„Mirtis mane išmokė gyventi gražiai“, – netikėtai pareiškia vilnietė grožio specialistė Laura Sereičikienė (42 m.). Lietuvos garsenybių kosmetologė visai neseniai Prancūzijoje įgijo netikėtos ir net šiurpokos patirties – tobulino žinias praktikuodamasi su... mirusios advokatės veidu, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Medicininės kosmetologijos specialistė savo gyvenime turbūt neatsitiktinai susiduria su mirtimi. Vaikystėje ant jos rankų užgeso močiutė. Prieš šešiolika metų, gimdydama antrą dukrą, Laura patyrė klinikinę mirtį ir viena koja atsidūrė anapilyje. Vėliau, dirbant ligoninės priimamajame, vos pasisveikinęs jai ant rankų mirė pacientas.
Moteriai teko stojiškai susitaikyti su sunkia dukters liga ir išgyventi baisią avariją. Galbūt visa tai ją kadaise ieškoti dvasinės ramybės ir nuvedė pas Baikalo šamanus, iš kurių sugrįžo gerokai sutvirtėjusi. Nelengva gyvenimo patirtis ir nuolatinis mirties alsavimas greta medicinos, po to kosmetologijos studijas baigusiai L.Sereičikienei įkvėpė norą ne tik pačiai gyventi gražiai, bet ir grožį dovanoti kitiems.
Vis dėlto vykdama į ilgai lauktą stažuotę Šveicarijoje vilnietė nė negalėjo įtarti, kad jos laukiančios grožio pamokos bus šiurpios.
– Hialurono injekcijos mirusiai advokatei – tai skamba lyg epizodas iš siaubo filmo.
– Studijų laikais troškau pažinti kiekvieną žmogaus kūno dalelę. Labai džiaugiausi, kai prieš anatomijos egzaminą susidraugavau su patologe anatome ir ji man leido mokytis... morge. Numirėlių nebijau iki šiol.
Prieš kiek laiko internetu bendraudama su įvairių šalių medikais bei kosmetologais radau galimybę įsitraukti į ukrainiečių ir rusų grupę, vykstančią pas labai garsų grožio chirurgą Philippe’ą Kestemont’ą į Šveicariją. Jis, pasirodo, sumanė egzaminą savo mokiniams surengti viename Prancūzijos morgų.
Ten mokymai vyksta su mokslo tikslams po mirties savo kūnus paaukojusiais donorais. Prancūzijoje tai visiškai legalu. Taigi kiekviena velionio dalelė gali būti panaudota mokymams, eksperimentams ir tyrimams. Kosmetinėms procedūroms mirusysis tinka tik pirmomis paromis, kol galima matyti kraujotakos tinklą, nes praėjus dviem dienoms jo nebeįmanoma įžiūrėti.
Grupėje mūsų buvo dvylika ir nė vienas iki paskutinės kursų dienos nežinojome apie Philippe’o sumanymą. Kursai vyko Šveicarijoje, o jų pabaigoje buvome susodinti į autobusą, į rankas gavome lapus su klausimais apie žmogaus veido anatomiją, pavyzdžiui, kur yra akies voką keliantis raumuo.
Tuo metu pajutau, kad egzaminas laukia tikrai išskirtinis. Supratau, jog ant paveiksliuko tiesiog parodyti paprašytų vietų nepakaks, bet kitos kosmetologės į gautus lapus nė nežiūrėjo. Jos diskutavo apie lauktuves, kurias parveš savo vyrams. Staiga prisiminiau dėstytojo per kursus rodytas nuotraukas su darbais ant mirusių žmonių veidų. Jaučiau, kad visa tai ne veltui. Nuojauta dar labiau sustiprėjo, kai pamačiau, kad vykstame į Prancūziją. Viduje džiaugiausi proga išmėginti save, o autobuso bendrakeleivės ir toliau klegėjo apie roleksus, vežamus turtingiems vyrams dovanų.
Žingsniuojant Prancūzijos medicinos universiteto koridoriais viskas paaiškėjo. Tačiau kitos nesuprato, kas vyksta, net tada, kai atsidūrėme morgo patalpoje. Grupėje buvo dvi oligarchų žmonos, kurios dar bandė juokauti pamačiusios labai aukštą ir tvirtą sanitarę su juodo plastiko šiukšlių maišu. Visi juokai baigėsi, kai ji ramiu veidu iš maišo ant stalų pradėjo dėlioti mirusių žmonių galvas. Iš viso išrikiavo šešias.
– Tokiam vaizdui reikia geležinių nervų...
– Man pasidarė smalsu pamatyti, ką dabar darys turtuolės blondinės. Viena kaipmat nualpo, kita bandė ją kelti. Trečia pakraupusi bėrė žodžius, kad reikėjo perspėti apie tokį laukiantį eksperimentą, buvo kas tiesiog be žodžių išėjo į autobusą ir daugiau negrįžo. Visoms panikuojančioms buvo pasakyta: jei negali atlikti užduoties – ir nereikia. Jos reiškė pretenzijas dėl veltui sumokėtų pinigų, bet tai buvo unikali galimybė pasitreniruoti ant mirusio žmogaus veido.
