Rašytoja ir jogos mokytoja Eva Tombak (57 m.) jogą atrado sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu. Kai viskas atrodė juoda, stiprybės ji sėmėsi iš jogos. Šiandien tiek dvasiškai, tiek fiziškai sustiprėjusi Eva jogos moko kitus.
Jogos įgūdžius E.Tombak nuolat atnaujina lankydama įvairius kursus. Ji turi tris jogos mokytojų kursų baigimo liudijimus – iš JAV, Tailando ir Austrijos. Šie dokumentai leidžia Evai atidaryti savo jogos mokyklą, išduoti diplomus.
„Turbūt vieną dieną taip ir padarysiu, tačiau kol kas noriu rašyti. Pavyzdžiui, apie tobulumą, kurio vaikymasis yra išvirkščia tingėjimo pusė. Apskritai nesitikėk, kad per jogą gali ką nors gauti, ką nors pasiekti. Ir jeigu tikiesi per jogą tapti tobulas, vadinasi, tu pasiklydai – jogos kelias su tobulumo siekiu nesueina. Vienintelis šios praktikos tikslas yra pati praktika. Teorija be praktikos yra bejėgė, o praktika be teorijos tikrai gali išsiversti.
Mes, vakariečiai, esame linkę užsižaisti techninėmis detalėmis, pamirštame, kad joga yra toks gyvenimo būdas, kurio sudedamoji dalis paprasta, – praktikos darymas. Ir visai nesvarbu, koks jogos stilius labiau prie širdies, – aštanga, vinjasa, ajengaro, kundalini, hatha, karštoji, akrobatinė ar kt. Svarbiausia – darymas, pati praktika“, – įsitikinusi Eva.
– Jūsų nuomone, joga labiau skirta gerai savijautai ar kūno formoms dailinti?
– Joga – tai sąmoningumo praktika, ji atveria akis, kad gyvenimas nėra stebuklų pasaka. Jei vidurnaktį pametei batelį, dar nereiškia, kad esi Pelenė.
Dailios formos ir gera savijauta tėra vienas šalutinių jogos poveikių. Mūsų genetika, anatomija, sveikatos būklė labai skirtingos. Vieni gali kojų pirštais pasiekti kaktą, o kiti vargsta lenkdamiesi rankų pirštais paliesti žemę. Ir tai nereiškia, kad pirmieji yra tobulesni, pozityvesni, sveikesni ar ilgiau gyvens nei antrieji. Jogos tikslas yra sąmoningumo žadinimas, mokymasis tenkintis tuo, kur esame ir ką turime. O dar – prisirišimų ir ego troškimų stebėjimas, savęs atsiklausimas prieš kiekvieną naują pirkinį – ar man tikrai reikia?
– Kada geriau užsiimti joga – ryte ar vakare?
– O jūs kas esate – vyturys, pelėda ar kolibris? Jei kolibris, tuomet, kaip man, – visada pro šalį. Sunku atsigulti ne per vėlai ar ne per anksti, kai vienodai stipriai vilioja ir ankstyvas rytas, ir vėlyvas vakaras.
Ir vis dėlto labiau esu ryto gerbėja, man patinka jogą praktikuoti tuščiu pilvu ir save įkvėpti visai dienai. Ankstyvos praktikos motyvuoja nepiktnaudžiauti maistu ir gėrimais vakarais, pratina anksčiau gultis ir kokybiškiau išsimiegoti.
– Kam patartumėte rinktis grupinius užsiėmimus, o kam – individualius?
– Individualūs užsiėmimai yra puikus pasirinkimas. Jei, žinoma, kišenė leidžia. Nereikia taikytis prie kitų tempo, viskas su-styguota pagal asmeninius poreikius.
Prieš kokius šešerius metus būčiau sakiusi, kad joga yra išskirtinai individualus užsiėmimas, todėl geriau rinktis privačias pamokas, jokių grupių. Tačiau šiandien pakeičiau nuomonę – įsitikinau, ką reiškia grupės energija, kaip ji motyvuoja ir įkvepia, padeda susivokti, kada tikrai negali, o kada tiesiog tingi. Žinoma, su sąlyga, kad mokytojas neskatina grupės narių konkuruoti, rodyti, kas ką moka ir kaip aukštai šoka.
Manau, kad idealūs yra užsiėmimai nedidelėse grupėse, iki šešių žmonių.
– Sveiko kūno nebūna be sveikos mitybos. Kokie jūsų mitybos principai?
– Manieji principai labai neprincipingi. Esu vegetarė, tačiau valgau sūrį ir kiaušinius, mėgaujuosi gera kava, kartais piktnaudžiauju vynu. Kai prastai jaučiuosi – badauju. Žodžiu, klausau savo kūno ir stengiuosi su juo garsiai nesiginčyti.
