžio amplitudė per pusvalandį keisdavosi neįtikėtais šuoliais. Aukščiausia jo riba, kaip juokauja Dalia, paprastai būdavo fiksuojama per operų premjeras, maždaug trečiojo veiksmo metu.
Medikai jai paslaugiai išrašė tradicinį tablečių komplektą. Tačiau tai nepatiko odai – vyko alerginė reakcija, oda krito gabalais, iki žaizdų. Tuomet tradicinė medicina pribėrė į vieną kišenę antibiotikų, į kitą – steroidinių preparatų.
„Nuojauta kuždėjo, kad tai – ne išeitis. Man dar pasiūlė keisti gyvenimo būdą. Kaip – auginti gėles?“ – prisimena sėkmingesnio kelio paieškos pradžią režisierė.
Ji ir šiaip nemėgo vaistų – nuo vaikystės būdavo įpratusi gydytis tai vaistažolių arbatomis, tai įtrynimais. Tėvai nebuvo turtingi, tačiau kad ir kokie metai pasitaikydavo – dosnūs ar šykštesni, jie kasmet mėnesiui išvykdavo prie jūros.
„Šiūruodavau pajūriu valandų valandas – kad tik kojos mirktų jūros vandenyje, mat maža vis sirguliuodavau“, – prisimena Dalia.
Įdiegta liaudiškos medicinos pajauta padėjo prisiminti Londone prieš 22 metus sutiktą biopatę Gudrun Jonsson. Tuomet Dalia neturėjo lėšų tokios specialistės paslaugoms – tuo pasirūpino lordo Rayne’o šeima, kuri globojo lietuvę, kai ji po režisūros studijų Maskvoje Karališkojo nacionalinio teatro kvietimu atvyko dirbti su teatro aktoriais.
Problemų dėl kepenų neliko. Lordas Rayne’as tuo metu buvo teatro valdybos pirmininkas, pats jaunystėje emigravęs su tėvais į Angliją iš Lietuvos bei Lenkijos pasienio, todėl jauna lietuvė jam kažkuo priminė jo paties šeimą po Pirmojo pasaulinio karo – štai kodėl nešykštėjo globos.
Po kelių dešimtmečių Dalia biopatę susirado internetu. Ir – kaip malonu – ši ją prisiminė.
„Kaip tai įmanoma? Apie 1990-uosius Londone nedaug buvo moterų režisierių, o dar iš Lietuvos, galbūt todėl“, – šiltai prisimena Dalia.
Pagal G.Jonsson sudarytą režimą menininkė gyveno beveik metus. Tai ne dieta, bet 17 kilogramų ištirpo.
„Kai pasidžiaugiau sulieknėjusi, Gudrun ramiai atsakė, kad tai ne grožio konkursas – jai svarbu buvo sveikatos rodikliai, o jie vis gerėjo“, – sakė Dalia.
Specialistė jai patiko tuo, kad kunkuliuojantį darbu menininkės gyvenimą pakeitė... nieko nekeisdama. Tiesiog sutvarkė žarnyną, sudėliojo, ką ir kada valgyti, skyrė papildų, procedūrų. Žinoma, reikėjo karinės disciplinos ir geležinės valios.
„Žmonės mano, kad gali ir neišleisdami pinigų, nesikreipdami į specialistą badauti, bet tai savęs apgaudinėjimas – pavojinga, galima sugadinti sveikatą negrįžtamai. Iš mano raciono buvo pašalinti produktai, kurių aš netoleravau, – miltiniai, karvių pieno produktai, taip pat kava, cukrus, druska. Tai, kas juose yra gero, gaunu iš papildų. Po metų naujo gyvenimo jaučiausi tarsi nusimetusi kokių penkerių metų naštą, o mano darbe tai daug – galiu dirbti ilgas valandas. Bet svarbiausia – kraujospūdis nekyla niekada, net ir kritinėmis situacijomis. Gydytojai netiki, kad negeriu jokių vaistų“, – pasakojo Dalia.
Tačiau pastarąjį sezoną ji pajuto, kad patekus į kritinę situaciją sunku kovoti su vienu senu blogu įpročiu.
