„Kad ir kaip dažnai skraidau į Lietuvą, Londone kartais ištinka nostalgija. Vartau senas savo nuotraukas ir mąstau, kiek daug galima pasikeisti vos per pora metų. Kartais tose nuotraukose save sunkiai atpažįstu. Kažkoks Benjamino Buttono efektas.
Dabartinėse nuotraukose atrodau gerokai jaunesnė, nei tada, kai dalyvavau įvairiuose projektuose. Žvelgiu į tą merginą ryškiu makiažu, pūstais suklijuotais plaukais, aukštakultiniais žudikais, trumpomis blizgančiomis suknelėmis su dabar nesuvokiamomis iškirptėmis ir bandau atsiminti, kaip ji tuomet jautėsi matydama save veidrodyje? Nejaukiai? O gal priešingai – labai norėjosi atrodyti brandžiai, seksualiai ir užtikrintai? Bet kuriuo atveju toks įvaizdis – taip toli nuo to, kas mano viduje, bet prireikė daug laiko, kol suvokiau, kad vidus ir išorė gali labai harmoningai žengti koja kojon.
Manau, kad kitaip būti ir negalėjo. Žinau, kad televizija turi savus standartus ir reikalavimus, bet keista, kad ir šiandien jaunos, dar tik pirmuosius savo populiarumo žingsnius žengiančios merginos yra velkamos į tas vakarines sukneles ar ne pagal metus apnuoginančius kostiumus, joms daromas makiažas pavadinimu „plius 15 metų“, jos žengia į sceną su neįmanoma misija: būnant -niolikos, spinduliuoti subrendusios moters pasitikėjimą savimi ir patirtį. Jaunos jų gerbėjos bando lygiuotis išvaizda ir užsisuka toks užburtas ratas...
Dabar, kai pati renkuosi, kaip atrodyti, ką rengtis, kaip šukuotis, kaip dažytis scenai, pagaliau galiu suprasti, kokia tai neteisybė. Viskam savas laikas. Laikas šokinėti su sportiniais batelias, laikas vilktis prabangią suknelę ar laikas išmokti pastovėti už tai, kas svarbiausia tau. Kadangi nuotrauka iškalbingiau už tūkstančius žodžių, dalinuosi archyvais. Ir kas atspės, kiek man metų kairėj?
Lietuvoje tiek daug nuostabiai gražių, talentingų ir įkvepiančių atlikėjų. Galiu tik džiaugtis, kad jaunoji karta – drąsi ir turinti savo balsą. O tai – ryškiau už bet kokias sukneles. Jaunystė yra toks nuostabus laikas, neleiskit niekam jo iš jūsų atimti. Per anksti įkėlus koją į suaugusiųjų pasaulį atgal, deja, nebegrįžtama. Linkėjimai!“ – rašė M.Linkytė.
