„Šiai fotografijai netrukus bus 16 metų. Kuršėnuose. Pakeliui iš Klaipėdos į liūdnas iškilmes Šiauliuose. Turėjau kišenėje „muilininkę“, pamačiau einant tris Zvonkus - supratau, kad reikia nepraleisti progos... Paprašiau pastovėti. Neprieštaravo. O vienas net papozavo... Džiaugiuosi, kad nepraleidau progos. Tai iš tiesų buvo paskutinis mano vaikų susitikimas su seneliu. Su senučiu – taip jis buvo vadinamas. Vaikų tėtukas jau keleri metai buvo miręs. Čia važiavome į vaikų tetos laidotuves.
Senutis a.a. Benas Zvonkus buvo gimęs 1913 m. Jei tarp Tryškių, Viekšnių ir Papilės nubrėžtume trikampį, tai jame apytikriai ir būtų tos žemės, kur Zvonkų šaknys pasklidusios. Trikampio viduryje rastume Šiaudinę. Ši ir būtų ta bažnyčia, kur Zvonkų kelios kartos krikštytos, tuoktos, laidotos... Vėliau kai kas ir Tryškiuose. Nuotraukoje šalia senučio abu mano vaikai – Deivydas ir Romas. Tada dar jaudinausi dėl Deivydo kvailiojimo dažytis plaukus - dėl sceninio, atsiprašant, įvaizdžio. Tebebuvo pradžia. Vis galvojau – ką bočius apie bepročiuką pasakys... O bočius nesakė nieko. Lyg visai nepastebėtų. Pati lyg pasiaiškindama sakau: va – kvailioja vaikas, į ką panašu tokia galva... O bočius nė nemirktelėjęs apramino žemaitiškai: „No, vuo jie anam diel darba tep reeek...“ Ir daugiau jokios reakcijos.
Senasis Zvonkus buvo tvirtas lyg ąžuolas, Geros sveikatos. Senatvėje pasitaikė susirgti gelta... Nekreipė dėmesio. Vis tiek kirto lašinius, nevengė ir čierkelės. Stiprios, kaime varytos. Beje, pats kadaise buvo labai puikus naminukės darymo specialistas. Čia tarp kitko, nes ne kiekvienam sekasi degtinę varyti. Čia irgi reikia subtilią technologiją išmanyti, turėti praktikos. Kad negirtavo, tai jau tikrai. Humoro jausmą turėjo aukščiausią. Į kieno nors klausimą, ar aplanko jį vaikai, atsakydavo rimtu veidu: ‚Aplanko. Kai paršelį papjaunu.“ Ir suprask, kaip nori. Profesija uošvio buvo itin rimta: puikus rimtų dalykų meistras, su inžineriniais sugebėjimais. Darė įvairiausius patvarius medžio dirbinius: tekinius arkliniams ratams, įvairiausių formų ir aukščių kubilus – ką nori! Žlugtui merkti vienokius - neaukštus, ovalius į pailgumą, mėsai sūdyti – aukštus, siaurėjančius, vanotis (maudytis) – aukštokus, stačius... – įvairiausius. Visada su tvirtomis rankenomis – iš to paties. Jo dirbiniai pasižymėjo ypatingu patvarumu. Jei jau Zvonkaus darbo – nesusidėvės, nesubyrės, užteks visam amžiui, ir dar sveikas liks. Niekas uošvio negalėjo priversti ką nors meistrauti iš netinkamos medžiagos, iš tam netinkamai paruoštos medienos. Nė už ką! Jis meistras - jis atsakingas, kad gaminys būtų aukščiausios garantijos. Medžio medžiagą atskyrė vos į rankas paėmęs. Turiu jo padarytus specialiai man kočėlus. Naudoju! Mokėjo gerai būdavoti ir medžio budinkus. Sibiro tremtyje išgarsėjo kaip labai geras medžio pastatų statybininkas. Senatvėje, kai jau nebedirbo tokių darbų, o žmonės jau galėjo šį tą iš medžio statytis, prašydavo, kad senasis Zvonkus bent pasėdėtų, bent patartų, prižiūrėtų naujos kartos meistrus, kai šie bandydavo bent kokią pirtelę iš rąstų sumesti. Senajam Zvonkui lygių meistrų nebėra. O ir nebereikia. Uošvis Zvonkus visus anūkus labai mylėjo, bet labiausiai tą, kurs į jį ir panašus – Romą. Stovi šalia šviesiu švarku. Gal todėl, kad šis dar visai mažas, labai domėjosi senučio meistrystėmis. Kai jau nuvažiuodavom, - neatplėši nuo bočiaus. Deja, Romas netapo medžio meistru. Dirba rašto darbą. Deivydas ir polinkio neturėjo į meistrystę. Kai mažas buvo, pas senutį kieme pamatė ant tvoros sumautus išplautus pieno bidonus, atsinešė dar senų kibirų, pasiėmė porą pagalių ir pradėjo muzikuoti per tuos tuščius pieno bankius ir senus kibirus... Iki šiol tebemuzikuoja. Kai kas būsite net girdėję... Taip ir įsivaizduokite visa ko pradžią: pas senelį kaime ant tvoros seni kibirai ir pora pagalių rankose...“, - rašė J.Zvonkuvienė.
