Vilnių nuo Kolombo (Šri Lankos sostinės) skiria daugiau nei 7 tūkst. kilometrų, todėl su pakeleiviais nusiteikėme ilgoms valandoms ore. Vos išlipusius iš lėktuvo mus pasitiko tvankus ir karštas oras. Saulės išsiilgusiems baltaveidžiams lietuviams tai tikrai kėlė daug džiaugsmo, bet netrukus ėmė darytis sunku net įkvėpti. Prireikė dienos priprasti prie drėgmės ir kaitros.
Indijos vandenyno grožis mane pakerėjo seniai, todėl čia taip pat ilgai vaikščiojau palei jį, panirdavau į bangas ar tiesiog išsitiesdavau ant gulto klausytis lūžtančių bangų garso ir mėgautis atokaita po palme. Kai voliojimosi su knyga rankose pasirodė užtektinai, patraukėme pažinti vietos gyvenimo iš arčiau. Kiekvienas sutiktas žmogus plačiai šypsosi, kai kurie užkalbina, siūlo savo paslaugas ar prekes.
Kadangi turizmo sezonas gegužę čia baigiasi ir artėja penki mėnesiai be pajamų ir darbo, kiekviena uždirbta rupija dabar labai svarbi. Vis dėlto reikia pasakyti, kad vaikštančiais doleriais tikrai nesijautėme, niekas primygtinai nebruko suvenyrų, netempė už rankų į savo parduotuves. Tačiau, kad ir kokie šaunūs atrodytų vietiniai, pamiršti derybų meno ar sveikos logikos nevalia. Nors už eurą čia duodama apie 170 vietinių pinigų, kartais šrilankiečiai gali sumąstyti ir savo kursą, pavyzdžiui, 20 rupijų mažesnį. Arba už kelionę tuktuku, kuri šiaip pridėjus visą įmanomą pelną kainuoja eurą, paprašyti... penkiskart brangiau.
Kalbant apie kainas, jos čia, jei tik tavęs neapmauna, net labai įkandamos. Tarkim, nepamirštama trijų valandų kelionė traukiniu nuo Elos Kolombo link, pro arbatmedžių plantacijas, atogrąžų miškus, mažus kaimelius ir kalnų papėde kainuoja 600 rupijų (mažiau nei 4 eurus) antros klasės vagone, 1200 – pirmos (apie 8 eurus). Prabangos vaikytis čia visai nereikia, nes vaizdai už lango atsiveria vienodai įspūdingi.
Beje, pati geriausia vieta, dėl kurios kartais tenka pakovoti, – prie atvirų vagono durų, nuleidus kojas laukan.
Kurį laiką priešinomės idėjai džiungles primenančiomis Šri Lankos gatvėmis leistis į kelionę tuktukais. Ne dėl to, kad šios motorinę nedidelę karietą primenančios transporto priemonės keltų įtarimų, bet dėl vietinių vairavimo kultūros. Tiksliau, jos stokos. Taisyklių čia beveik niekas nepaiso, didesnė mašina lenda prieš mažesnę, ši užkerta kelią tuktukams, o pastarieji šalikelėn stumia motorolerių ir dviračių vairuotojus. Tačiau galiausiai tuktukams tarėme „taip“ ir dėl to tikrai nesigailėjome.
Kai situacija kelyje ima atrodyti kebli ar net labai pavojinga, pakanka užsimerkti ir po kelių akimirkų vėl atsimerkti. Chaotiškas vairavimas – dalis šrilankiečių gyvenimo būdo, bet nei avarijų, nei į griovį nuskuodusių transporto priemonių per savo viešnagę neišvydome.
Tuktuko vairuotojas man išdidžiai pasakojo, kad ši transporto priemonė padeda išmaitinti visą jo šeimą. Kainavo beveik 5 tūkst. dolerių, užtat darbo – į valias ištisus metus. Nors susimesti teko visai giminei, turistus dabar gali vežti ir siaurais keliukais, vedančiais upių, džiunglių, atogrąžų miškų link. Ten, kur automobilis ne visada pralįs.