Dėstytojas paaiškino, kad jis negali jau pirmoje egzamino dalyje mūsų prileisti prie gyvųjų, nes rizika per didelė. Natūralu, kad tik pamatęs mūsų sugebėjimus jis gali nuspręsti, ar tęsti egzaminavimą. Gyvam žmogui padaręs injekciją įgyji praktikos, ir viskas, o suleidus hialurono lavonui, iškart gali atkelti kiekvieną sluoksnį, pažiūrėti, ar taisyklingai suleidai, ar tiksliai įbedei adatą, taip gali išmiklinti ranką dirbti įvairiuose odos gyliuose.
– Koks jausmas praktikuotis su... negyvėliu?
– Ramiai stovėjau ir mokiausi. Tik buvo keista, kad dirbu su itin gražios keturiasdešimtmetės galva. Pasirodo, ji buvo advokatė ir mirė nuo streso patyrusi insultą. Prancūzijoje tai buvo aptariama net per žinias, nes mirti nuo insulto keturiasdešimties tikrai nėra dažnas atvejis.
Artimųjų ji neturėjo, todėl jos kūnas buvo paliktas medicinos eksperimentams. Žiūrint į jaunos moters galvą nuolat sukosi mintys, kad dėl jokių pinigų ar karjeros neverta aukoti savo gyvenimo. Aš turiu tris drauges klientes, kurios pas mane lankosi jau dvylika metų: mokslininkė, stiuardesė ir barmenė. Spėkite, kurios oda atrodo prasčiausiai... Mokslininkė save yra nuvariusi tiek, kad, palyginti su draugėmis, jos oda atrodo kaip gerokai vyresnio žmogaus.
– O kaipgi kitos kursų dalyvės, kurios spruko laukan iš paskutinės egzamino dalies?
– Manau, jos turėjo naivų realaus darbo įsivaizdavimą. Dėstytojas jų nevertino, todėl namo jos grįžo be sertifikato, tokius gavome tik šešios iš dvylikos specialisčių.
– Stažuotis Šveicarijoje, Italijoje ir Prancūzijoje kainuoja tūkstančius eurų. Ar tai reiškia, kad pas jus lankosi tik turtingos sostinės ponios?
– Grožis – brangus malonumas. Kaip ir šypsena, sveikata ir kiti žmogui svarbūs dalykai. Bet turiu įvairiausių klienčių. Jaunos merginos, kurių odai reikia minimalios pagalbos, tikrai sau gali leisti mezoterapijos procedūras, o turtingos ponios ateina rimtesnės pagalbos, jos renkasi stangrinimą kraujo plazma, kainuojantį ne vieną šimtą eurų.
– Ar yra riba, kurios neperžengiate, ar šiandien grožio srityje ribos išnykusios?
– Lūpų jaunoms mergaitėms nepučiu. Man nepriimtina, kai aštuoniolikmetė giriasi, kad mama mokyklos baigimo proga jai padovanojo lūpų didinimo procedūrą. Klaiku ir nepaaiškinama, kai pro duris įeina tik krūtinė ir lūpos, o kitos kūno dalys velkasi lyg šešėlis. Būna, iš merginų išgirstu, kad jos moka pinigus, todėl privalau vykdyti jų pageidavimus, bet aš nieko joms neprivalau. Dažnai tenka tvarkyti įvairių grožio procedūrų subjaurotus jaunus veidus.
– Ar „remontas“ įmanomas?
– Kursuose Prancūzijoje buvo kalbama apie fundamentalius grožio industrijos dalykus. Svarbu kalbėti ne vien apie produktus, bet ir apie žmonių kompleksus bei grožio procedūrų minusus. Dažnai į injekcijas žiūrima pro rožinius akinius. Deja, nėra procedūros, kuri turi tik pliusus. Dieve, kokie mes visi tada būtume gražūs ir jauni, bet taip nėra.
Būna, ateina merginos su labai drastiškais pageidavimais, o kai atsisakau, grasina, kad nueis pas kitus. Ir turbūt nueina, bet iš to srauto, kuris kreipiasi po nepavykusių procedūrų, suprantu, kad labai daug kosmetologų injekcijas daro nelegaliai ir tikriausiai savo namuose.
Su sugadintais veidais ateina ir iš profesionalių medikų. Merginos verkia, kad galimybių rasti teisybę nėra, nes jos būna pasirašiusios penkiolikos lapų sutartis. Tada sėdame į kėdę ir dirbame, taisome, sprendžiame.
Būna, kad siunčiu tiesiai pas plastikos chirurgą, nes hialuronas būna taip įsisenėjęs, kad nebegaliu jo pašalinti. Jeigu situacija yra nauja, naudoju priemones, kurios hialuroną paverčia vandeniu, tada pamažu veido bruožai atsikuria.
Visoms jaunoms merginoms patariu mesti iš galvos idėją, kaip greičiau prisipūsti veidus. Pradėkite nuo mezoterapijos procedūrų, domėkitės savo veidu, lepinkite jį vitaminais ir būkite laimingos. Kai būsite vyresnės, galėsite išbandyti plazminio stangrinimo procedūras, populiariai vadinamas PRP, bet ir jos yra natūralios. Visi kiti senėjimą stabdantys metodai – daugiau išskirtiniams atvejams ir tik tuomet, kai natūraliu būdu sustabdyti laiko jau nebegalima.
