Moteris džiaugiasi, kad sūnaus akiratis itin platus, kaip ir jos pačios. Škotijoje pradėjęs studijuoti keltų istoriją netrukus persigalvojo ir Vilniaus universitete ėmėsi kinų kalbos, savarankiškai dar mokosi arabų.
Gerai besimokantiems studentams suteikiama teisė metus mokytis Kinijoje su jų vyriausybės stipendija.
„Juozapas dar turėjo savaitę atostogų iki studijų, todėl pasiūliau pakeliauti – juk sūnus nemokamas vertėjas, be kurio Kinijoje – nė iš vietos. Neužsisakysi maisto, nes nesugebėsi iššifruoti patiekalo pavadinimo, dėl tos pačios priežasties autobusų stotyje nepasirinksi norimos krypties, net į tualetą sunku nueiti, nes neatpažįsti – tai vyrų ar moterų“, – entuziastingai „Stiliui“ pasakojo Rūta.
Ji jau kartą buvo Kinijoje – lankėsi Šan-chajuje ir Pekine. Nepatiko tuomet, įspūdžio nepadarė ir dabar.
„Pirmasis įspūdis tik pasitvirtino, su sūnumi juokaujame, kad kinų nėra už ką mylėti. Tas jų naivumas, kinai tarsi peraugę vaikai... Sūnui įdomu senovinė kinų kultūra, kurią sėkmingai sugriovė Mao Zedongas, jis nori pažinti Kinijoje esančias musulmonų, mongolų, tibetietiškas provincijas. Štai į vieną istorinio Tibeto dalių – Kamą – mudu ir patraukėme“, – pasakojo Rūta, iki šiol nemačiusi gyvo budizmo.
Iškeliavo jie iš Čengdu – ketvirto pagal dydį Kinijos miesto, kur Juozapas metams ir apsistojo. Keliautojai patraukė į kalnus autobusu savarankiškai – Rūtai taip keliauti visada įdomiau.
„Nusipirkęs bilietą įlipi į autobusą ir dardi visą dieną į kalnus su besispjaudančiais kinais. Taip taip – autobuse padėtas kibiras ir kažkodėl įlipę kinai į jį atsikrenkščia. Kai vaikai užsimano šlapintis, daro tai į maišelį, tėvai užriša jį ir meta į tą kibirą. Higienos reikalai ten visur kelia šoką, bet aš tik pirmą kartą krūptelėjau, įžengusi į moterų kupiną tualetą, kuriame nėra jokių atitvarų, ką padarysi – prisitaikai“, – juokėsi R.Vanagaitė.
Keliautojų tikslas – maždaug 4 kilometrų aukščio viršukalnės su vienuolynais. Per dieną rekomenduojama pakilti apie 800 metrų, tačiau Rūta su sūnumi pakildavo dvigubai aukščiau. Ir pirmą kartą moteris pajuto aukščio sukeltus negalavimus – galvą skaudėjo nuolat, net miegant. Įveikti pėsčiomis net mažą kalnelį sunku, nes daužosi širdis ir gerklėje jauti pulsą tarsi spurdantį paukštelį.
Kalnuose apsistoti yra kur – pilna svečių namų, viešbutėlių. Parai nakvynė kainuoja nuo 10 iki 30 eurų. Gausi švarią lovą, per grindis gali praropoti tarakonas, tik štai dušai (ir tualetas kartu) baisūs visuomet.
O dėl transporto painu: nors Tibeto kalnų mieste Litange – apie 40 tūkstančių gyventojų, autobusas iš jo – tik vienas per dieną.
Maistas – toks pat kaip ir žemumose paliktame Čengdu mieste: ryžių gali gauti už 1–1,5 euro, 3–4 eurus kainuoja rimtesnis patiekalas, viskas nežmoniškai aštru. Tibetiečiai dažnai valgo jakų mėsą. Prieš valgymą patiekiama piala su neaiškios spalvos skysčiu – tai, kas liko išvirus ryžius ar makaronus. Įspūdžių ištroškę keliautojai to birzgalo nesiėmė ragauti.
Tačiau akims džiaugsmas 12 valandų dardant autobusu nuo gražių vaizdų, skardžių. Jei pabosta jie – gali žiūrėti kinų filmus, kuriuose niekas nesibučiuoja, įsimylėjėliai tik ilgesingai žvelgia vienas į kitą, o paskui – begaliniai kung fu vaizdai.
Tibete žmonės jau kitokie – ramūs, gražūs, švarūs. Jų puikūs namai, tik štai tibetietiško stiliaus namus įsigudrino statytis ir kinai, kurie, matyt, patys ten ir atsikraustys.