„Gali laikytis režimo idealiai, tačiau kai kasdien miegi vos po 5 valandas, kai 10 valandų repetuoji su artistais, per kiekvieną pertrauką turi po du susitikimus, po to dar 6 valandas praleidi su šviesų dailininku, energija ir jėgos išgaruoja, o tada imi ir suėdi kilogramą šokoladinių sausainių, šokolado ar vynuogių. Jautienos kepsnys neišgelbėtų – organizmas reikalauja smūginės cukraus dozės. Po didelių pastatymų jautiesi visiškai išsekęs ir išsunktas“, – aiškino Dalia.
Tiesa, pastaruoju metu jai užtekdavo ne kilogramo, o kokių dešimties tų šokoladinių sausainių, tačiau norėdama užbėgti sveikatos prastėjimui už akių nusprendė vėl vykti į „Vivamayr Altaussee“ kliniką. Tam, kad lyg kompiuterį organizmą perkrautų ir jis be priekaištų dirbtų iš naujo.
Jei kam nors šautų į galvą kliniką Austrijoje vadinti madinga, tai nebūtų panašu į tiesą, mat ten taikomam daktaro Franzo Xavero Mayro metodui jau 100 metų. Ir svečių ar pacientų vis daugėja. Šiuo metu veikia net trys šiuo metodu dirbančios klinikos. Visa tai susiję su itin pasikeitusiu gyvenimo būdu.
F.X.Mayro metodas neneigia tradicinės medicinos, dėmesys labiau kreipiamas į prevenciją, kad žmogui kuo ilgiau nereikėtų vaistų.
„Streso lygmuo šiais laikais kur kas aukštesnis ir gyvenimo tempas greitesnis. Mes valgome labai daug perdirbtų produktų, persivalgome, maistą ne valgome, o praryjame – kad tik greičiau. Man patinka Austrijos klinikos filosofija užkirsti kelią ligoms, ten aukšto lygio diagnostika – randama tokių pakitimų, apie kuriuos net neįtari, bet vėliau jie gali virsti rimtomis ligomis – vėžiu, insultu, Parkinsono liga, žarnyno sutrikimais. Kai pirmąkart buvau šioje klinikoje prieš metus, mano organizme buvo nustatytas didžiulis sunkiųjų metalų kiekis, o jie kaupiasi smegenyse ir, ko gero, turi didelę įtaką įvairioms smegenų ligoms. Įkvėpta klinikos specialistų visus metus dėjau dideles pastangas tų metalų atsikratyti.
Po naujausių tyrimų paaiškėjo, kad esu laisva nuo gyvsidabrio, pamažu atsikratau ir kitų metalų. Esmė paprasta – klinikoje sureguliuojamas organizmas, o jo darbo kontrolė įduodama į tavo rankas. Štai esu alergiška karvės pienui. Bet juk mes jį vartojame perdirbtą. Jei auginčiau karvę savo balkone, šerčiau ekologiška žole ir pati pamelžčiau, greičiausiai tokio pieno puodelis man būtų tinkamas, tačiau iš kur tokio gausi?“ – aiškino Dalia.
Ką ji galėtų patarti tiems, kurie negali vykti į panašią kliniką?
Valgymas turėtų tilpti į 8 valandas. Sena taisyklė – pusryčiai karališki, pietūs mažesni, o vakarienė varginga arba jos iš viso atsisakai. Taigi Dalia išmoko: jei dirbs iki vidurnakčio ir pavalgiusi 18 valandą iki jo neištemps, valgyti pradeda ne 8 valandą ryto, o 12 valandą dienos. 15–16 valandų organizmas turi ilsėtis.
Nauja Daliai buvo tai, kad vaisiai, salotos ir šviežios daržovės nėra tokie nekalti produktai – juos vis dėlto geriausia valgyti iki 16 valandos, vakarop geriau rinktis garintas, troškintas daržoves.
Bet svarbiausia – kramtyti. Valgyti lėtai, be jokių trikdžių – skaitymo, kompiuterio, sukramtyti kąsnelį maždaug 50 kartų.
„Pakeitusi valgymo įpročius labiau suprantu mūsų bičiulį aktorių Hugh Jackmaną. Jis, paskyręs vakarienę, tarkim, 19 valandą, ne juokais grasindavo, kad sės ir pradės valgyti, jeigu vėluosime. Taip ir buvo – tie, kurie atėjo 19 val. 15 min., jau matė Hugh baigiantį vakarieniauti“, – smagiai pasakojo Dalia.
Tai ką ji valgo?