– Žinau, kad jogai specialaus pasirengimo nereikia. Bet negi tikrai visai patirties neturintis žmogus gali eiti į bet kokius jogos užsiėmimus?
– Bet kur niekam vaikščioti nepatartina – tai jau maži vaikai žino. Tik sąmoningas žmogus gali vaikščioti bet kur ir be patirties. Jogos pradinukui gal nereikėtų pradėti pažinties su joga nuo labai intensyvių užsiėmimų ar jogos mokytojų kursų. Nors aš pati panašiai pradėjau – šešis mėnesius kiekvieną dieną lankiau bikramo jogos praktikas, o vėliau iš karto nukeliavau į vinjasos mokytojų kursus.
Svarbiausias jogos principas – nepakenkti nei sau, nei kitiems. Jei turi kaklo išvaržą, padidėjusį akispūdį, gal užteks proto ne-skubėti stotis ant galvos? Jei manai, kad dvasingumas neatsiejamas nuo lotoso pozos ar stovėjimo ant galvos, siūlau prisiminti Dalai Lamą. Ar kada nors matei Dalai Lamą stovintį širšasanos poza (sanskrito kalba „širša“ – ant galvos, „asana“ – poza)? Ar turi abejonių dėl jo dvasingumo?
– Galbūt turite kokių nors specifinių įžvalgų pradedantiesiems?
– Jei rūpi kūno formų dailinimas, negaišk laiko ieškodamas fitneso jogos – yra daug taiklesnių pasirinkimo galimybių. Išsikrauk sporto salėje, bėgiodamas, slidinėdamas, plaukiodamas. Išsilakstyk į valias, kol įsitikinsi savo kailiu, kad bėgimas labiausiai tinka arkliams, nes jų stuburas horizontalus. Ir po to ateik į jogą.
– Kokius pratimus siūlote mūsų skaitytojams ir kokią naudą jie teikia?
Porinę jogą. Šioje jogoje vieno partnerio poza yra pasyvi, tačiau kito – visada aktyvi. Tai naujosios kartos joga, orientuota tiek kūnui, tiek tarpusavio santykiams stiprinti, pasitikėti ne tik savimi, bet ir kitais žmonėmis. Porinės jogos pagrindas – kvėpavimo sinchronizavimas, gebėjimas kur reikia atsipalaiduoti arba neprarasti tonuso. Porinė joga moko pamiršti konkurenciją, čia negalioja principas „tuoj tau parodysiu, kad esu stipresnis ar lankstesnis už tave“. Porinė joga stiprina komandos pojūti, moko įsiklausyti ne tik į asmeninius poreikius, bet ir į partnerio galimybes. Ugdo gebėjimą priimti realybę su visais „galiu“ ir „negaliu“.
Kam tinka? Jeigu atliekama su trenerio priežiūra, puikiai tinka visiems, įskaitant ir žaliausius pradinukus.
Beje, porinė joga nėra šimtaprocentė santykių terapija. Taip, ši praktika gerina santykius, tačiau jeigu poros santykiai konfliktiški, porinė joga nepadės. Viskam savas laikas – ir konfliktams spręsti, ir partneriui ant nugaros lipti.
Dukters ir motinos santykiams stiprinti
E.Tombak porinės jogos pamoką vedė kartu su dukra Gabriele. Pasak Evos, porinė joga puikiai tinka santykiams tvirtinti.
„Draugystė su vaikais yra viena, su paaugliais – kita, o motinos santykiai su suaugusia dukra yra apskritai kitas gyvenimo puslapis. Ir, beje, nepalyginti ilgesnis ir sudėtingesnis nei pirmieji du.
Suaugusios dukters ir motinos santykių dinamika – kaip neatrasta žemė: abi moterys, abi nepriklausomos, abi jaučiasi gražios, abi nori dėmesio, kartais dėl to dėmesio ir įtakos sferos (ne tik drabužių ir kosmetikos erdvėje) pradeda konkuruoti... Ir tuomet prasideda įdomiausia santykių dalis – kaip keisti tarpusavio santykius, kad juose būtų mažiau kovos ir daugiau draugystės, palaikymo. Čia galima žarstytis nesibaigiančiais patarimais: daugiau laiko kartu, mokytis atleisti, neįsileisti pykčio ir nuoskaudų, ieškoti bendrų interesų ir panašiai.
Aš siūlau viską derinti per bendrus potyrius, keliones, sportavimą. Per partnerių jogą, kuri stiprina ne vien kūną, bet ir sielų artumą“, – sako Eva.