„Oficialiai okupantai tibetiečiams viską leidžia, o neoficialiai spaudžia išnykti, – sakė Rūta. – Tibetietiškų mokyklų nėra, vienuolynai uždaromi. Tikriausiai todėl vienuolynai pilni mažų berniukų, nes jie gali eiti mokytis į komunistinę kinų mokyklą, pilną propagandos, arba stoti į vienuolyną ir puoselėti savo kultūrą.“
Iki šiol Rūta manė, kad budizmas – asketiškas, tačiau įvairiaspalvėmis vėliavėlėmis apkaišyti kalnai, stulpai, medžiai, žmonės su savo spalvotais apdarais priminė atsipalaidavusią Pietų Ameriką.
Rūta su sūnumi lankėsi keliuose budistiniuose vienuolynuose, apeigose. Tas vienuolių giedamas „om...“ neturi nieko panašaus su jogos mokyklose Lietuvoje tariamu garsu.
„Galinga, vargonų gaudesį primenanti giesmė sklinda vienuoliams tarsi iš kepenų, jų transo būsena užvaldo ir tave. Jei šauna mintis pafilmuoti, nekyla rankos to daryti, nes supranti, kad būtų šventvagystė“, – įspū-džiais dalijosi R.Vanagaitė.
Ji su sūnumi labai norėjo patekti į unikalias „dangaus laidotuvių“ apeigas, vykstančias netoli Litango kalnuose. Tibetiečiai surenka mirusiuosius ir tris kartus per savaitę surengia ritualinį kūnų kapojimo aktą. Aplink būriuojasi maitvanagiai. Po tam tikro ženklo paukščiai nusileidžia ir imasi darbo: „laidotuves“ jie baigia vos per 5 minutes. Žiauru? Tačiau tibetiečiai mano, kad kur kas kilniau kūnui pakilti su paukščiu į dangų ir ten sklandyti, nei palaidoti mirusįjį žemėse, kad jį suėstų kirminai.
„Nebuvau to girdėjusi, kas matė, pasakojo, kad tai sukrečiantis vaizdas, nors stebimas iš gana toli. Negalėjome patys pamatyti, nes tinkamą dieną nebuvo autobuso, o laikas mus jau spaudė. Tibeto kultūra man – tikras atradimas, būtinai dar kada nors grįšiu ten pakeliauti keletą savaičių“, – svarstė R.Vanagaitė.
Rūtai budizmas – artimiausia gamtai ir žmogaus sielai religija. Kitos, tradicinės, religijos jai atrodo per agresyvios, todėl nepriimtinos.
„Keistai pasijutau Serbijoje per vieną konferenciją holokausto klausimu. Aukšti stačiatikių patriarchai aimanavo, kaip visi jie kenčia ir neša kryžių, o tuo metu kolegos palaimingai snaudė krėsluose ir laukė pietų.
Kai atėjo mano eilė kalbėti, pasakiau, kad nė vienas, palaimingai laukdamas pietų, nepatiria jokios kančios, nė trupučio tos, kurią patyrė žmonės, matydami, kaip žudomi jų vaikai. Visi iš karto atsibudo!“ – juokėsi Rūta, visuomet nevengianti sakyti to, ką mano, ir nepakenčianti veidmainystės.
Po 9 dienų kelionės Rūta puikiai supra-to sūnaus nenorą grįžti žiemos atostogų namo į Lietuvą. Per tą laiką jis galės mėnesį keliauti po šalį, nori su kuprine nusigauti Šilko keliu iki Kazachstano ar Pakistano – juk keliauti ten pigu.
„Pajutau Tibeto skonį ir visai nebenoriu keliauti po Europą. Sūnus net juokavo, kad man neatleis, – kai vaikai buvo su manimi, vasarą važiuodavome į Turkiją ar Kretą, ilsėdavomės paplūdimiuose prie viešbučių, o juk galėjome pataupę pinigų pamatyti visiškai kitokį pasaulį. Ir aš jam pritariu, didžiausią įspūdį man padarė kelionė po Keniją ir štai dabar – Tibeto kultūra“, – prisipažino Rūta.
Juozapas – vienas retų užsieniečių Čengdu mieste. Kinų vaikams lietuvis – lyg stebuklas, jie metro prieina fotografuotis ar stebėdamiesi pešioja jo plaukus ant rankų.
„Kinų merginos – gražios lyg lėlytės, oda lygi, beplaukė. Įtariu, kad sūnus neatsispirs kurios nors grožiui. Juokauju, kad jau parašiau knygą apie senelių priežiūrą, apie moteris, o dabar netrukus pasirodys knyga apie vyrus „Jis“, tad gal teks sėsti prie knygos apie kitataučius anūkus, nes ir dukra jau dirba Vienos universitete, draugauja su indu ir grįžti į Lietuvą neketina“, – su šypsena svarstė R.Vanagaitė.