Rytą – avižų košės, virtos vandenyje, arba kiaušinių be nieko, arba vaisių ar uogų – kriaušių, obuolių, mėlynių, granatų ir jokiu būdu ne saldumo kupinų vynuogių ar bananų. Pietums – garintos daržovės, žuvis, vištiena ar raudona mėsa, kartais salotos. Vakare – avokadai, ožkos sūris, vėl garintos daržovės. Tik viskas kaip įmanoma – be druskos.
Tiesa, žuvį ji renkasi vietinę arba smulkią, režisierė nebevalgo taip mėgto tuno, jūrų gėrybių, norėdama išvengti organizme mėgstančių kauptis metalų.
Dar ji išmoko tarp valgymų neužkandžiauti. Nekalti keli riešutai nepasotina, o organizmas susijaudinęs jau užveda sistemą – nereikia jo be reikalo audrinti. Jau kelerius metus Daliai nebereikia kavos ar juodosios arbatos. Tačiau geria daug vandens, žaliosios arbatos iki dviejų su puse litro per dieną, tik šiukštu skysčio neimti į burną pusvalandį iki ir po valgymo.
Daug kas stebisi, bet režisierė apsieina ir be alkoholio.
Kad ir kokia graži klinika bei jos aplinka, tačiau atostogauti prižiūrint savo sveikatą greičiausiai nuobodu?
„Nieko panašaus, esi užsiėmęs visą dieną – tyrimai, procedūros, lašelinės, injekcijos, gydomieji masažai, kas nori, renkasi dar ir sporto treniruotes. Nuostabus Altauzės ežeras – aplink jį galima pasivaikščioti, susidaro apie aštuonis kilometrus, – pasakojo Dalia. – Šį kartą buvau ne viena, turėjau savo kompaniją – šventėme mano gimimo dieną, susidaužėme džiovintos duonos riekelėmis, gėrėme vandenį – buvo labai linksma.“
Iki kelionės ją graužė nerimas, nes kartu vykti panoro vyras aktorius bei režisierius Dexteris Fletcheris bei jų šeimos bičiulė Rima Horton, sausį palaidojusi savo vyrą aktorių Alaną Rickmaną. Abu turėjo rimtų priežasčių jaustis visiškai išsekę – Dexteris po pusantrų metų, praleistų režisuojant filmą „Erelis Edis“, Rima – po netikėtos vyro mirties.
„Bet jie nežinojo, kas jų laukia: prigąsdinau, kad ten vos ne marina badu. Tad kai atvykę gavo džiovintos grikių duonos riekelę su sultiniu, džiugiai nustebo, kad nėra taip blogai“, – kvatojo Dalia.
Iš tiesų prašmatniame „Vivamayr Altaussee“ restorane gauni didelį gražų valgiaraštį, tačiau sąrašas jame trumputis: renkiesi grikių ar sojų džiovintos duonos riekelę ir iškilmingai ją kramtai. Per pusryčius prie jos gali rinktis kelių centimetrų ilgio žuvies gabalėlį, sūrio, kiaušinį ar avokado. Panašūs ir pietūs, vakare prie duonelės siūlomas puodelis arbatos arba sultinio.
Namuose Dalia su Dexteriu, kai leisdavo sau papuotauti, suvalgydavo po keturis avienos šonkauliukus. Tokią šventę jie sau surengė grįžę iš Austrijos. Lyg nujausdami nusipirko po du šonkauliukus – ir jautėsi itin daug prisivalgę! Nors dar ne taip seniai Dexteris net būtų pyktelėjęs, jei žmona būtų patiekusi perpus mažesnę porciją. Anksčiau tokia vakarienė trukdavo daugiausia 20 minučių, o dabar jie ją kramtė net 45 minutes.
Kartu vykusi bičiulė nauja patirtimi buvo dar labiau sužavėta nei Dalia, jos prašymu draugai klinikoje liko dar keliomis dienomis ilgiau. Moteris atsigavo nuo netekties skausmo, namo grįžo spindinčiomis akimis, o apie patirtus pokyčius pasakoja visiems aplinkui. Tik vis prasitardavo, kad galbūt jos vyras iki šiol būtų šalia, jei tik jie būtų sumanę atvykti sveikatos ieškoti į tokią kliniką kur kas anksčiau.
Maistas – vienas didžiausių gyvenimo malonumų, kaip režisierė apsieina be jo?
