Tiksliau – nuskraidino, nors pirma mintis buvo būtinai dundėti traukiniu – juk tai taip romantiška. Tačiau maždaug 940 eurų suma pasirodė neprotingai didelė – daugiau nei tris kartus didenė už lėktuvo bilietą.
Marija dar iš viso nesilankė buvusios Sovietų Sąjungos šalyse.
Daugeliui Maskva – kad ir įspūdingo dydžio, bet purvinas, šiurkštumo kupinas miestas su akivaizdžia takoskyra tarp turto ir skurdo.
„Ir aš taip maniau, Maskvoje lankiausi gal prieš 16 metų. Tačiau šį kartą miestas mane labai nustebino ir maloniai. Girdėjau atsiliepimų, kad taip puikiai tvarkosi naujasis meras Sergejus Sobianinas“, – dalijosi įspūdžiais Giedrius.
Nebeliko to, kas badė akis. Šiandien Maskva tikrai gali sužavėti tvarka ir švara. Pavyzdžiui, dažnose sostinėje požeminėse gatvių perėjose anksčiau būtinai dvokdavo šlapimu, neaiškios kilmės žmonės ką nors pardavinėdavo, gulėdavo valkatos. Šiandien ten švaru, kvepia ir šviesu. Vaizdą gaivina vienas kitas gatvės muzikantas, kuris galėtų groti ir Paryžiaus ar Londone gatvėse.
Nėra grafičių ant pastatų.
Giedrius klausė policininko, kur pasidėjo grafičių paišytojai.
„Sėdi kalėjime“, – nė nemirktelėjęs atsakė pareigūnas.
„Štai tada ir apima dvejopi jausmai: turi diktatūrą ir švarų miestą ar puoselėji gatvės kultūrą ir kaip, tarkim, Vilniuje dažnai išvysi grafičiais išterliotus pastatus“, – svarstė G.Drukteinis. Nors pats rūko, Giedriui patiko, kad niekur nematyti, kur įsigyti cigarečių. Praėjęs visą garsųjį Arbatą, pasisukiojęs Raudonojoje aikštėje, jis taip ir nenusipirko rūkalų. Taip veikia draudimas. Parduotuvėje prie kasos yra informacija su tabako prekių ženklų pavadinimais, paprašai norimų cigarečių – ir tuomet jų nusiperki.
Tai keliautojui priminė Mongoliją. Ten galioja įstatymas, draudžiantis prekiauti rūkalais kelis šimtus metrų nuo mokymo įstaigų.
„Tačiau Mongolija – jauna ir aukštyn besistiebianti šalis, kupina mokyklų, tai tabako nė su žiburiu nerasi. Man patarė eiti į kioską, kuriame prekiaujama arbūzais, batais, „Super Moment“ klijais ir gražiai paprašyti cigarečių. Suveikė“, – smagiai pasakojo Giedrius.
Dar jam krito į akį tai, kad žmonių iš Kaukazo bei Vidurinės Azijos jau atsirado ir aptarnavimo sferoje – kavinėse, baruose bei restoranuose. Lietuvius vežęs taksistas skundėsi, kad jie užima ir taksi rinką. Giedriaus atmintyje šie žmonės – dar dirbantys tik pačius sunkiausius ir juodžiausius darbus statybose.
Maskvoje jis taip niekada iki šiol ir neaplankė Lenino mauzoliejus – Bolševikų partijos lyderio, Sovietų Sąjungos įkūrėjo Vladimiro Lenino paminklo-kapavietės Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus sienos.
Šį kartą Giedrius net eilėje pastovėjo, kad patektų! Šiek abejojo, ar su dukra bus įleisti, nes mūvėjo šortus, o buvo kaip tik karštos dienos.
„Taip ir nesugebėjau dukrai paaiškinti, kodėl tas žmogus vis dar ten. Jei tai simbolis, kuriam atiduodama pagarba, tai jos ten nė kvapo – vyksta tikras cirkas, nes turistai klega, fotografuojasi. Tas pats smagus bruzdesys ir prie kitų sovietų vadų kapaviečių“, – svarstė Giedrius.
Po slogaus momento jie nudrožė į šalia esantį GUM'ą – Valstybinę universalinę parduotuvę.
Hm... Vos keli šimtai metrų nuo mauzoliejaus, ir tikra kapitalizmo pergalė prieš žlugusius bolševikų idealus. Ten tėvas su dukra užsuko į „Emporio Armani“ kavinę. Kadangi rublio vertė kritusi, tokių pasimėgavimų kaina Maskvoje nebėra skausminga – lietuviams kava ir desertas kainavo apie 7 eurus. Jei dar apie kainas, mielame prancūziško stiliaus restorane Arbate keliautojai skaniai papietaudavo maždaug už 13 eurų.
Tačiau G.Drukteinį, aistringą amerikietiško drabužių ženklo „Brooks Brothers“ gerbėją, pritrenkė žymiai didesnė prekių kaina. Ir tai užbraukė šios kompanijos atradimo džiaugsmą GUM'e.
G.Drukteiniui buvo smagu, kad niekur pasakę, kad yra lietuviai, nejuto priešiškumo ar įtarumo.
„Iš oro uosto atvykęs iki Baltarusijos geležinkelio stoties pradėjau derėtis su rusu taksistu, ir jis manęs klausia, iš kur. Sakau, iš Lietuvos. Ir jis man staiga sako lietuviškai „dešimt dolerių“. O, sakau, normaliai. Jis man pasakojo, kad kai būdavo traukinys iš Vilniaus, daug čia jūsiškių atvažiuodavo. Dar atsiminė žodžius „labas“ ir „mergaitė“.
Ir šiaip prisiminiau, kad Lietuvos nevengiama minėti istoriniame kontekste, bet jau su neigiamu atspalviu. Pavyzdžiui, kalbant apie Kulikovo mūšį, tai būtina paminėti, kad rusų priešo chano Batyjaus kariuomenėje buvo ir jo sąjungininkai lietuviai.
Turistiniame maršrute, jei kalbama apie XVII amžiaus suirutę Rusijoje („smuta“) ir tokį Lžedmitrijų, tai paminima, kad minia sukilusių rusų patriotų išėjo į gatves šaukdama: „Mušk lietuvius!“ Mat taip tais laikais buvo vadinami Maskvą okupavę lenkai. Štai tokie niuansai“, – kaip ir visada, Giedrius nestokojo istorinių įžvalgų.
Tėvas su dukra nuvyko ir iki paskutinės metro stotelės – Dzeržinskio miestelio Pamaskvėje. Štai ten jau buvo galima išvysti valkatų, elgetų ir netvarkos, bet moterų vienuolynas – restauruotas ir nuostabus.
„Ir galvoju: miestelis turi Komunistų partijos veikėjo Felikso Dzeržinskio, įsakiusio žudyti dvasininkus, plėšti cerkves, vardą, o dabar jame – spindintis vienuolynas. Tokie kontrastai glumina“, – svarstė Giedrius.
Būtent šventyklos Maskvoje jo dukrai patiko labiausiai.
„Žodžiu, man savo smalsaus vaiko Maskva išgąsdinti nepavyko“, – juokėsi G.Drukteinis.