Ceilono arbatmedžių plantacijos gniaužia kvapą. Dar labiau šis vaizdas sustiprėja išklausius is-torijų. Vienas žmogus laukuose (o dar-buojasi ten ir moterys, ir vaikai, net ir senukai) per dieną prirenka maišą arbatmedžių lapelių. Už jį gauna... apie eurą.
Šimtmečius skaičiuojančių arbatos namų čia gausu. Juose ne tik galima sužinoti daugumą arbatos paslapčių, bet ir dalyvauti įspūdingose degustacijose. Žinoma, vėliau ką nors teks ir įsigyti.
Arbata, kaip ir kokosų viskis (kainuoja apie 15 eurų už litrą) bei sandalų aliejus – geriausios lauktuvės namiškiams. O save Šri Lankoje tiesiog privaloma palepinti viso kūno ir galvos masažais.
Ajurvedos SPA centrų, masažo namų ir mažyčių tiesiog paplūdimyje lūšnose įrengtų masažo kabinetų čia apstu. Tiesa, pirmuosiuose, įrengtuose ištaigingai pagal azijietišką stilių, valandos masažas kainuoja visai nepigiai – apie pusšimtį eurų, paplūdimio masažų kabinetuose – vos penkiolika!
Taip, čia trūksta higienos, jaukumo, užtat aliejus dažnai naudoja pagamintus pačių, prieš akis atsiveria vandenyno vaizdas, o kur dar šrilankiečių pasakojamos istorijos apie jų šalį, šeimas ir iš turistų išgirstus nuotykius.
Pradžioje užsiminiau apie maistą. Jis čia labai gardus, tačiau beprotiškai aštrus. Aitriųjų paprikų jie sugeba uždėti net ten, kur šiaip net neįsivaizduotum, kad jos tinka. Tarkim, jomis barsto ananasus.
Kad ir kas atsidurdavo mūsų lėkštėse, prašydavome dar ar rinkdavomės vis naujų patiekalų. Grilyje kepta mėsa, egzotiški troškiniai, šviežių daržovių salotos, o jau padažų įvairovė ir, žinoma, tie nelemti neįtikėtinai gardūs desertai atostogų pabaigoje kiekvienam kainavo priaugtus porą kilogramų.
Vis dėlto dar prieš kelionę iš vieno bičiulio išgirstas patarimas – kuo įvairesnio maisto ragauti vietinių restoranėliuose – dabar atrodo kaip iškrėsta kiaulystė.
Pakako kartą neatsargiai pasirinkti maistą itin kaitrią dieną vienoje iš kelionių, ir dvi dienas teko išbraukti iš savo atostogų. Pasirodo, mūsiškiai vaistai su vietinėmis skrandžio bėdomis kovoja labai prastai. Verčiau jau imtis seniausiai išbandyto būdo ir viduriavimą bei pykinimą įveikti į 50 gramų degtinės įpylus arbatinį šaukštą pipirų, viską gerai sumaišius ir vienu mauku išgėrus.
Na, o pasiryžusiems išmėginti vietinės virtuvės egzotiką siūlyčiau tokių vietų dairytis prie pat vandenyno – ir šiek tiek švariau, ir greta surikiuotos valtys byloja, kad jūrų gėrybių ir žuvų prigaudė patys, o ir pietų kaina čia juokinga – maždaug keturi eurai už penkių patiekalų meniu.