„Valgau skaniai, nesilaikau režimo fanatiškai, jei užsimanau makaronų, renkuosi juos be gliuteno, geriu ir pieną, bet renkuosi sojų, kokosų ar migdolų. Viskas slypi psichologijoje: kai tiksliai žinai, kas tau bus gerai, o kas ne, lengvai renkiesi.
Pastarąjį kartą mano gydytojas klausė, kaip manau, kokia mano didžiausia problema. Atsakiau, kad galbūt cukrus, kai pavargstu, norisi ne tiek paties saldumo, kiek jo teikiamos momentinės energijos. Gydytojas man sakė, kad, užsigeidusi deserto, jo kainą pridėčiau prie klinikoje išleistų pinigų ir tuomet nuspręsčiau, tikrai jo noriu ar ne. Tai padeda“, – juokėsi Dalia.
Tiesa, o kaip dėl tų pinigų, juk, regis, smagiau juos leisti egzotiškai kelionei? O gal tai skirta tik turtingiems žmonėms?
Tačiau Dalia su Dexteriu jau išmaišiusi net ir atokius pasaulio kampelius.
Jie pinigus skaičiuoja kitaip – nerūko, negeria alkoholio, neturi automobilio, Dexteris visur eina pėsčias, važiuoja dviračiu ar autobusu, tuo stebindamas savo garsiuosius draugus.
Apie pinigų paskirstymą jie kalbėjosi ir su savo draugu garsiu virtuvės meistru Jamie Oliveriu. Į raginimą atsisakyti greitojo maisto ir rinktis sveikesnį jam daug kas atkerta neturį pinigų. Bet tų žmonių namuose stovi plačiaekranis televizorius, bare rikiuojasi alkoholiniai gėrimai, palubėje kabo cigarečių dūmų debesis, greitojo maisto užkandinėse jie perka bidonus saldaus gėrimo ir plytos dydžio sumuštinius.
„Austrijos klinikoje sutikau moterį iš Lietuvos, pasikalbėjome – įkvėpta mano ankstesnių pasakojimų viešojoje erdvėje apie kliniką ir atostogoms pasirinko ne viešbutį šiltame krašte su „viskas įskaičiuota“, o sveikatos teikiančią vietą. Ir labai džiaugėsi“, – pasakojo Dalia.
Trečdalis ten vykstančių žmonių sunkiai serga. Tarkim, sergantys vėžiu reguliuoja organizmą, kad jis lengviau ištvertų chemoterapijos procedūras. Dalia matė ir atvykstančių po insulto vežimėliuose, bet išvykstančių jau savo kojomis. Yra moterų, bandančių susilaukti vaikų.
Trečdalis pacientų – nusidirbę vyrai, kurių, Dalia manė, bus mažuma. Tačiau kai kurie verslininkai, pradedant nuo 40 metų, prisipažino čia atvykstantys bent kartą per metus.
„Atvykę stiklinėmis akimis ir nebendraujantys, jie atsigauna kokią penktą viešnagės dieną. Tas pat ir dėl persidirbusių menininkų, aktorių. Jų čia irgi nemažai. Nustebau išvydusi keletą manekenių. Kas iš to, kad jos atrodo lyg pagaliukai? Išsiderinęs organizmas neleidžia šypsotis, akims blizgėti – neabejoju, kad tos merginos išvyks net pridėjusios kilogramą kitą ir pačios tuo džiaugsis“, – spėjo Dalia.
Tiesa, jei labai nori, ten gali padaryti apsirijėlišką nuodėmę – juk klinika ne kalėjimas, gali vaikštinėti po miestelį, yra keli restoranai, kavinės, kepyklėlė. Tačiau apie tave, pasmaguriavusį, gydytojams bus pranešta, o argumentai, kad niekas tau nepadeda, bus atremti.
„Aš dirbu tam, kad uždirbčiau pinigų štai tokiam sveikatos gerinimui, kad po to galėčiau dar daugiau ir geriau dirbti. Tai protinga? Ne, žmogus neturėtų išleisti pinigų tam, kad gautų jėgų toliau dirbti, bet dabar toks mano pasirinkimas. Gal ateis kitas etapas, kai viską darysiu ramiau ir tiek nedirbsiu, arba nedarysiu to, kas išsiurbia viską, bet dabar manęs laukia jubiliejinis sezonas – didžiausias, įspūdingiausias, įsimintinas. Mes turime būti geriausi.
Aš nenoriu gyventi 100 metų, bet noriu būti aukštumoje iki paskutinės savo gyvenimo minutės“, – sakė Dalia.
