Sicilijos sostinę Palermą galima drąsiai vadinti muziejumi po atviru dangumi. Siaurose gatvelėse, kuriose chaosą sukuria lyg akis išdegę praūžiantys motorolerių vairuotojai, gali išvysti ir skurdo, ir nesuvokiamą didybę, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Iniciatyva „Ragauk Siciliją“ pakvietė pajusti šio miesto dvasią. Viešnagę pradėjome Massimo teatre. Tai – didžiausias teatras Italijoje, žavintis puikia akustika bei išskirtiniu dekoru. Teatras žymus ir tuo, kad čia buvo filmuojamos trečiosios žinomo filmo „Krikštatėvis“ dalies finalinės scenos.
Kultūros mėgėjams verta apsilankyti ir „Politeama“ teatre. Tiesa, iš pažiūros, atrodytų, šaltame pastate yra labai karšta. Nėra kondicionierių, todėl vasarą čia sumažėja koncertų.
Būtų nuodėmė neapsilankyti „Capo“ lauko turgelyje netoli Massimo teatro. Vietiniams šis turgus atstoja didžiąsias parduotuves. Šviežių produktų čia galima nusipirkti už kelis eurus.
Akys mato daugybę šviežių daržovių, vaisių, jūrų gėrybių, mėsos, tačiau susipynę kvapai tikrai nevilioja. Anot vietinių, visa Sicilijos turgaus atmosfera ir tradicijos išsaugotos nuo arabų valdymo laikų.
Vaikščiodamas po turgų gali užklysti į jaukias bažnyčias. Italai labai religingi – tarp balkonuose išdžiaustytų skalbinių matyti šventi paveikslai.
Su šia mintimi vykstame į didingąją Monrealės katedrą. Vos tik įžengus čia pasklinda jazminų kvapas. Tik itališkai kalbantis kunigas nejučia pateikia staigmeną – pasikviečia ant stogo. Pasikelia ilgą sutaną ir greitai užbėga akmeniniais laiptais į viršų. Visas užburiantis Palermo grožis atsiveria tarsi ant delno.
Bevaikščiodami po siauras gatveles žengiame pro iš išorės niekuo neišsiskiriančius vartus. Čia mus pasitinka vijokliais apaugę rūmai ir charizmatiškoji princesė Alliata Licata di Baucina.
64-erių princesė, primenanti tvirtą amerikietę, sutinka aprodyti vienus svarbiausių istorinius Alliatos di Pietratagliatos rūmus. Beje, ji prasitarė, kad juos galima išsinuomoti svarbiems renginiams. Todėl vestuvės su princesės priėmimu – realybė!
Moteris nusiima akinius – nenori būti fotografuojama su jais, nors jie jai labai tinka, o mes iškart jai priskiriame stilingiausios moters Italijoje titulą.
Vyndarystė šioje saloje turi labai senas tradicijas. Daugybė saulėtų dienų, švelnios žiemos, švarus oras, derlingas dirvožemis, iš Afrikos pučiantys vėjai bei Viduržemio jūra sukuria unikalias ir beveik idealias gamtines sąlygas vynuogėms augti ir bręsti.
Įdomu tai, kad dar ir dabar dalis salos ūkininkų vynuoges augina senovės graikų metodais, reikalaujančiais mažai vandens, bet daug darbo. Sicilijoje, priešingai nei kai kuriuose kituose kraštuose, vynuogės skinamos tik rankomis, nenau-dojant uogas pažeidžiančių mašinų. Taip įmanoma kontroliuoti fermentacijos pro-cesą ir užtikrinti išskirtinę kokybę. Vynuogynai Sicilijoje užima daugiau kaip 110 tūkstančių hektarų. Dviejuose trečdaliuose jų auga baltosios, viename – raudonosios vynuogės. Nesvarbu, ar prie stalo sėdama pietų, ar vakarienės, būtinai ragaujamas vynas.
Ir kelionėje mus lydėjo vyno verslo savininkas Sebastiano di Bella. Vynuoges jis augina jau šešiolika metų, o 2006 m. įkūrė kompaniją „Di Bella“. Sebastiano augina ‘Catarratto’, ‘Nero d’Avola’ ir ‘Syrah’, vynuogių veisles. Pastarąjį vynuogyną aplankėme ir mes.
Sicilijoje labiausiai paplitę ‘Catarratto’ vynuogynai. Ši veislė subrandina uogomis gausiai aplipusias kekes. Iš jų gaminamas sodrus, elegantiško šviežio kvapo ir skonio baltasis vynas, kuriame justi gėlių bei citrinų aromatų. Lengvas vynas gali būti derinamas prie visų patiekalų.
Valgis Sicilijoje itin vertinamas, todėl kelionės metu būtina paragauti kuo daugiau šio regiono pasididžiavimu laikomų tradicinių patiekalų.
Pokalbiai prie pietų ar vakarienės stalo gali užsitęsti ištisas valandas. Todėl nusiteikite, kad greitai nepavalgysite. Jeigu bandysite pakilti nuo stalo neišragavę daugybės patiekalų – italai tai gali priimti kaip įžeidimą.
Virtuvės šefas Maurizio Cascino pakvietė į savo unikalų restoraną „La Botte 1962“, įsikūrusį ant žalios kalvos su nuostabiu vaizdu į slėnį.
Maurizio pakviečia į salę ir įsitaiso prie ilgo stalo, nukloto įvairiausiais produktais. Žavusis šefas čia pat gamina tradicinį Sicilijos baklažanų patiekalą kaponatą (it. caponata), be kurio neįsivaizduojamas nė vieno restorano valgiaraštis. Svogūnai, baklažanai, salierai, žaliosios alyvuogės, kaparėliai – tai svarbiausi šio troškinio ingredientai. Beje, kiekviename restorane kaponatos riebumas gali skirtis. Šį patiekalą tikrai verta pasigaminti namuose.
„Patiekalas labai populiarus, o jo ingredientai – paprasti. Jo pavadinimas kilo nuo jūrų žuvų, itališkai vadinamų „capone“, kurios anksčiau buvo ruošiamos su daržovėmis. Šios žuvys buvo brangios, todėl patiekalas kito ir žuvys buvo pakeistos baklažanais“, – pristatydamas patiekalą kalbėjo Maurizio.
Kitą vakarą apsilankėme vienos „Michelin“ žvaigždutės restorane „Ipupi“, kurį puoselėja restorano šefas Tony Lo Coco su žmona Laura. Moderniame restorane tvyro tyla ir susikaupimo atmosfera, o dėl saugumo restoranas net užrakinamas.
Elegantiškos padavėjos vieną po kito nešė įmantrius patiekalus. Pradėjome nuo lengvos užkandėlės, jūrų gėrybių, makaronų ir priartėjome prie tradicinio patiekalo – stigiolos (it. stigghiola), kuris Sicilijoje laikomas gatvės maistu.
Patiekiama ilga dešrelė, pagardinta tunais ir svogūnais. Tiesa, įprastai stigiola būna be tuno. Šio patiekalo skonis tikrai įdomus ir spalvingas. Savo vakarienę ir viešnagę vainikavome desertu „Casata“, pagamintu iš rikotos sūrio ir užpiltu juoda kava.