Prisigalvoti pramogų Šri Lankoje paprasta, nes pamatyti legendų žeme vadinamoje Azijos šalyje tikrai yra ką. Dešimtys Budos šventyklų, įsikūrusių vaizdingose vietose, vaistažolių plantacijos ir natūralios medicinos muziejai, iš kurių grįšite prisipirkę tepalų, antpilų, nuovirų ir arbatų nuo įvairiausių ligų. Išvykti iš šios šalies nepakeliavus džiunglėmis ir tropikų miškais nevalia. Taigi vieną ankstyvą rytą motorine valtimi penkta pagal dydį Bentotos upe leidomės apžiūrėti vietinės floros ir faunos. Iš pradžių valties savininko pasakojimai apie puspenkto metro ilgio krokodilus, kuriuos rytais čia įmanoma išvysti, kėlė šypseną. Tačiau jau netrukus savo rankose laikiau metų neturintį krokodiliuką. Nuotrauką su juo vienas šrilankietis pardavinėjo po dolerį. Vėliau už tokius vaizdus neteko nieko mokėti.
Iguanos ir milžiniški varanai, upių ereliai, chameleonai ir krokodilai į mus žvelgė lygiai taip pat nepatikliai, kaip ir mes į juos. Tačiau saugotis labiau nei gyvių derėjo saulės – būnant ant vandens ji griebia gerokai stipriau, nei voliojantis paplūdimyje.
Ir štai kelionės pabaiga. Kai rašiau šias eilutes, mano kompiuterio ekranu bėgiojo dvi mažytės skruzdėlės. Prie jų pripratau, kaip ir prie driežų ar net tarakonų, tykančių pro durų plyšį prasmukti į viešbučio kambarį. Čia tai normalu ir neturi nieko bendro su antisanitarinėmis sąlygomis.
Rašydamas svarsčiau, kodėl tik per porą savaičių vis dėlto nesugebėjau pamilti Šri Lankos taip, kad širdis dar neišvykus norėtų čia sugrįžti. Gal todėl, kad suprantu, jog dar daug nematytų vietų reikia aplankyti, arba dėl to, kad čia išties didelė visa ko mišrainė: šventyklų didybės, rūmų spindesio ir sukrypusių lūšnų, didžiulio skurdo bei nešvaros.
Egzotinės gamtos ir gatvėmis vedamų grandinėmis apkarstytų ir aštriais kabliais varomų dramblių, ant kurių nugarų įsitaisę joja turistai. Už nakvynę brangiai lupančių viešbučių ir grašius uždirbančių jų darbuotojų.
Kaitrios saulės ir po akimirkos dangų aptraukiančių netikėto lietaus debesų. Tad štai, ko gero, per didelis viso to mi-šinys mane ir verčia padėti pliusiuką aplankytų šalių žemėlapyje ir ištarti: „Sudie, Šri Lanka.“
Šiek tiek apie šalį:
* Šri Lankos sala iki 1972 metų buvo vadinama Ceilonu. Tai sala Indijos vandenyne, 55 kilometrai į pietryčius nuo Indostano pusiasalio.
* Klimatas čia nuolat karštas, jūrinio tipo. Gegužės mėnesio vidutinė temperatūra – 28 laipsniai, sausio – 26 laipsniai. Patys karščiausi mėnesiai – kovas ir balandis, kai temperatūra siekia net iki 38 laipsnių.
* Apie 74 procentus gyventojų yra indoeuropiečių kilmės sinhalai budistai, šiaurėje gyvena dar V a. imigravę tamilai (18 proc.), pietuose sunkiai pasiekiamose aukštumose išlikę keli tūkstančiai pirmųjų Šri Lankos gyventojų – medžiotojų vedų, kuriuos ateiviai sinhalai ir tamilai nustūmė į blogiausias salos vietas. Tankiausiai gyvenama pietvakarinė dalis, rečiausiai – džiunglių sritis ir šiaurė.
* Oficiali kalba – sinhalų, pripažįstama ir tamilų. Anglų kalba vartojama valstybinėse įstaigose, ja kalba apie 10 proc. salos gyventojų.
* Salos plotas – 65 610 kvadratinių kilometrų (panašus kaip Lietuvos), joje gyvena 21 milijonas gyventojų.
